Spalio 6, dešimtoji karinio konflikto Kalnų Karabache diena
Vėluoju, kai kas šį įrašą pamatysite tik rytoj.
Fronte nieko naujo: Azerbaidžanas pranešinėja apie užimtus kaimus, armėnai – apie atmuštas atakas ir atsiimtas vietoves. Laikas nuo laiko abi pusės pašaudo į civilinę infrastruktūrą, nors tik dalis iš jos yra naudojama kariniams tikslams (pvz., tiltai, keliai, aerodromai). Armėnai skelbiasi, kad visiškai išvestas iš rikiuotės Gendžė (Ganja) aerodromas. Nelabai tuo tikiu – kažkada teko pastudijuoti aerodromų pažeidimų įvairiomis atakos priemonėmis ir atstatymo patirtį, todėl nepatikėsiu kad tai galima padaryti laikas nuo laiko pašaudant salvinėmis raketinėmis sistemomis „Smerč“. Išstudijavus daugiau nuotraukų akivaizdu, kad „Smerč“ raketos pakopos blokas (jis atsiskiria nuo kovinės dalies) iš tiesų į žemę įstringa kaip strėlė, asfalte išmušdamas taisyklingos formos skylę – tai reiškia, kad jis skrieja su daug didesne jėga ir yra pagamintas iš kietesnės skardos, nei mažesnio kalibro „Grad“ sistemos raketos.
Azerbaidžano salvinės sistemos "Smerč" raketos dalis |
Armėnai pranešė apie pirmą kartą Azerbaidžano panaudotus kovinius sraigtasparnius, apie karinių lėktuvų ir dronų panaudojimą – visiška tyla, reiškia, jie nevykdo kovinių atakų (arba vykdo, bet itin retai) jau antrą dieną.
Dabar šiek tiek plačiau apie armėnų pozicijas – tiek, kiek galima pamatyti jas užėmusių Azerbaidžano pajėgų video įrašuose. Eilinį kartą konstatuosiu, kad jos labai kuklios – tiesiog spartietiškos. Patys įtvirtinimai labai menki, viduje nedideli nameliai, vos ne pavėsinės iš vienos eilės plytų, labiau prisidengti nuo vėjo ir saulės, nei nuo skeveldrų ir kulkų. Kadangi šios pozicijos yra nedidelėse, bet vyraujančiose aukštikalnėse, jas apšaudyti iš artilerijos pabūklų ir minosvaidžių praktiškai neįmanoma – todėl pastatų sienose ir palaikėse medinėse duryse visiškai nematyti skeveldrų pėdsakų. Tai reiškia, kad pozicijos užimtos grynai pėstininkų pajėgomis. Nėra nei kulkų, nei kraujo žymių, nei nukautųjų, tai reiškia, kad priešininkui prispaudus armėnai tiesiog pasitraukia – į artimą kovą durtuvais, kastuvėliais ir kitomis priemonėmis nepereinama. Vienas postas paimtas su visa sunkesne ginkluote. Jame pozicijoje paliktas sovietinis prieštankinių valdomų raketų paleidimo įrenginys 9K111 „Fagot“ , nukreiptas į slėnio pusę, su juo buvo labai patogu apšaudyti apačioje važiuojančią azerbaidžaniečių šarvuotą techniką.
Prieštankinis valdomų raketų kompleksas 9K111 "Fagot" |
Iš tos pusės, kur galėjo pulti pėstininkai, pastatytas nuotoliniu būdu valdomas automatinis granatsvaidis. Atrodo, kad naujesnis rusiškas AGS-30 (pačioje Rusijoje nenaudojamas, tik eksportuojamas), o ne įprastas senukas sovietinis AGS-17. Tai ginklas, kuris serijomis iššauna 30 mm granatas, pagamintas iš plono metalo, granatai nukritus ir sprogus skylančio į labai daug lengvų (gramo ar kelių svorio) ir mažų skeveldrėlių, praktiškai – skardos atplaišėlių. Jos greitai praranda greitį ir už kelių metrų jau būna nelabai pavojingos, ypač su gera šarvine liemene (o Azerbaidžano pėstininkai turi neblogas). NATO šalių kariuomenėse naudojami 40 mm automatiniai granatsvaidžiai, su daug geresne granata, kurios dar yra ir įvairesnių tipų. Vienas iš geriausių vakarietiškų pavyzdžių – vokiškas GMG – yra ir Lietuvos kariuomenės ginkluotėje. Grįžtant prie armėnų, jų automatinis granatsvaidis, kaip ir anksčiau paminėtas kulkosvaidis, yra įstatytas į specialią konstrukciją, kuri leidžia kariui šaudyti nuotoliniu būdu, žiūrint į buitinio monitoriaus ekraną, pačiam išliekant nepasiekiamam priešo ugniai. Konstrukcija labai neblogai pagaminta, pritaikoma tiek kulkosvaidžiams, tiek automatiniams granatsvaidžiams montuoti. Taip pat pozicijoje matyti neaiškaus kalibro (107, 120 mm?) savadarbį primenantis minosvaidis ant dviejų ratų lafeto
Neaiškios konstrukcijos minosvaidis |
ir du mažo kalibro minosvaidžiai, nenustebčiau, jeigu būtų 50 mm, skirti šaudyti sovietinėmis antro pasaulinio karo laikų minomis (beje, tokias 50 mm minas ir savadarbius minosvaidžius planuota gaminti Lietuvoje devyniasdešimtųjų pradžioje). Atrodo taip, tarsi šie minosvaidžiai būtų pagaminti kažkokioje vietos gamykloje, jie nėra identiški, matosi keli konstrukciniai skirtumai. Įdomu tai, kad šiuos abu minosvaidžius teko matyti vakar ar užvakar paviešintame armėnų video. Greičiausiai tai reiškia, kad kovos vyksta ne visame fronte, kaip pirmosiomis dienomis, o tik keliose vietose, iš kur abi pusės ir suka savo propagandinius filmus. Palikta labai nedaug amunicijos, dažniausiai dėžės pustuštės, ar mėtosi vos viena kita granata.
Dėžė su viena granata |
Nesimato jokių paliktų arbatinių, puodelių, sausainių ir – jokių plastikinių maišelių, jokių stiklainių su raugintais agurkais, kurių visada būdavo gausu ukrainiečių pozicijose ir šarvuotos technikos viduje. Armėnų pozicijose gausu senų padangų. Kaip jau minėjau anksčiau – iš pačių armėnų įrašų matyti, kad jų buitis gynybos punktuose yra labai skurdi – paprasti, neišlepinti žmonės, be tų elementarių patogumų, be kurių kitose šalyse kariai net į dviejų dienų pratybas nenorėtų eiti. Vienoje vietoje matoma buitinė sulankstoma saulės energijos „paklodė“, atrodo šiek tiek pažeista, tikriausiai todėl ją ir paliko pasitraukdami.
Taigi, mano nuomone iš šio posto armėnai pasitraukė visiškai baigiantis amunicijai, prispausti kiekybinę persvarą turinčių Azerbaidžano priešo. Tačiau pasitraukė saugiai, be didelių nuostolių. Racionalu – nėra ko guldyti galvą pozicijoje, kuri vis tiek bus paimta.
Dar vienas įdomus, anksčiau nepasitaikęs momentas – Azerbaidžano pajėgos atsispausdino reklaminius plakatus primenančius lipdukus su savo vėliava, kuriuos tuoj pat klijuoja užimtose pozicijose ir ant paimtos trofėjinės technikos. Ne tam, kad atskirtų, o kad papozuotų. Nebloga idėja.
Azerbaidžano karys klijuoja lipduką užimtame armėnų gynybos punkte |
Šis konfliktas sparčiai dingsta iš užsienio žiniasklaidos dėmesio centro - vis labiau domina protestai Biškeke, kur buvo pripažinti negaliojančiais parlamento rinkimai, ir vis po truputį karštėjanti situacija Sirijoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą