Legendinis ZH-29 šautuvas - tarnyboje tarpukario Lietuvoje

 

Valstybei vis tvirčiau stojantis ant kojų, tarpukario Lietuvos kariuomenė ginklavosi vis modernesniais ir efektyvesniais ginklais. Numatytas tikras persiginklavimo proveržis buvo sustabdytas tik prasidėjusio antro pasaulinio – užsienio valstybės jau nebeskubėjo pardavinėti ginkluotės, o nupirktos – pristatyti užsakovams. Taip mūsų pėstininkai liko be naujų čekoslovakiškų sunkiųjų kulkosvaidžių ir suomiškų pistoletų-kulkosvaidžių, prieštankininkai – be naujų prieštankinių pabūklų, minosvaidininkai – be 47 mm lengvųjų granatsvaidžių. Ir tuo sąrašas dar nesibaigia.

Žinoma, modernūs ginklai Lietuvoje pasirodė gerokai anksčiau. Pvz., vienas geriausių (o gal net pats geriausias) čekoslovakiškas lengvasis kulkosvaidis vz. 26, Lietuvos kariuomenėje pavadintas Brno 26 m.  O 1931 m., Lietuvoje atsirado šautuvai kuriuos galima pavadinti jeigu ne legendiniais, tai tikrai žinomais ir įdomiais viso pasaulio ginklų istorijos mėgėjams. Šį kartą kalba apie čekoslovakišką pusiau automatinį šautuvą ZH-29 (kažkada papildžiau lietuvišką wikipediją, nurodydamas šiuos šautuvus buvus ir Lietuvoje).

Pusiau automatinis šautuvas ZH-29

Taigi, 1929 m. Čekoslovakijos ginklų įmonės Československá Zbrojovka konstruktoriui Emanueliui Holekui (kulkosvaidžių vz. 26 ir vz. 37 konstruktorių Vaclavo ir Františeko Holekų broliui) pavyko sukonstruoti labai neblogą pusiau automatinį šautuvą, kuris vėliau tapo pavyzdžiu ne vienam žymiam ginklui, ir kuriuo tuoj pat susidomėjo užsienio šalys. Mat tuo metu buvo tikras tokių ginklų kūrimo vajus, tikėtasi (ir teisingai) tokiu būdu (dėl didesnės greitošaudos) padidinti pėstininkų galimybes. Konstruoti tokius šautuvus sekėsi ne itin – ypač sunkiai sekėsi patenkinti kariuomenių keliamus griežtus patikimumo reikalavimus. Geriau sekėsi didžiosioms valstybėms – 1936 m. JAV pradėjo ginkluotis pusiau automatiniais šautuvais M1 Garand, sovietai 1938 m. priėmė ginkluotėn SVT-38, o 1940 m. pagerintą jo versiją SVT-40. Beje, vėliau itin pamėgtą Lietuvos partizanų. Neabejoju, kad dar labiau jie būtų pamėgę ZH-29, deja, po 1940 m. okupacijos lietuviški ZH-29 pranyko be pėdsakų.

Didžiausiais ZH-29 pirkėjais tapo kinai, pirmą partiją įsigiję jau 1929 m. Tuo metu kinai užvertė Europos ginklų gamintojus užsakymais, šluote šluodami ginklus, kaip kad mūsų laikais arabų šalys. Kuo didesni ir įdomesni buvo ginklai – tuo labiau kinams jų reikėjo. ZH-29 sudalyvavo ir italų-abisinų kare, naujesniu modeliu ZH-32 buvo ginkluota Etiopijos imperatoriaus gvardija, o bent po keletą vienetų įsigijo praktiškai visos valstybės, pačios gaminančios ginklus.

Kinų karys su ZH-29

Besidomintiems tarpukario kariuomene turėtų kilti klausimai – o tai kurie kariuomenės daliniai jais buvo ginkluoti, ir kodėl jų nematome nė vienoje kariuomenės nuotraukoje? Atsakymas paprastas – todėl, kad šautuvais ZH-29 buvo ginkluota ne kariuomenė, o Vidaus reikalų ministerijai pavaldi pasienio policija. Tačiau mobilizacijos metu jais ginkluoti pasienio policininkai turėjo būti mobilizuoti į formuojamus Lietuvos kariuomenės Pasienio apsaugos batalionus. Pvz., Klaipėdos krašto pasienio policininkai, numatyti mobilizuoti Tauragės karo komendantūros žinion, o iš čia turėjo patekti į II pasienio apsaugos batalioną, į kurį būtų atsinešę 13 vnt. ZH-29 šautuvų iš sekančių padalinių: Šilutės sektoriaus viršininko vadovavimo grupė – 2, XIV rajonas – 1, VI raj. – 2, VII raj. – 1, Rusnės mokymo centras – 1, Pagėgių sektoriaus viršininko vadovavimo grupė – 1, VIII, IX, X, XI ir XII rajonai – po 1.

Kariuomenė šių ginklų nepirko dėl jų brangumo ir sudėtingumo, priešpaskutiniaisiais Nepriklausomybės metais pasirinkusi pėstininkų ugnies galią padidinti įsigydama artimesnio nuotolio ginklų – 9 mm pistoletų-kulkosvaidžių.

Lietuvos pasienio policijai nupirkti ZH-29 buvo 7,92x57 mm kalibro, standartinio Lietuvos kariuomenėje. Ginklas svėrė apie 4,5 kg, ir buvo maždaug puse kilogramo sunkesnis ir apie 5 cm ilgesnis (ilgis – apie 1150 mm) už policijoje ir kariuomenėje naudojamus „trumpus“ Mauser 24L šautuvus. Prijungiamoje dėtuvėje, labai pagreitinančioje ginklo per užtaisymą mūšio metu, tilpo 10 šovinių (Mauser 24L 5 šovinių dėtuvė buvo nenuimama), kiekvienas ginklas buvo komplektuojamas 4 tokiomis dėtuvėmis. Viso įsigyta 50 šautuvų, vienas šautuvas su 4 dėtuvėmis ir priežiūros bei valymo reikmenimis (grūstuvas, šepetys ir universalus raktas išardymui) kainavo 68,59 JAV dolerius. Viso firmai  Československá Zbrojovka Akciova Společnost už ginklus buvo sumokėta 3429,5 JAV dolerių. Pinigai sumokėti 3 lygiomis dalimis: 1/3 abiems pusėms sutartį patvirtinus, 1/3 ginklus atgabenus į Kauną ir 1/3 ne vėliau kaip per 15 dienų ginklus priėmus komisijai. Iš firmos paimtas 10 proc. užstatas, kuris, neišpildžius sutarties, turėjo likti užsakovui.

ZH-29 taiklumu šiek tiek nusileido Mauser 24L šautuvams. Atliekant nustatytus šaudymo pratimus (po 5 šūvius gulint ir atsiklaupus), šaudant šautuvais ir karabinais buvo reikalaujama surinkti ne mažiau 43 taškus gulom ir 40 klūpom, o automatiniais šautuvais - atitinkamai 40 ir 35, iš galimų penkiasdešimties. Viena reta nuotrauka byloja, kad pasienio policininkai tarnybinius ZH-29 naudojo ir medžioklėje – jų laimei, tuo metu tokio griežto kaip šiandien ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nebuvo. Didžiausia mano svajonė – išgirsti ir/ar išvysti, kad bent vienas ZH-29 buvo naudojamas 1941 m. Birželio sukilime ar pokariniame partizaniniame kare. Gaila, bet tokia laimė dar neaplankė.

Bet kaip apie tarpukarį – ir be estų? Estijos kariškiai 1939 m. sausį Lietuvos kolegų labai prašė duoti jiems testavimui keletą ZH-29, bet kadangi šie buvo Vidaus reikalų ministerijos žinioje, taip jų ir negavo.

Tokia trumpa ZH-29 tarpukario Lietuvoje istorija. Beje, tai ne vienintelis mažiau žinomas ginkluotėje esantis ginklas. Lietuvos kariuomenėje būta ir daugiau įdomių ir retesnių ginklų pavyzdžių, apie kuriuos pakalbėsime ateityje.

II pėstininkų divizijos ir Kauno įgulos pasiruošimas gynybai 1940 m. balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje

 

Artėjant eilinėms 1940 m. okupacijoms metinėms, pats laikas pradėti diskutuoti apie Lietuvos kariuomenės pasirengimą pasipriešinti Sovietų Sąjungos agresijai. Kadangi apie tai galima parašyti didelę ir storą monografiją, pradėkime nuo atskirų detalių, ir taip žingsnis po žingsnio susidėliokime bendrą vaizdą. Šį kartą – apie balandžio pabaigoje/gegužės pradžioje vykusius II pėstininkų divizijos ir Kauno įgulos pasiruošimus gynybai, kuri būtų nuleidusi nemažai kraujo agresoriui.

Sunaikintas sovietinis lengvasis tankas BT-7, nuotrauka asociatyvi

Šiandien 1939-1940 m. Žiemos karas ir didvyriška Suomijos kova yra pasipriešinimo sovietų agresijai simbolis. Ypatingai Lietuvos visuomenei, nuo 1940 m. kankinamai kaltės jausmo dėl „neiššauto šūvio“ 1940 m. birželį. Tarpukaryje į situaciją žiūrėta kiek kitaip – įvertinta suomių drąsa ir ryžtas, tačiau baisėtasi  neregėtu bolševikų žiaurumu ir beatodairiškumu, suomius uždusinusių savų raudonarmiečių krauju. Neliko nepastebėti ir dideli tokiai mažai šaliai gynėjų nuostoliai.

Tačiau nepaisant šio karo ir Lenkijos kampanijos sukelto šoko, politinės valdžios slepiamų nuo visuomenės pavojingų Sovietų Sąjungos kėslų, Lietuvos kariuomenė blaiviai rengėsi atremti galimą sovietų ir vokiečių agresiją. Gavosi dviprasmiška situacija – Lietuvos politinei valdžiai pradėjus ieškoti kelių, kaip ištrūkti iš sovietų „saugumo garantijų“ zonos, kariuomenei tradiciškai teko ruoštis tiek gynybai nuo eventualaus Vokietijos įsiveržimo, tiek nuo sovietinių „sąjungininkų“ agresijos. Lietuvos teritorijoje jau stovėjo sovietų karinės įgulos, todėl tokius pasirengimus teko slėpti.

1940 m. antroje balandžio pusėje Lietuvos politinė valdžia sovietų agresiją įvertino kaip labai tikėtiną, ir tai aiškiai atsispindi kariuomenės dokumentuose. Balandžio 22 d. II pėstininkų divizijos vado operatyviniam pavaldumui buvo perduoti ir visi Kaune dislokuoti karo aviacijos daliniai bei Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė. Tą galima vertinti tik kaip pasiruošimą Kauno gynybai, visas čia esančias karines pajėgas sutelkiant Kauno įgulos vado (II pėstininkų divizijos vado) rankose. Tuo pačiu nuo miesto priešlėktuvinės apsaugos uždavinių atpalaiduoti kavalerijos ir pėstininkų daliniai. Anksčiau 1-as Husarų pulkas ir 2-as bei 5-as pėstininkų pulkai turėjo išskirti dalį savo turimų 20 mm automatinių pabūklų ir sunkiųjų kulkosvaidžių įrengti ugnies pozicijoms Kaune, numatytoms pagal priešlėktuvinės gynybos planą. Tokiu atveju paminėti pulkai būtų praradę nemažai itin reikalingų mūšio lauke sunkiųjų paramos priemonių. Į Prienų ir Alytaus rajonus buvo išsiųstos Ryšių bataliono radijo stotys su priskirtais motociklais. Čia jos turėjo vykdyti lauko pratimus ir įpratinti prie veikiančio radijo ryšio sovietines įgulas, kad vėliau, prireikus čia slapta permesti Lietuvos kariuomenės dalinius, sovietai neatkreiptų dėmesio į dirbančias radijo stotis ir neįtartų kariuomenės sutelkimo. Į Jonavą buvo permesta 2-o pulko 5-a pėstininkų kuopa, o gynybą ruože nuo Kauno iki Jonavos turėjo užtikrinti 1-as Husarų pulkas ir Kauno karo komendantūros formuojamas Prieššarvinis batalionas (šiandien jį pavadintume prieštankiniu).

Tokia viešai nedemonstruojama aukštesnė karinė parengtis buvo kiek atlaisvinta gegužės 4-6 d. Radijo stotys su motociklais į tuos pačius rajonus Alytuje ir Prienuose turėjo vykti tik kas dvi savaitės. Tokiu pačiu laiko intervalu turėjo vykti ir 1-o Husarų pulko bei Prieššarvinio bataliono lauko pratimai dešiniajame Neries krante. Jonavoje palikta 5-a pėstininkų kuopa, sustiprinta inžineriniu padaliniu. 1-as Inžinerinis batalionas gavo įsakymą parengti šulinius visų Kauno tiltų pylimų sprogdinimui, taip sutrukdant priešui tiltų atstatymą juos sunaikinus.

Kaune dislokuoti 2-as, 5-as pėstininkų, 3-ias artilerijos pulkai ir Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė turėjo daryti lauko pratimus, nuolat užimdama plane numatytas pozicijas. Gynybą planuota organizuoti už Kauno miesto ribų. Tam numatytos motorizuotos užtvaros, kurias sudarė 2-o pėstininkų pulko sunkvežimiais ir motociklais pervežami pėstininkai, sunkieji kulkosvaidžiai, Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės 20 mm pabūklai LAP (Lėktuvinis automatinis pabūklas, taip Lietuvos kariuomenėje buvo vadinami vokiški pabūklai Flak 30) ir 1-o Inžinerinio bataliono kariai. Pastarieji turėjo greitai įrengti kliūtis, o pėstininkai su ugnies priemonėmis jas pridengti. Motorizuotoms užtvaroms paskirti vadovauti ne pėstininkų, o inžinerijos karininkai. Šios užtvaros turėjo stabdyti Gaižiūnuose dislokuotos sovietinės tankų brigados priešakinius dalinius. Prie kliūčių stabtelėje tankai turėjo būti iššaudyti LAP pabūklais, o sunkieji kulkosvaidžiai atkirsti priešo pėstininkus (kurių, beje, sovietai Gaižiūnuose neturėjo, o jų tankus turėjo paremti oro desantas) ir kliūtis mėginančius pašalinti pionierius (karo inžinerijos dalinių karių pavadinimas). Labai protingas veiksmų planas, panaudojant taktiką, ne kartą pritaikytą antrajame pasauliniame kare.

Netrukus planas kiek pakoreguotas, į motorizuotas užtvaras paskyrus tokius pačius 20 mm pabūklus LAP iš 2-os priešlėktuvinės motorizuotos kuopos, o visus Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės pabūklus sutelkus tik oro gynybos uždaviniams.

Marijampolėje dislokuotas 9-as pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulkas, esantis  II pėstininkų divizijos sudėtyje, sovietų puolimo atveju turėjo užimti pozicijas Prienų kelyje. Šiam pulkui ilgą laiką teko bene sunkiausia užduotis – vienu metu organizuoti gynybą dviem kryptim: puolant Lenkijai link Kalvarijos, puolant Vokietijai – link Kybartų. Bet kokiu atveju ginantis viena kryptimi, dar reikėjo išstatyti saugą ir kita kryptimi, o puolant Lenkijai ir Vokietijai vienu metu, pulkas būtų atsidūręs tarp kūjo ir priekalo. Prienuose dislokavus didelę sovietinę įgulą, 9-am pėstininkų pulkui dar teko pridengti ir šią kryptį. 1940 m. pavasarį turint tik 2 batalionus tai buvo itin sudėtinga užduotis. Tačiau labai reikalinga – kol 9-as pėstininkų pulkas būtų laikęsis, tol būtų išlaikytas kelias pasitraukti į Vokietiją vyriausybei, valstybės institucijoms ir daliai visuomenės. Žinoma, buvo ir alternatyvus kelias per Tauragę, tačiau didžioji dalis Suvalkijos tą būtų spėjusi padaryti tik per Kybartus.

Taigi, balandžio pabaigoje Lietuvos kariuomenė jau buvo pradėjusi vykdyti praktinius pasirengimo gynybai nuo sovietų agresijos veiksmus, ir sovietai šio pasirengimo nepastebėjo!

Balandį juos labiau jaudino Baltijos Antantė – kaip matyti iš sovietinių pasiuntinybių ir karo atašė pranešimų, būtent tuo metu įžvelgta grėsmė, kad Lietuva pasirengusi sudaryti su Latvija ir Estija karinės sąjungos sutartį (iki tol Baltijos Antantė nebuvo karinė sąjunga). Kurioziška, bet tuo pačiu metu Sovietų Sąjungos biurokratinis aparatas derino ginklų pardavimo Lietuvai klausimus, bet tai jau kita, labai įdomi tema.