Kaip ir kodėl Vakarai atidavė Afganistaną talibams

 

Nesunku įsivaizduoti, kokia įtampa dabar tvyro Baltuosiuose Rūmuose – padėtis Afganistane blogėja nepalyginamai greičiau, nei buvo prognozuota, ir jokios geros pabaigos nebus. Daug apžvalgininkų sutartinai teigė, kad Kabulas turėtų atsilaikyti apie pusantro mėnesio, remdamiesi neįvardintais šaltiniais oficialiuose sluoksniuose. Šiandien talibai stovi Kabulo priemiesčiuose ir sakosi duosią laiko vyriausybės pajėgoms apsispręsti ir pasiduoti. Iš esmės tai yra pažadas leisti atsitraukti užsienio valstybių pajėgoms, tuo pačiu patiems talibams siekiant išvengti skaudžių JAV oro pajėgų smūgių. Mirti pergalės dieną niekas nenori – ateina valdžios, turtų, moterų (deja, bet Afganistane tai taip pat yra turtas) ir įtakos sferų dalybų metas. JAV ir koalicijai dabar svarbiausia evakuoti užsienio karius, diplomatus ir civilius darbuotojus. Jų aptarnavimui sukurtą infrastruktūrą, o taip pat dalį ginklų ir karinės technikos palikti apsispręsta jau seniai, nes gabenti atgal ekonomiškai yra labai nenaudinga.

Kaip taip atsitiko, kad per 20 metų Afganistane nepavyko sukurti stabilios renkamos valdžios ir jai pavaldžių tvirtų karinių, saugumo pajėgų ir policijos struktūrų? Iš visur skamba beveik vieningas atsakymas – korumpuotos vyriausybinės struktūros ir politinė valdžia, neturinčios visuomenės paramos. Taip, tai nepaneigiamas pralaimėjimo faktorius. Tačiau ar nederėtų pasižiūrėti į veidrodį ir patiems?

Provincijų atkūrimo grupės buvo atsakingos už atskirus regionus ir tarsi pasiekė nemažų rezultatų: „Pažanga akivaizdi: veikia tris kartus daugiau ligoninių ir dukart tiek sveikatos priežiūros centrų; gyventojus prižiūri devyniskart daugiau gydytojų, į daugiau mokyklų susirenka du su puse karto daugiau moksleivių, ypač mergaičių“, teigė tuometis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, įvertindamas 8 metų Lietuvos vadovavimo Goro provincijos atkūrimo grupei pasiekimus. Tuo metu iš Afganistano grįžę draugai kalbėjo apie „keistus“ pirkimus, mokant po 100 litų už šokdynę ir pan.. Užsienio šalyse taip pat būta nemažai skandalų ir skandaliukų, susijusių su korupcija teikiant paramą Afganistanui – skirtos lėšos buvo milžiniškos, o dirbant multinacionaliniame „katile“ ir dar „ypatingomis sąlygomis“ ne visi buvo pajėgūs atsispirti pagundai pažvejoti drumstame vandenyje.

Buvo dar keletas dalykų, į kuriuos iš karto atkreipiau dėmesį – mes, vakariečiai, visiškai negerbėme vietinių gyventojų. Na taip, kai reikia, apsimesdavome, kad gerbiame, bet iš tiesų – ne. Mūsų žmonės nematė galimybės šią šalį, pasak jų pačių, „iš viduramžių“, atvesti į šiuolaikinį pasaulį. Nebuvo jokios motyvacijos tą daryti. Tuo labiau, kad buvo dirbama nuo rotacijos iki rotacijos.

Antra priežastis – vietinę valdžią ir neformalius vadukus buvo siekiama ne kontroliuoti – o papirkti. Taip buvo paprasčiau, tiesiog nusipirkti ramybę. Niekas nenorėjo išpuolių „savo“ provincijoje, todėl jokie aktyvūs veiksmai prieš talibus ir kitas prieš valdžią kovojančias grupuotes nebuvo sveikintini – po atakos prieš juos, būtų neišvengiamai sulaukta išpuolių. Sulaikyti talibai būdavo perduodami vietos policijai, ir netrukus vėl atsidurdavo laisvėje. Ženklų, rodančių vyriausybės valdžios trapumą, visą laiką buvo labai daug, jų tiesiog nebuvo įmanoma nematyti.

Taigi, pogrindinė talibų struktūra, patirianti tik nedidelius nuostolius mūšiuose ir operacijose, nuolat stiprėjo, vis giliau infiltruodama korumpuotą vietos valdžią, baugindama vietinius gyventojus ir po truputį gludindama savo kovinius įgūdžius laikas nuo laiko vykdomuose išpuoliuose. Talibaną rėmė Pakistanas, o neteisėta veikla ir prekyba narkotikais generavo dideles pajamas. Todėl talibai, kuriuos matome šiandien, labai skiriasi nuo prieš sovietus kovojusių modžachedų ir nuo tų, kuriuos JAV su koalicija lengvai įveikė 2001 m. Dabar jie prabangiai apsirengę, puikiai ekipuoti ir gerai ginkluoti.

Amerikai jau seniai nebebuvo ką veikti Afganistane, tačiau pasitraukti visada sunkiau, nei ateiti. Kai D. Trumpo administracija sėdo prie stalo tartis su talibais, bet be Afganistano vyriausybės, tapo aišku – tai yra pabaigos pradžia. Šiandieniniai D. Trumpo žodžiai, kad jam prezidentaujant pasitraukimas iš Afganistano būtų vykęs sklandžiau tėra tuščia bravūra – akivaizdu, kad JAV ir koalicijos partneriai nesugebėjo įvertinti talibų pajėgumo ir vyriausybės silpnumo – kol kas padarę šią klaidą prisipažįsta tik britai.

Nors Afganistane pralaimėjome mes visi, didžiausias smūgis čia bus suduotas Amerikos, kaip galingiausios supervalstybės, reputacijai. Ne veltui talibų emisarai siuvo pirmyn atgal į Rusiją, Kiniją ir Iraną. Ši trijulė pasiruošusi bet kam, kad sumenkintų JAV prestižą ir sumažintų įtaką „trejeto“ svarbiais laikomuose regionuose. Tačiau talibams perėmus valdžią Afganistane grėsmė kils ir Irano pasieniui, ir – Rusijai, bei jos kontroliuojamoms pasienio valstybėms, visų pirma – Tadžikistanui. Nesvarbu, ką pažadėjo talibai rusams, pasitikėti jų „džentelmeno žodžiu“ sunkoka, o dirva talibų ideologijai yra labai dėkinga. Norėdamas nuraminti tadžikus, Kremlius sustiprino čia dislokuotą savo kontingentą ir skubiai pravedė kelių valstybių kariuomenės ir pasienio pajėgų pratybas pasienyje su Afganistanu. Tačiau Tadžikija šiandien linkusi remtis ne vien Rusija – čia aktyviai veikia ESBO, mėgindama padėti demokratizuoti teisėsaugą ir pasienio apsaugą ir stiprindama jų kompetencijas (gaila, bet pandemija nutraukė projektą, kuriame taip pat turėjau dalyvauti). JAV seniai ir nuosekliai remia demokratinius procesus Tadžikistane, ir yra numatę šią valstybę kaip galimą savo bazės įkūrimo vietą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nerealiai, o dabartinė Tadžikistano valdžia yra labai priklausoma nuo Rusijos, ir nuo Kinijos kreditų, tačiau amerikiečiai tokiais atvejais sugeba rasti svarių, dažniausiai finansinių instrumentų reikiamiems susitarimams pasiekti.

Stebint padėtį Afganistane nesunku pastebėti, kad sėkmingai perimantys valdžią talibai labai stengiasi susilaikyti nuo žiaurumo pasireiškimų ir deklaruoja susilaikysiantys nuo brutalumo, ir, nepaisant kelių vyriausybės specialiųjų pajėgų karių išžudymo atvejų, kol kas taip ir elgiasi. Egzistuoja tikimybė, kad visiškai perėmę valdžią jie mėgins sukurti valstybės aparatą, leidžiantį Afganistanui laisviau palaikyti santykius su tarptautine bendruomene ir tarptautinėmis organizacijomis. Kodėl? Todėl, kad šiandien talibai pernelyg gerai gyvena, ir nenori to prarasti. Dar daugiau – jie nori gyventi turtingiau ir judėti laisviau, nelikdami visiškoje tarptautinėje izoliacijoje. Žinoma, Vakarams niekada nebus priimtina jų ideologija, tačiau tai padėtų išvengti didesnių žmonių aukų pačiame Afganistane.