Lapkričio 12, Kalnų Karabachas, trečia diena po karo

 

Lapkričio 12, Kalnų Karabachas, trečia diena po karo

Gana netikėta, bet abi pusės sąžiningai laikosi paliaubų. Armėnus galima suprasti, jie dabar užsiėmę kaltų paieškomis ir lieja emocijas gatvėse, o štai kad Azerbaidžano laikosi susitarimo – gana netikėta. Antra vertus, pagal susitarimą jiems atiteks tiek daug, kad gal ir neverta skelti kibirkštis rizikuojant išprovokuoti armėnus atsisakyti sutarties – ir kraujo pralieta pernelyg daug, ir Azerbaidžano visuomenė bei tarptautinė bendrija šiek tiek pakeistų savo požiūrį. Tarptautinei visuomenei Karabachas jau seniai neįdomus – tą rodo absoliutus nulis informacijos pagrindinėse Vakarų žiniasklaidos priemonėse. O štai Rusijos valstybiniai kanalai ir žiniasklaida tiesiog verda: užsienio reikalų ministras Lavrovas ir užsienio reikalų ministerija nespėja savo paskyrose ir interviu atsakinėti į Turkijos pareiškimus apie turkų „taikdarius“, stosiančius tarp armėnų ir azerbaidžaniečių kartu su rusais. Pagal Turkijos versiją jie čia bus, pagal Rusijos – bus, bet tik bendrame vadovavimo centre, kuris bus kažkur Azerbaidžane, dar neaišku kur, bet pakankamai toli nuo Kalnų Karabacho teritorijos. Šis klausimas bus derinamas rytoj į Ankarą atvykus Rusijos delegacijai. Apie ją, beje, kalba tik turkai, rusai apie šį vizitą oficialiai neskelbia.

Delegacija turės pasikalbėti ne tik apie Karabachą. Labiausiai tikėtina, kad daugiau bus kalbama apie Siriją. Ką tik rusai su turkais aptarė padėtį Sirijoje. Pasak Rusijos Gynybos ministerijos, per 8 mėnesius, nuo kovo 1 d., turkų remiama opozicija 31 kartą apšaudė Sirijos pajėgas, o pasak turkų – sirai 8 kartus apšaudė jų pajėgas. Rusai patvirtina 31 sirų paminėta atvejį, ir nepatvirtina nė vieno iš turkų paminėtų atvejų. Tai reiškia, kad rusai netiesiogiai kaltina Turkiją dėl paliaubų režimo pažeidinėjimo Sirijoje. Akivaizdu, kad Kremliui tokia padėtis netinka, greičiausiai dėl to, kad Sirijos valdžia skundžiasi ir reikalauja rusų paramos. Visi puikiai supranta, kad susitarimas dėl Kalnų Karabacho buvo ir susitarimo dėl šiandieninės padėties Sirijoje (ir Libijoje) dalis.

Bet grįžkim į Karabachą. Rusai toliau permetinėja „taikdarių“ padalinius, užimančius stebėjimo postus palei liniją tarp armėnų ir azerbaidžaniečių. Tačiau jeigu pirmas dvi paras atskrido 27 ir 25 lėktuvai, tai šiandien pranešta tik apie keturis lėktuvus Il-76 su „taikdariais“. Tačiau tiek lėktuvų užtenka atgabenti vos vienam - dviem būriams karių su etatiniu transportu. Permetimo tempas greičiausiai sumažėjo dėl to, kad tiesiog brigadoje nėra daugiau padalinių, pasirengusių nedelsiant išvykti, o ir lėktuvai reikalingi kitur – karinės transporto aviacijos Rusijai labai trūksta.. Iki šio buvo atgabenta „taikdarių“ kontingento vadovybė (net 154 kariai), 2-ojo bataliono vadovybė,  ryšių, granatsvaidžių ir medicinos būriai, minosvaidžių baterija, 4 motošaulių kuopos (po 74 karius ir 10 šarvuotų transporterių BTR-82A kiekvienoje, viena iš jų priskirta iš 1-ojo bataliono), priskirtas karo policijos būrys, 2 bepiločių valdymo komandos ir aviacinė grupė – 8 sraigtasparniai (Mi-8 ir Mi-24). Spėčiau, kad šiandien tais dviem paminėtais lėktuvais buvo atgabentas žvalgybos būrys. Šį kontingentą remia Armėnijos teritorijoje stovintis jungtinis vienetas su tankais ir pėstininkų kovos mašinomis, atvykęs iš Giumri bazės.

Pačioje Armėnijoje tęsiasi protestai. Prisimenant, kad 1999 m. penkiems asmenims įsiveržus į parlamento rūmus buvo nušautas tuometinis ministras pirmininkas, seimo pirmininkas ir 6 ministrai bei aukšti politikai, rimtai sunerimčiau dėl premjero N. Pašiniano gyvybės.

Kol kas visiškai neaiški likusios niekam nepriklausančios Kalnų Karabacho dalies ateitis, Lavrovas sako, kad ji bus sprendžiama vėliau. Azerbaidžanas atsiimtose teritorijose žada armėnams suteikti kultūrinę autonomiją (kas tai yra – neaišku). Žinoma, jeigu jose liks armėnų, nes šiuo metu jie visi iš ten pasitraukė.

Azerbaidžanas dar stiprina spaudimą: Rusijai pateikė sąrašą asmenų, kurie neva kovėsi Kalnų Karabache kaip samdiniai. Kalnų Karabacho vadovas A. Arutunianas įtrauktas į tarptautiniu lygiu paieškomų nusikaltėlių sąrašą, galima neabejoti, kad ateityje šis sąrašas pasipildys ir kitais asmenimis, kariavusiais arba vadovavusiais civilinėms įstaigoms Kalnų Karabache. Pasak azerbaidžaniečių, Kalnų Karabacho administraciją masiškai palieka čia vadovaujančias pareigas užėmę asmenys.

Premjeras N. Pašinianas toliau teisinasi, kad jeigu nebūtų pasirašęs susitarimo, visa armėnų grupuotė Kalnų Karabache, apie 25000 karių, būtų buvę apsupti, o visas Karabachas prarastas. Šiandien jis jau pradėjo kalbėti apie korupciją prieš jį buvusių valdžios atstovų tarpe – neva kariuomenei stiprinti skirtos lėšos „nuplaukė“ į jų kišenes. Vidiniai nesutarimai ilgam paralyžiuos Armėniją. Padėtis po pralaimėjimo žeminanti ir  visiškai nepavydėtina.

Šiandien iliustracijai prisegu V. Putino įsaką dėl taikos palaikymo priemonių Kalnų Karabache (oi, kaip negražiai, NKVDėšniškai skamba pats pavadinimas).

 

 

Lapkričio 11 d., Rusijos „taikdariai“ Kalnų Karabache

 

Lapkričio 11 d., Rusijos „taikdariai“ Kalnų Karabache

Vakar, lapkričio 10 d. Kalnų Karabache pagal iš vakaro pasirašytą sutartį baigėsi karo veiksmai, ir iš karto iš Rusijos pajudėjo „taikdariai“. Šį žodį rašau kabutėse, nors šiuo metu rusų kariai yra būtent taikdariai, be jokių kabučiu, ir be jų kitų, „teisingų“ taikdarių nėra, o kaip bus ateityje – pamatysime.

Taikos palaikymo misijoms užsienyje Rusijos armijoje yra išskirta 15-oji atskiroji motošaulių brigada. Šioje misijoje dalyvauja tik tarnaujantys pagal kontraktą ir specialiai parengti tokioms operacijoms kariai, dauguma – įgiję patirties Sirijoje (savotiška patirtis). Viso į Kalnų Karabachą bus permesta oru: 1960 kariai, 90 šarvuotų transporterių BTR-82A, 380 automobilių ir specialios technikos, tame tarpe šarvuoti automobiliai „Tigr“ ir „Taifun“, 2 žvalgybiniai bepiločiai „Orlan“. Jie išsidėstys 16 stebėjimo postų palei visą Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų sąlyčio liniją, bus sukurtos dvi zonos („Šiaurė“ ir „Pietūs“) su savo vadovybėmis.

Per pirmą parą iš Uljanovsko į Erebuni karinį aerodromą Armėnijoje buvo permestas beveik visas 2-asis brigados batalionas, viso: 414 karių, 54 automobiliai, 8 sraigtasparniai, 2 bepiločiai Orlan. Vos išsilaipinęs batalionas atliko 300 km žygį per teritoriją, kurioje dar vakar vyko mūšiai. Jam permesti per parą atlikti 23 transportinių lėktuvų  Il-76 ir 4 An-124 skrydžiai.

Šiandien iki pietų permesti dar 263 kariai (tarp jų: bataliono minosvaidžių baterija ir priskirta 1-oji pirmo brigados bataliono kuopa) ir 55 automobiliai, tam prireikė 2 lėktuvų An-124 ir 23 Il-76.

Atkreipkite dėmesį, kiek daug lėktuvų reikia gana nedideliam kontingentui permesti. Atsižvelgiant į tai, kad kartu buvo permesta labai nedaug atsargų, joms papildyti reikėtų dar daugiau skrydžių. Jeigu teisingai suprantu, rusai iš viso panaudojo 2 An-124 ir 23 Il-76, ir tai rodo, kokios nedidelės jų transporto aviacijos galimybės.

Pagal susitarimą, rusų „taikdariai“ čia bus 5 metus, paskui terminas gali būti pratęstas. Be abejo, visi manantys, kad Rusija čia įkėlė koją ir tai yra blogai, yra teisūs. Tačiau iš kitos pusės, rusų kariai bet kuriuo momentu gali atsidurti ir pakankamai nepatogioje padėtyje, jeigu čia prasidėtų kokios nors konfliktuojančių pusių provokacijos arba atsinaujintų karo veiksmai. Nes kontingentas tokio dydžio teritorijai nėra didelis, jis silpnai ginkluotas ir užtikrinti jo paramą bei tiekimą gali būti rimtu iššūkiu.

Aišku, kad už savo buvimą čia mokės ne rusai.

Kas buvote panašiose stebėjimo misijose, būtų smagu išgirsti jūsų patirtį ir komentarus.

Žemėlapis – iš Rusijos generalinio štabo vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininko generolo pulkininko S. Rudskojaus briefingo

 

 

 

Lapkričio 9 d., karas Kalnų Karabache

 

Lapkričio 9 d., karas Kalnų Karabache

 Lapkričio 4 d. rašiau apie mūšius prie Šušos miesto (nepripažinto kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas – vos už kelių km), rusų apžvalgininkai žadėjo jo užėmimą „jau rytoj“. Praėjo 5 dienos, ir nors Azerbaidžanas praneša apie Šušos užėmimą, kol kas mūšiai dėl šio miesto tebevyksta. Ir rašyti apie ką šias 5 dienas nelabai buvo: Azerbaidžano pajėgos kasdien nedidelėmis grupelėmis skverbėsi pro taip pat nedidelėmis grupelėmis veikiančių armėnų gynybą (kalnuota ir miškinga vietovė), ir čia, susitelkę į didesnes grupes, vis stumtelėdavo „gynybos liniją“ gilyn, užimdami vieną po kito kaimus, paliktus armėnų. Civiliai gyventojai vis didėjančiu srautu palieka Kalnų Karabachą, keldami pabėgėlių krizės grėsmę – pasilikti Azerbaidžano pajėgų užimtose teritorijose niekas neketina, o Armėnijai toks pabėgėlių skaičius taptų tikra humanitarine katastrofa. Kurią spręsti tektų ir ES, t.y. ir mums su jumis.

Šiomis dienomis labai sumažėjo bepiločių atakų. Azerbaidžanas sako, kad dėl blogo oro ir rūko. Be abejo, kad vis dėlto pasireiškia ir dronų nuostoliai, ir, tikėtina, amunicijos trūkumas. Kita svarbi priežastis – kad kalnuotoje miškingoje vietovėje rasti ir atakuoti mažą karių grupelę sudėtinga, o svarbiausia – didelė tikimybė, kad bus atakuoti savi kariai. Tai leidžia ramiau ir efektyviau veikti armėnų artilerijai, jai šiuose mūšiuose tenka pagrindinis vaidmuo. Nes artilerijos ugnis daug efektyvesnė, negu pasišaudymas automatais. Armėnai vis stengiasi kontratakuoti, kovingumo trūkumu juos apkaltinti būtų sunku.

Rusai toliau kaltinami tiekiantys ginklus armėnams, o armėnai – mėginantys įtraukti rusus į karą. Pažiūrėkime, kokios Rusijos pajėgos čia dislokuotos. 102-oji karinė bazė Giumri mieste, Armėnijoje, yra Kremliaus forpostas regione. Bazėje turėtų tarnauti apie 5 tūkst. karių, nors jų skaičius dar prieš konfliktą ir jo metu galėjo būti padidintas. Nuo senų laikų skirtas čia atstovauti Rusijos karinę galią per military presence. Ne tik ginti Armėniją nuo galimos agresijos, bet ir daryti spaudimą Armėnijos valdžiai. O taip pat – ir pašonėje esančiam Sakartvelui (Gruzijai). Nors propaganda nuolat kartoja, kad čia yra modernus karinis vienetas, vos užmetus akį į vaizdus iš poligono atrodo, kad gyvenimas čia sustojo devyniasdešimtais: sena, sudėvėta sovietinė technika. Nauja čia tik šalmai, liemenės ir uniforma, visa kita – seni tankai T-72B (be termovizorių žinoma, todėl ‚akli“ naktį ir prastomis meteorologinėmis sąlygomis), pėstininkų kovos mašinos BMP-2, artilerija, seni šaulių ginklai. Snaiperių kuopos (yra toks vienetas, į kurį sutraukti visi bazės snaiperiai) ginklai – tiesiog „subrūžinti“ seni SVD šautuvai, kurie snaiperio – tik pagal pavadinimą. Kariai ginkluoti „kalašnikovo“ automatais, be jokių modernių taikiklių – jų neturi net žvalgų kuopa.

Oro gynybą užtikrina savaeigiai pabūklai ZSU-23-4 ir raketinės sistemos „Striela-10“ – visiškai beviltiški kovoje prieš šiandieniniu oro taikinius, tame tarpe ir prieš dronus. Viename reportaže rusų žurnalistas net pasimetė, stovėdamas tarp armėnų ir rusu salvinių raketinių  sistemų „Grad“ BM-21 baterijų – jos abi buvo tokios senos, kad pirštu parodyti kur „moderni Rusijos armija“, o kur „mažieji broliai-sąjungininkai armėnai“, žurnalistui buvo tiesiog gėda. Taip atrodo motošaulių brigada, sausumos pajėgų bazėje komponentas. Beje, koją čia rusams pakištų ir tai, kad visi jų mokymai skirti veikti prieš nedideles ir prastai ginkluotas nereguliarias pajėgas. Susidūrusi su gerai aprūpintomis konvencinėmis pajėgomis, Giumri dislokuota motošaulių brigada atrodytų silpnai.

102- bazę dar dengia oro gynybos pulkas, kurį sudaro 2 divizionai, ginkluoti sistemomis S-300V, vienu divizionu „Buk-M1“. Vėlgi – garsūs pavadinimai, po kuriais slepiasi sena technika su kukliais pasiekimais. Pridengti vienai bazei kaip užtenka, netgi daugiau nei reikia – jų užduotis yra taip pat (pamėginti) apsaugoti Armėniją nuo raketinio smūgio.

Oro gynybą užtikrinti turi ir 18 naikintuvų MiG-29, nemaža jėga kaip tokiam regione, nors 4 iš jų yra mokomieji. Bet beveik visiškas nulis, jeigu tektų susidurti su turkų aviacija.

Bazėje yra ir taktinių raketų „Iskander“ bei tolimo nuotolio salvinių sistemų „Smerč“ padaliniai. Pastarieji jau mėnesis kaip naudojami abiejų konflikto pusių apšaudyti civilinius taikiniams Kalnų Karabache ir Azerbaidžane. Nes prieš karinius taikinius jie daug mažiau sėkmingi.

Yra 4 smogiamieji sraigtasparniai Mi-24 ir 7 universalūs Mi-8. Tiksliau – šiandien liko tik 3 Mi-24, nes vieną ryte numušė Azerbaidžano pajėgos. Ir čia atvejis, kurį verta apkalbėti detaliau. Sraigtasparnis lydėjo rusų koloną iš 102-osios bazės, kuri kažkaip atsidūrė visiškai kitame Armėnijos gale, toli toli nuo bazės. Labiausiai tikėtina, kad kolona gabeno krovinius prie sienos su Nachičevane esantiems rusų pasieniečiams. Čia siena yra tik su Armėnija, Kalnų Karabacho karas sąlyginai netoli, bet realiai kaip už devynių marių. Azerbaidžanas teisinasi, kad „įsitempę kariai“ neatpažino rusų sraigtasparnio ir jį numušė pernešama raketine sistema (greičiausiai – rusiška „Igla“). Gali būti, kad sraigtasparnis net neturėjo apsaugos nuo tokių raketų sistemos. O jeigu ir turėjo, tai nelabai galėjo jas panaudoti. Juk vyko rutininis kolonos eskortavimas – tai yra įprastinė Rusijos kariuomenėje procedūra, kai ginkluoti sraigtasparniai tiesiog lydi koloną, žvalgydami jos maršrutą ir atakuodami kokią nors diversinę grupę, sugalvojusią apšaudyti automobilius. Bėda tame, kad tokiu atveju pats sraigtasparnis tampa lengvu taikiniu, jeigu priešininkas turi pernešamas raketines sistemas. Jeigu užpuolimo tikimybė didelė, sraigtasparniai naudoja kitą taktiką, kurią labai gerai išvystė Sirijoje. Šį kartą nesitikėta jokių netikėtumų, todėl raketa pilotams tapo mirtinu (literally) netikėtumu.

Po sraigtasparnio numušimo Kremlius atsidūrė labai pikantiškoje padėtyje: azerbaidžaniečiai prisipažino, kad numušė Rusijos sraigtasparnį virš Armėnijos teritorijos. Sraigtasparnis priklausė Rusijos kontingentui, kuris pagal Kolektyvinės gynybos sutartį saugoja Armėniją nuo užsienio šalių agresijos. Ne Kalnų Karabachą, o būtent formaliai nekariaujančią Armėniją. Rusijos reakcija stulbinančiai nulinė. Galima pagalvoti, kad ruošiamas koks nors atsakas, bet yra indikatoriai, kurie rodo, kad Kremlius, bent kol kas, neskuba su kariniu atsaku. Pvz., Maskvoje ir Sankt Peterburge policijai nurodyta sulaikyti visus, mosuojančius iš automobilių Armėnijos, Azerbaidžano arba Turkijos vėliavomis ir taip palaikančius kurią nors pusę Kalnų Karabache, ir siųsti juos į gimtuosius kraštus.

Beje, vos prieš dieną pasirodė informacija, kad armėnai naudoja savaeiges haubicas 2S1 „Gvozdika“, kurių iki šiol neturėjo, ir kad šias haubicas jiems perdavė Rusijos 102-oji karinė bazė (nors rusai tokių  haubicų čia nenaudoja, bet gal turėjo saugomų garažuose). Ar tai būtų galima susieti su rusų sraigtasparnio Mi-24 numušimu? Tiesą sakant, aš taip nemanau.

Rytoj bus įdomi diena – Kremlius turėtų „atsibusti“ ir piktintis, turėtų prasidėti kalba apie įvairias iniciatyvas. Be jokios abejonės, šiandien apie tai rusų diplomatinis korpusas šnekasi su visų konflikte dalyvaujančių šalių ir aplinkinių valstybių diplomatais, rytoj turėtų būti daugiau viešų pareiškimų.

Reikia pagirti Iraną, kuris prie sienos su Kalnų Karabachu sutelkė dideles karines pajėgas, ir Teheranas į panašius „nelaimingus atsitikimus“ gali akimirksniu atsakyti karine jėga. Rusija tokios prabangos neturi, bet nutylėti irgi negalės.

Jeigu situacija nesikeis, Šuša kris, o vėliau – ir Stepanakertas. Apsupime gali atsirasti ir didelis skaičius armėnų karių. Tačiau ... Kare stebuklai nutinka retai, bet neatmetu tikimybės, kad armėnai dar gali mėginti kontratakuoti ir šiek tiek atstumti priešininką. Nors tokia tikimybė šiandien atrodo labai maža, atsižvelgiant į Azerbaidžano sugebėtas sutelkti šiame rajone pajėgas, bei į bendrą karinį ir ekonominį pranašumą, kuris vis didėja.

Man berašant, prieš 7 min. Rusijos Užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad Azerbaidžano prisipažinimą numušus sraigtasparnį ir pažadą atlikti tyrimą ir nubausti kaltus kariškius vertina pozityviai. Jokio grasinimo „sumalti į miltus“. V. Putinui didžiavalstybinio šovinizmo dvasia auklėta visuomenė to neatleis.

Lapkričio 4, karas Kalnų Karabache

 

Lapkričio 4, karas Kalnų Karabache

 Ilgokai nerašiau apie Kalnų Karabachą. Priežastis paprasta – frontas užstrigo, o jokių rimtesnių politinių įvykių nebuvo, rašyti „Kalnų Karabacho kare nieko naujo“ būtų tiesiog banalu.

Kasdieniuose Azerbaidžano pranešimuose ir vaizdo įrašuose stabiliai mažėja sunaikintos (ar neva sunaikintos) armėnų karinės technikos skaičiai. Armėnų pranešimuose stabiliai kalbama apie diversines žvalgybines grupes, kurios dieną-naktį bando prasibrauti pro jų gynybą, bet nuolat atmušamos ir patiria didelius nuostolius. Apžvalgininkai nuolat kartoja, kad tuoj tuoj Šuša miestas  kris, o perkirtus Lačino koridorių, t.y. kelią, jungiantį Kalnų Karabachą su Armėnija, armėnams teks pasiduoti. Senokai kartoja, įsivaizduoju, kaip jiems nusibodo, o sustoti neišeina, skaitytojai laukia žinių. Gyvenamųjų vietovių apšaudymus tebevykdo abi pusės, bet jie vis mažiau intensyvesni. Vis daugėja pranešimų apie karo nusikaltimus, o tai įrodantys vaizdo įrašai kelia liūdesį dėl nežmoniško elgesio. Vargu ar kas nuteis šiuos smulkius karo nusikaltėlius, net jeigu ir pavyks nustatyti jų asmenybes – nė viena pusė jų neišduos jokiam tarptautiniam tribunolui.

Armėnai pademonstravo keletą apvirtusių ir/ar sudegusių lengvų šarvuotų automobilių – pavyko suorganizuoti sėkmingą pasalą. Šalia mėtosi Sirijos kovotojams būdinga striukė ir šlepetė, nesiimsiu spręsti, tikrai čia paliktos nukautų ar sprunkančių proturkiškų samdinių, ar tiesiai prieš objektyvą padėtos armėnų. Šiandien armėnai pranešė apie prieš pietus įvykdytas kelias atakas, kurių metu buvo pamušta po kelis tankus T-72 ir po kelias sovietines pėstininkų kovos mašinas. Matosi, kad vietovė nėra palanki naudoti šarvuotą techniką, ir kad azerbaidžaniečiai mėgina mažomis pėstininkų grupelėmis prasiskverbti pro armėnų gynybos linijas, kurios nėra ištisinės, ir jas pralaužti, bet dideliais pasiekimais pasigirti negali. Akivaizdu, kad azerbaidžaniečių pusė nebe taip intensyviai naudoja bepiločius. Vis dažniau naudojami nedideli Izraelio gamybos smogiamieji bepiločiai-savižudžiai, kurių kovinis užtaisas sudaro tik apie 0,5 kg. Labai labai mažas užtaisas, su kuklia nedidele pažeidžiamąja galia. Ar tai reiškia, kad didesnių atsargos jau baigėsi? Apie Azerbaidžano bepiločius detaliau pakalbėsime šiek tiek vėliau, yra vertų aptarti aplinkybių, apie kurias apžvalgininkai paprastai nekalba.

Azerbaidžanas toliau mėgina atsiimti kiek galima daugiau teritorijos, bet jau pradeda kalbėti apie derybas, o armėnai stengiasi atsilaikyti užimamose pozicijose iki derybų. Ar įmanoma, kad jie atblokš azerbaidžaniečius atgal? Kol kas nepanašu.

Kol Kalnų Karabacho fronte tyliai, bet įnirtingai kaunamasi, pakalbėkime apie šiame kare naudojamus ginklus. Šį kartą – apie vieną retesnį, nelabai sutinkamą buvusiose SSRS respublikose, naudojamą armėnų pajėgose. Tai – sutrejintas jugoslaviškas 20 mm pabūklas Zastava M-55. „Sutrejintas“ reiškia, kad šią lengvą artilerijos sistemą sudaro 3 pabūklai, sumontuoti ant vieno lafeto (gerai matoma nuotraukoje). Armėnai jį dažniausiai montuoja ant vikšrinio lengvai šarvuoto transporterio MTLB, tiesiog atvirai pastatydami ant mašinos viršaus. Trys vamzdžiai leidžia vienu metu iššauti tris kartus daugiau sviedinių, o teoriškai tai padidina tikimybę pataikyti į oro taikinį. Dar labiau jų efektyvumą padidintų šiuolaikinė automatizuota taikymosi sistema, kurios, deja, nėra. Antra vertus, dėl mažo šaudymo nuotolio šis pabūklas nėra panacėja, o tėra tik nedidelė sudedamoji oro gynybos dalis. Kalnuose tokių artimo nuotolio ginklų efektyvumas gali būti šiek tiek didesnis, Dėl tokio trigubo ugnies škvalo šis pabūklas efektyvus ir prieš pėstininkus atvirame lauke, tam 20 mm automatiniai pabūklai dažnai naudojami visuose karuose.

Kaip visada, neapsieisiu be istorijos, negaliu nepaminėti kad ir kuklaus, bet tiesioginio M-55 pabūklo ryšio su tarpukario Lietuvos kariuomene. Mat pats 20 mm pabūklas yra šveicarų firmos Hispano-Suiza, modelis HS804, jugoslavai įsigijo licenciją jam gaminti. O Lietuva buvo įsigijusi dviejų tipų Hispano-Suiza 20 mm pabūklus: 14 vnt. HS S7 buvo sumontuoti prancūziškuose naikintuvuose Dewoitine D.501L, o perkamiems naujiems prancūziškiems naikintuvams Morane-Saulnier MS-406, kurie taip ir negauti, buvo spėta įsigyti pabūklų HS404. Juos buvo galima montuoti ant savadarbių stovų ir 1940 m. panaudoti aerodromų apsaugai ar miestų oro gynybai, bet taip padaryti neplanuota ir, deja, bet neprireikė. O HS804 yra pokarinis, patobulintas modelis tų pačių Hispano-Suiza pabūklų , kurie įsigyti ir naudoti tarpukario Lietuvos karo aviacijoje.

Nuotraukose: Azerbaidžano pajėgų trofėjus, iš armėnų paimtas jugoslaviškas pabūklas M-55, sumontuotas ant šarvuoto vikšrinio vilkiko MT-LB, tempiamas M-55 iš Serbijos muziejaus, ir šiandien naudojamas Serbijos pajėgose M-55, sumontuotas serbų gamybos ratiniame šarvuotame transporteryje BOV.

Ar bus naujas itališkas-lenkiškas tankas?

 

Lenkijai reikia 500 naujų tankų. Jie turi būti gaminami Lenkijoje, nes tai leistų išlaikyti daug kvalifikuotų darbo vietų vietinėje gynybos pramonėje. Bet ką gaminti? Racionaliausia būtų "europietiškas tankas", Main Ground Combat System (MGCS), kuriamas Vokietijos ir Prancūzijos. Čia yra dvi problemos - vokiečiai su prancūzais nelabai nori dalintis kai kuriomis technologijomis, nes jų sukūrimas kainavo ne vienus metus darbo ir daug pinigų, antra, MGCS pasirodys tik 2035 (geriausiu atveju). Lenkams tai netinka, nes jų T-72 ir PT-91 tankų parkas yra beviltiškai pasenęs, "byra" ant akių ir praktiškai nebeturi tolimesnės modernizacijos galimybės. Korėjiečiai siūlo savo tanką K2PL (į kurį, kaip sakė vienas rusas, europiečiai neįtelpa, tikėti ar ne - nežinau), tačiau ar jis priimtinas lenkams, ar jie nori dar didesnio žingsnio pirmyn? Ir štai dar vienas pasiūlymas - italai, kuriems reikia pakeisti savo tankus C1 Ariete, siūlo ispanams ir lenkams prisijungti prie "itališko" tanko kūrimo proceso ir jį gaminti kartu. Įdomi mintis, siūlanti įdomią perspektyvą, bet ir ne be trūkumų. Galbūt nelabai įgyvendinama. Bet kokiu atveju, toks pasiūlymas yra ir spaudimas vokiečiams su prancūzais MGCS padaryti tikrai "europietišku tanku".

Kuris tankas nuotraukoje itališkas, o kuris - "polonizuotas" sovietinis, tikriausiai nesunkiai atskirsite?

https://defence24.com/will-poland-build-a-main-battle-tank-with-italy-and-spain-political-decisions-are-the-key