Spalio 17, septinta ir paskutinė pirmųjų paliaubų Kalnų Karabache diena

 

Spalio 17, septinta ir paskutinė paliaubų Kalnų Karabache diena. Paskutinė, nes man rašant šį įrašą (23:00 Lietuvos laiku) įsigalioja antros humanitarinės paliaubos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Vietos laiku jos įsigalioja spalio 18 d. 0:00 val. , todėl nuo rytojaus pradėsiu skaičiuot Antrų paliaubų dienas

Sulaukiau priekaištų dėl kelių praleistų dienų - šiek tiek sutrukdė kiti darbai, kuriems reikėjo daugiau dėmesio, ir, deja, būtų tekę kartotis: buvo daug pokalbių telefonu, jų komentarų, toliau tęsėsi mūšiai ir civilių apšaudymai artilerija bei raketomis.

Buvo kelios vykusios armėnų pasalos, iš kurių paminėčiau vieną - nesilaikanti elementarių taktikos reikalavimų, žygiuojanti keliu Azerbaidžano pėstininkų kuopa buvo sušaudyta iš arti, kinžaline flangine ugnimi nuo į kelią besiremiančios kalvos, ir neteko daugiau kaip pusės savo sudėties. Karas toliau žiaurėja, daugėja informacijos apie belaisvių sušaudymus.

Šiandien Azerbaidžano gynybos ministerija išplatino įrašą, kuriame bepiločiai masiškai atakuoja armėnų pėstininkų pozicijas. O tai jau visiškai nauja – iki šiol buvo atakuojami tankai ir kita šarvuota technika, oro gynybos ir artilerijos pozicijos. Reikalas tame, kad visuose karuose apsikasę pėstininkai būdavo labai sunkiai pažeidžiami. Reikėdavo tonų artilerijos sviedinių, kad priversti pėstininkus palikti pozicijas, arba taip nuslopinti jų paramos priemones, kad besiginančius pėstininkus iš pozicijų išstumtų savi pėstininkai.

Šį kartą matome gana neįprastą vaizdą – raketa pataiko tiesiai į apkasą ir nukauna ar sužeidžia jame esančius karius. Sprogimo bangos išsviestas ir pora dešimčių metrų lekiantis, kojomis ir rankomis mojuojantis karys atrodo kaip surežisuota scena iš kino filmo. Bauginančiai aiškiai matomos smulkiausios detalės – pvz., sau šaudymo poziciją apkase įsirengiantis karys, šalia kurio netrukus įvyksta sprogimas. Akivaizdu, kad artėjanti raketa skleidžia specifinį garsą – nes netrukus prieš jai sprogstant, armėnų kariai puola bėgti į visas puses arba krenta į šalia esančias priedangas tarsi pagal komandą, nesidairydami į šalis.

Vis dėlto nemaža kaltė tenka ir patiems armėnų pėstininkams – jų apkasai yra platūs ir tiesūs kaip styga, todėl raketai pataikius į apkasą (o ji įskrieja velniškai tiksliai), sprogimo banga žaibiškai „nubėga“ apkasu į kairę ir dešinę: jeigu apkasas būtų laužytos linijos formos, nuostoliai būtų gerokai mažesni, kadangi sprogimo banga taip toli neplistų.

Tokie apkasai kasami ne dėl neprofesionalumo, o todėl, kad atsitraukiant ir užimant naujas pozicijas, kietoje uolėtoje žemėje inžinerinė technika iškasa pagrindinę plačią ir tiesią tranšėją, kurioje po to kariai darosi sau pozicijas šaudymui. Tokiu atveju kartais geriau individualūs atskirų karių apkasai, vėliau sujungiami į bendrą sistemą vis gilinamais praėjimais.

Azerbaidžanas pranešė apie 3 sunaikintas oro gynybos sistemas „Tor“. Jas ja minėjau, tai naujas senos sovietinės sistemos variantas, armėnai jų bateriją (ar dvi) gavo tik 2019. Tiesa, Azerbaidžanas taip  ir nepateikė jokių įrodymų, kad tikrai jas atakavo ir sunaikino. Armėnai praneša apie keletą numuštų bepiločių ir atakos lėktuvų Su-25. Vis dėlto akivaizdu, kad Azerbaidžano aviacija ir bepiločiai viešpatauja ore, ir dėl to jų smūgiai tampa dar skaudesni. Tai, kad atakuoja pėstininkus, reiškia tik viena – kitų taikinių, tokių kaip tankai ir oro gynybos, yra mažai, ir tie patys geriau maskuojami.

Vienintelė išeitis armėnams – panaudoti naikintuvus Su-30SM, tačiau tam vargu ar bus ryžtasi.

Kad armėnų padėtis labai sunki rodo jų desperatiški bandymai paveikti tarptautinę bendruomenę, kad didintų spaudimą Azerbaidžanui ir Turkijai, reikalaujant nutraukti kovos veiksmus. Jau nebegrasinama pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę, pagrindinis motyvas – galima humanitarinė katastrofa ir pabėgėliai. Pasitelkiami visi buvę Armėnijos vadovai ir diplomatai, bendruomenės užsienyje.

Lūžio tašku galima laikyti šiandien vakare vykusį Rusijos prezidento V. Putino ir Turkijos prezidento R.T. Erdogano pokalbį telefonu. Iš esmės jo metu buvo įteisintas kelių šalių diplomatų darbas, siekiant nutraukti kovos veiksmus. Nors būtent po šio pokalbio buvo priimtas sprendimas dėl paliaubų (jau antrų) paskelbimo, vis dėlto akivaizdu, kad prezidentų pokalbio metu dominavo ne tik Kalnų Karabachas, bet ir Sirija su Libija – Kremliui ir Ankarai svarbu susitarti nelaipioti vienas kitam ant kojų būtent čia. Mėginama nustatyti kontaktus, kurie padėtų išspręsti kilusias krizines situacijas ir išvengti karinės konfrontacijos., kylančios tiek dėl abiejų valstybių, tiek dėl jų palaikomų vietos pajėgų interesų ir veiksmų susikirtimo šiame regione.

Naivu tikėtis, kad ir šito susitarimo bus griežtai laikomasi. Paskutinėje savo kalboje, vos kelios valandos iki Rusijos ir Turkijos prezidentų pokalbio telefonu, Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas tiek kartų panaudojo žodžius fašizmas ir fašistai, kalbėdamas apie armėnus, kad nėra jokių iliuzijų dėl tolimesnės aštrios konfrontacijos.

Vis dėlto yra šansų, kad pirmadienį bus pereita prie konkretesnių susitarimų. Jau kalbama apie specialaus statuso suteikimą Kalnų Karabachui  Azerbaidžano sudėtyje, nors anksčiau tai nebuvo minima, apie taikdarius, išskirsiančius kariaujančias puses. Tačiau greitų sprendimų nebus, nes Armėnija tiesiog negali taip imti ir nusileisti.

Pabaigai šiek tiek apie naujus šūvius informaciniame fronte:

Azerbaidžano prezidentas asmeniškai kalba apie armėnų motinas, blokuojančias kelius iš mobilizacijos punktų, kad jų vaikų neišvežtų kariauti į Kalnų Karabachą, o armėnai sako, kad humanitarinės paliaubos sudarys galimybę pasitraukti apsuptiems azerbaidžaniečių daliniams.

Nuotraukoje - 5 armėnų kariai, sugulę prie kelią dengiančio apsauginio šlaito - netrukus į juos pataikys bepiločio paleista raketa