Spalio 2, šešta karinio konflikto Kalnų Karabache diena.
Fronto linija nejuda iš vietos, bet naujienų yra.
Kovos veiksmai tampa vis žiauresniais – nuo manevrinių veiksmų pereinama prie stacionarių gynybos punktų atakų. Po artilerijos smūgio atakuoja pėstininkai, remiami tankų pabūklų ugnimi. Besiginantys kontratakuoja – karas vis labiau primena pirmojo ir antrojo pasaulinių karų apkasų kovas. Abi pusės demonstruoja trofėjus – kol kas armėnai visko parodo daugiau: kontratakų metu jiems pavyksta iš priešų mūšio lauke atimti rusiškus tankus T-90S, pėstininkų kovos mašinas BMP-2 ir šarvuotą transporterį BTR-82A. Rodo ir nukautų Azerbaidžano karių lavonus. Žūsta ir armėnai. . Ypatingai šokiruojančiai atrodytų sudegę po apšaudymo savaeigės salvinėmis liepsnosvaidinėmis sistemomis TOS-1, gražiu pavadinimu „Saulėkaita“ („Солнцепёк“), anglakalbiuose šaltiniuose dažniausiai vadinama „Buratino“. Tai – ant tanko T-72 važiuoklės sumontuota salvinė raketinė sistema, šaudanti 220 mm padegamosiomis raketomis (24 vnt. ant paleidimo įrenginio). Šaudo nedideliu, 3-5 km atstumu, itin tinka tokio tipo mūšiams, kai privažiavus arčiau galima greitai paleisti į taikinį salvę raketų, liepsnose paskandinant visą gynybos punktą. Nuo ugnies fortifikacijos gelbsti nelabai, kartais įtvirtintas punktas gali netgi tapti ugnies spąstais. Tiesa, gerą artileriją ir aviaciją turintis priešas tokius „Buratinus“ gali prigriebti ir sudeginti kaip malkas. Tačiau Kalnų Karabache po atakos juos „pagauti“ atsakomąja ugnimi sunku. Bet, manau, dar sulauksime ir sudegusio TOS-1 nuotraukos. Prisipažinsiu - nemėgstu šio ginklo. Jo ugnis kažkada gali užklupti ir mūsų teritorinės gynybos padalinį.
Azerbaidžaniečių trofėjai kur kas kuklesni, bet taip pat įdomūs – viename video pademonstravo originalią vietinių auksarankių konstrukciją, leidžiančią šaudyti distanciniu būdu, vaizdą stebint buitiniame kompiuterio monitoriuje. Matosi, kad kulkosvaidžio taikytojas gali saugiai sėdėti gana giliai po žeme įrengtoje slėptuvėje. Tiesa, pagal bendrą vaizdą susidaro įspūdis, kad kulkosvaidį su įranga paėmė nenaudotą mūšyje, greičiausia atgabentą ir parengtą sumontuoti. Kiti trofėjai – šovinių ir granatų dėžės, nedidelis kiekis, nelabai yra kuo pasigirti.
Ir įdomiausias momentas, kurį aptarinėjamas gyviausiai – Azerbaidžano pajėgų panaudoti seni lėktuvai An-2, „kukurūznikai“, kažkada gausiai sėję trąšas ir parašiutininkus, dar ir dabar naudojami Lietuvos aeroklubuose, perdaryti į bepiločius. Iš pradžių teigta, kad tai „dronai-kamikadzės“, kurie, prikrauti sprogmenų, susinaikina nutaikyti į taikinį. Vėliau – kad tai yra imitaciniai taikiniai, turintys priversti armėnų oro gynybą įjungti taikymosi radarus, atidengti ugnį ir tokiu būdu išduoti savo pozicijas. Neužilgo imta teigti, kad tai Kinijos ginklakalių konstrukcija Feihong-98, sutrumpintai - FH-98, sukurta vietinį „kukurūzniką“, kinišką An-2 variantą Shifei Y5B perdarius į bepilotį ir pademonstruota 2018 m. spalį. Tiesa, kinai jį planavo naudoti kaip transportinį droną, galintį nugabenti 1,5 tonas krovinio į rajoną, kuriame pilotų gyvybėms gali grėsti pavojus.
Tačiau vargu, ar tai kiniškas lėktuvas. Mat jau antrą dieną buvo pranešta apie numuštą azerbaidžaniečių An-2, kuris buvo pagamintas Lenkijoje – mat mūsų kaimynai „Anteką“ (tokią pravardę jam davė lenkų lakūnai) gamino iki pat 1996 m. ir pardavinėjo visam soclageriui ir kitoms šalims. Atkurtos Lietuvos pajėgos taip pat pirmiausia gavo 25 vienetus An-2. Tik juos perdaryti į bepiločius nesugalvota.
Daryčiau prielaidą, kad perdaryti An-2 iš tiesų galėjo būti naudojami kaip „masalas“, skirtas aptikti armėnų oro gynybos sistemos pozicijas. Kadangi tokių An-2 Azerbaidžane turėta nemažai, manau jie buvo perdaryti vietoje su kinų pagalba, versiją, kad tai perdaryti kiniški lėktuvai atmesčiau.
Jų panaudojimą vertinčiau skeptiškai – lėktuvas lėtas, su labai specifine signatūra, lengvai numušamas net šaulių ginklais ir, nepaisant mažos kainos, efektyvumas atskleidžiant oro gynybos sistemą labai abejotinas. Pigu, bet nepakankamai efektyvu.
Kitas svarbus ir vertas paminėti momentas – tikslus raketos pataikymas į nedidelį tiltą prie Stepanakerto, nepripažinto Kalnų Karabacho sostinės. Greičiausiai tai buvo Izraelyje pagaminta artimo nuotolio taktinė raketa LORA, pasižyminti precizišku taiklumu.
Šiandien tokios itin taiklios raketos, nešančios gana nedidelį kovinį užtaisą, vis labiau įsitvirtina moderniose kariuomenėse, jos integruojamos į vis žemesnio lygio padalinius. Vakarų kariuomenėse jos jau atsiranda net pėstininkų skyriuje, t.y. pačiame mažiausiame padalinyje. Ir svarbiausia joms būtent taiklumas.
Tokias modernias, nedideles ir itin taiklias raketas greitai pamatysime netolimos ateities karuose ir konfliktuose.
Armėnai paskelbė pirmą kartą panaudoję oro gynybos sistemas S-300, kurios numušė dvi raketas netoli Jerevano. Azerbaidžaniečiai kiek anksčiau buvo pareiškę, kad sunaikino 1 S-300 paleidimo įrenginį (atrodo, kad tik giriasi).
Azerbaidžanas pranešė, kad į jo teritoriją iš Armėnijos atskriejo apie 10 taktinių raketų „Točka-U“ (Rusijoje jas pakeitė raketos „Iskander“). Labai abejotina, arba jų buvo mažiau, arba tai buvo mažesnės nevaldomos raketos, iššautos iš salvinės raketinės sistemos „Smerč“ – Azerbaidžano propaganda jau anksčiau jų liekanas naiviai mėgino parodyti kaip likusias po „Točka-U“ sprogimo.
Šiaip propagandos, o taip pat ir kibernetiniame frontuose mano nuomone kol kas pirmauja armėnai. Ko verta žinutė, kad kartu su graikais jie „nulaužė“ beveik 100 Azerbaidžano valstybinių institucijų internetinių svetainių.
Tačiau armėnai taip ir nesugeba pateikti jokių įrodymų, kad jų atakos lėktuvą Su-25 numušė Turkijos naikintuvas F-16. O čia jau rimtas pralaimėjimas informaciniame kare – dėl tokių pranešimų bus tik sunkiau įtikinti tarptautinę bendruomenę imtis kokių nors priemonių prieš Azerbaidžanui padedančią Turkiją.
Oficialiuose Rusijos šaltiniuose praktiškai nepasirodo informacijos apie Kalnų Karabachą, tačiau vis daugėja tekstų apie Baltarusiją.
Nuotraukose - TOS-1 "Saulėkaita"/"Buratino" ir "kukurūznikas" An-2
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą