Kremlius, visiškai slaptai

Į mano rankas papuolė Visiškai slaptos karinės žvalgybos pažymos apie Lietuvos kariuomenę  ištraukos. Kad dokumentas originalus - garantuoju.
Kad būtų aiškiau, apie ką rašoma, nuotraukas parinkau pats, iš KAM internetinio puslapio, LŠS ir Kunigaikščio Vaidoto mechanizuoto pėstininkų bataliono vado plk.ltn. Eugenijaus Lastausko  facebooko paskyrų

Karinės žvalgybos valdybos pažyma apie Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, balandžio 10 d., Visiškai slaptai,  Kremlius
Atspausdinti 25 egz., išsiųsti adresatams

Paskutiniu metu lietuviai skiria didelį dėmesį krašto gynybos stiprinimui. [...] Lietuvos vyriausybė siekia perginkluoti visą kariuomenę naujais šiuolaikiniais ginklais, [...] užsakytos šarvuotos mašinos, 

Pėstininkų kovos mašina Vilkas. Nuotr. iš KAM internetinio puslapio

sunkieji ir lengvieji kulkosvaidžiai, oro gynybos priemonės

Karys su priešlėktuvine raketine sistema Grom. LK internetinis puslapis

 ir sunkieji pabūklai. [...]

155 mm savaeigė haubica PzH 2000. 

Pokyčiai vyksta ne tik techninio aprūpinimo, bet ir asmeninės sudėties rengimo srityje. 

Kunigaikščio Vaidoto mechanizuoto pėstininkų bataliono vadovybė pratybose

Didelis dėmesys skiriamas fašistinei sukarintai organizacijai "Šaulių sąjunga"

Lietuvos šaulių sąjungos rikiuotė 100mečio parade

Išvada:

Vis dėlto visos išvardintos Lietuvos kariuomenės vystymo priemonės kol kas neleidžia manyti, kad kariuomenė pagal savo techninį aprūpinimą, ugnies priemones ir kovinį pasirengimą atitinka šiuolaikinius reikalavimus.

Dokumentas ilgas, apie keliolikos užsienio valstybių kariuomenes, originalus pavadinimas toks: 

Справка Разведывательного управления РККА по вооруженным силам ряда европейских стран, 10 апреля 1939 г.

Kaip jau supratote, tai maža istorinė išdaiga, dokumentas rašytas prieš 80 metų, tačiau tiesiog idealiai tinka ir 2019 m.. O sako, kad istorija nesikartoja. Neabejoju, kad tokie patys "vaikščioja" po Kremliaus kabinetus ir šiandien.

Originalus dokumento dalies apie Lietuvą išrašas (beje, sovietų karinė žvalgybos duomenys nėra labai tikslūs):
Справка о состоянии вооруженных сил Литвы
За последнее время литовцы уделяют большое внимание укреплению
обороны страны, в связи с чем в армии произведены значительные изменения.
Эти изменения заключались в принятии новой организации и перевооружении
артиллерийских частей.
Литовское правительство стремится перевооружить всю армию новым
современным оружием, для чего производит закупку материальной части в
Англии и Франции, где заказаны танки, тяжелые и легкие пулеметы, новые
французские самолеты марки «Девуатин», зенитные и тяжелые орудия и ряд
материалов для литовских артиллерийских мастерских.
Военный бюджет Литвы на 1939 г. равен 81 млн лит, что составляет
26% общего бюджета.
Сдвиги в сторону улучшения шли не только в области технического оснащения,
но также и в системе подготовки личного состава.
За последнее время вышел из печати ряд боевых уставов и пр.
Однако все указанные мероприятия по улучшению литовской армии не
дают пока еще возможности считать, что армия по своему техническому оснащению,
огневым средствам и боевой подготовке вполне соответствует
современным требованиям.
В новое правительство Литвы, которое организовано в марте, включена
сильная военная группа. Основной причиной смены кабинета явились
внешнеполитические трудности, возникшие в связи с польским ультиматумом
1938 г. и захватом Клайпеды фашистской Германией. Эти трудности
вызвали беспокойство в широких массах населения за независимость
страны и поставили на очередь дня вопрос о необходимости более крепкого
внутреннего сплочения перед лицом свирепствующих фашистских агрессоров.
В настоящее время литовская армия состоит: из 3-х пехотных дивизий,
одной кав. бригады, тяжелого артиллерийского полка и одного авиаполка.
Штаб 1-й пехотной дивизии расположен в Поневеж
-"- 2-й " " в Каунас
-"- 3-й " " в Шаули
Общая численность армии мирного времени около 26 тыс. человек.
Мобилизованное развертывание литовской армии возможно в следующих
размерах (ориентировочно):

Род войск	Коли- чество	Людей	Вооружение
			вин- товки	тяж. пулеметы	легкие пулеметы	легкие орудие	тяж. орудие
Пех. дивизий	7	71 491	50 575	882	1561	168	84
Тяж. арт. полков	1
Авиаполк	1
Кав. бригад	3
Всего в мобилизованной армии около 100 000
Численность пех. дивизии военного времени		10 213	7245	126	243	24	12

ЦА МОРФ. Ф. 23. Оп. 9197. Д. 2. Л. 375-406. Машинопись. Копия.

JAV Gynybos departamento patvirtinti gegužės mėnesio kariniai pardavimai

Gegužės mėnesį JAV Gynybos departamentas patvirtino 16 galimų karinių pardavimų užsienio šalims.

Iš jų:

 Vidurio Rytų (arabų) šalys - $9,164 mlrd.

Rytų Azija (Japonija ir Kinija) - $630,9 mln..

NATO šalys:

Europa (Čekija) $1,005 mlrd.

Kanada $387 mln.

Turinčios sieną su Rusija - $0

Tai toli gražu ne visi pirkimai, bet tendencija aiški

 Bahreinas - 2 pirkimai, $3,228 mlrd.1) $2,478 mlrd., 2 oro gynybos sistemų "Patriot" baterijos su daug įrangos;2) $750 mln., daug aviacinių ginklų turimiems lėktuvams F-16 Block 70/F-16V .

Kataras - 1 pirkimas, $3 mlrd.
$3 mlrd., 24 atakos sraigtasparniai AH-64E Apache su visa reikalinga įranga

Saudo Arabija - 3 pirkimai, $2,936 mlrd.
1) $1,8 mlrd., atsarginės dalys lėktuvams F-5, RG-5, F-15, C-130, KC-130, E-3, RE-3 ir KE- 3, techninė lėktuvų ir jų sistemų priežiūra (aircraft follow-on support and services);
2) $800 mln., atsarginės dalys lėktuvams F-5, RG-5, F-15, C-130, KC-130, E-3, RE-3 ir KE- 3, techninė lėktuvų ir jų sistemų priežiūra (aircraft follow-on support and services. Kodėl du skirtingi pirkimai - neatsakysiu.
3) $136 mln. tęstinis Tactical Air Surveillance System Aircraft support.
Jungtiniai Arabų Emyratai    4 pirkimai, $1,182 mlrd.
1)  $900 mln., 20004 vnt. 70 mm valdomų raketų Advanced Precision Kill Weapon Systems (APKWS) II All-Up-Rounds;
2) $102 mln,. 331 prieštankinę raketę Javelin;
3) $80 mln., 20 dronų RQ-21A Blackjack Unmanned Air Vehicles, 40 GPS įrenginių, 8 žemės kontrolės centrai, transporto priemonės ir kt.
4) $100 mln., tęstiniai JAV marinų (jūrų pėstininkų) mokymai Prezidento Gvardijai, dalyvaus 34 marinai.

Japonija - 1 pirkimas, $317 mln.
$317 mln., 160 vidutinio nuotolio raketų oras-oras AIM-120C-7 Advanced Medium Range Air-to-Air Missiles (AMRAAM).

(Beje, tokio pačio tipo raketos naudojamos NASAMS, kuriuos įsigyja Lietuva. taigi, viena raketa - 2 mln., plius dar atskirai įranga jų priežiūrai)

Korėja - 1 pirkimas,$313,9 mln.
$313,9 mln.; 94 raketos Raytheon SM-2 Block IIIB Standard ir 12 valdymo sekcijų MK 97 MOD 0
 NATO šalys
Čekija - 2 pirkimai, 1,005 mlrd.
1) $800 mln., 12 universalių sraigtasparnių Black Hawk UH-60M su visa reikalinga įranga ir ginkluote;
2) $205 mln., 4 atakos sraigtasparniai AH-1Z Viper su visa reikalinga įranga ir ginkluote
Kanada - 1 pirkimas, $387 mln.
$387 mln., 425 komplektai, skirti modernizuoti senas torpedas MK 46 iki modernesnių MK 54 torpedų lygio

1941 m.Birželio sukilimas

1941 m. birželį Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pasienyje sklandė artėjančio karo nuojauta. Kaip niekada anksčiau, Lietuva, užgniaužusi kvapą, laukė šio karo. Nugriaudėjus pirmiesiems karo aidams lietuviai stojo į kovą su raudonuoju okupantu. Birželio sukilimas parodė pasauliui Lietuvos valią kovoti dėl Tėvynės laisvės, o Laikinosios Vyriausybės paskelbimas sukėlė įsiūtį ir komunistiniams, ir nacistiniams okupantams. Birželio sukilimas, kaip ir vėlesnis partizaninis karas, sulaukė labai kontraversiškų vertinimų. Ilgus metus sovietinė propaganda apie jį buvo nusiteikusi tylėti. Ir tai suprantama, bet koks sovietų valdžios legalumo Lietuvoje kvestionavimas buvo nepageidaujamas ir netoleruotinas, o išeivijos balsas Lietuvos praktiškai nepasiekdavo. Be to, itin nemalonų šešėlį sukilimui metė ir žydų tautybės Lietuvos piliečių žudynės jau pačioje sukilimo pradžioje. Birželio sukilimas, jo eiga, Laikinosios Vyriausybės sudarymas ir paskelbimas yra gana plačiai aprašyti, tačiau iki šiol likę keletas praktiškai nenagrinėtų klausimų.
Visų pirma, tai Vokietijos specialiųjų tarnybų vaidmuo ir indėlis organizuojant sukilimą. Sovietų Sąjungoje, o dabar ir Rusijoje, būtinai paminima vokiečių karinė žvalgyba – abveras (vok. Auslandsnachrichten und Abwehramt, Abwehr; nuo 1938 07 01). Štai keletas rusiškuose interneto diskusijų portaluose skelbtų teiginių apie abvero „ranką“, neva dirigavusią 1941 m. birželio sukilimui: „Sukilimas Lietuvoje“ (1941 birželį) – tai pernelyg garsiai. Greičiausiai reikia kalbėti apie abvero akciją siekiant pakirsti Raudonosios Armijos užnugario rajoną Lietuvoje.“ Arba skaitytojo patarimas rusų autoriui, kaip „reikėtų“ rašyti apie sukilimą: „O štai aprašymas kuriame duotumėte savo išvadas apie mūsų pralaimėjimus ir dar parodydamas „penktąją koloną“, kuri PabYKA (Pabaltijo ypatingoji karinė apygarda) ir „pridirbo“ daugiausiai (praktiškai visos nacionalinės dalys išsibėgiojo ir kariauti nesiruošė) ir leis išleisti jūsų knygą.“ Kitas klausimas Lietuvos kariuomenės, tiksliau – 29-ojo teritorinio šaulių korpuso karių dalyvavimas sukilime. Kodėl teritorinio korpuso divizijos, pulkai ir batalionai, vos tik prasidėjus karui, organizuotai, visa sudėtimi nepradėjo iš anksto numatytų veiksmų? Nepradėjo įgyvendinti lietuviško pasipriešinimo pogrindžio, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) ar, pagaliau, vokiečių specialiųjų tarnybų padiktuotų uždavinių? Trumpai grįžkime prie okupacijos pradžios. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą be pasipriešinimo įžengė Raudonoji armija. Paskui ją atsirito sovietinės propagandos burbulas, ne vienam sukėlęs tylią viltį „gyventi geriau“. Tačiau labai greitai šalies sovietizacija parodė tikrąjį bolševikinio „rojaus“ veidą, sunkumai ir negandos užgulė plačiausius visuomenės sluoksnius, o sovietinės represijos greitai sukėlė ne tik baimę, bet ir visuomenės pasipriešinimą. Viena pirmųjų sovietines represijas pajuto Lietuvos kariuomenė. Vieni pirmųjų į pogrindines organizacijas pradėjo burtis karininkai ir kariai. Buvęs Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas Antanas Gustaitis „teisme“ sakė: „Aš neneigiu, kad mėginau pabėgti į užsienį ir sukurti kontrevoliucinę organizaciją.“ 1940 m. rudenį Berlyne buvo įsteigtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), skirtas vadovauti Lietuvos pasipriešinimui ir jos išvadavimui iš bolševikinio jungo. Jau vien šis faktas buvo pretekstas apkaltinti LAF tarnavus nacistinei Vokietijai ir vykdžius jos specialiųjų tarnybų užduotis.
Nors sovietų propaganda teigė sukilimą buvus tik abvero suplanuota akcija, per beveik 50 okupacijos metų tai patvirtinančių įrodymų taip ir neatsirado. Absurdiška, tačiau dažnai abvero pėdsaką „įrodydavo“ turėtas vokiškas pistoletas „Parabellum“. Tuo tarpu šis pistoleto tipas buvo vienas iš trijų priimtų Lietuvos kariuomenės ginkluotėn, be to, daug jų, daugiausiai 7,65 mm kalibro, privačiai turėjo pasienio policininkai ir šauliai. Rusų autoriai V. Makarovas ir A. Tiurinas teigia: „Likus keletui mėnesių iki SSRS užpuolimo, vokiečių karinės žvalgybos periferiniai organai – Karaliaučiuje, Štetine, Vienoje ir Krokuvoje organizavo žvalgybines ir diversines mokyklas (...) kuriose buvo rengiami žvalgai-diversantai, skirti veikti prieš Sovietų Sąjungą“. Kitų autorių darbuose neišvengiamai minimi estai, gruzinai ir ukrainiečiai. Nepaisant to, kad buvo paimta daug abvero dokumentų, po karo apklausta daugybė abvero karininkų, apie lietuvišką pėdsaką šioje diversantų istorijoje taip ir neišgirdome. Be jokios abejonės, LAF ir kitos pogrindinės organizacijos palaikė ryšius, ir gana artimus, su Vokietijos specialiosiomis tarnybomis. Užsienio žvalgybą nacistinėje Vokietijoje vykdė ne tik abveras, bet ir VI Reicho saugumo tarnybos valdyba (RSHA AMT VI), o nuo 1941 vidurio – ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija. Reicho saugumo tarnyba plačiąja prasme dažnai suprantama kaip Gestapas, nors pastarasis – tai RSHA IV valdyba. Ko gero, kur kas realesnė prielaida, kad būtent Reicho saugumo tarnyba užmezgė ir palaikė ryšius su lietuvių pogrindžiu. Būtent šios tarnybos pareigūnai pasitikdavo iš okupuotos Lietuvos ištrūkusius lietuvius, juos ištardydavo ir patikrindavo. Būtent gestapininkai kontroliavo politinę lietuvių veiklą Vokietijoje, karo pradžioje izoliavo K. Škirpą ir visais būdais siekė išvengti Lietuvos Vyriausybės paskelbimo. Greičiausiai todėl vokiečiai lietuviams kėlė daugiau žvalgybinius ir politinius nei taktinius karinius uždavinius. Ir anksčiau, ir dabar Rusijoje vyrauja įsitikinimas dėl Lietuvos valdžios, kariuomenės ir gyventojų stipraus provokiško nusiteikimo. Pvz., R. Irinarchovas, teigdamas, kad Baltijos šalims būtų tekę įsileisti Vokietijos kariuomenę, rašo: „Žinoma, tam tikra dalis šių šalių visuomenės būtų su pasitenkinimu priėmusi tokį sprendimą“ . Tačiau toks įsitikinimas vėlgi yra propagandos padarinys. 1934–1935 m. Lietuvos Respublikoje vyko pirmasis nacistų teismas. Po 1939 m. Klaipėdos ir Klaipėdos krašto atplėšimo vyravo antivokiškos nuotaikos. Nors bolševizmo pavojus Lietuvoje buvo suvokiamas, antisovietinės nuotaikos itin sustiprėjo tik po įvykdytos okupacijos. Bene aiškiausiai didelės dalies Lietuvos karininkų neigiamą požiūrį į bendradarbiavimą su nacistų specialiosiomis tarnybomis bei LAF ir vokiečių valdžios santykius savo atsiminimuose atskleidžia buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas Stasys Raštikis. „Aktyvistų frontui priklausė įvairių politinių pažiūrų ir įsitikinimų žmonės, bet Škirpos štabe dominavo voldemarininkai, kurie savo laiku Lietuvoje buvo jau susikompromitavę. Čia aš turiu galvoje pirmiausia tuos (ne visus), kurie Nepriklausomybės laikais veikė Klaipėdos krašte (...) ir kurių dalis gaudavo iš vokiečių įstaigų pinigus ir nurodymus. (...) Aš galėjau tik vienu atveju pateisinti ministerį Škirpą, būtent: tikėdamasis išlaisvinti Lietuvą iš bolševizmo ir atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, tiesiogiai ar netiesiogiai Vokietijos padedamas, jis turėjo savo artimiausiais talkininkais ir patarėjais pasirinkti tuos žmones, kurie artimiausiai bendradarbiavo su vokiečiais ir kuriais vokiečiai labiausiai pasitikėjo.“ Tačiau net ir tokiu atveju vokiečiai nepasitikėjo LAF, netenkino jų ir K. Škirpa, turėję vienintelį tikslą – Nepriklausomą Lietuvą. S. Raštikis, prisimindamas vieną birželio mėnesį įvykusį susitikimą su vokiečių saugumo atstovu Čenkum, pasakoja: „Jis papasakojo man, kad vokiečiams labai nepatinkanti Škirpos veikla, kad iš tos veiklos nieko gero neišeisią, kad vokiečiai galį visai uždrausti Škirpai veikti“ . Suprasdamas, kad tokios nuomonės apie K. Škirpą yra vokiečių saugumas, S. Raštikis atsisakė susitikti su saugumo atstovais ir dalyvauti bet kokiame pasikalbėjime, kuris būtų nukreiptas prieš K. Škirpą. Minėdamas susitikimą su Čenkum, nusistebi netikėtu vizitu, nes: „jis niekada neužeidavo pas mane, o, be to, jis tarnavo vokiečių saugume.“ Taigi Lietuvos kariškiai nesiveržė bendradarbiauti su vokiečių specialiosiomis tarnybomis. Kaip bežiūrėsi, per visą tarpukarį Lietuvos kariškių slaptas bendrardabiavimas su Vokietijos slaptosiomis tarnybomis teisiškai galėjo būti įvertintas tik kaip „šnipinėjimas“, Tėvynės išdavimas, o Vokietijos kariuomenė buvo galimas priešininkas lietuvių operacijų planuose. Galbūt todėl Oskaras Raile (Oskar Reile), asmeninis abvero vadovo admirolo V. Kanario (Wilhelm Canaris) padėjėjas teigė, kad: „Baltijos respublikose į fronto žvalgybos dalinius pirmiausiai ėjo estų ir latvių žvalgybos karininkai.“ Tarp gausių kitų šalių atstovų abvero diversantų būriuose lietuvių neatranda ir knygos apie abverą autorius J. Maderis (Julius Mader, Абвер: щит и меч Третьего рейха. Ростов н/Д, 1999, originalus leidimas: Hitlers Spionagegenerale sagen aus. Berlin, 1970). Nors ir pamini 75 abvero diversines grupes, kurias iki 1941 m. gegužės neva „nukenksmino“ Lietuvos SSR VLRK (NKVD). Kas gi tie nelaimingieji? Kažkodėl be pagyrūniškos sovietinės ataskaitos (tik sovietinėse ataskaitose iš 100 g citrinos galėjo būti išspausta 200 g sulčių) kitų duomenų apie gausius abvero „parankinius“ neatsirado. Na, neskaitant tų, kurie turėjo „parabelius“. Beje, dėl 80 SSRS oro erdvės pažeidimų Vokietijos kariniais lėktuvais tarp 1941 m. kovo 27 d. ir balandžio 18 d. SSRS notą pateikė. Ypač piktinosi dėl vienintelio atvejo, kada balandžio 15 d. Rovne nusileidusiame vokiečių lėktuve aptiko prifotografuotas juostas ir suplėšytą SSRS žemėlapį. O štai dėl vien Lietuvoje „išaiškintų“ 75 žvalgybinių-diversinių abvero grupių – kukliai nutylėjo? Žinoma, bendradarbiavimas su Vokietijos specialiosiomis tarnybomis vyko, nes greta nebuvo veikiančių kitos, „geresnės“ šalies, pvz., JAV, specialiųjų tarnybų. Ir kaip įprasta apsiausto ir durklo riterių pasaulyje, vyko nesąžiningai. Pvz., sukilimo dalyvio Naručio atsiminimuose minimi įtarimai, kad būtent vokiečiai sovietiniam saugumui (VLRK, arba NKVD) išdavė Vilniuje veikusį pogrindžio centrą. Todėl centras buvo išardytas, dalis jos dalyvių su vadovu, itin iškilia asmenybe, majoru V. Bulvičiumi, buvo sušaudyti, dalis sukišta į rūsius ar išvežta į Sovietų Sąjungos gilumą. Viena galima pasakyti tvirtai: dalis kovinių sukilimo užduočių, daugiausiai Kaune, buvo suderintos su Vokietijos slaptosiomis tarnybomis ir karine vadovybe. „Pirmosiomis karo minutėmis pradėjo aktyviai veikti priešo diversantai ir agentai – dūsauja R.Irinarchovas. – Persirengę kariškių ir milicininkų uniformomis, jie puolė karinius objektus, žudė Raudonosios Armijos karius ir vadus, sėjo paniką tarp taikių gyventojų, nutaikydavo aviaciją į sovietinės armijos kolonas. Priešas naikino ryšių linijas arba, prisijungę prie jų davė melagingas ir prieštaringas komandas, apsunkindami, o kartais ir visiškai sutrikdydami Raudonosios armijos dalių valdymą.“ Deja, diversinė veikla nebuvo tokia kryptinga ir vadovaujama vokiečių. Didžioji dalis sukilėlių į kovą įsitraukė spontaniškai, be jokio vokiečių specialiųjų tarnybų įsikišimo ar raginimo. Svarbiausias sukilėlių tikslas buvo ne paremti, palengvinti vokiečių kariuomenės puolimą, svarbiausias tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. O Reicho saugumo tarnybai netgi svarbiau buvo neleisti sukilimui įgauti pernelyg didelį mastą. Tačiau kodėl pabiro teritorinio korpuso divizijos, kodėl jos organizuotai, jau vėl vadovaujamos lietuvių karininkų, visa jėga nesmogė besitraukiančiai Raudonajai armijai? Akivaizdu, kad tai nulėmė susiklostę objektyvios aplinkybės. Žinome, kad viena iš priežasčių, kodėl 29-ojo korpuso karininkai ir kariai lietuviai netapo pagrindine sukilimo jėga, buvo masiniai patriotiškai nusiteikusių karininkų ir karių atleidimai bei areštai. Ypatingai skaudžiai smogė 1941 m. birželio 14-15 d. areštai. A. Martinionio Lietuvos kariuomenės tragedijoje (1993) labai vaizdžiai pateikti atsiminimai apie tomis dienomis įvykusius 184-osios divizijos karininkų areštus: iš divizijos specialiųjų dalinių (priešlėktuvinio ir prieštankinio divizionų, pionierių ir žvalgų batalionų, chemijos kuopos ir divizijos štabo) buvo areštuota apie 40 karininkų, iš 262-ojo šaulių pulko – apie 30, atitinkamai ir kituose daliniuose, iš viso apie 200 (80 proc.) 184-osios divizijos karininkų. Labai gali būti, kad V. Bulvičiaus vadovaujamas Vilniaus centras kaip tik ir turėjo užtikrinti vadovavimą lietuviškiems 29-ojo teritorinio šaulių korpuso daliniams. Nors prielaida, kad šį centrą galėjo įduoti patys vokiečiai, rimčiau netyrinėta ir nepagrįsta įrodymais, tokia galimybė, atrodo, pakankamai reali.
Antra itin svarbi priežastis buvo ta, kad dėl nuolatinio NKVD dėmesio kariuomenė buvo patikimai izoliuota. Karininkai ir patriotiškai nusiteikę kariai dieną naktį buvo stebimi politrukų, iš SSRS atsiųsto ir į korpusą įlieto sovietinių karių kontingento, būrelio savų šnipelių ir kolaborantų. Be to, lietuviški daliniai buvo nugrūsti į poligonus ir tolimiausius šalies kampelius, apstatyti kitais sovietiniais daliniais. Todėl ir nebuvo LAF ryšių su sekama kariuomene, todėl birželio 22 d. korpusas net ne iš karto sužinojo apie prasidėjusį karą. Štai kaip A. Martinionis aprašo 184-osios šaulių divizijos užimtą buvusio Varėnos poligoną stovyklą: „Stovykla buvo įkurta smėlėtame miške, Merkio ir Varėnės upių santakoje. Pasitraukti iš jos trukdė natūrali kliūtis. Kiti išėjimai buvo užblokuoti raudonarmiečių dalinių, ant tiltų stovėjo jų sargybos, stovyklos pakraščiuose – patruliai.“ Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vadovybė visiškai nepasitikėjo lietuviškais junginiais. Apygardos vadas generolas pulkininkas F. N. Kuznecovas birželio 22 d. pranešime gynybos komisarui pareiškė: „Varėnoje stovi 184-a šaulių divizija, kuri dar pilnai nesukomplektuota mūsų sudėtimi ir yra absoliučiai nepatikima, 179- a šaulių divizija – Švenčionyse taip pat pilnai nesukomplektuota ir nepatikima... “ Jau minėtas Irinarchovas cituoja 11-osios sovietų armijos dokumentą iš Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinio archyvo: „Vietoje to, kad pagreitintai sutelktų armijos dalinius gynybiniuose rajonuose, apygardos štabas davė nurodymą vesti įprastus mokymus stovyklose, ir dar birželio 21 vakare iš raudonarmiečių paėmė šovinius“. Tačiau šoviniai paimti tik iš lietuvių. Kaip prisimena 29-ojo teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 17-ojo prieštankinės artilerijos diviziono komisaras G. Avramenka, „...ne visi lietuviai kareiviai turėjo šautuvus, o šoviniai buvo išduodami tik einantiems sargybon. Mes nepasitikėjom lietuviais.“ Nepaisant to, kad lietuviški daliniai iš anksto nebuvo įtraukti į sukilimą, karininkai ir kariai į kovą stojo spontaniškai ir organizuotai, tuoj pat užmegzdami ryšius su sukilėliais. Apie ką net ir šiandien rusų rašytojai ir istorikai dažnai tiesiog vengia užsiminti. Pvz., Ivanas Statiukas knygoje „Pabaltijo gynyba 1941“ apie birželio sukilimą neužsimena nei vienu žodeliu. Net ir britas Christopher Alsby knygoje „Images of Barbarosa“ sukilimui paminėti skiria vos vieną sakinį: „Pavyzdžiui, visi antisovietiniai partizanai Kaune ir aplinkui jį, Lietuvoje, buvo paleisti 1941 m. birželio 28“ 1941 m. birželio 23 d. 22 val. Šaurės-Vakarų fronto vadovybės operatyvinėje suvestinėje Nr. 3 pranešama: „20 valandą 33-ia ir 188-a šaulių divizijos kovoja su priešininku Kauno gatvėse.“ Kas gi tas priešas, juk vokiečiai Kauno dar nepasiekė? Pamiršęs savo paties publikuotą ką tik pacituotą dokumentą, vėliau Irinarchovas aprašo ramiai per Kauną žygiuojančias tas pačias 33-iąją ir 188-ąją divizijas. Vėl pacituokime Irinarchovą: „Vakare į 5-os divizijos užnugarį buvo išmestas priešo desantas, užėmęs Varėnos aerodromą. Tai sukėlė paniką užnugario padaliniuose (...) ko pasėkoje buvo sutrukdytas divizijos aprūpinimas šaudmenimis ir degalais.“ Deja, apie jokį vokiečių „desantą“ Varėnos aerodrome duomenų nėra. Taip mėgstantys pasigirti surastais archyviniais dokumentais apie atkaklų sovietų priešinimąsi 1941 m., sovietiniai ir rusų istorikai niekaip nepajėgia surasti ir pateikti duomenų apie vokiečių slaptųjų tarnybų, kariuomenės žvalgybos „ranką“ organizuojant birželio sukilimą. Akivaizdu, kad ir nūdienos rusų autoriams daug patogiau prisidengti sovietinės propagandos sukurtais mistiniais vokiečių oro desantais, neigiant 1941 m. birželio sukilimą, kartu netiesiogiai ir 1940 m. okupaciją. Taigi ginkluoti tik šautuvais ir lengvaisiais kulkosvaidžiais, turėdami vos po kelis ar keliolika šovinių šautuvui, lietuvių kariai nuginkluodavo sovietų kariškius, o vietomis buvo priversti atmušinėti atkaklų gausesnių gerai ginkluotų sovietų puolimus. A Martinionis pamini ir atsitikimą, kuomet netikėtai pasirodęs vokiečių tankas ir vėliau smogę lėktuvai privertė atsitraukti kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnimi remiamų sovietų pėstininkų puolimą. Pažymėtina, kad lietuviai kariai kovojo labai organizuotai, formuodami iki bataliono dydžio dalinius su rėmimo ir žvalgybos padaliniais, atsiminimuose paminėti keli kulkosvaidžiais ginkluoti tankai, greičiausiai buvę Lietuvos kariuomenės lengvieji tankai „Vickers-Carden-Loyd“. Kaune buvo paimti trys veikiantys lengvieji sovietų tankai. Tačiau ne visada klostėsi taip sėkmingai. Buvo ir atvejų, kai lietuvių karius apšaudė vokiečių tankai, atakavo vokiečių aviacija. Atkakliai lietuvius atakavo ir sovietai, kurie sunaikino ir vieną lietuvių sukilėlių lengvąjį tanką. Birželio 27 d. raudonarmiečiai Švenčionėlių rajone apsupo nemažą Lietuvos karių būrį ir prispaudė jį prie ežero. Tik greitai surinkti partizanai netikėtu smūgiu išgelbėjo padėtį, į nelaisvę buvo paimta apie 80 raudonarmiečių. Susitikti su savo šeima važiuojantį nuo suėmimo besislapsčiusį pasienio pareigūną atsargos vyr. puskarininkį A. Strauką sučiupo sprunkantys sovietų kariai. Pasienio policininko uniformos kelnės, kariški batai ir tai, kad jis vyko link fronto, greičiausiai atitiko vokiečių desantininko požymius. Nukankinto A. Strauko kūnas nukirstomis pėdomis buvo rastas Šiauduvos dvaro laukuose. Taigi 1941 m. birželio sukilimas buvo išsivaduojamoji lietuvių tautos akcija, brandinta nuo pat pirmų sovietinės okupacijos dienų. Sovietinė propaganda sukilimą arba visai nutylėdavo, arba teigdavo tai buvus Vokietijos karinės žvalgybos (abvero) žvalgybine-diversine akcija, tuo tarpu Vokietijos specialiųjų tarnybų indėlis į sukilimą buvo nežymus ir kontraversiškas. Sukilėlių jėgomis buvo išvaduotas Kaunas ir paskelbta Laikinoji Vyriausybė, nors Vokietijos valdžia tam kategoriškai prieštaravo. Dėl tokio nuoseklaus ir atkaklaus laikymosi besąlyginės Lietuvos nepriklausomybės atstatymo linijos Vokietijos specialiosios tarnybos silpnai derino savo veiksmus su sukilėliais. Netgi priešingai, labai tikėtina galimybė, jog vokiečiai siekė išvengti aktyvesnių lietuvių pogrindininkų veiksmų, tuo labiau tautos sukilimo. Suderinus sukilėlių ir vokiečių kariuomenės veiksmus buvo galima pasiekti geresnių rezultatų žvalgant ir atakuojant sovietinę kariuomenę, dezorganizuojant jos užnugarį, užimant ar blokuojant tiltus, kelių ir geležinkelio mazgus, kitus svarbius objektus. Tačiau dėl savo tautinio išsilaisvinamojo pobūdžio sukilimas ir visa LAF veikla neatitiko nacistinės Vokietijos grobikiškų okupacinių planų Lietuvos atžvilgiu. Lietuvių pogrindį mėginusi kontroliuoti Reicho saugumo tarnyba buvo politinio saugumo struktūra, todėl ją labiau domino politinė okupuotos Lietuvos padėtis nei kariniai taktiniai uždaviniai. Sukilimui vadovavo ir jo pagrindą sudarė Lietuvos kariuomenės karininkai. Prasidėjus karo veiksmams į sukilimą masiškai įsitraukė Lietuvos gyventojai, kurių dauguma buvo įgiję karinį parengimą Lietuvos kariuomenėje. Nors 29-asis teritorinis korpusas buvo didesne dalimi lietuviškas, dėl sovietų veiksmų korpuso divizijos ir pulkai į sukilimą negalėjo įsitraukti visa sudėtimi. Pagrindinės priežastys: patriotiškai nusiteikusių karininkų, puskarininkių ir karių atleidimai bei represijos, dalinių izoliacija. Lietuviai kariai buvo silpnai ginkluoti arba visai beginkliai, saugomi ginkluotų sovietinių dalinių. Nepaisant to, kariai nuginkluodavo sovietinius vadus ir karininkus, politinius vadovus, organizuotomis grupėmis stojo į kovą su besitraukiančiais, tačiau dar stipriais ir ryžtingai nusiteikusiais sovietų daliniais. Ši kova nebuvo lengva ir pareikalavo aukų. Lietuvių kariai ieškojo ryšių su sukilimo vadovybe ir kovojo su sovietais iki pat birželio 28 dienos. Dalis jų krito jau sovietinės Baltarusijos teritorijoje. 

1941 m. sukilimas parodė, kad lietuvių tauta nesusitaikė su sovietine okupacija, savo jėgomis išvadavo Kauną, Vilnių ir kitus miestus, miestelius bei kaimus ir visam pasauliui paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą.

*****

Praėjus daugiau nei metams po straipsnio publikavimo buvo paskelbta papildomos, naujo informacijos.

A.Žardinskas ir G.Kulikauskas darbe, atvėrusiame naują puslapį iki šiol visiškai netyrinėtoje Abvero diversinio dalinio „Brandenburgas“ veiksmų Lietuvoje teritorijoje pirmosiomis Vokietijos – SSRS karo veiksmų dienomis istorijoje, teigia, kad „Brandenburgo“ dokumentuose minimi baltarusiai „…vos perėję sieną išsivaikščiojo po gimines ir neįvykdė savo užduoties“, tuo tarpu „Lietuviai savo užduotis įvykdė visiškai…“. Remdamiesi sekančia citata: „Du jų vadovai didvyriškai žuvo gindami Kauno tiltą Nr. 2“ autoriai daro prielaidą, „kad vienas iš minimų vadovų gali būti Jonas Dženkaitis, per 1941 m. birželio sukilimą vadovavęs sukilėliams, nesėkmingai bandžiusiems išsaugoti Kauno Aleksoto tiltą.“

Autoriai nurodo, kad viena agentų (lietuvių) grupė turėjo veikti Kaune, kita – sprogdinti sovietų geležinkelio linijas ir užgrobti Panerių geležinkelio tunelį, kad anot vokiečių žvalgybos „Galima teigti, jog tik „šauliai“, ėmęsi darbo su dideliu entuziazmu, išsaugojo mums tiltą per Nemuną“. Autoriai pažymi, jog „reiktų manyti, kad vokiečiai čia turi omeny Kauno Petro Vileišio tiltą per Nerį, kurį apgynė lietuvių sukilėliai (Juozo Savulionio gyvybės kaina).“ Taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad neaiški situacija ir su Alytaus tiltais, buvusiais tarp taikinių, tačiau juos užimant diversantai (kaip ir lietuvių sukilėliai) neminimi.

Atsižvelgdamas į G.Kulikausko ir A.Žardinsko darbe pateiktus naujus duomenis vis dėlto lieku prie anksčiau pareikštos nuomonės, kad abvero indėlis į sukilimo eigą buvo menkas. Būtina pabrėžti, kad tokie objektai kaip tuneliai, tiltai, kaip ir kita komunikacijų infrastruktūra yra strateginiai bet kokių karo veiksmų ir bet kokio ginkluoto sukilimo taikiniai. Antra, „lietuviškas“ pėdsakas „Brandenburgo“ dokumentuose nėra labai aiškus: kaip ir nustatyti uždaviniai, bet neaišku nei kaip, nei kada jie buvo perduoti, ir ar visais atvejais buvo perduoti. Kitas klausimas, kad lietuvių pasipriešinimo organizacijos Lietuvoje nelaikė savęs Vokietijos kariuomenės dalimi ir į tokias „keliamas užduotis“ žiūrėjo kaip veiksmų suderinimą su sąjungininku bendrame kare prieš sovietus. Taip pat nėra dokumentų, kad sukilėliai būtų įtraukti į Vokietijos kariuomenės, to paties „Brandenburgo“, sąrašus, davę karinę priesaiką ir kad būtų buvęs koks nors teisinis ar racionalus pagrindas juos laikyti ginkluotųjų Vokietijos pajėgų dalimi.

Be jokios abejonės galima teigti, kad lietuviai sukilėliai gynė savo šalies tiltus, savo šalies struktūrą, aiškiai suprasdami ir galbūt būdami papildomai informuoti, kad Lietuvos turto – tiltų, tunelių ir kt. išsaugojimas bus naudingas ir Vokietijos kariuomenei, kuri tiek LAF nariams, tiek kitiems pasipriešinimo dalyviams buvo ne sava, bet sąjungininko kariuomenė.

Straipsnis publikuotas 2011 m. žurnale "Kardas", Nr. 3, galima parsisiųsti iš čia: http://kam.lt/lt/naujienos_874/karine_ziniasklaida_655/kardas_808/2011_m._kardo_numeriai/2011_kardas_nr._3.html
bei svetainėje Rytų frontas: http://rytufrontas.net/?page_id=36775

Lietuvos okupacija 1940 metais

Šiemet sukanka 80 metų, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. 1940 metų birželio 15 d. Į Lietuvos Respublikos sieną plūstelėjo Raudonosios armijos daliniai. Kaipgi klostėsi įvykiai tą lemtingąją 1940 vasarą?

Okupacija neišvengiama

1940 gegužės 10 d. Sovietų Sąjungos Liaudies gynybos komisariato komisaro pavaduotojas A.Loktionovas apsilankė pas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus ir pareiškė pretenzijas dėl sovietinių karių Šmargonec ir Butajev pagrobimo bei pastarojo mirties aplinkybių. Lietuvoje buvo sudaryta speciali komisija šių įvykių aplinkybėms ištirti ir tikėtasi visus klausimus išsiaiškinti taikiai. Gegužės viduryje buvo nuspręsta į Maskvą nusiųsti užsienio reikalų ministrą J.Urbšį, kad šis vietoje išsiaiškintų, ko sovietai nori. Tolimesni sovietinės valdžios veiksmai buvo nesuprantami ir nesuderinami su jokia diplomatine praktika. Jų reikalavimu į Maskvą išskrido ministras pirmininkas A.Merkys, kuris birželio 7 ir 9 d. susitiko su Molotovu. Birželio 11 prie Lietuvos delegacijos prisijungė ir J.Urbšys. Buvo kartojami tie patys ir ne mažiau absurdiški nauji kaltinimai Lietuvai dėl sovietinių karių grobimo ir nedraugiškos, netgi priešiškos politikos Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Birželio 13 d. vakare Ministrų taryba susirinko pas Prezidentą. Ministras pirmininkas A.Merkys savo pranešimą baigė žodžiais: „Įspūdis toks, kad viskas baigsis geruoju“. Tuo tarpu 1940 birželio 14 d. vakare visos iliuzijos subliuško, kai apie 23 val. Lietuvos užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui Maskvoje buvo įteiktas Sovietų Sąjungos ultimatumas, reikalaujantis teisti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Saugumo departamento direktorių A.Povilaitį, sudaryti naują, sovietams priimtiną vyriausybę ir įsileisti papildomas neribotas sovietinės kariuomenės įgulas. Panašu, kad Lietuvos vyriausybė nebeturėjo jokios erdvės deryboms ar galimybės laimėti laiko pasiruošti agresijai atremti. Nepriklausomai nuo Lietuvos vyriausybės sprendimo, 1940 m. birželio 15 d. 9 val. ryto sovietinės kariuomenės daliniai būtų peržengę valstybės sieną ir pradėję karo veiksmus prieš Lietuvos Respubliką.

1939 metais Lietuvos politinė vadovybė neinformavo tautos apie Sovietų Sąjungos grasinimus, o Vilniaus krašto grąžinimas labai smarkiai sušvelnino sovietinių dalinių įvedimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktą, šiuos sovietinius dalinius oficialiai netgi pakylėjant į karinio sąjungininko ir saugumo garanto statusą. Sprendimas 1938 priimti Lenkijos, o 1939 ir Vokietijos, ultimatumus, stipriai smogė politinės valdžios autoritetui, pakirto pasitikėjimą šia valdžia, jos sugebėjimu priimti reikalingus sprendimus ir garantuoti valstybingumą. Piliečiai ir visų pirma sustiprėjusi opozicija vaikiškai naiviai siejo viltis apie platesnes politines laisves ir dalyvavimą šalies valdyme su galimybe pasinaudoti sovietais savo ir šalies naudai.

Lietuvos kariuomenės vadas div. gen. Stasys Raštikis ir lengvųjų tanjkų Vickers-Carden-Loyd kolona

Nebuvo net represijų ir masinių trėmimų nuojautos. To pasėkoje Sovietų Sąjunga gavo galimybę pasėti netikrumo, tuščių vilčių sėklą, vėliau privedusią prie neva „savanoriškos“ Lietuvos Respublikos okupacijos. Tuo tarpu jau 1940 birželio 7 d. apie 2 val. ryto Maskvos laiku sovietinė kariuomenė gavo įsakymą pradėti telktis prie Lietuvos sienų. Slaptas Vokietijos - Sovietų Sąjungos susitarimas ir milžiniška sovietinės kariuomenės jėga buvo tie veiksniai, kurie nepriklausomai nuo Lietuvos valios okupaciją darė neišvengiamą.

Tarptautinė Lietuvos izoliacija

1940 birželį tarptautinėje arenoje nebeliko jokios jėgos, galinčios nors deklaratyviai palaikyti Lietuvą. Birželio 14 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į Paryžių, Prancūzija buvo ant pralaimėjimo slenksčio. Didžioji Britanija praktiškai nebeturėjo reguliariosios kariuomenės, o beveik visa karinė technika liko prie Diunkerko. Prasidėjo paskutinė Lietuvos okupacijos fazė. Kaip pažymi Rusijos istorikas M.Meltiuchovas, Sovietų Sąjunga, užsipuldama Lietuvą, nereiškė jokių pretenzijų Latvijai ir Estijai. Tradiciškai įsikibo nagais į vieną Baltijos valstybę, kitoms palikdama viltį. Neva „nedraugiška“ Lietuva pati kalta: kūrė antisovietinę Baltijos Antantę, grobė sovietinius kariškius. Ir šiaip ji bloga. Vos į Lietuvą plūstelėjus Raudonosios armijos daliniams, „blogomis“ tapo ir Latvija su Estija. 1940 birželio 16-ąją prasidėjo ir šių šalių okupacija. Tačiau niekas Lietuvoje ir nepuoselėjo vilčių, kad į Sovietų Sąjungos ir Lietuvos „pokalbį“ įsikiš Latvija ar Estija. Neseni karo veiksmai Suomijoje ne tik parodė, kad Sovietų Sąjungai galima sėkmingai pasipriešinti. Žiemos karas kėlė ir liūdnas mintis apie sovietų galybę, nekreipiančią dėmesio į nežmoniškus nuostolius. Kai kas viltis siejo su Vokietija. Šiandien žinome, kokios tuščios buvo visos šios viltys. 1940 metų birželio 14 dieną Lietuva, prislėgta sovietų ultimatumo, buvo vienui viena.

Sovietų kariuomenė

Kalbant apie 1940 m. Lietuvos okupaciją, būtina įvertinti ir karinį faktorių.

Dauguma istorikų, vertindami sovietų pajėgas 1940 birželio okupacijos metu, remiasi rusų istoriku M.Meltiuchovu. Paprastai sovietinė kariuomenė „padalinama“ į 3 maždaug lygias dalis: 8-ą armiją Estijai, 3-ią – Latvijai, o 11-ą – Lietuvai užimti. Kaip nurodo Meltiuchovas, Baltijos valstybėms okupuoti buvo skirta apie 435 tūkstančiai karių, apie 8000 pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3000 tankų ir daugiau kaip 500 šarvuotų automobilių. Karines oro pajėgas sudarė 29 bombonešių (3 lengvieji, 18 vidutinių, 5 sunkieji ir 3 tolimosios aviacijos), 2 atakos ir 16 naikintuvų pulkų, viso apie 2600 lėktuvų. Tuo tarpu tik visiškai užėmus Lietuvą, 3-iosios armijos dalys per pilnai atsivėrusią Lietuvos-Latvijos sieną iš karto išėjo į giliausią Latvijos kariuomenės užnugarį. O birželio 14-16 dienomis 3-ios armijos taikinyje visų pirma buvo Lietuva. Galima teigti, kad prieš Lietuvą nukreiptos pajėgos sudarė daugiau nei pusę visoms trims Baltijos valstybėms okupuoti skirtų pajėgų. Būtina pastebėti, kad tik nedidelė dalis šių pajėgų galėjo nedelsiant susikauti su Lietuvos kariuomene.

Baltarusijos karinė apygarda sutelkė 11-ą (10-as ir 11-as šaulių, 6-as kavalerijos korpusai, viso 7 šaulių ir 2 kavalerijos divizijos, 3 lengvųjų tankų brigados) ir 3-ią armijas (4-as ir 24-as šaulių, 3-ias kavalerijos korpusai, viena atskira šaulių divizija, viso 6 šaulių, 1 motorizuota ir 2 kavalerijos divizijos, 3 lengvųjų tankų brigados) bei 214-ą oro desanto brigadą. Blogiausia, kad Lietuvos teritorijoje stovėjo gausios, beveik 20000 karių, sovietų įgulos. Kirtimų aerodrome, N.Vilnioje, Prienuose, Alytuje ir Gaižiūnuose buvo išsidėstę: 16-ojo ypatingojo šaulių korpuso vadovybė, 5-a šaulių divizija, 2-a lengvųjų tankų brigada, 19-as korpuso zenitinis divizionas, 54-as bombonešių ir 10-as naikintuvų pulkai bei kiti ryšių ir aprūpinimo daliniai.

1940 birželio 12 Baltarusijos Ypatingosios karinės apygardos vadas D.Pavlovas išleido įsakymą Nr. 002/op dėl karinių veiksmų prieš Lietuvos Respubliką. 11-a armija su 16-o ypatingojo šaulių korpuso daliniais turėjo apsupti ir sunaikinti Lietuvos kariuomenę, esančią Kauno rajone. 16-as korpusas taip pat turėjo užtikrinti ir savo įgulų apsaugą, užimti ir išlaikyti pagrindinius tiltus per Nemuną ir Nerį bei užtikrinti 935 karių iš 214-os oro desanto brigados desantavimą rajone, esančiame 5 km į pietus nuo Gaižiūnų. Šie desantininkai kartu su 16-o ypatingojo šaulių korpuso daliniais turėjo užimti svarbiausius objektus Kaune. Į Kauno aerodromą dar turėjo būti permesti 475 desantininkai iš tos pačios brigados. Lietuvą buvo planuojama okupuoti per 3-4 dienas, neleidžiant Lietuvos kariuomenei pasitraukti į Vokietiją.

Lietuvos kariuomenė

1940 birželį Lietuvos kariuomenė karo atveju turėjo mobilizuoti 5 pėstininkų divizijas ir 1 brigadą, 12 pasienio apsaugos batalionų, 3 kavalerijos, 6 artilerijos pulkus ir kitus smulkesnius dalinius. Mobilizuotą Lietuvos kariuomenę turėjo sudaryti daugiau kaip 125 tūkstančiai karių, ginkluotėje buvo apie 220 patrankų ir haubicų, 300 20 mm automatinių pabūklų, apie 110 81 mm minosvaidžių, 9 zenitiniai 75 mm pabūklai, daugiau kaip 900 sunkiųjų ir apie 4000 lengvųjų kulkosvaidžių, virš 20 lengvųjų tankų Vickers-Carden-Loyd ir 6 šarvuoti automobiliai Landsverk L-181. Dvylika beviltiškai senų lengvųjų tankų Renault FT ir keletas tokių pat senų vokiškų šarvuotų automobilių kovos veiksmas nebetiko. Karo aviaciją sudarė 34 naikintuvai, iš kurių 7 FIAT CR.20, buvo visiškai pasenę, vienas lengvasis bombonešis ANBO-VIII, 20 žvalgybinių lėktuvų ANBO-41, 12 ANBO-IV, 14 Ansaldo A.120, 2 DH-89 ir nemažas kiekis mokomųjų ir treniruočių lėktuvų. Viso lėktuvų parką sudarė 117 lėktuvų, kurių dalis buvo remontuojama.

Lietuvos kariuomenė karštligiškai ginklavosi ir ieškojo kelių kariuomenės potencialui sustiprinti. Visų pirma, buvo numatyti suformuoti nauji, motorizuoti, priešlėktuviniai ir prieštankiniai daliniai. Buvo suformuotos 5 motorizuotos priešlėktuvinės kuopos, o pėstininkų pulkuose numatyti atskiri motorizuoti būriai, ginkluoti 20 mm automatiniais pabūklais LAP. Ateityje numatyta pėstininkų pulkuose suformuoti 47 mm prieštankinių pabūklų būrius, karo metu Kauno komendantūra turėjo mobilizuoti prieššarvinį batalioną. 1940 metais numatyta padidinti minosvaidžių skaičių kariuomenėje, pėstininkų pulke vietoje vieno minosvaidžių būrio turėti 3 tokius būrius, po 1 kiekviename šaulių batalione. Nutarta pagreitinti prieštankinių minų gamybą, pirmi keli tūkstančiai turėjo būti pagaminti iki 1940 liepos, o iki metų galo – bent 50000 vienetų.  1939 metais manevruose sėkmingai išbandyti motorizuoti inžineriniai būriai. Lyginant su kitų šalių kariuomenėmis greitai ir užtikrintai įvykdyta 1939 dalinė mobilizacija atskleidė tik nežymius trūkumus ir leido tikėtis pakankamai sėkmingos mobilizacijos ir netikėtai užpuolus priešui bei aktyviai veikiant jo aviacijai. Tenka pripažinti, kad mobilizacinius planus gerokai sujaukė sovietinės karinės įgulos Lietuvos teritorijoje.

Šaulių būriai turėjo nedelsdami stoti į kovą su priešakiniais priešo daliniais, naudodami partizaninio karo taktiką. Jiems buvo numatyti daryti ardymus ir kliūtys, pvz., šaulių būriui išduota žibalo tiltui padegti.  Galbūt šiandien tai gali sukelti šypseną, tačiau tuo metu tai buvo gana paprastas ir efektyvus būdas naikinti medinius tiltus ir tiltelius. Priekaištai, kad partizaninė taktika nebuvo numatyta yra visiškai neteisingi. Tokiai taktikai skirtas visas Lietuvos kariuomenės Pėstininkų statuto II dalies (Kautynės) IX skirsnis (Partizanų veiksmai). Tą paneigia ir su šauliais susiję kariuomenės dokumentai, saugomi LCVA. Buvo numatyta prieš  pagrindinę gynybos liniją daryti ardymus ir kliūtis iki 5 km gylio. Tačiau tam reikėjo sprogmenų, žmonių ir, visų svarbiausia, laiko. Reikėjo laiko ir mobilizacijai, papildyti taikos meto sudėties dalinius ir suformuoti naujus. Tam reikėjo mažiausiai 30 valandų. O laiko nebuvo. Ultimatumas buvo paskelbtas 1940 birželio 14 d. apie 23 val., nurodant terminą iki 1940 birželio 15 d. 9 val. ryto Lietuvos laiku. Šiandien galime tiktai spėlioti, ar priėmusi sprendimą priešintis Lietuvos vyriausybė galėjo tikėtis laimėti kažkiek laiko, reikalingo kariuomenei mobilizuoti ir gynybai parengti. Būtina pažymėti, kad pagrindines kryptis turėjo pridengti pakankamai stiprios, jau taikos metu sudarytos priedangos rinktinės. Dar po 1938 metų kovo įvykių buvo padarytos reikiamos išvados dėl šių rinktinių pajėgumo ir veiksmų, vėliau sėkmingai patikrintos manevruose.

Atgavus Vilnių, dalis kariuomenės (1-as pėstininkų ir 3-ias kavalerijos pulkai su artilerija) buvo dislokuota Vilniuje ir Vilniaus krašte. Švenčionėlių poligone pratybas baiginėjo ir itin patriotiška ir moraliai stipri jėga – Karo mokykla (2 kadro ir 3 aspirantų kuopos, mokomoji baterija). Šie daliniai stovėjo beveik kaktomuša su smogiamosiomis 3-ios ir 11-os armijų grupuotėmis. Lėti, negausūs, be jokios galimybės sulaukti pastiprinimo, jie turėjo nedaug šansų organizuotai atsitraukti ir susijungti su likusia kariuomene. Nebent vyriausybė būtų sugebėjusi laimėti laiko derybomis.

Bet kokiu atveju teigti, kad Lietuvos kariuomenės pasirengimas atremti agresiją buvo tik „popierinis“ nėra jokio pagrindo.

Jeigu būtų pasipriešinta

Kaip jau minėjau, pradiniame etape pagrindinis smūgis turėjo būti smogtas Kaunui. Čia buvo dislokuotas II-os pėstininkų divizijos štabas, 2-as (2 batalionai) ir 5-as (2 batalionai)  pėstininkų pulkai, 3-ias artilerijos pulkas (2 grupės), 1-as kavalerijos pulkas ir kiti daliniai. Netgi taikos meto Kauno įgula niekuo nenusileido šalimais dislokuotai 5-ai sovietų šaulių divizijai. Didelę grėsmę kėlė Gaižiūnuose dislokuotas „Trojos arklys“  – 2-a tankų brigada. Nuo to, kaip ilgai pavyks išlaikyti tiltus per Nemuną ir Nerįar juos sunaikinti, priklausė ir Kauno, ir visos Lietuvos gynyba.

Kartu turėjo būti smogta ir Marijampolės kryptimi, siekiant atkirsti kelius pasitraukti į Vokietiją. Tam buvo paskirtas 6-as kavalerijos korpusas, sudarytas iš 4-os ir 6-os kavalerijos divizijų, sustiprintas 22-a tankų brigada ir 33-ia šaulių divizija. Šiai jėgai turėjo pasipriešinti Marijampolės priedangos rinktinė, kurios pagrindą sudarė 9-as pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas. Šis pulkas buvo vienintelis, kuris birželio 15-ą buvo pakeltas ir pajudėjo link Kybartų. Bežygiuojantį pulką pasivijo kavalerijos viršininkas generolas Tallat-Kelpša ir generolas V. Žilys ir prikalbino grįžti į kareivines.

Lietuvos mastu giliame užnugaryje karo metu turėjo mobilizuotis pagrindinės kariuomenės pajėgos, taip, kad net kritus Kaunui ir praradus jį gynusius dalinius, mūšis dėl Lietuvos dar nebūtų baigtas. Lietuvos karo aviacija jau turėjo patyrimą greitai išsisklaidyti po slaptas aikšteles ir aerodromus. 

Didelė ir gerai ginkluota Sovietų Sąjungos kariuomenė turėjo ir daugybę trūkumų. Nepaisant Lenkijos „išvadavimo“ ir Žiemos karo patirties, vis dar šlubavo kariuomenės rūšių bendradarbiavimas, tiekimas, ryšiai. Labai silpna grandis buvo taktinė žvalgyba. Divizijų ir brigadų žvalgybos batalionai praktiškai buvo tik „popieriniai“, aukštesnioji vadovybė specialių žvalgybos dalinių visiškai neturėjo. Dar nuo 1939 rudens sovietai šią problemą sprendė sudarydami nedideles motorizuotas, aprūpintas tankais, šarvuočiais ir autotransportu grupes. Tačiau ir šios grupės buvo daugiau judrūs avangardai, nei žvalgybos daliniai. Pagrindinės šaulių ir kavalerijos dalys paskui savo motorizuotus priešakinius dalinius nespėjo. Labai didelė šarvuotos ir auto technikos dalis buvo sena ir susidėvėjusi. A. Anušauskas nurodo, kad trūko trečdalio autotransporto, o 45 procentai turimų automobilių buvo sugedę. 73 procentus ginkluotėje buvusių senų konstrukcijų tankų BT ir T-26 reikėjo remontuoti, trūko atsarginių dalių, pusę jų buvo galima naudoti tiktai kaip mokomuosius. Nors buvo numatyta pasinaudoti „žaibiško karo“ taktika, susidūrus su stipriu pasipriešinimu apeiti sparnus, blokuojant ir vėliau sunaikinant gynybinius rajonus, šiandien nėra pagrindo tikėtis, kad sovietams būtų pavykę tokią taktiką pritaikyti. Tas pats vaizdas, stebėtas 1939 rudenį Lenkijoje, 1939-1940 Žiemos kare, išliko ir 1941 birželį: vos pajudėję pirmyn sovietiniai junginiai prastai vykdo žvalgybą, praranda ryšį vienas su kitu, pradeda byrėti dėl techninių gedimų ir netikusio tiekimo. Į priekį metamos vietoje iš kelių skirtingų padalinių sudarytos grupės, neturinčios jokių žvalgybinių duomenų, kurios susidūrę su pasipriešinimu nepajėgios įvykdyti užduočių. Po to pamažu prisitraukia pagrindinės pajėgos ir, patirdamos nemažus nuostolius, jėga „perlaužia“ silpnesnio priešo gynybą. Beje, panaši situacija kartojosi Čečėnijoje ir netgi Pietų Osetijoje: reguliarios kariuomenės kolonos buvo „apkarstomos“ visokiais „specialiais“, „rytų“ ir kitokiais padaliniais, už kurių grėsmingų vardų slėpėsi silpnos, pusiau reguliarios formuotės.

Vokiečių oro desantas, panaudotas Belgijoje ir Olandijoje, pademonstravo šio ginklo rūšies galimybes ir privalumus. Sovietų Sąjungos oro desanto daliniai Besarabijoje demonstravo vien trūkumus. Nepaisant to, kad nebuvo jokio pasipriešinimo, desanto operacijos buvo netinkamai suplanuotos, tikslai ir uždaviniai neaiškūs, daliniai prastai paruošti desantavimui. Kaip pastebėjo patys sovietai, sutikus menkiausią pasipriešinimą nuostoliai būtų buvę didžiuliai, uždaviniai neįvykdyti. Itin silpna desanto operacijų grandis buvo tinkamų desantavimo priemonių trūkumas. Pagrindinis oro desanto lėktuvas buvo pasenęs lėtaeigis sunkusis bombonešis TB-3. Dėl desantavimui nepritaikytos šio lėktuvo konstrukcijos parašiutininkai galėjo šokti su labai dideliais intervalais. Išbarstytiems 5-7 km spinduliu parašiutininkams susirinkti sunkiuosius ginklus, susiburti į padalinius ir organizuotai vykdyti kovos veiksmus buvo labai sudėtinga. Net ir desantavimas lėktuvams nutupiant aerodrome sovietų desantininkams buvo nelengvai įveikiamas, ką parodė kiek vėlesnė patirtis okupuojant Besarabijos ir Šiaurės Bukovinos dalį. Lietuvos okupacijos atveju oro desantas turėjo aprūpinti pėstininkais 2-ą tankų brigadą Gaižiūnuose, pirmajame etape oro desanto išlaipinimas Kauno aerodrome nebuvo numatytas. Jis ir nebūtų pavykęs - Lietuvos kariuomenė dar 1940 m. sausio mėnesį numatė aerodromų priešlėktuvinei gynybai skirtiems 20 mm pabūklams LAP įrengti ir priešdesantinei gynybai pritaikytas pozicijas, o 12 tokių pabūklų bei kuopos šaudymui į oro taikinius pritaikytų kulkosvaidžių 08/15 m. (vokiškas leMG08/15) ugnis tokį mėginimą išsilaipinti būtų pavertusi 

Gausi sovietinė karo aviacija, gausiai aprūpinta jau morališkai ir techniškai pasenusiais naikintuvais ir bombonešiais, turėjo ne mažiau trūkumų, nei žemės kariuomenė. Pasak A. Anušausko, net aštuntadalis lėktuvų buvo sugedę, o kiti - dėl įvairių priežasčių galėjo skraidyti tik 60-110 km spinduliu.

Kaip jau minėjau, pasibaigus tikrai sunkiems, sunku net spėti kelių dienų trukmės, mūšiams dėl Kauno, o 3-ios armijos 3-iajam kavalerijos korpusui prasimušus pro Panevėžį ir Nevežį, dar laukė kelios šviežios divizijos už Dubysos, vėliau ir už Jūros upių.

Taip, kad sovietinis planas sutriuškinti Lietuvos kariuomenę ir neleisti jai pasitraukti į Vokietiją greičiausiai nebūtų lengvai ir visiškai pavykęs. Tačiau visas šis kelias būtų nužymėtas ne tik sovietinių, bet ir Lietuvos karių ir gyventojų krauju.

Ar reikėjo priešintis

Kaip šiandien žinome, naktį iš birželio 14-os į 15-ą prezidentūroje įvykusiame posėdyje daugumos buvo nuspręsta nesipriešinti (nors ir nebuvo balsuota), ministras pirmininkas A. Merkys atsistatydino, naują vyriausybę sudaryti pavesta S. Raštikiui. Už pasipriešinimą pasisakė: prezidentas A. Smetona, krašto apsaugos ministras K. Musteikis, švietimo ministras K. Jokantas, valstybės kontrolierius K. Šakenis. Už ultimatumo priėmimą pasisakė kariuomenės vadas V. Vitkauskas ir buvęs kariuomenės vadas S. Raštikis, motyvuodami tuo, kad dėl Lietuvoje esančių sovietinių įgulų priešintis būtų neįmanoma. Prezidentas su daugumos Ministrų tarybos narių, naujai parinkto ministro pirmininko ir kariuomenės vado siūlymu ultimatumą priimti ir nesipriešinti nesutiko ir savo pareigas eiti pavedė ministrui pirmininkui. Birželio 15-osios rytą prezidentas A. Smetona išvyko iš Kauno į Kybartus ir pasitraukė į Vokietiją.

Yra daugybė argumentų už ir prieš pasipriešinimą. Vieni mano, kad priešintis privalėjome, nes to reikalauja garbė ir pareiga savo tautai ir Tėvynei. Kad pasipriešinę turėjome galimybę išlikti bent tiek savarankiški kiek Lenkija ar kitos Rytų bloko šalys. Neįmanoma paneigti, kad ginkluotas pasipriešinimas neleistų begėdiškai meluoti apie „taikią revoliuciją“, „savanorišką prisijungimą“, vėlesnį „išvadavimą iš nacių okupacijos“ ir t.t. Kiti teigia, jog pasipriešinę šiandien neturėtume nei Vilniaus, nei Klaipėdos. Kad būtų dar platesnio masto, dar žiauresnės ir kruvinesnės represijos prieš mūsų tautą.

Tačiau pavartykime leidinį „Lietuvos karininkai 1918-1953“, atsiminimus, Lietuvos genocido centro duomenis, paskaičiuokime, kaip nukentėjo Lietuva ir nepasipriešinusi kariuomenė. Argi buvo galima nukentėti dar labiau? Neiššovę nei šūvio 1940 birželį palaidojome Lietuvos kariuomenę, vėliau – darbščiausią ir patriotiškiausią tautos dalį. Žiaurumo neišmatuosi. Bolševizmas neparodė nei ženklo gailestingumo nei iš bado mirštančiai Ukrainai, nei tyliai pasidavusioms Baltijos šalims. Visiškai naivu tikėtis „mažesnių“ represijų iš okupanto, besiremiančio ideologiniu genocidu. Lietuvos kariuomenė nesipriešino, tačiau tai nesutrukdė atimti gyvybę 2 metukų buvusio kariuomenės vado divizijos generolo Stasio Raštinio dukrai, o kitas dukras visam gyvenimui atskirti nuo tėvų. Įžengdami į taikiai vartus atvėrusią Lietuvą, sovietai kardais užkapojo pasienio policininką. O kitus Lietuvos piliečius pribaiginėjo jau NKVD rūsiuose ir Sibire.

Neišvengiamai sau užduodame klausimą – o gal šiandien gyventume kitaip, jei 1940 metų birželio 15-ąją būtų nugriaudėję šūviai?

Jo Ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus, ilgai ir nuosekliai kovojęs už Lietuvos laisvę, šiuo klausimu pasisako kaip įprastai tiesiai ir labai atvirai: „Manau, kad vieningo visuomenės pritarimo pasipriešinimui tomis birželio dienomis, tikriausiai nebūtų gauta. Dėl pačios to meto politinės santvarkos. Nors tautinė santvarka nuo 1926 iki 1939 metų Lietuvai davė labai daug. Šiandien aš manau, kad tada pasipriešinti, bent simboliškai, reikėjo. Tokios pačios nuomonės buvo ir generolai K. Musteikis, J. Černius, E. Adamkavičius.“

Okupacija

Lietuvai priėmus ultimatumą, birželio 15-ą dieną pajudėjo ir po visą kraštą išplito sovietinė kariuomenė. Kaune apie pietus prie svarbiausių objektų pasirodė sovietiniai tankai. Pereidami valstybės sieną, kai kurie sovietiniai daliniai savavališkai sulaikė arba nuginklavo Lietuvos pasienio policininkus. Net ir nesutikus pasipriešinimo žygis vyko gana sunkiai. Pasak A. Anušausko, „...daugybė tankų, sunkvežimių ir traktorių liko ten, kur žygiavo okupaciniai daliniai. Okupacija būtų dar ilgiau užtrukusi, jeigu iš karto nebūtų susitarta, kad Lietuvos kariuomenė savo autotransportu per pirmas 3 dienas pergabens 1000 tonų degalų ir kitų krovinių“.

Kiti, ne Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai Kauną pasiekė tik naktį iš 15-os į 16-ą bei sekančią dieną. Birželio 16-ą 63 sunkieji bombonešiai TB-3, lydimi dviejų naikintuvų eskadrilių, nusileido Šiaulių Zoknių aerodrome ir išlaipino 720 214-os oro desanto brigados karių, ginkluotų kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais. Šie desantininkai su vėliau atžygiavusia tankų brigada pasuko į Latviją.

Netrukus ištikusios tragedijos mastą pajuto visa Lietuva. Prasidėjo ir šalies valstybingumo ramsčio bei simbolio – Lietuvos kariuomenės – naikinimas.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-06-16-egidijus-papeckys-lietuvos-okupacija-1940-m/46386

Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:

Support Egidijus Papečkys at Contribee!

EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon