Spalio 21, ketvirta papildomų (antrų) paliaubų Kalnų Karabache diena

 

Toliau didėja politinis spaudimas Armėnijai. Azerbaidžanas pareiškė, kad armėnų premjeras N. Pašinianas nemato jokios diplomatinės išeities konflikte dėl Karabacho. Armėnijos pusė tuoj pat ėmė tą neigti, įrodinėdama, kad žodžiai buvo neteisingai interpretuoti, ir kad yra pasiruošusi kompromisui.   Turkijos viceprezidentas Fuat Oktay interviu vietiniam CNN kanalui pareiškė, kad Turkija pasiruošusi įvesti savo karines pajėgas į Azerbaidžaną ir dalyvauti karo veiksmuose Kalnų Karabache, jeigu tik bus gautas toks prašymas. Ir anksčiau turkai sakėsi pasirengę suteikti bet kokią paramą, tačiau apie tiesioginį dalyvavimą konflikte taip atvirai kalbama nebuvo. F. Oktay teigimu, Turkija dėl to nedvejoja, prezidentas R.T. Erdoganas dėl to nedvejoja.

Toks teiginys, kad „prezidentas nedvejoja“, būdingas ne tik oficialių Turkijos atstovų retorikai. Toks pat naratyvas beveik žodis žodin atkartojamas ir Azerbaidžano diplomatų, tik jau kalbant apie šios valstybės prezidentą I. Allijevą. Pvz., tą patį buvo galima girdėti prieš tris savaites Azerbaidžano ambasadoriaus Rusijoje Polad Biulbiul Ogly (Bülbüloğlu) interviu Rusijos portalui RBK. Tiesą sakant, labai dažnai I. Alijevas atrodo tarsi R.T. Erdogano veidrodinis atspindys. Ir tai nėra tiesiog mėgdžiojimas, manau tai yra tas paveikslas, kurį šiandien nori matyti abiejų kaimyninių valstybių visuomenės. Nes būtų klaidinga manyti, kad abu prezidentai priima sprendimus neatsižvelgdami į visuomenės nuomonę. Daliai turkų ir azerbaidžaniečių autoritarizmas ir galios ekspansija akivaizdžiai yra priimtini. O prieštaraujantys sėkmingai nutildomi. Turkijoje po nevykusio perversmo prieštaraujančių tiesiog nebeliko.

Ar Armėnija tikrai yra atsidūrusi ant karinio pralaimėjimo slenksčio, ir Azerbaidžanas su Turkija tiesiog spaudžia greičiau pasiduoti, ar Azerbaidžano puolimas išsikvėpė ir spaudžiama tam, kad daugiau pasiekti per būsimas derybas? Galima ir apsirikti, bet atrodo, kad vis dėlto karinė padėtis armėnams itin nepalanki – dalis pozicijų prarasta, oro gynyba ir šarvuota technika karo veiksmų rajone sunaikinta. Azerbaidžano bepiločiai veikia patirdami nuostolių, tačiau jiems sutrukdyti armėnai nebepajėgia. Nuotraukose ir įrašuose vis dažniau matomi išsigandę mobilizuoti armėnų jaunuoliai, o tokių dalinių vertė kruvinoje fronto mėsmalėje yra nedidelė. Armėnai vis dar suduoda skaudžių smūgių, tačiau prarasta šarvuota technika ir bepiločių trukdomas judėjimas atima galimybę kontratakuoti ar greitai permetinėti rezervus į pavojingas kryptis.

Oryx twitterio paskyroje https://twitter.com/oryxspioenkop  teigiama, kad šiandien Armėnija prarado 100-ąjį tanką, sunaikintą Azerbaidžano pajėgų dronų Bayraktar TB2, čia išvardinama ir daugybė kitos sunaikintos technikos – autorius ją skaičiavo analizuodamas azerbaidžaniečių video įrašus. Negaliu pasakyti, kiek paskyros autorius teisus, kadangi pats neskaičiavau, o žiūrint tokius įrašus galima apsirikti, jau matytą įrašą įvertinant kaip naują. Bet kokiu atveju nuostoliai – kolosalūs. Tiesa, man kyla vienas klausimas, į kurį aš neturiu atsakymo – jeigu Azerbaidžano pajėgos taip sėkmingai užiminėja gyvenamąsias vietoves Kalnų Karabache, tai kodėl po to nerodo čia rastų sunaikintų Armėnijos tankų nuotraukų? Juk išvežti juos iš kalnų armėnai negalėjo?  O štai paimtas dvi pėstininkų kovos mašinas azerbaidžaniečiai mielai demonstravo visais kanalais: https://twitter.com/Mukhtarr_MD/status/1318985503748882433. Galbūt tik todėl, kad vaizdai iš bepiločio kameros atrodo daug įspūdingiau, nei pamušto, bet nesudegusio tanko nuotrauka? Ir vis dėlto kirba įtarimas, kad ne viskas azerbaidžaniečiams einasi kaip sviestu patepta, bet armėnai tokių vaizdžių įrodymų pateikia nepalyginamai mažiau.

Kad karinė padėtis blogėja, rodo vis aktyvesni ir vis labiau desperatiški Armėnijos mėginimai tarptautinės bendrijos pagalba nutraukti karo veiksmus – Armėnijos užsienio reikalų ministras siuva tarp Jerevano ir Maskvos, o pokalbiai su Rusijos užsienio reikalų ministru S. Lavrovu tęsiasi nuo ryto iki vakaro. Tuo metu Armėnijos prezidentas A. Sarkisianas ieškodamas paramos keliauja per Europą – šiandien susitiko su Europos tarybos pirmininku ir lankėsi pas NATO generalinį sekretorių.

Jeigu manote, kad bendrame NATO generalinio sekretoriaus ir Armėnijos prezidento pranešime buvo pagrinde kalbėta apie Kalnų Karabachą, tai klystate – kalbėta apie vertinamą Aljanso partnerę Armėniją ir jos indėlį į NATO misijas ir operacijas, visų pirma Afganistane, užsimenant tik apie konflikto neeskalavimą - ką ten dar eskaluoti, kai karo veiksmai nesustojo nė minutei.  Bet jeigu pokalbio neklausysite, o tik skaitysite žinutę, tai joje Karabachas nepaminėtas.  KK neužsimenama ir ryt bei poryt vykstančio nuotolinio NATO gynybos ministrų susitikimo darbotvarkėje. Klausimų apie Turkiją buvo ne vienas – bet visi apie Turkijos ir Graikijos santykius.

Spėkime, ar žurnalistai paklaus pas mūsų ministrą, ar buvo kalbėta apie konfliktą? Nes Kalnų Karabacho tema iš Europos žiniasklaidos puslapių praktiškai visai išnyko.

O šiandien ryte buvo dar kartą patvirtinta apie būsimą I. Alijevo ir N. Pašiniano susitikimą Maskvoje – tačiau vakare Azerbaidžanas pareiškė, kad kol kas vadovams susitikti per anksti. Už dviejų dienų, spalio 23 d. JAV valstybės sekretorius M. Pompeo Vašingtone turi susitikti su Armėnijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrais.

Taigi, diplomatiniai kanalai nuo intensyvių konsultacijų net kaista, tačiau realaus konflikto sprendimo kaip nėra, taip nėra, nors kartais jau atrodė, kad jis pasiekiamas ranka.

Turbūt jau daugelis girdėjote, kad armėnai kritikuojami dėl pasirinktos gynybinės taktikos, senos technikos ir neinvestavimo į naujausias technologijas. Kritika kaip ir teisinga, bet net beveik 5 proc. BVP skiriančios gynybai Armėnijos gynybos biudžeto nepakanka finansuoti reikiamiems įsigijimams, antra vertus, didelę neigiamą įtaką daro tai, kad savo ginklus primeta ir vienintelė reali sąjungininkė Rusija. Būtent dėl šios priežasties nerimo gaidelės vis dažniau pasigirsta ir pačioje Rusijoje – svarstoma, ar pačios Rusijos armija nėra beviltiškai atsilikusi, ir kaip ji sugebėtų veikti mūšio lauke, kuriame priešininkas turi daug bepiločių, kurių neturi patys rusai. Tiesą sakant, grįžtama prie tos pačios amžinos, rusų kariškiams skausmingos bėdos – potencialūs Rusijos priešininkai turi milžinišką, beveik absoliučią persvarą ore. Galima neabejoti, kad Rusija padarys išvadas po Kalnų Karabacho konflikto.

O ar išvadas padarysime ir mes? Ar vėl nepadarysime klaidų vertindami išmoktas pamokas, kaip kad padarėme vieną kitą vertindami Rytų Ukrainos pamokas?

Nuotraukoje – trijų valstybių vadovai. Tiems dviem, kurie plačiai šypsosi, šiandien visai nebejuokinga