Pasikėsinimas į JAV prezidentą visada yra įvykis, o jeigu į Donaldą Trumpą, ir dar ne pirmas - neišvengiamai suluakia dėmessio, vertinimų ir komentarų.
Pirma, nuvilsiu visus konspiracinių teorijų
mėgėjus, kad pasikėsinimas tikrai nebuvo inscenizuotas. Jis realus, pavojingas,
o jį įvykdęs asmuo yra toks šabloninis tipažas, kad galima dėti į vadovėlį.
Šis kasmetinis renginys prasideda 20 val. vakaro,
bet svečiai pradeda rinktis pora valandų anksčiau. Apsauga pluša išsijuosusi,
nes svečių daug, ir juos laikyti tokiose eilėse kaip oro uostuose negalima.
Paprastai renginys trunka iki 23 val., tačiau
netrukus po vakarienės pradžios patikrą vykdantys pareigūnai gali atsikvėpti,
nes vėluojančių į tokius renginius nebūna.
Pernai renginys baigėsi neįprastai anksti, 21:30,
gali būti, kad ir šiemet jis būtų buvęs trumpesnis.
Apsaugos darbuotojai jau buvo pradėję nuiminėti
vienus magnetinio patikrinimo „vartus“, kurie skirti aptikti paslėptus pavojingus
metalinius daiktus.
Akivaizdu, kad visi atsipalaidavo, ir, kas
svarbiausia, niekas iš patikros punkte esančių pareigūnų nebestebėjo prieigų ir
aplinkos.
Ir čia yra labai svarbi aplinkybė – patikrą vykdo
ne Slaptosios tarnybos (Secret Service, lietuviškos Vadovybės apsaugos tarnybos
atitikmuo) agentai, o Tansporto saugumo administracija (TSA), su kuria
susiduriame visi JAV oro uostuose.
Pagal jų darbo specifiką TSA pareigūnams nėra
reikalo stebėti aplinką – prie jų visi gražiai prieina ilgomis eilėmis, atskirtomis
juostomis, ir pareigūnus domina tik tai, kas yra artimiausioje jo aplinkoje,
beveik visada pasiekiama ranka.
Slaptosios tarnybos agentų specifika jau visai
kita, postuose jie turėtų stebėti ir prieigas, ir visą matomą aplinką, kad
galėtų išskirti įtartinai ar neįprastai besielgiančius asmenis ir atsiradusius
neįprastus daiktus.
Kaip matome įraše, vienas Slaptosios tarnybos
agentas tiesiog atmestinai nuobodžiavo ir, nors stovėjo toliausiai nuo magnetinės
patikros vartų, į grėsmę sureagavo labiausiai pavėlavęs ir visiškai netinkamai.
Galima jį suprasti, nes prie patikros vartų buvo
visa grupė TSA pareigūnų, bet pateisinti – negalima. Reikėtų ne tik papildomai
patreniruoti, bet ir nubausti. Nors aš prieš nuobaudas, man visada svarbiau yra
motyvuoti ir parengti, bet šį kartą tai tiesiog būtina.
Taigi, pasirodęs pasikėsintojas Cole Allen nepatraukė
pareigūnų dėmesio – vieni ardė vartus, kiti atsitraukę šnekučiavosi, o įraše
matomas Slaptosios tarnybos agentas buvo išėjęs į gilius vidinius apmąstymus.
Nesureagavo ir pareigūnas su šuniu, kuriam buvo kilęs įtarimas ir kuris palydėjo pasikėsintoją iki kambario, kuriame šis išsitraukė ir pasiruošė lygiavamzdį šautuvą.
Laiku sureagavo viena vienintelė TSA pareigūnė. O
gal ir policijos, sunku pasakyti, nes gerai nesimato antsiuvų. Amerikoje tiek
visokių tarnybų ir „policijų“, kad niekada nežinai kas yra kas atidžiau
neapžiūrėjęs. Ir tai, beje, yra dar viena bėda vykdant panašių renginių
apsaugą. Lietuvoje šis klausimas sprendžiamas gerokai paprasčiau, ir VAT
tiesiog neleistų aplinkui maišytis skirtingų institucijų ginkluotiems
pareigūnams.
Su šautuvu rankose pasirodęs Cole Allenas galėjo
būti ir pasikėsintojas, ir skubantis į kažką reaguoti pareigūnas, tai irgi
atėmė akimirkas vertinant situaciją.
Žinoma, jo pasirinkta taktika prasiveržti dideliu
greičiu buvo primityvi ir idiotiška. Reikia pripažinti, kad jis iš tiesų sportiškas
ir greitas, ir tai padėjo įveikti patikros postą, bet toliau atsitiko taip,
kaip ir turėjo atsitikti – jis buvo sulaikytas sekančio apsaugos žiedo.
Taigi, patikros poste spėjo sureaguoti viena
pareigūnė – ji greičiausiai išsitraukė pistoletą ir spėjo atidengti ugnį, pirmą
šūvį, atrodo, spėjo iššauti net anksčiau nei Cole Allenas.
Po to dar kelis. Ir... nė karto nepataikė. Be
abejo, stresas tokio artimo susišaudymo metu yra milžiniškas, bet šį kartą
nepataikymus „nurašyčiau“ neįprastai dideliam Cole Alleno judėjimo greičiui ir
... taikymuisi į galvą.
Tokiais atvejais reikia šauti į korpusą, per daug
nesitaikant, nes svarbiau ne pataikymo tikslumas, o kad kuo daugiau kulkų
kliudytų taikinį. Daug gerų ir patyrusių pareigūnų ir instruktorių su manimi
greičiausiai nesutiktų, bet šiuo klausimu turiu kategorišką praktika paremtą
nuomonę.
Ir čia Colenui Allenui tiesiog pasisekė, kad buvo
sulaikytas gyvas ir sveikas. Tiesiog gimė dar kelis kartus. Nes tokiais
atvejais laikytis penkto Dievo įsakymo nėra kaip, ginkluotas teroristas turi
būti neutralizuojamas greitai, mažiausiai jaudinantis ar jis išgyvens. Kad nepadarytų
žalos saugomiems ir pašaliniams asmenims.
Agentai irgi galvoja apie savo gyvybę, bet tokiu
atveju svarbiausia yra apsaugoti kitus, net ir savo gyvybės kaina.
Taigi Cole Allenas greičiausiai tiesiog įbėgo
tiesiai į rankas sekančio apsaugos žiedo agentams, kurie jį tiesiog suvystė
kaip kūdikį.
Ir čia nuotraukoje buvo užfiksuota dar viena
klaida – išrengtas ir surakintas Cole Allenas buvo paliktas be reikiamos
priežiūros, pareigūnai stovėjo per toli nuo jo ir nė vienas fiziškai
nekontroliavo sulaikytojo.
Niekada, niekada taip nepalikite nelaimėlio, net
jeigu jis surakintas, supančiotas grandinėmis ir jam prie kojų pririšti betono
gabalai. Ne vienas pareigūnas dėl to yra nukentėjęs. Kontrolė, kontrolė, ir dar
kartą kontrolė nuo pirmo iki paskutinio sulaikymo momento.
Šioje istorijoje kyla tik vienas klausimas – ar Specialiosios
tarnybos pareigūnui nekliuvo „draugiška“
kulka. Įraše matosi, kad jis stovėjo ugnies linijoje kai šovė TSA (arba policijos
pareigūnė). Nebūtinai jį turėjo sužeisti, šarvinė liemenė galėjo atlaikyti, bet
tokios tikimybės neatmesčiau.
Blogiausiu atveju gali pasirodyti, kad Cole
Allenas, nors ir šovė, bet nieko nesužeidė, o vienintelis sužeidimas galėjo
būti padarytas „draugiškos ugnies“. Galima tik spėlioti, atsakymą sužinosime
tik prasidėjus teismo procesui.
Nustebsite, bet bendrai paėmus Slaptosios tarnybos
darbą vertinu gerai – teroristas buvo sustabdytas užtikrintai ir be didesnių
pasekmių. Bet šioje tarnyboje būtina mokytis ir iš padarytų klaidų, ir iš
sėkmingų darbų. Didžiausias priešas ne teroristai, o rutina ir agentų
aplaidumas.
Nors šiandien dėmesio centre yra bepiločiai orlaiviai, sunkiosios šarvuotos
technikos, artilerijos ir pilotuojamos aviacijos pirkimai toliau auga.
Tokie „geležies pirkimai“ kelia bekompromisę bepiločių orlaivių apologetų
kritiką ("viską akimirksniu sunaikins dronais") , bet kariuomenėse puikiai supranta sunkiosios technikos ir ugnies
priemonių poreikį ir jas toliau sėkmingai perka, karavanas eina ir nestabčioja
apsidairyti.
Ir čia į tradicinę Europos, JAV ir Izraelio ginklų gamintojų prekybos rinką sparčiai
ir triukšmingai braunasi Pietų Korėjos įmonės. Priversti gyventi įtampoje dėl
agresyvios Šiaurės Korėjos keliamos grėsmės pietų korėjiečiai susikūrė pramonę,
užtikrinančią beveik visų ginkluotųjų pajėgų poreikių patenkinimą.
Šiaurės Korėjos tankai parade
Logiška, kad išaugus gamybos galimybėms, pradėta aktyviai dairytis eksporto
rinkų. Rusijos agresija prieš Ukrainą plačiai atvėrė ginkluotis pradėjusios
Europos rinkos duris. Korėjiečių bandymas apginkluoti Lietuvos kariuomenę
nebuvo sėkmingas, bet ir jį verta aptarti.
Toli gražu ne visa korėjiečių produkcija sulaukė sėkmės. Kai kurie,
atrodytų, sėkmingi pavyzdžiai, kelią skinasi labai sunkiai, ir visų pirma tai
pasakytina apie sunkiąją šarvuotą techniką, tankus ir pėstininkų kovos mašinas,
bei apie aviaciją.
Korėjietiškas mokomasis-kovinis lėktuvas T-50
Nesiimsiu detaliai aptarti kiekvienos kovinės mašinos, nes gautųsi stora
brošiūra, apžvelgsiu pagrindinius pavyzdžius ir svarbiausias aplinkybes.
Korėjiečiai sugebėjo pasiūlyti sąlyginai pigų tanką, ginkluotą standartine
Vakarų šalių ginkluote, galintį šaudyti standartine NATO amunicija, užtikrino reikiamą
ugnies galią, mobilumą ir apsaugą.
Be to, siūlė neįprastai greitus pristatymo terminus ir buvo pasiryžę
perduoti reikiamas technologijas tanko gamybai perkančioje šalyje. Iš dalies
tokį lankstumą leido pasiūlyti noras įeiti į rinkas, ir tai, kad didžioji
konstrukcinių darbų našta gulėjo ne ant gamintojo, o ant valstybinės agentūros
pečių.
Tai labai ryškiai kontrastavo su vieno pagrindinių konkurentų – Vokietijos gamintojų
– nenoru dalintis technologijomis ir lėtais užsakymų vykdymo terminais. Būtent šie
privalumai tapo korėjiečių eksporto pasiūlymų vizite kortele ir raktu į sėkmę.
K2 „Juodoji Pantera“
K2 "Juodoji Pantera"
Vos tik pasirodžiusi ši Hyundai Rotem Company gaminama kovinė mašina atrodė iš karto sulauks milžiniškos eksportinės sėkmės.
Visų pirma, itin perspektyviai matėsi Pietų Korėjos ir Turkijos
bendradarbiavimas kuriant turkišką tanką „Altay“. Tačiau turkams labiausiai reikėjo
gero variklio ir transmisijos, o būtent šie elementai ir buvo silpnoji, labai
greitai išryškėjusi „Juodosios Panteros“ vieta. Todėl perspektyvus
bendradarbiavimas neišaugo į tikrai didelę eksportinę sėkmę, nors turkų ir
korėjiečių bendradarbiavimas visiškai nenutrūko. Visgi jo apimtys ir tempai yra
toli nuo pirminių abiejų pusių lūkesčių.
Tankas "Altay"
Tikrą triumfą K2 turėjo patirti Norvegijoje. Tankas puikiai pasirodė testuose.
Norvegai, kaip ir kiti skandinavai, ginkluotę testuoja taip, kad yra ko
pasimokyti. Ypač nustebino išskirtinis K2 pravažumas šaltuoju metų laiku ir giliame
sniege. Kas neturėtų stebinti, atsižvelgiant į Pietų Korėjos geografines
sąlygas.
Dideliam korėjiečių nusivylimui Norvegija pasirinko vokiečių „Leopard 2“
variantą, argumentavusi ne techninėmis savybėmis, o tuo, kad visas regionas yra
pasirinkęs vokiškus tankus.
Tačiau tai įkvėpė naujiems eksporto „kryžiaus“ žygiams, mosikuojant Norvegijos
testų rezultatais. Ir sėkmė atėjo greitai – korėjiečių išskėstomis rankomis
laukė mūsų kaimynai lenkai.
Lenkija buvo priėmusi sprendimą ženkliai stiprinti savo ginkluotąsias
pajėgas, didinti karių skaičių, formuoti naujus stambius vienetus. Tam reikėjo daug
ginklų, tame tarpe ir tankų. Be to, lenkai suvokė būtinybę atsikratyti senų
sovietinių tankų T-72 ir jų vietoje modernizuotų variantų PT-91 „Twardy“. Naudotų
vokiškų „Leopard 2“ neužteko, o amerikietiški „Abramsų“ pirkimas nebuvo rimtai
svarstomas iki 2022 metų Rusijos invazijos į Ukrainą.
PT-91 Twardy
Tačiau Lenkija turėjo specifinį reikalavimą – kad išsilaikytų, jos didelei
valstybinei pramonei reikėjo užsakymų. Stagiai peršokti nuo sovietinių
technologijų į modernias vakarietiškas nebuvo paprasta, todėl visa vakarietiška
ginkluotė turėjo būti „polonizuojama“, t.y. supaprastinama, pritaikoma prie
vietos pramonės galimybių.
Tai buvo milžiniška problema, nes „polonizacija“ ilgam atidėdavo gamybos
pradžios laiką ir prailgindavo pristatymą į kariuomenę. Be to, kildavo įvairių
problemų, kai vienur sutaupius, kitur reikėdavo primokėti, arba kai apkarpytos
techninės-kovinės galimybės neatitikdavo reikalavimų.
Taip nutiko ir su suomišku šarvuotu transporteriu „Patria“, kuris pavadintas
KTO „Rosomak“ pradėtas gaminti Lenkijoje. Tačiau nepaisant pradinių nesėkmių, „Rosomak“
projektas tapo visiška sėkme, leidusia padaryti proveržį šarvuotos technikos
konstravime ir gamyboje, apginkluoti motorizuotų pėstininkų brigadas (nes
jokios kitos alternatyvos nebuvo) ir įsilieti į „Patria“ gamybos eksportui
grandinę. Visiškas win-win. Plačiau apie tai čia ir čia
Naujoji Patria AMV
Bet grįžkime prie K2. Korėjiečių lankstumas labai tiko lenkams, o greiti pirmų
„Juodųjų Panterų“ pristatymai padėjo peržengti per juodas duobes, atsiradusias formuojant
naujas divizijas ir didelį skaičių T-72 tankų perdavus Ukrainai. Tos duobės
buvo tokio gylio, kad teko dar įsigyti ir amerikietiškų tankų „Abrams“, taip
susikuriant visišką tankų „zoologijos sodą“, bet nepaliekant tankų brigadų su
faneriniais maketais.
Neabejoju, kad K2 projektas Lenkijai irgi taps visiška sėkme. Lenkams
reikia tiek tankų, kad joks kitas variantas tiesiog negalimas. Vietos pramonė
bus ilgam aprūpinta darbu, vėl bus pasiektas technologinis proveržis, o K2 bus
gaminami ir eksploatuojami ilgai, nuolat juos modernizuojant ir, neabejoju,
dalį jų vėliau perdarant į bepilotes antžemines kovos mašinas. Jiems nereikia dairytis
į kaimynus, nes didelis K2 tankų ir mašinų jų bazėje skaičius leis pigiai ir
racionaliai susikurti ir išnaudoti eksploatacinę infrastruktūrą.
Pikti liežuviai plaka, kad pirmoji eksploatacijos patirtis Lenkijoje nėra džiuginanti, problemos su varikliais ir transmisija niekur nedingo, yra ir kitų bėdelių. Ir šitie dūmai neatsirado be ugnelės.
Bet neabejoju, kad palaipsniui viskas išsispręs, ir tai bus dar vienas Lenkijos win-win.
Pirmos "Juodosios Panteros" prieš kelionę iš Korėjos į Lenkiją
Ir čia neišvengiamai atsiremiame į Lietuvos atvejį. Juk mums irgi siūlė K2,
ir tikrai buvo daug šį pasiūlymą palaikančių. Man asmeniškai toks variantas
irgi atrodė (ir tebeatrodo) technine ir karine prasme visiškai priimtinas.
Pliusai – mažesnė kaina, greitesnis pristatymas, didesnės galimybės (bent
jau teoriškai) įtraukti vietos pramonę, bei šalia besikurianti galinga K2
aptarnavimo infrastruktūra Lenkijoje.
Tačiau Lietuva pasirinko tankus „Leopard 2“, ir, reikia pripažinti, kad šis
pasirinkimas tapo mūsų sėkme atsižvelgiant į politinius, karinius ir netgi
ekonominius faktorius.
Vokietijos įtaka Lietuvos saugumui yra didžiulė (ir Vokietijos brigada yra
tik ledkalnio viršūnė), Lietuvos pramonė remontuoja Ukrainos mūšių laukuose
pamuštą ar dėl techninių kliūčių išėjusią iš rikiuotės vokišką sunkiąją
šarvuotą techniką, tame tarpe „Leopard 2“ ir savaeiges haubicas Pzh 2000.
Be to, kur kas svarbiau su Bundeswehr‘u nei su Wojsko Polske standartizuota
ginkluotė ir technika. Nes karo atveju Lenkijai užteks savų iššūkių, patenkinti
mūsų saugumo lūkesčius jiems būtų per sunku. O toliau nuo fronto esanti
Vokietija turės laisvesnes rankas. Neturiu abejonių, kad vien dėl atstumo Pietų
Korėja taip pat negalėtų užtikrinti reikiamos techninės paramos, jau nekalbant
apie laiko sąnaudas ir geopolitinius vėjus.
Sekančioje dalyje pakalbėsime apie kitą Pietų Korėjos ginkluotę ir
techniką. Ir, beje, čia turinio bus dar daugiau.
