Armija-2020: naujas kulkosvaidis RPL-20

 Tęsiant Rusijos karinio techninio forumo Armija-2020 apžvalgą, pakalbėsime apie pirmą kartą šioje ginklų parodoje pademonstruotą rusišką lengvąjį kulkosvaidį RPL-20. Ginklas sukėlė didelį susidomėjimą, o rusams - tiesiog ekstazę. Kas tai per ginklas, ir kodėl tokios emocijos?

Lewis

Ogi todėl, kad rusų/sovietų konstruktoriams konstruoti lengvuosius kulkosvaidžius sekėsi labai prastai. Sunkiuosius irgi nelabai, bet su lengvaisiais buvo visiška katastrofa. Visų pirma dėl to buvo kaltas 7,62x54R Mosino šovinys. Raidė R reiškia, kad šovinys gale su krašteliu, trukdančiu panaudoti patogias dėtuves. bet ne tik šovinyje bėda - britai su panašiu šoviniu problemą išsprendė. Galima neabejoti, kad būtent britiška lengvojo kulkosvaidžio Lewis dėtuvė ir tapo pavyzdžiu konstruktoriui Degtiariovui, sukūrusiam pirmą masiškai gaminamą kulkosvaidį DP-27. Visgi sovietai vietoje gan patogių gabaritų apvalios dėtuvės sukonstravo nevykusią "lėkštę": ji nepatogi pernešti, ginklo su ja gabaritai horizontalioje projekcijoje labai padidėja, dėtuvė sunkiai užtaisoma, jos sienelės plonos ir greitai deformuojasi, taip dėtuvę paversdamos neveikiančiu metalo gabalu. Jūs tikriausiai girdėjote daugybę pasakojimų, koks tai puikus kulkosvaidis, bet realybė visiškai kita.

DP-27

Daug nesiplėsiu ir paminėsiu tik keletą trūkumų. Konstrukcinis trūkumas buvo nekeičiamas vamzdis - jis greitai užkaisdavo ir kulkos pradėdavo lakstyti toli į šalis nuo taikymosi linijos, arba tiesiog netoli nulėkę krisdavo kulkosvaidininkui vos ne po nosimi. Sovietmečiu ginklas buvo labai giriamas, todėl nepaprastai nustebau Andriaus Bulotos atsiminimų knygoje "Ten, už kalnų Ispanija". Autorius, komunistuojantis nepasisekusio pasikėsinimo į A.Voldemarą dalyvis, ten kariavo pilietiniame kare internacionalinėje brigadoje respublikonų pusėje, buvo kulkosvaidžių kuopos karys. Pagyręs prancūziškus kulkosvaidžius Hotchkiss, A. Bulota keletą kartų labai blogai atsiliepė apie DP-27, kurie dėl perkaitimo labai greitai pradėdavo barstyti kulkas sau po kojomis. Šis katastrofiškai ir politiškai neteisingas vertinimas praslinko pro akis cenzūrai, nesupratusiai, kad "kulkosvaidis su lėkšte" yra ne kas kitas, kaip propagandos aukštinamas DP-27. Kita šio kulkosvaidžio bėda buvo bloga gamybos kokybė. Sovietų pramonė niekada nepasižymėjo kokybe, tačiau metai, kada buvo kuriamas DP, buvo ypatingai alkani ir nevykę - visi 1927 m. techninės kariuomenės modernizacijos etapui sukurti ginklai tapo žemo lygio pramonės atspindžiu. 1940 m. rudenį tikrinant Lietuvoje dislokuotos 5-osios šaulių divizijos ginkluotę nustatyti šiandien mus šokiruojantys faktai: iš 9 vienoje šaulių (taip buvo vadinami sovietų pėstininkai) kuopoje turėtų lengvųjų kulkosvaidžių DP šaudė tik 7, ir tik 2 iš jų - automatine ugnimi. Nieko keisto, kad 5-a divizija buvo nušluota jau pirmosiomis vokiečių puolimo dienomis 1941 m. birželį. 

Nors sovietai su DP-27 ir atkariavo visą pasaulinį, jo trūkumai nuo to niekur nedingo. Todėl 1944 m. DP-27 buvo modernizuotas ir tapo DPM, o vėliau pamėginta iš jo sukurti keistą hibridą RP-46, pavadintą "kuopos kulkosvaidžiu", vietoje dėtuvės naudojusį juostą su šoviniais, turėjusį pakeisti šaulių kuopose turėtus sunkiuosius kulkosvaidžius Maksim ir SG-43. 

RP-46

Iš viso to nieko gero neišėjo, nors DP, DPM ir RP-46 kariavo visame pasaulyje, o kai kur tebekariauja dar ir šiandien - juk trečio pasaulio šalyse dar ir šiandien pasitaiko kareivų, ginkluotų lygiavamzdėmis muškietomis.

1944 m. turėjo tapti lūžio metais - buvo priimtas ginkluotėn Degtiariovo sistemos kulkosvaidis RPD (rankinis kulkosvaidis Degtiariovo, rus. - ручной пулемёт Дегтярёва). Tai buvo pirmas lengvasis kulkosvaidis, šaudantis sumažinto galingumo šoviniais 7,62x39 mm, vėliau naudotais ir "Kalašnikovo" automate. Šoviniai buvo paduodami iš juostos, patalpintos būgninėje metalinėje dėtuvėje. Kulkosvaidis gavosi gana lengvas, jį kopijavo ir gamino Kinija bei kitos šalys, jis taip pat pakariavo visuose pasaulio karuose, tačiau trūkumų jam pačiam netrūko (žodžių žaismas). Vienas iš jų - kaistantis nekeičiamas vamzdis, neleidžiantis ilgą laiką šaudyti intensyvia ugnimi. 

RPD

1961 m. pasirodė lengvasis kulkosvaidis RPK, o 1974 - RPK-74, kurie buvo daugiau automatiniai šautuvai su kojelėmis, nei lengvieji kulkosvaidžiai. 

RPK-74

Atkreipsiu dėmesį, kad patys sovietai/rusai juos ne veltui vadino "rankiniais" - mėginta (kaip visada), sukurti lengvesnį ginklą, tačiau iš to nieko nesigavo - motošaulių skyriuose (mažiausias karinis pėstininkų vienetas, nuo 7 iki 15 karių) pagrindiniu kulkosvaidžiu tapo universalus PK ir PKM, o vėliau ir Pečenegas. Šie kulkosvaidžiai irgi turėjo trukumų, todėl sovietų/rusų konstruktorių ir kariškių neapleido viltis sukurti geresnį lengvąjį kulkosvaidį apginkluoti skyriui.

PKM

Tuo metu belgų FN sukūrė itin vykusį 5,56x45 mm (standartinis NATO kalibras) kulkosvaidį Minimi, kuris netrukus užkariavo daugelio šalių kariuomenes, o tuos, kurie jų neturi, privertė pavydėti (tame tarpe ir Lietuvos kariuomenę). Minimi tapo pagrindiniu JAV ginkluotųjų pajėgų lengvuoju kulkosvaidžiu, pavadintu M249 SAW (skyriaus automatinis ginklas, angl. Squad Automatic Weapon). 

FN Minimi

Izraelyje buvo sukurtas panašus Negev, Pietų Afrikoje - labai vykęs SS-77, o vos prieš kelis metus Vokietijos Bundeswehro ginkluotėn buvo priimtas MG4.  Žinoma, buvo sukurta ir kitų, tik mažiau žinomų analogų. Visiems šiems kulkosvaidžiams būdingas šovinių padavimas juostoje ir greitai keičiamas vamzdis (quick-change barell, QCB - tokį sutrumpinimą rasite prie praktiškai visų NATO kulkosvaidžių). Juosta gali būti ilginama pagal poreikį sujungiant iš atskirų dalių, o greitai keičiamas vamzdis leidžia šaudyti ilgai ir intensyviai, neprarandant taiklumo dėl perkaitimo. Tokia sistema buvo naudojama seniai, tame tarpe ir tarpukario  Lietuvos kariuomenės pagrindiniame lengvajame kulkosvaidyje Brno 26 m. (čekoslovakiškas ZB 26), mano nuomone - geriausiame savo klasėje tuo metu. 

ZB 26

Minimi ir visų kitų jo analogų fone automatiniai šautuvai RPK žiūrėjosi taip blankiai, kad rusai sau įsivarė nepilnavertiškumo kompleksą. Todėl 2016 m. parodoje pademonstruotas kulkosvaidis RPK-16 sukėlė džiaugsmo ašaras, nors nieko naujo, palyginus su RPK-74 jis neturėjo, išskyrus šiuolaikinius Picatini tvirtinimus taikikliams, nelabai patogius, kaip ir visais kitais "kalašnikovų" atvejais. 

Autorius: Vitaly V. Kuzmin - http://www.vitalykuzmin.net/Military/ARMY-2016-Static-part4, CC BY-SA 4.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=52126620

Keturis metus apie RPK-16 nieko nebuvo girdėti, ir staiga Armija-2020 demonstraciniame stende pirmą kartą pasirodė JIS - RPL-20! Toks džiūgavimas Rusijoje tikriausiai buvo tik užgrobus Krymą. Pasak jų pačių ekspertų ir visuomenės komentarų - pirmą kartą jiems pavyko sukurti tokio kalibro lengvąjį kulkosvaidį su juostiniu šovinių padavimu. 

RPL-20, nuotr. iš modernfirearms.ru

Gamintojo atstovas pasakojo, kaip jiems buvo sunku sukurti metalinę juostą ir brezentinį krepšelį juostai, tvirtinamą po kulkosvaidžiu (iki šiol Rusijoje l buvo tik metalinės dėžutės). Suprantate, žmonės džiaugėsi, nes XXI amžiuje jiems tas šiaip ne taip pavyko padaryti tai, ką Vakarų pasaulis seniai nelaiko iššūkiu: metalinę juostą 5,45-5,56 mm šoviniams ir brezentinį krepšelį juostai.   

Rusams gi vėl gavosi ne lengvasis kulkosvaidis, o automatinis šautuvas su juostiniu šovinių padavimu. Iki lengvojo kulkosvaidžio jis "netempia" dėl svorio - sverdamas vos 5,2 arba 5,5 kg (priklausomai nuo vamzdžio ilgio) šis ginklas tiesiog nepajėgus palaikyti taiklios intensyvios ugnies, būdingos kulkosvaidžiui. Jo vamzdis ir vėl nekeičiamas. Tiksliau keičiamas, bet negreitai - užtrunka iki dviejų minučių. Tai reiškia, kad mūšyje jo nekeisi. Net solidūs ekspertai mėgina šį faktą ignoruoti, geriausiu atveju ką nors mykdami. Taigi, RPL-20 gavosi labiau JAV jūrų pėstininkų korpuse naudojamų šautuvų IAR M27 ir M38A1 atitikmeniu, tik ne su dėtuve, o su juosta. Tačiau abu "amerikiečiai" (tai yra vokiški Heckler und Koch ginklai) yra ne skyriaus, o mažesnio vieneto - ugnies komandos (fire team), sudarytos iš 3-4 karių - ginklas. Jie komplektuojami kojelėmis ir itin gerais optiniais taikikliais ir naudojami kaip kombinuotas automatinis ginklas+taiklaus šaulio šautuvas (DMR). Taigi, JAV marinai naudoja visai kitą taktiką ir organizaciją, prie kurios pritaiko savo ginklus, o štai rusų RPL-20 prie jų organizacijos niekaip "nelimpa". Kad RPL-20 naudojamas kaip automatinis šautuvas labai gerai matyti ir gamintojo reklaminiame video įraše (nuoroda žemiau). 

Kad neklystu vertindamas netrukus patvirtino ir ginklų ekspertas Maksimas Popenkeris, pasidalinęs vyriausiojo "Kalašnikovo" koncerno konstruktoriaus išsakyta informacija. Jo teigimu, RPL-20 numatytas kaip pagalbinis automatinis ginklas motošaulių skyriuje, pagrindiniu tebelieka universalūs kulkosvaidžiai PK, PKM ir Pečeneg. RPL-20 turės ir  konkurentą - lengvąjį kulkosvaidį Kord-5,45.

Prie RPL-20 dar teks padirbėti 2 metus, kol jis bus pateiktas kariuomenės bandymams. Atsižvelgiant į Rusijos realijas, šis laikas gali dar užtrukti. Tikėtina, kad po 2-4 metų pamatysime parodoje vėl visiškai kitą ginklą, o RPL-20 taps retu žaisliuku armijos ir vidaus reikalų specialių pajėgų daliniuose. Gali tapti ir eksportiniu hitu - nes, pripažinkime, ginklas visai neblogai žiūrisi, o į rusiškus ginklus dairosi kariškiai iš šalių, kurioms Vakarai ginklų neparduoda.

https://www.youtube.com/watch?v=m0s0e-nRun0