Lukašenkos pasididžiavimas - "baltarusiškas" automatinis šautuvas BSK-100B

 

2026 m. rugpjūčio 18 d. apsilankęs akcinėje bendrovėje „Kidma tech“, įsikūrusioje Minske, Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka paskelbė, kad ši įmonė vienintelė Baltarusijoje, gaminanti pirmuosius „visiškai baltarusiškus“ automatinius šautuvus. 

Lukašenkai pristataomas "Baltarusiškas" automatinis šautuvas BSK-100B

Pasak jo, net turint balistines raketas ir bepiločius, be šių individualių kario ginklų kariauti neįmanoma. Retas atvejis, bet šiuo klausimu su Lukašenka aš sutinku.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai, baltarusiams liko dideli kiekiai ginklų ir šaudmenų, likusių nepriklausomybę paskelbusios Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Skirtingai nei Lietuvoje, kur sovietinė armija jokių atsargų nepaliko ir neperdavė.

Šaunamųjų ginklų kiekiai buvo tokie, kad jų būtų užtekę ne vienai, o kelioms Baltarusijos dydžio valstybių armijoms.

Be abejo, sandėliuose buvo ir gerokai senesnių tipų ginklų, tačiau Baltarusijos armija išsirinko keletą naujausių pagrindinių ginklų tipų, kuriais ir yra ginkluota iki dabar.

Pagrindiniu individualiu kario ginklu buvo pasirinktas 5,45 mm kalibro „kalašnikovo“ automatiniai šautuvai AK-74 (standartinis variantas), AKS-74 (su sulankstoma metaline buože) ir AKSU-74 (sutrumpintas variantas). Snaiperiai (Baltarusijos armijoje taip vadinami ir taiklieji šauliai) ginkluoti 7,62 mm pusiau automatiniais SVD šautuvais su optiniu taikikliu. 

Balatarusijos 120-os atsk. mechanizuotosios brigados karys su automatiniu šautuvu AKS-74.
Retas atvejis, kai reguliarių mechanizuotų pajėgų karys ginkluotas šautuvu su duslintuvu.

Kulkosvaidžiai – 7,62 mm PKM ir RPK-74 (automatinis šautuvas su ilgesniu vamzdžiu ir kojelėmis, priskiriamas lengviesiems kulkosvaidžiams, pagrindinis pėstininkų skyriaus ginklas).

Baltarusijos karys su "lengvuoju kulkosvaidžiu" RPK-74. Vizualiai iš toliau sunku atskirti nuo automatinio šautuvo AK-74

Kaip ir visi sovietiniai ginklai, baltarusių naudojami „Kalašnikovo“ automatai ir kulkosvaidžiai neturi jokių įtaisų montuoti šiuolaikiniams taikikliams. Retais atvejais, specialiųjų operacijų pajėgų daliniuose kartais galima pamatyti „Kalašnikovus“ su kolimatoriais arba optiniais taikikliais, sumontuotus greičiausiai patiems įsigijus laisvai pardavinėjamus priedus „kalašnikovams“.

Ir rašydamas, ir komentuodamas, ne kartą esu paminėjęs, kad Baltarusijos armijos šaunamieji ginklai yra seni, gaminti dar sovietmečiu, ir, kaip matyti nuotraukose ir vaizdo įrašuose, neretai gerokai padėvėti. Iš vienos pusės, tai gali reikšti, kad taikos metu „drožia“ tuos pačius ginklus, o štai karo atveju iš sandėlių išsitrauks naujus. Bet ...

Lukašenkos režimas niekada nejautė jokios realios grėsmės iš NATO, naują ginkluotę pirko labai retai ir taupiai. O štai paveldėtą sovietinę atvirkščiai – pardavinėjo visiems, kas tik buvo pasiruošęs mokėti. Baltarusija tiesiog iššlavė savo sandėlius, ir šiandien ten galima rasti tik visišką minimumą, reikalingą mobilizuotam rezervui apginkluoti. Greičiausiai „kalašnikovų“ visiems rezervistams net neužtektų.

Taip pat ne kartą atkreipiau dėmesį, kad Baltarusija neperka naujų šaunamųjų ginklų Rusijoje. Ir tebuvo laiko klausimas, kad tų naujų ginklų ims labai trūkti.

Pirmiausia pasimatė kulkosvaidžių trūkumas – jų yra tiek, kiek reikia. Kai atsižvelgiant į karo Ukrainoje patirtį pradėta ieškoti artimos kovos ginklo prieš mažus dronus, baltarusiai pradėjo montuoti ant savadarbių lafetų ne kelis kulkosvaidžius, kaip tai daro ukrainiečiai ir rusai, o 3-4 „kalašnikovo“ automatus. 

Balatrusijos armijoje plačiai naudojamas primityvus įrenginys gintis nuo FPV dronų su sumontuotais 3-4 "kalašnikovo" automatais

Dažniausiai trumpuosius AKSU-74, nes kiekviename dalinyje jų buvo sandėliuose, skirtų pagal etatus apginkluoti įvairiems specialistams, kurių taikos metu tarnyboje dažniausiai nėra tiek, kiek priklauso.

Atsižvelgiant į didėjantį naujų šaunamųjų ginklų poreikį, buvo daug kalbų, kad ketinama pradėti ginklų gamybą pačioje Baltarusijoje. Parodose buvo pristatyti ir pirmieji pavyzdžiai, pranešta apie jų eksportą, bet pačių baltarusių armijoje jie taip ir nepasirodė.

Kaip dabar oficialiai pranešama, „baltarusiško“ ginklo  BSK-100 kūrimas buvo pradėtas 2018 m. Šis darbas patikėtas valstybinės karinės pramonės įmonei „Kidma tech“, užsiimančiai moksliniais tyrimais ir gaminančiai karinę ir civilinę produkciją.

Serijinė automatinio šautuvo BSK-100 gamyba neva pradėta 2020 metais, tačiau iš tiesų ginklas buvo tik surenkamas iš rusų pristatytų komponentų. 2021 m. pranešta, kad automatinis šautuvas BSK-100 priimtas Baltarusijos armijos ginkluotėn.

Priimtas – toli gražu nereiškia, kad gaminamas ir perkamas, kartais įsigyjami vos keli ar keliasdešimt vienetų. BSK-100 ir negalėjo būti tiekiamas dideliais kiekiais, nes šis šautuvas naudojo senesnio sovietinio pavyzdžio 7,62x39 mm kalibro šovinius, tuo tarpu Baltarusijos armijoje, kaip jau minėjau, naudoti „Kalašnikovo“ automatiniais šautuvai su 5,45x39 mm kalibro amunicija.

Kodėl buvo pasirinktas toks kalibras? Jis ir ne standartinis Baltarusijos armijoje, ir pagal daugelį charakteristikų atsilieka nuo 5,45x39 mm amunicijos. Pačių baltarusių apžvalgininkai dažnai mini tą patį argumentą – neva pasirodė modernesnė ir geresnė karių individuali apsauga, šalmai ir šarvinės liemenės, kuriuos 7,62x39 mm kalibro kulka pramuša geriau, nes yra sunkesnė.

Visiškai su tuo nesutinku, nes nors 7,62 mm kulka yra didesnio kalibro nei 5,45 mm ir sunkesnė, ji yra sunkesnė, todėl karys gali paimti mažiau šovinių, o pramušamoji galia – kuklesnė. Tas labai aiškiai matėsi vaizdo įrašuose, kuriuose kurdai surengtose pasalose net iš labai arti su sena 7,62x39 mm amunicija sunkiai pramušdavo Turkijos karių šarvines liemenes.

Priežastis gerokai banalesnė – labai daug šalių pasaulyje vis dar plačiai naudoja 7,62x39 mm kalibro ginklus, kurie išplito Sovietų Sąjungai juos parduodant ar tiesiog nemokamai dalijant įvairioms socialistinėms (ir tokiomis apsimetančiomis) arba draugiškoms šalims ar įvairiausioms sukilėlių grupuotėms.

Šiose valstybėse Baltarusija turėjo neblogus kontaktus, ir BSK-100 pradėjo rasti pirmuosius pirkėjus. Interneto platybėse klaidžioja įrašas, kuriame šiuos naujus baltarusiškus ginklus bando Pakistane.

Baltarusijoje niekas moraliniais ir teisiniais principais galvos sau nekvaršino, bet siekiant „neapsišviesti“  ginklus pardavinėjo per įvairias užsienio firmas. Viena iš jų buvo Irake registruota „Black Shield Company Ltd.“, kuri 2024 metais sulaukė JAV sankcijų.

„Kidma tech“ irgi sulaukė sankcijų, viena pirmųjų Baltarusijoje, greičiausiai dėl santykių su Rusijos įmonėmis, tame tarpe ir „Tulos šovinių gamykla“, iš kurios dideliais kiekiais pirko „civilinę produkciją“. Tulos gamyklos kataloguose nėra nė vieno civilinio gaminio, vien įvairaus kalibro šoviniai, todėl greičiausiai juos ir pirko, tik pavadintus sporto prekėmis ar panašiai.

Kodėl gi ne, jeigu automatinis šautuvas BSK-100 ir buvo pavadintas „kariniu-sportiniu karabinu“, pavadinimas kilo nuo šių trijų žodžių pirmųjų raidžių (rus. BSK – военно-спортивный карабин). Skaičius „100“ čia irgi ne atsitiktinis, nes pagrindinis „darbinis“ šaudymo nuotolis buvo numatyti 100 metrų.

Tačiau po BSK-100 pavadinimu nerasime jokios paslapties – tai yra Baltarusijoje surenkamas rusiškas medžioklinis karabinas „Vepr-1V“ (rus. „Вепрь-1В“). 

Medžioklinis karabinasВепрь-1В

Pastarasis irgi yra ne kokia nors nauja konstrukcija, o buvo banaliai „išdrožtas“ iš seno sovietinio lengvojo „Kalašnikovo“ kulkosvaidžio RPK, kuris, savo ruožtu, buvo nevykęs bandymas iš automato AKM padaryti „neturintį analogų“ lengvą ir pigų kulkosvaidį.

Taigi, BSK-100 yra keletą transformacijų pergyvenęs (AKM-RPK-Vepr) „Kalašnikovo“ automatas, tiksliau, jo 1961 m. variantas AKM.

Todėl ir BSK-100, ir vėlesnis BSK-100B, atrodo ir yra „Kalašnikovo“ automatas, tik su galimybe montuoti įvairius taikiklius, ir su keliais ginklo priedais, tame tarpe ir buože.

Automatinis šautuvas BSK-100B

Kadangi sukurtas ilgesnio ir sunkesnio RPK bazėje, BSK-100B (toliau kalbėsime tik apie jį) gavosi gerokai sunkesnis. Baltarusių gamintojui prireikė 6 metų, kol galėjo patys gaminti visas ginklo dalis (visgi neatmeskime, kad šiek tiek meluoja, ir kai kurias dalis vis dar atsiveža iš Rusijos ar Kinijos).

BSK-100B gali būti pritaikytas šaudyti ir sovietinio 5,45x39 ar NATO 5,56x45 mm šaudmenimis, tačiau pagrindinis kalibras išlieka 7,62x39. Todėl aš ir toliau turiu abejonių, ar jais ketinama aprūpinti Baltarusijos armiją. Greičiausiai tikimasi jį sėkmingai pardavinėti iš po skverno visiems pageidaujantiems, visų pirma taikantis į „karštuosius taškus“.

„Kidma tech“ sukūrė keletą ginklo variantų. Atsižvelgiant į sėkmingą JAV jūrų pėstininkų korpuso patirtį, tikimasi, kad sunkesnis ir ilgesnis už standartinius „kalašnikovus“ BSK-100B gali vykdyti ir dalį lengvojo kulkosvaidžio bei taiklaus šaulio ginklo užduočių, kaip paminėtų amerikiečių marinų ginkluotėje esantys M27 ir M38A1 automatiniai šautuvai.

Kaip sutartinai pripažįsta visi šaltiniai, jokių duomenų apie BSK-100B bandymus viešai nepateikta. Tik teigiama, kad šaudant iš 100 metrų su uždėtomis atraminėmis kojelėmis ir optiniu taikikliu taiklumas ženkliai padidėja. Bet tą patį galima pasakyti apie bet kurį automatinį šautuvą, kuriam uždėsime kojeles ir optinį taikiklį ar kolimatorių.

Apibendrinant – automatinis šautuvas BSK-100B visų pirma skirtas eksportui, o Baltarusijos armijoje, bent jau artimiausiu metu, jis greičiausiai bus įsigyjamas itin nedideliais kiekiais ir tik elitiniams specialiųjų operacijų pajėgų daliniams. Kurie pavydės Lietuvos kariuomenės kariams jų gerokai lengvesnių ir modernesnių G-36, jau nekalbant apie labai ergonomiškus ir patikimus HK416, esančius Lietuvos SOP ginkluotėje.

Nes didelis svoris išlieka didžiausiu BSK-100B trūkumu. Teigiama, kad ginklas net 0,8 kg sunkesnis už AK-74, ir šis papildomas svoris yra rimta problema reguliariose pajėgose. O dar atsižvelgiant, kad 7,62x39 mm šoviniai sveria daugiau, eilinis karys su BSK-100B galės pernešti gerokai mažiau 7,62 mm šovinių, nei karys su standartinius 5,45 mm automatiniu šautuvu AK-74.

Šoviniai 7,62x39 vs 5,45x39

Todėl galima drąsiai prognozuoti, kad Baltarusijos armija ir toliau liks su senais automatiniais šautuvais AK-74, o BSK-100 yra skirtas eksportui, nes tai geras šaltinis papildyti sankcijų kankinamą Lukašenkos kasą tvirta valiuta, dažnai neįskaičiuojama į jokias valstybės biudžeto eilutes, todėl dar ir lengviau pasisavinama.

.

***

Mano darbą ir įdėtą laiką galima įvertinti:

Contribee: https://contribee.com/egidijus-papeckys

Patreon: https://www.patreon.com/egidijuspapeckys

Paypal: egpapec@yahoo.com

Sąskaita: AB Swedbank, LT297300010188621078 (paskirtis - už publikacijas)

 

 

 

 

 

 

 

Nepavykęs pasikėsinimas į D. Trumpą "Washington Hilton" viešbutyje

 

Pasikėsinimas į JAV prezidentą visada yra įvykis, o jeigu į Donaldą Trumpą, ir dar ne pirmas - neišvengiamai suluakia dėmessio, vertinimų ir komentarų.

Paviešintas apsaugos kamerų įrašas yra čia: 

Atidžiau peržiūrėjus įrašą išpuolio viešbutyje „Washington Hilton“ aplinkybės nebepalieka neatsakytų klausimų. Na, beveik nepalieka.

 Pirma, nuvilsiu visus konspiracinių teorijų mėgėjus, kad pasikėsinimas tikrai nebuvo inscenizuotas. Jis realus, pavojingas, o jį įvykdęs asmuo yra toks šabloninis tipažas, kad galima dėti į vadovėlį. 

Šis kasmetinis renginys prasideda 20 val. vakaro, bet svečiai pradeda rinktis pora valandų anksčiau. Apsauga pluša išsijuosusi, nes svečių daug, ir juos laikyti tokiose eilėse kaip oro uostuose negalima. 

Paprastai renginys trunka iki 23 val., tačiau netrukus po vakarienės pradžios patikrą vykdantys pareigūnai gali atsikvėpti, nes vėluojančių į tokius renginius nebūna. 

Pernai renginys baigėsi neįprastai anksti, 21:30, gali būti, kad ir šiemet jis būtų buvęs trumpesnis. 

Apsaugos darbuotojai jau buvo pradėję nuiminėti vienus magnetinio patikrinimo „vartus“, kurie skirti aptikti paslėptus pavojingus metalinius daiktus. 

Akivaizdu, kad visi atsipalaidavo, ir, kas svarbiausia, niekas iš patikros punkte esančių pareigūnų nebestebėjo prieigų ir aplinkos. 

Ir čia yra labai svarbi aplinkybė – patikrą vykdo ne Slaptosios tarnybos (Secret Service, lietuviškos Vadovybės apsaugos tarnybos atitikmuo) agentai, o Tansporto saugumo administracija (TSA), su kuria susiduriame visi JAV oro uostuose. 

Pagal jų darbo specifiką TSA pareigūnams nėra reikalo stebėti aplinką – prie jų visi gražiai prieina ilgomis eilėmis, atskirtomis juostomis, ir pareigūnus domina tik tai, kas yra artimiausioje jo aplinkoje, beveik visada pasiekiama ranka. 

Slaptosios tarnybos agentų specifika jau visai kita, postuose jie turėtų stebėti ir prieigas, ir visą matomą aplinką, kad galėtų išskirti įtartinai ar neįprastai besielgiančius asmenis ir atsiradusius neįprastus daiktus.

 Kaip matome įraše, vienas Slaptosios tarnybos agentas tiesiog atmestinai nuobodžiavo ir, nors stovėjo toliausiai nuo magnetinės patikros vartų, į grėsmę sureagavo labiausiai pavėlavęs ir visiškai netinkamai.

 Galima jį suprasti, nes prie patikros vartų buvo visa grupė TSA pareigūnų, bet pateisinti – negalima. Reikėtų ne tik papildomai patreniruoti, bet ir nubausti. Nors aš prieš nuobaudas, man visada svarbiau yra motyvuoti ir parengti, bet šį kartą tai tiesiog būtina.

 Taigi, pasirodęs pasikėsintojas Cole Allen nepatraukė pareigūnų dėmesio – vieni ardė vartus, kiti atsitraukę šnekučiavosi, o įraše matomas Slaptosios tarnybos agentas buvo išėjęs į gilius vidinius apmąstymus.

Nesureagavo ir pareigūnas su šuniu, kuriam buvo kilęs įtarimas ir kuris palydėjo pasikėsintoją iki kambario, kuriame šis išsitraukė ir pasiruošė lygiavamzdį šautuvą.

 Laiku sureagavo viena vienintelė TSA pareigūnė. O gal ir policijos, sunku pasakyti, nes gerai nesimato antsiuvų. Amerikoje tiek visokių tarnybų ir „policijų“, kad niekada nežinai kas yra kas atidžiau neapžiūrėjęs. Ir tai, beje, yra dar viena bėda vykdant panašių renginių apsaugą. Lietuvoje šis klausimas sprendžiamas gerokai paprasčiau, ir VAT tiesiog neleistų aplinkui maišytis skirtingų institucijų ginkluotiems pareigūnams.

 Su šautuvu rankose pasirodęs Cole Allenas galėjo būti ir pasikėsintojas, ir skubantis į kažką reaguoti pareigūnas, tai irgi atėmė akimirkas vertinant situaciją.

 Žinoma, jo pasirinkta taktika prasiveržti dideliu greičiu buvo primityvi ir idiotiška. Reikia pripažinti, kad jis iš tiesų sportiškas ir greitas, ir tai padėjo įveikti patikros postą, bet toliau atsitiko taip, kaip ir turėjo atsitikti – jis buvo sulaikytas sekančio apsaugos žiedo.

 Taigi, patikros poste spėjo sureaguoti viena pareigūnė – ji greičiausiai išsitraukė pistoletą ir spėjo atidengti ugnį, pirmą šūvį, atrodo, spėjo iššauti net anksčiau nei Cole Allenas.

 Po to dar kelis. Ir... nė karto nepataikė. Be abejo, stresas tokio artimo susišaudymo metu yra milžiniškas, bet šį kartą nepataikymus „nurašyčiau“ neįprastai dideliam Cole Alleno judėjimo greičiui ir ... taikymuisi į galvą.

 Tokiais atvejais reikia šauti į korpusą, per daug nesitaikant, nes svarbiau ne pataikymo tikslumas, o kad kuo daugiau kulkų kliudytų taikinį. Daug gerų ir patyrusių pareigūnų ir instruktorių su manimi greičiausiai nesutiktų, bet šiuo klausimu turiu kategorišką praktika paremtą nuomonę.

 Ir čia Colenui Allenui tiesiog pasisekė, kad buvo sulaikytas gyvas ir sveikas. Tiesiog gimė dar kelis kartus. Nes tokiais atvejais laikytis penkto Dievo įsakymo nėra kaip, ginkluotas teroristas turi būti neutralizuojamas greitai, mažiausiai jaudinantis ar jis išgyvens. Kad nepadarytų žalos saugomiems ir pašaliniams asmenims.

 Agentai irgi galvoja apie savo gyvybę, bet tokiu atveju svarbiausia yra apsaugoti kitus, net ir savo gyvybės kaina.

 Taigi Cole Allenas greičiausiai tiesiog įbėgo tiesiai į rankas sekančio apsaugos žiedo agentams, kurie jį tiesiog suvystė kaip kūdikį.

 Ir čia nuotraukoje buvo užfiksuota dar viena klaida – išrengtas ir surakintas Cole Allenas buvo paliktas be reikiamos priežiūros, pareigūnai stovėjo per toli nuo jo ir nė vienas fiziškai nekontroliavo sulaikytojo.

 Niekada, niekada taip nepalikite nelaimėlio, net jeigu jis surakintas, supančiotas grandinėmis ir jam prie kojų pririšti betono gabalai. Ne vienas pareigūnas dėl to yra nukentėjęs. Kontrolė, kontrolė, ir dar kartą kontrolė nuo pirmo iki paskutinio sulaikymo momento.

 Šioje istorijoje kyla tik vienas klausimas – ar Specialiosios tarnybos pareigūnui nekliuvo  „draugiška“ kulka. Įraše matosi, kad jis stovėjo ugnies linijoje kai šovė TSA (arba policijos pareigūnė). Nebūtinai jį turėjo sužeisti, šarvinė liemenė galėjo atlaikyti, bet tokios tikimybės neatmesčiau.

 Blogiausiu atveju gali pasirodyti, kad Cole Allenas, nors ir šovė, bet nieko nesužeidė, o vienintelis sužeidimas galėjo būti padarytas „draugiškos ugnies“. Galima tik spėlioti, atsakymą sužinosime tik prasidėjus teismo procesui.

 Nustebsite, bet bendrai paėmus Slaptosios tarnybos darbą vertinu gerai – teroristas buvo sustabdytas užtikrintai ir be didesnių pasekmių. Bet šioje tarnyboje būtina mokytis ir iš padarytų klaidų, ir iš sėkmingų darbų. Didžiausias priešas ne teroristai, o rutina ir agentų aplaidumas.

***

Mano darbą ir įdėtą laiką galima įvertinti:

Contribee: https://contribee.com/egidijus-papeckys

Patreon: https://www.patreon.com/egidijuspapeckys

Paypal: egpapec@yahoo.com

Sąskaita: AB Swedbank, LT297300010188621078 (paskirtis - už publikacijas)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

K2 "Juodoji Pantera". Pietų Korėjos ginklų gamintojų invazija į Europą, I dalis.

Nors šiandien dėmesio centre yra bepiločiai orlaiviai, sunkiosios šarvuotos technikos, artilerijos ir pilotuojamos aviacijos pirkimai toliau auga.

 Tokie „geležies pirkimai“ kelia bekompromisę bepiločių orlaivių apologetų kritiką ("viską akimirksniu sunaikins dronais") , bet kariuomenėse puikiai supranta sunkiosios technikos ir ugnies priemonių poreikį ir jas toliau sėkmingai perka, karavanas eina ir nestabčioja apsidairyti.

 Ir čia į tradicinę Europos, JAV ir Izraelio ginklų gamintojų prekybos  rinką sparčiai ir triukšmingai braunasi Pietų Korėjos įmonės. Priversti gyventi įtampoje dėl agresyvios Šiaurės Korėjos keliamos grėsmės pietų korėjiečiai susikūrė pramonę, užtikrinančią beveik visų ginkluotųjų pajėgų poreikių patenkinimą.

Šiaurės Korėjos tankai parade

 Logiška, kad išaugus gamybos galimybėms, pradėta aktyviai dairytis eksporto rinkų. Rusijos agresija prieš Ukrainą plačiai atvėrė ginkluotis pradėjusios Europos rinkos duris. Korėjiečių bandymas apginkluoti Lietuvos kariuomenę nebuvo sėkmingas, bet ir jį verta aptarti.

 Toli gražu ne visa korėjiečių produkcija sulaukė sėkmės. Kai kurie, atrodytų, sėkmingi pavyzdžiai, kelią skinasi labai sunkiai, ir visų pirma tai pasakytina apie sunkiąją šarvuotą techniką, tankus ir pėstininkų kovos mašinas, bei apie aviaciją.

 

Korėjietiškas mokomasis-kovinis lėktuvas T-50

  Nesiimsiu detaliai aptarti kiekvienos kovinės mašinos, nes gautųsi stora brošiūra, apžvelgsiu pagrindinius pavyzdžius ir svarbiausias aplinkybes.

Korėjiečiai sugebėjo pasiūlyti sąlyginai pigų tanką, ginkluotą standartine Vakarų šalių ginkluote, galintį šaudyti standartine NATO amunicija, užtikrino reikiamą ugnies galią, mobilumą ir apsaugą.

Be to, siūlė neįprastai greitus pristatymo terminus ir buvo pasiryžę perduoti reikiamas technologijas tanko gamybai perkančioje šalyje. Iš dalies tokį lankstumą leido pasiūlyti noras įeiti į rinkas, ir tai, kad didžioji konstrukcinių darbų našta gulėjo ne ant gamintojo, o ant valstybinės agentūros pečių.

Tai labai ryškiai kontrastavo su vieno pagrindinių konkurentų – Vokietijos gamintojų – nenoru dalintis technologijomis ir lėtais užsakymų vykdymo terminais. Būtent šie privalumai tapo korėjiečių eksporto pasiūlymų vizite kortele ir raktu į sėkmę.

  

K2 „Juodoji Pantera“

 

K2 "Juodoji Pantera"

Vos tik pasirodžiusi ši Hyundai Rotem Company gaminama kovinė mašina atrodė iš karto sulauks milžiniškos eksportinės sėkmės.

Visų pirma, itin perspektyviai matėsi Pietų Korėjos ir Turkijos bendradarbiavimas kuriant turkišką tanką „Altay“. Tačiau turkams labiausiai reikėjo gero variklio ir transmisijos, o būtent šie elementai ir buvo silpnoji, labai greitai išryškėjusi „Juodosios Panteros“ vieta. Todėl perspektyvus bendradarbiavimas neišaugo į tikrai didelę eksportinę sėkmę, nors turkų ir korėjiečių bendradarbiavimas visiškai nenutrūko. Visgi jo apimtys ir tempai yra toli nuo pirminių abiejų pusių lūkesčių.

Tankas "Altay"

Tikrą triumfą K2 turėjo patirti Norvegijoje. Tankas puikiai pasirodė testuose. Norvegai, kaip ir kiti skandinavai, ginkluotę testuoja taip, kad yra ko pasimokyti. Ypač nustebino išskirtinis K2 pravažumas šaltuoju metų laiku ir giliame sniege. Kas neturėtų stebinti, atsižvelgiant į Pietų Korėjos geografines sąlygas.

 Dideliam korėjiečių nusivylimui Norvegija pasirinko vokiečių „Leopard 2“ variantą, argumentavusi ne techninėmis savybėmis, o tuo, kad visas regionas yra pasirinkęs vokiškus tankus.

 Tačiau tai įkvėpė naujiems eksporto „kryžiaus“ žygiams, mosikuojant Norvegijos testų rezultatais. Ir sėkmė atėjo greitai – korėjiečių išskėstomis rankomis laukė mūsų kaimynai lenkai.

Lenkija buvo priėmusi sprendimą ženkliai stiprinti savo ginkluotąsias pajėgas, didinti karių skaičių, formuoti naujus stambius vienetus. Tam reikėjo daug ginklų, tame tarpe ir tankų. Be to, lenkai suvokė būtinybę atsikratyti senų sovietinių tankų T-72 ir jų vietoje modernizuotų variantų PT-91 „Twardy“. Naudotų vokiškų „Leopard 2“ neužteko, o amerikietiški „Abramsų“ pirkimas nebuvo rimtai svarstomas iki 2022 metų Rusijos invazijos į Ukrainą.

PT-91 Twardy

 Tačiau Lenkija turėjo specifinį reikalavimą – kad išsilaikytų, jos didelei valstybinei pramonei reikėjo užsakymų. Stagiai peršokti nuo sovietinių technologijų į modernias vakarietiškas nebuvo paprasta, todėl visa vakarietiška ginkluotė turėjo būti „polonizuojama“, t.y. supaprastinama, pritaikoma prie vietos pramonės galimybių.

 Tai buvo milžiniška problema, nes „polonizacija“ ilgam atidėdavo gamybos pradžios laiką ir prailgindavo pristatymą į kariuomenę. Be to, kildavo įvairių problemų, kai vienur sutaupius, kitur reikėdavo primokėti, arba kai apkarpytos techninės-kovinės galimybės neatitikdavo reikalavimų.

 Taip nutiko ir su suomišku šarvuotu transporteriu „Patria“, kuris pavadintas KTO „Rosomak“ pradėtas gaminti Lenkijoje. Tačiau nepaisant pradinių nesėkmių, „Rosomak“ projektas tapo visiška sėkme, leidusia padaryti proveržį šarvuotos technikos konstravime ir gamyboje, apginkluoti motorizuotų pėstininkų brigadas (nes jokios kitos alternatyvos nebuvo) ir įsilieti į „Patria“ gamybos eksportui grandinę. Visiškas win-win. Plačiau apie tai čia ir  čia 

Naujoji Patria AMV

Bet grįžkime prie K2. Korėjiečių lankstumas labai tiko lenkams, o greiti pirmų „Juodųjų Panterų“ pristatymai padėjo peržengti per juodas duobes, atsiradusias formuojant naujas divizijas ir didelį skaičių T-72 tankų perdavus Ukrainai. Tos duobės buvo tokio gylio, kad teko dar įsigyti ir amerikietiškų tankų „Abrams“, taip susikuriant visišką tankų „zoologijos sodą“, bet nepaliekant tankų brigadų su faneriniais maketais.

 Neabejoju, kad K2 projektas Lenkijai irgi taps visiška sėkme. Lenkams reikia tiek tankų, kad joks kitas variantas tiesiog negalimas. Vietos pramonė bus ilgam aprūpinta darbu, vėl bus pasiektas technologinis proveržis, o K2 bus gaminami ir eksploatuojami ilgai, nuolat juos modernizuojant ir, neabejoju, dalį jų vėliau perdarant į bepilotes antžemines kovos mašinas. Jiems nereikia dairytis į kaimynus, nes didelis K2 tankų ir mašinų jų bazėje skaičius leis pigiai ir racionaliai susikurti ir išnaudoti eksploatacinę infrastruktūrą. 

Pikti liežuviai plaka, kad pirmoji eksploatacijos patirtis Lenkijoje nėra džiuginanti, problemos su varikliais ir transmisija niekur nedingo, yra ir kitų bėdelių. Ir šitie dūmai neatsirado be ugnelės.

Bet neabejoju, kad palaipsniui viskas išsispręs, ir tai bus dar vienas Lenkijos win-win.

 

Pirmos "Juodosios Panteros" prieš kelionę iš Korėjos į Lenkiją

 Ir čia neišvengiamai atsiremiame į Lietuvos atvejį. Juk mums irgi siūlė K2, ir tikrai buvo daug šį pasiūlymą palaikančių. Man asmeniškai toks variantas irgi atrodė (ir tebeatrodo) technine ir karine prasme visiškai priimtinas.

 Pliusai – mažesnė kaina, greitesnis pristatymas, didesnės galimybės (bent jau teoriškai) įtraukti vietos pramonę, bei šalia besikurianti galinga K2 aptarnavimo infrastruktūra Lenkijoje.  

 Tačiau Lietuva pasirinko tankus „Leopard 2“, ir, reikia pripažinti, kad šis pasirinkimas tapo mūsų sėkme atsižvelgiant į politinius, karinius ir netgi ekonominius faktorius.

Vokietijos įtaka Lietuvos saugumui yra didžiulė (ir Vokietijos brigada yra tik ledkalnio viršūnė), Lietuvos pramonė remontuoja Ukrainos mūšių laukuose pamuštą ar dėl techninių kliūčių išėjusią iš rikiuotės vokišką sunkiąją šarvuotą techniką, tame tarpe „Leopard 2“ ir savaeiges haubicas Pzh 2000.

Be to, kur kas svarbiau su Bundeswehr‘u nei su Wojsko Polske standartizuota ginkluotė ir technika. Nes karo atveju Lenkijai užteks savų iššūkių, patenkinti mūsų saugumo lūkesčius jiems būtų per sunku. O toliau nuo fronto esanti Vokietija turės laisvesnes rankas. Neturiu abejonių, kad vien dėl atstumo Pietų Korėja taip pat negalėtų užtikrinti reikiamos techninės paramos, jau nekalbant apie laiko sąnaudas ir geopolitinius vėjus.

 Sekančioje dalyje pakalbėsime apie kitą Pietų Korėjos ginkluotę ir techniką. Ir, beje, čia turinio bus dar daugiau.

  

 

Mano darbą ir įdėtą laiką galima įvertinti:

Contribee: https://contribee.com/egidijus-papeckys

Patreon: https://www.patreon.com/egidijuspapeckys

Paypal: egpapec@yahoo.com

Sąskaita: AB Swedbank, LT297300010188621078 (paskirtis - už publikacijas)

 

Kinijos karinis paradas 2025. Prieš pajudant karių ir technikos kolonoms

 

Paradas prasidėjo dar nuo jo užkulisių. Ilgu raudonu kilimu, tarp tikrai labai aukštų kinų garbės sargybos karių, vieni po kitų žingsniavo užsienio svečiai. Vieni oriai, kiti dirbtinai oriai, treti – skubėdami ar net pasišokinėdami. Priklausomai nuo savo vertės supratimo.

Žinoma, Putinas buvo pirmas. Atėjo greitu sportiniu žingsniu, demonstruodamas tuo pačiu ir dalykiškumą, ir pasitikėjimą savimi, ir draugiškumą šeimininkams, ir gerą fizinę formą. Galite sakyti ką norite, bet šitą jis moka.

Xi svečius pasitiko kartu su žmona. Ši, kaip ir priklauso pagal kinų tradicijas, stovėjo per pora žingsnelių už vyro. 

Su svečiais Xi sveikinosi vienodai maloniai, nepriklausomai nuo jų atstovaujamos šalies svorio – kaip tikras modernus Kinijos imperatorius. 

Šiek tiek kaimietiškai atrodė Slovakijos ministras pirmininkas Fico. Kiek vulgariai demonstravo perdėtą pasitikėjimą, sugaišo daugiau laiko pasisveikinimui nei kiti svečiai (ir jį atėmė iš šeimininkų). Vienu žodžiu, atrodė kaip įtakingas provincijos savivaldybės tarybos narys, netikėtai atsidūręs priėmime pas prezidentą – pasipūtęs ir netaktiškas. 

Beveik iš karto po jo atėjęs Irano prezidentas skėlė akibrokštą, kurio kinai niekada nepamirš – demonstratyviai nekreipdamas dėmesio į ištiestą Xi žmonos ranką jos nepaspaudė, o tik pridėjo dešinę ranką prie širdies ir pasisveikino trumpu galvos linktelėjimu. Wow. Aš suprantu tą atvirą nemandagumą, kai jie „stato į vietą“ į Iraną atvykusias aukščiausio rango Europos politikes, bet nepaduoti rankos Xi žmonai – čia jau wow. Pasikartosiu – kinai to niekada nepamirš. Todėl einant grupe po bendros nuotraukos, kai pirmoje eilėje ėjo BRICS šalių vadovai, Peziškianui tarp jų vietos neatsirado.

Peziškinas atvirai ignoruoja Xi žmonos ištiestą ranką ir ją nepaspaudžia

Kiekvienam svečiui buvo iš šono garsiai pasakomas pasveikinimas viena ar kita kalba. Fico – angliškai, o štai Azerbaidžano prezidentui I. Alijevui (kurio žmonai Xi žmona skyrė tikrai daug daugiau laiko, dėmesio ir draugiškumo) ir Armėnijos ministrui pirmininkui N. Pašinianui – rusų kalba. Beje – I. Alijevas puikiai kalba angliškai, o Pašinianas – labai sunkiai.

Lukašenka priėjo ir sveikinosi kaip kolūkio pirmininkas su rajono kompartijos sekretoriumi. Čia ne todėl kad noriu sumenkinti, o todėl kad ne kartą tą mačiau sovietmečiu. Netgi lankstėsi, ko, beje, nedarė nė vienas kitas svečias.

Kolūkio pirmininkas Lukašenka arba "Mes iš kaimo"

Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas priėjo kaip trečios eilės pusbrolio sūnus, visais ženklais rodydamas, kad jis nors ir tolimas, bet giminaitis. Ir Xi, nors ir nenoriai, reagavo atitinkamai, kaip dėdulė į nelabai mėgstamą, bet vis tiek giminaitį.

Paskutinis, iš karto po Kim Jong Uno, priėjo Putinas, bet tik tam, kad Xi kartu su juo prieitų prie jau laukiančių visų kitų bendrai nuotraukai, parodydamas jog tai yra brangiausias ir išskirtinis dalykinis svečias.

Ir vėliau visur. Lipant laiptais ar einant į svečių tribūną, iš dešinės Xi ėjo Putinas, iš kairės – Kim Jong Unas. Tikrai neatsitiktinai.

Tačiau tarp svečiu nebuvo Indijos ministro pirmininko Modžio! (sic!). Jis išvyko iš karto po BRICS summito, keista, kad mūsų Rytų guru to nepastebėjo. Tai nubraukia daug pasakytų kalbų apie menamą Kinijos ir Indijos draugystę, nes nedalyvavimas rugsėjo 3 d. parade yra labai solidus ir daug reiškiantis ženklas.

Bendrai paėmus, tarp 26 parade dalyvavusių valstybių vadovų didžioji dalis buvo nedidelių, mažai reikšmingų šalių atstovai. Tikrai ne tai, kuo kinai galėtų didžiuotis.

Prasidėjo paradas. „Kultūrinė“ įžanga labai priminė 70-ųjų sovietinius renginius, tik gerokai didingiau ir su šiek tiek kiniško kolorito. 

Xi kalba buvo trumpa, gerai apgalvota, bet ją atpasakoti ar vertinsi nesiimsiu – nieko ypatingo pasakyta nebuvo, tiek kiek reikia ir tai ko reikia tokia proga. 

Negaliu neišreikšti nuomonės, kad Xi kaip valstybės vadovo įvaizdis yra tobulas. Idealus. Nušlifuotas kaip brangakmenis.

Xi sako kalba

Peršokime prie karinio parado. Jis tikrai išskirtinis. Tiek savo dydžiu, tiek parade dalyvaujančių karių individualiu ir kolektyviniu atskirų vienetų parengimu.

Karių paradinių „dėžučių“ (stačiakampių rikiuotės vienetų) buvo tiek daug, kad Xi vežantis automobilis iki rikiuotės nurūko gana dideliu greičiu, kitaip pauzė būtų per ilgai užsitęsusi.

Bendrai paėmus rikiuotė buvo tobula, norint rasti kokią mažytę klaidelę reikėtų tyrinėti valandomis. Organizatoriai tikrai verti aukštesnių laipsnių ir apdovanojimų.

Iš karto pasidalinsiu savo nuomone – kuo geresnis parado pasirengimas, tuo mažiau tose ginkluotose pajėgose skiriama dėmesio parengimui. O Kinijos kariuomenės parengime tikrai per daug parodomųjų elementų. Galima su manimi ginčytis, bet aš jų pratybas ir karinius šou stebiu seniai ir atidžiai, ir vertinu be emocijų ir nešališkai.

Šiame parade buvo nauja tai, kad Xi apvažiavo ne tik karių rikiuotę, bet ir išrikiuotos technikos kolonas, ir tik po to jie pražygiavo pro tribūnas. Rusijoje o ir kitose šalyse įprastai tą daro gynybos vadas arba parado rikiuotės vadas, Kinijoje – Xi asmeniškai.

Xi apvažiuoja rikiuotę

Visa ši karių masė atrodė tikrai itin įspūdingai. Žinoma, čia surinkti patys naujausi pavyzdžiai, kai kurie dar visai eksperimentiniai, bet bendrai žiūrint vaizdas – pribloškiantis. 

Neabejoju, kad ir Putinui keletą kartų spustelėjo lengvas nerimas. 

Pats didžiausias Maskvoje matytas paradas palyginus su Kinijos – tik vaikų mėlio dėžė.

Šiandien – tiek. Nors tam teko nemažai panaktinėti po ilgos ir intensyvios komandiruotės dienos. Ir, tiesą sakant, abejoju ar kas nors pažiūrėjo į paradą iš tokios perspektyvos. 

Artimiausiu metu laukia daug kam įdomesnė – apie pademonstruotą ginkluotę ir karinę techniką.

Tekstą galima naudoti be apribojimų 

Mano darbą feisbuke ir įdėtą laiką galima įvertinti:

Contribee: https://contribee.com/egidijus-papeckys

Patreon: https://www.patreon.com/egidijuspapeckys Paypal: egpapec@yahoo.com Sąskaita: AB Swedbank, LT297300010188621078 (paskirtis - už publikacijas)