Rugsėjo 30, ketvirta karo veiksmų Kalnų Karabache diena.

Kaip čia neprisiminsi E.M Remarko - fronte nieko naujo.

Šaudosi, tame tarpe ir panaudodami dronus, bet jau nebe taip intensyviai. Abiem šalims jau turėtų po truputėlį pradėti trūkti amunicijos, pirmiausia - Armėnijai. Ne taip trūkti, kad nebebus kuo šaudyti, bet kad teks pataupyti.

Armėnai sako, kad šį rytą taikinius Kalnų Karabache iš didelio aukščio (greičiausiai - baiminantis artimo nuotolio oro gynybos sistemų) atakavo du Turkijos naikintuvai F-16 ir Azerbaidžano atakos lėktuvas Su-25, o visas vadovavimas oro pajėgoms fronte perduotas Turkijos kariškiams. Neva pati Turkijos karinių oro pajėgų vadovybė vadovavo iš vadovavimo posto, įrengto lėktuve E-7T (lėktuve įrengta radiolokacinė stotis, kita oro kontrolės ir ryšių įranga leidžia kelių šimtų kilometrų spinduliu stebėti oro erdvę ir vadovauti visoms pajėgoms, įjungtoms į tinklą), skraidžiusio netoli Armėnijos sienos. be to, virš Turkijos teritorijos skraidantys bepiločiai koreguoja ugnį. Taigi, armėnai ir toliau mėgina įrodyti Turkijos pajėgų tiesioginį dalyvavimą kovos veiksmuose, tačiau kol kas jokių įrodymų nepateikia. Pažadėjo įrodymus, kad vakar jų Su-25 numušė būtent Turkijos pajėgų naikintuvas F-16. Lauksim, nors visiškai neaišku, kodėl tų įrodymų dar nepateikė - nes tikrai negaliu kategoriškai teigti, dalyvauja ar nedalyvauja Turkijos karo lėktuvai karo veiksmuose, kol kas - no evidence. Nėra abejonių tik dėl to, kad iš Turkijos oro erdvės vykdoma Armėnijos ir Kalnų Karabacho teritorijų žvalgyba, o surinkti duomenys perduodami Azerbaidžano pajėgoms.

JT Saugumo Taryba ir Vakarų šalys reikalauja tuoj pat nutraukti kovos veiksmus ir sėsti prie derybų stalo, joms antrina ir Rusija.

Tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano valdžia kategoriškai atsisako - tai visiškai suprantama, nei vieni, nei kiti negali va taip imti ir sutikti, reikia išlaukti patogios dingsties ir tinkamo laiko. Tačiau manyčiau, kad abi šalys jau ruošia informacinius šūvius, kuriais kaip pergalės saliutais pridengs savo sprendimą nutraukti kovos veiksmus. Kaip jau minėjau, susišaudymai ir nedideli išpuoliai nepasibaigs tą pačią minutę - tiesiog jau nebevyks atviri ir intensyvūs karo veiksmai.

Įdomi detalė - tik šiandien pradėjo normaliai veikti Azerbaidžano Gynybos ministerijos svetainė (greičiausiai dėl kibernetinių atakų ji praktiškai neveikė), tačiau - tik azerbaidžaniečių kalba, nei angliška, nei rusiška jos versija neveikia. Iš naujienų - tik keli nauji bepiločių nufilmuoti vaizdai, kaip atakomis iš oro sunaikinamos kelios armėnų šarvuotos mašinos.

Ar armėnų pajėgos Kalnų Karabache gali neatsilaikyti? Manyčiau, kad atsilaikys, nors patiriami nuostoliai tikrai skaudūs ir sekinantys - pasibaigus kovos veiksmams bus nelengva atstatyti patirtus oro gynybos ir šarvuotos technikos praradimus.

O turkiški bepiločiai tikrai sulauks naujų pirkėjų antplūdžio- nors pačių dronų nuostoliai atrodo yra nemaži, o dalį video įrašų matomų taikinių sunaikino kitomis priemonėmis, ne dronais, jų reputacija gerokai ūgtelėjo.

Nuotrauka - iš Azerbaidžano gynybos ministerijos svetainės cover'io - ji ten jau labai seniai. Bet labai tinkama šios dienos apžvalgai

Trečia karinio konflikto Kalnų Karabache diena

 

* Karo veiksmų eiga

Abi šalys užstrigo prie fronto linijos, vyksta nedideli taktiniai puolimai ir kontrpuolimai, tačiau pagrindiniu sausumos pajėgų kovos priemone tampa susišaudymai iš stacionarių pozicijų, ir toliau pagrindinis akcentas tenka artilerijai ir salvinėms artilerijos sistemoms, azerbaidžaniečių pajėgos toliau plačiai naudoja smogiamuosius bepiločius, o armėnai vieną kitą numuša. Dronais buvo atakuotas autobusas, armėnų teigimu - Armėnijos teritorijoje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad juo iš Armėnijos į Kalnų Karabachą vyko savanoriai - iš tiesų mažai tikėtina, kad į karo veiksmų zoną vyko turistai. Tačiau šis įvykis liko beveik nepastebėtas užsienio šalių žiniasklaidos. Didžiausiu įvykiu tapo armėnų pranešimas apie tai, kad turkų naikintuvas F-16 įskrido į Armėnijos teritoriją ir numušė armėnų atakos lėktuvą Su-25, lakūnas žuvo. Tema verta aptarti detaliau.

* Armėnijos karinių oro pajėgų atakos lėktuvo Su-25 numušimas

Pasak Armėnijos gynybos ministerijos, Turkijos naikintuvas F-16 apie 10:30 val. pakilo iš Azerbaidžano karinio Ganža aerodromo, 8,2 km aukštyje įskrido į 60 km gylį Armėnijos teritorijoje ir numušė paminėtą armėnų lėktuvą. Su-25 buvo naudojamas kaip naikintuvas, kadangi jo greitis ir ginkluotė tinkami atakuoti Azerbaidžano smogiamuosius bepiločius. Beje, toks mokomųjų ir atakos lėktuvų, kurie yra lėtesni už naikintuvus, panaudojimas jau seniai aptarinėjamas ir bandomas įvairių šalių kariuomenėse. Tačiau patys atakos lėktuvai yra praktiškai beginkliai taikiniai naikintuvams - būtent taip ir nutiko su Armėnijos Su-25. Turėdama nedidelį kiekį naikintuvų, Armėnija nebuvo pajėgi užtikrinti nuolatinio jų patruliavimo ore. Todėl iš oro stebėjimo ir kontrolės sistemos gavęs pranešimą apie link jo artėjantį priešo naikintuvą, Su-25 turėjo apsisukti ir visu greičiu spausti į Armėnijos teritoriją. Tačiau gerokai greitesnis naikintuvas jį pasivijo ir numušė. Didžiausia intriga - kodėl Turkija visiškai nesislėpdama pasiuntė savo naikintuvą, leido jam įsiveržti į oficialiai konflikte nedalyvaujančios Armėnijos oro erdvę ir čia numušti jos lėktuvą? Yra dvi vertos dėmesio versijos:

1) Turkija nusprendė kategoriškai parodyti Armėnijai, kad palaiko Azerbaidžaną ir imsis bet kokių priemonių, net ir panaudos savo ginkluotąsias pajėgas. Tačiau tokiu atveju turkai neturėtų neigti, kad tai jų lėktuvas, o išgalvoti kokią nors priežastį, tegul ir visai neįtikinamą, pvz., kad jų naikintuvas buvo priverstas gintis nuo Su-25. Įtarimą kelia ir tai, kad neva turkų F-16 buvo vienas. Turkijos naikintuvai visada veikia poromis, ir toks vieno lėktuvo skrydis atrodo keistai ir neįtikinamai;

2) lenkiškame karybos bloge Militarium ir keliuose kituose šaltiniuose pasirodė informacija, kad tai buvo Azerbaidžano naikintuvas MiG-29. Nors to nepatvirtina nė vienas solidus šaltinis, ši versija atrodo labai įtikinamai - vienas naikintuvas pakilo, padarė apgaulingą lanką ir išėjo į poziciją, iš kurios pavyko užklupti, pasivyti ir numušti to nesitikėjusį bepiločius medžiojusį armėnų Su-25. Tai tik versija, tačiau labai įtikinama.

Bandant išvengti panašaus smūgio ateityje, armėnai turėtų savo atakos lėktuvus pridengti naujais rusiškais naikintuvais Su-30. Tačiau man kirba įtarimas, kad Armėnija juos laiko sostinės apsaugai ir labai bijo nors vieną prarasti, kadangi tai būtų milžiniškas moralinis ir informacinis nuostolis.

* Politiniai aspektai

Akivaizdu, kad Armėnija ir toliau, kaip ir pirmosiomis dienomis, tik dar aktyviau mėgina parodyti, kad Turkija tiesiogiai dalyvauja kariniame konflikte, ir kad Azerbaidžano bei Turkijos pajėgos atakuoja iš oro taikinius Armėnijos teritorijoje. Visų pirma - tai yra spaudimas Jungtinėms Tautoms ir ES dar aktyviau spręsti problemą ir sustabdyti konfliktą, kuriame Armėnija negali pasiekti jokio laimėjimo, bet kokiu atveju jai gresia tik nuostoliai.

Antra, Armėnija yra Rusijos posovietinėje Rytų erdvėje sukurtos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (rus. ОДКБ) narė, ir gali kreiptis, prašydama pagalbos agresijos atveju. Kalnų Karabacho nepriklausomybė nėra pripažinta net pačios Armėnijos, ir ši separatistinė teritorija nėra saugoma minėta Kolektyvine sutartimi. Labai nusivyliau CNN, kurios apžvalgininkai nežino šio itin svarbaus fakto.

Kitas svarbus politinis aspektas, kad pagaliau "prabudo" Kremlius - tik šiandien oficialiai paskelbta apie Rusijos prezidento ir Armėnijos premjero pokalbį telefonu, nors tokie pokalbiai vyko nuo pat konflikto pradžios. Rusijai šis konfliktas visiškai nereikalingas, ir jo eskalacija gali sukelti visiškai nepageidaujamas pasekmes - tačiau už Azerbaidžano nugaros stovi Turkijos prezidentas T.R. Erdoganas, kuris turi savo interesus ir savo lūkesčius. Lietuvoje labai gaji nuomonė apie Rusijos ir Turkijos "draugystę", tačiau iš tiesų tai tik dviejų stiprių ir agresyvių regiono autoritarinių žaidėjų žaidimas kortomis, kur susikirtus interesams rankoje už nugaros gniaužiami peiliai.

Šiandieninę padėtį įvertinčiau taip - Turkija ir Azerbaidžanas dar linkę palaikyti įtampą, nes jie nerizikuoja nieko prarasti - tarptautinė bendrija neturi jokių realių priemonių jiems sustabdyti, o kuo ilgiau jie pajėgs tą įtampą palaikyti, tuo daugiau savo užsibrėžtų tikslų gali pasiekti.

Įdomu, kad vakar pasigirdę palaikymo Armėnijai kalbos iš Graikijos, šiandien nutilo.

Taigi, rytoj vėl aidės šūviai, kris numušti bepiločiai, lėktuvai ir sraigtasparniai. O diplomatai plušės matomuose ir nematomuose frontuose, mėgindami sustabdyti karinį konfliktą - kai kalba ginklai, visada yra tikimybė, kad karas peržengs jį pradedant nusistatytas ribas.

P.S. nors tai ir atrodo nesusiję su Kalnų Karabachu, Rusijos retorika dėl neva į įvykius Baltarusijoje neleistinai besikišančių užsienio šalių šiandien tapo kategoriškesnė ir garsesnė. Nenustebčiau, jeigu ten netrukus prasidėtų kokie tai įvykiai.

Ir, žmonės, Baltarusijos kalėjimuose toliau sėdi opozicijos lyderiai, tame tarpe ir Marija Kolesnikova - nepamirškime, kad jiems labai reikalinga parama ir pagalba.

 

Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas: 2 diena

 

Nuotrauka asociatyvi, tačiau būtent turkiški bepiločiai tapo šio karinio konflikto simboliu

Baigėsi antra kovos veiksmų diena Kalnų Karabache, ir … praktiškai nėra jokių žinių.

Žiniasklaida ir visi kiti šaltiniai sako, kad vyksta intensyvūs mūšiai, tačiau tai labai abstraktus posakis ir visiškai neaišku, ką jis reiškia šiuo konkrečiu atveju.

1. Pradėkime nuo to, kad abi konflikto šalys labai efektyviai kontroliuoja informacinę erdvę – iš čia neprasprūsta niekas, ko nepraleidžia armėnų ir azerbaidžaniečių cenzūra. Mums rodo tuos pačius vakarykščius vaizdus, jokios naujos informacijos apie nuostolius, laimėjimus ir pralaimėjimus šalys nepateikia. Azerbaidžaniečiai informuoja, kad armėnai šaudo 122 mm Grad raketomis, pagamintomis Serbijoje, rusų žurnalistas armėnų pusėje rodo to paties Grado raketų nuolaužas su nežinomu gamintojo žymėjimu. O radęs su kirilica sako, kad čia senos sovietinės ir jų nerodo. Visi supranta, kad tai šiandieninėje Rusijoje pagamintos raketos, bet rusų žurnalistas to aiškinti viešai negali ir nenori. Raketų likučiai liko po naktinio šaudymo – daugiausia žalos padaryta civiliams, apgriauta ar visai sugriauta nemažai pastatų, yra žuvusių ir sužeistų.

2. Panašu, kad šiandien visą dieną vyko nedideli taktiniai susirėmimai, siekiant užimti vyraujančias aukštumas, perimti kelių ir gyvenviečių kontrolę. Galbūt vietomis gana intensyvūs, nors greičiausiai nebe tokie kruvini, kaip vakar. Skubama užimti kuo daugiau svarbių vietovių iki prasidedant deryboms, bet nenorima patirti didesnių nuostolių. Yra nuomonė, kad Azerbaidžanas tuoj paims į „reples” (t.y. apsups ir atkirs nuo Armėnijos) Kalnų Karabachą ir privers pasiduoti, neva čia sutelktos 15 brigadų jau baigia palaužti armėnų pasipriešinimą – neįtikino. Pažiūrėjau į gaublį  - net jeigu ir patikėčiau tokia teorija, nepatikėčiau galimybe sutekti tokias pajėgas šiame žemės lopinėlyje. Be to, jokia cenzūra nepajėgtų nuslėpti nei šių pajėgų, nei joms reikalingų logistikos kolonų.

3. Atrodo, kad derybos jau artėja – Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas pokalbio su JT generalinio sekretoriumi metu išreiškė pageidavimą, kad konfliktą išspręstų JT savo rezoliucija. Jo iškelti reikalavimai neįvykdomi, tačiau tai jau pirmas žingsnis derybų link. Armėnija grasina pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę, taip spausdama Azerbaidžaną ir tarptautinę bendriją paskubinti derybas.

4. Kremlius tyli kaip akmeninis sfinksas – tai irgi atrodo kaip ženklas, kad kol kas padėtis erzinanti, bet didelio nerimo nekelianti. Ateis laikas – V. Putinas pats apsireikš su taikos iniciatyvomis.  Kol kas jo spaudos atstovas D. Peskovas pareiškė oficialią nuomonę, jog Kremliuje nemanoma, kad šis konfliktas sukeltas tam, kad daryti spaudimą Rusijai.

Kariniuose resursuose diskutuojanti Rusijos visuomenės dalis demonstruoja būdingą nepagarbą armėnams ir azerbaidžaniečiams, kaip beje ir visoms kitoms kaimyninėms tautoms – deja, tai yra skiriamasis šiandieninės Rusijos visuomenės bruožas – ir svarsto, reikia ar nereikia padėti armėnams. Armėnijos premjeras N. Pašinianas vertinamas kaip pro amerikietiškai nusiteikęs, todėl simpatijų nesulaukia.

5. Antradienį vyks uždaros JT Saugumo Tarybos konsultacijos – jose konfliktuojančios šalys nedalyvaus. Itin aktyvios Europos šalys, pradėjusios intensyvius pokalbius su Azerbaidžano ir Turkijos prezidentais bei Armėnijos ministru pirmininku. Brexito ir vidinių problemų kamuojamas Jungtinės Karalystės premjeras B. Džonsonas irgi skuba rodyti lyderystę, nes tai labai geras būdas sumažinti patiriamą spaudimą probleminiais vidaus klausimais. Šiuo metu puola Azerbaidžanas, o Armėnija ieško būdų greičiau nutraukti konfliktą. Todėl I. Alijevas tarptautinėse derybose turės nemažą pranašumą ir tikrai sieks kiek galima daugiau Azerbaidžanui naudingų pokyčių Kalnų Karabacho atžvilgiu. Tačiau tai jau kitas, ateities klausimas.

Čekija nusprendė įsigyti izraelietiškas raketines oro gynybos sistemas Spyder

 Penktadienį Čekijos Respublikos gynybos ministras Lubomír Metnar informavo vyriausybę apie priimtą sprendimą pradėti tiesiogines derybas su Izraelio vyriausybe dėl oro gynybos sistemų SPYDER įsigijimo. Toks sprendimas pirkimą vykdyti vyriausybiniu lygiu Gynybos ministerijos kolegijoje priimtas dar liepos 9 d. Prieš tai kariuomenė įvertino 7 gamintojų sistemas ir pasirinko šią, gaminamą Izraelio kompanijos RAFAEL (ne, su saldainiais tokiu pavadinimu nieko bendro neturi).

SPYDER

Planuojama įsigyti 4 baterijas (baterija - oro gynybos ir artilerijos karinis vienetas, kuopos atitikmuo), į kurių sudėtį įeitų 4 raketų paleidėjai, stebėjimo, ryšių, ugnies valdymo ir vadovavimo komponentai, sumontuoti ant čekiškų sunkvežimių Tatra važiuoklių. Planuojama išleisti suma - iki 10 mlrd. Čekijos kronų su PVM. Kokį raketų skaičių planuojama įsigyti - nenurodoma. Pasak ministro, šis pirkimas prisidės prie vietinės pramonės skatinimo - 30 proc. jo vertės darbų bus atlikta Čekijoje. Šiuo atveju tai nėra daug, kadangi didžiąją dalį sudarys čekiškų automobilių vertė. Beje, Tatra automobiliai tampa vis labiau patrauklesni ginkluotės sistemoms montuoti - bene labiausiai nustebino Danijos kariuomenės pasirinkimas ant Tatra važiuoklės montuoti prancūziškas 155 mm haubicas Caesar (vietoje originalaus prancūziško sunkvežimio).

SPYDER sistema gali naudoti dviejų tipų raketas: Python 5 ir Derby, jų pirmosios raidė ir panaudotos kuriant pavadinimą: Surface-to air PYthon DERby.

Abi raketos plačiai eksportuojamos ir panaudotos karo veiksmuose. Phyton yra aviacinė raketa, tinkama naudoti ir sausumos oro  įrenginiuose. Raketa taikinį "pagauna" su į šilumą reaguojančia sistema, sveria 105 kg, kovinis užtaisas - 11 kg, šaudymo tolis 10-15 km, aukštis - 6 km. Derby - nutaikoma su aktyvia (nuolat taikinį "pašviečiančia")  radiolokacine sistema, sveria 118 kg, kovinis užtaisas - 23 kg šaudymo tolis iki 50 km, aukštis - iki 16 km.  Nurodomi skaičiai skirtinguose šaltiniuose skiriasi, gamintojas deklaruoja, kad sistema gali užtikrinti oro gynybą 40 km spinduliu.. Abi raketos pasiekia 4 M greitį. 

Čekijoje SPYDER turi pakeisti senas rusiškas sistemas 2K12 Kub, kurios sukurtos prieš 60, o čekai jas naudoja daugiau 40 metų. Sutartis turėtų būti pasirašyta 2021 m., o sistemos pradėtos tiekti užsakovui 2023 m.

2K12 Kub

SPYDER nenaudojamas Izraelio gynybos pajėgose. Pirmą kartą kovos veiksmuose panaudojo Sakartvelas - iššovus 3 raketas Phyton 5, dvi iš jų nepataikė, o trečia kliudė ir sunaikino Rusijos bombonešį Su-24M. Dar vykstant karo veiksmams,  Pietų Osetijoje rastos ir pademonstruotos į bombonešį nepataikiusios raketos Phyton nuolaužos, oficialiai tokią informaciją pateikė ir Sakartvelas. Kai kurie Rusijos karybos ekspertai teigia, kad SPYDER kovos veiksmuose panaudotas nebuvo ir Su-24M buvo numuštas kitomis oro gynybos priemonėmis. Aš linkęs tikėti pirmąja versija, tačiau, kaip ten bebūtų iš  tikrųjų, būtent SPYDER sistema darė milžinišką spaudimą rusų lakūnams - baugino legendiniu tapęs Izraelio ginklų tikslumas ir tai, kad į šilumą nusitaikanti raketa skrieja į taikinį niekaip neišsiduodama ir beveik nematoma - nors lėktuve ir yra sensoriai turintys informuoti apie bet kokios raketos paleidimą ir galintys užfiksuoti ją lekiančią link lėktuvo, bet 100 proc. jais pasitikėti negalima. Tuo tarpu Derby radiolokacinis taikymosi spindulys yra neišvengiamai fiksuojamas lėktuve esančiais detektoriais. Nuo Phyton ginamasi iššaunant IR "gaudykles", turinčias privilioti raketą į sukuriamą lėktuvo šiluminės signatūros imitaciją, o nuo Derby - sukuriant trukdžius jos siunčiamam radiolokaciniam signalui. Deja, visiškos apsaugos nuo jų negali garantuoti net Lietuvos draudimas.

SPYDER pasižymėjo ir 2019 m. - Indijos kariuomenės priešlėktuvininkai su šiomis sistemomis numušė vieną Pakistano droną ir vieną savo pačių sraigtasparnį Mi-17.

Ir čia neišvengiamai kyla klausimas - o kaip čekų sistemos atrodo lyginant jas su Lietuvos kariuomenės įsigytomis NASAMS sistemomis? Padiskutuokime.

NASAMS

NASAMS gali užtikrinti oro gynybą 15-25 km spinduliu, tačiau šis atstumas gali būti ir didesnis, priklausomai nuo raketos modelio. Iš esmės tai yra labai panaši sistema, kaip SPYDER, tačiau turinti savų privalumų ir minusų. Visų pirma tai yra visų sistemų, tame tarpe ir atsparumo elektroniniams trikdžiams, kokybė. Aš nenoriu pasakyti, kad RAFAEL produktas blogesnis savaime - jis tiesiog pigesnis, skirtas pirkėjui su gerokai plonesne pinigine, nei NASAMS įsigiję Vakarų Europos šalys. Ta kokybė nereiškia geresnės odos sėdynių ir mini baro šampanui, o liečia konkrečias kovines savybes. Bene didžiausias skirtumas yra raketa. NASAMS naudojama raketa AMRAAM yra state of art, skriejantis taip pat 4 M greičiu ir kainuojantis 2 mln. dolerių už vienetą. Raketomis AMRAAM jau yra numušta daugiau kaip tuzinas įvairiausių taikinių, jos patikimumas ir mirtinas veikimas jau yra tapę legenda. Phyton  savo kovinėmis savybėmis turėtų lygiuotis į kitą standartinę NATO raketą Sidewinder AIM-9, kurios paskutiniam modeliui AIM-9X nusileidžia. Derby turėtų būti ir yra pigesnis AMRAAM analogu. 

Čia tas retas atvejis, kada kalbant apie ginkluotės sistemas galima pakankamai drąsiai teigti - NASAMS yra geresnis, ir aš džiaugiuosi, kad Lietuvos kariuomenė šią sistemą pasirinko. Tačiau ir SPYDER yra labai pavojingas ginklas, kuris labai sustiprins mūsų NATO partnerių čekų oro gynybos galimybes.

 a 

Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas: pirmi įspūdžiai

 Ką gi, karinis Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas Kalnų Karabache plykstelėjo šį sekmadienį ir, kaip visada, pasižymi dideliais abiejų pusių nuostoliais.

Azerbaidžaniečiai sako, kad kelis jų kaimus apšaudė armėnai, todėl jie pradėjo kontrpuolimą. Paprastai į ugnį atsakoma ugnimi, o ne pajėgų įsiveržimu į priešininko kontroliuojamą teritoriją - tik čia padėtis skirtinga, nes abi šalys šią teritoriją laiko sava.

Kaip visada, Azerbaidžano pajėgos smogė dronais, visų pirma taikantis į armėnų oro gynybos sistemas. Pasak jų, viso buvo sunaikintos 12 artimo nuotolio savaeigių raketinių sistemų Osa ir Tor. Pademonstruotame video matyti, kaip sunaikinama į žemę iki pusės įkasta, bet mūšiui neparengta Osa. Galima spėti, kad buvo atakuota smogiamaisiais turkiškais dronais Bayraktar TB2. Įvertinus visus oficialius pranešimus, įvairių šalių ekspertų nuomonę, patvirtintais laikyčiau 3 armėnų sistemų Osa sunaikinimą ir 1 prarastą Azerbaidžano pajėgų droną. Patikima atrodo ir informacija apie tai, kad azerbaidžaniečių naudai žvalgybą vykdė ir virš Turkijos veikiantys turkiški dronai. Nesiimčiau spręsti, kieno operatorių jie buvo valdomi - azerbaidžaniečių ar turkų - tačiau Turkijos prezidentas R.T. Erdoganas pasisakė visiškai remiantis Azerbaidžaną. Tuo tarpu Rusija, kaip pastebėjo ne vienas apžvalgininkas, paramos Armėnijai neišreiškė, tik pakvietė abi puses nutraukti kovos veiksmus ir sėsti prie derybų stalo. Nieko naujo - tai tradicinė Rusijos retorika šiame ilgamečiame konflikte.

Dabar apie pačius karo veiksmus:

1. Azerbaidžaniečiai pradėjo puolimą šarvuotomis pajėgomis, ir greitai neteko kelių tankų ir kelių pėstininkų kovos mašinų ir šarvuotų transporterių. Azerbaidžano pajėgų tankai ir šarvuotos mašinos buvo pamušti valdomomis raketomis (greičiausiai rusiškomis Kornet) ir susprogdinti minomis (ar valdomais užtaisais). Tradiciškai matėme iš pamuštų T-72 bokštelio ir vairuotojo liukų išsiveržusius ugnies stulpus - dėl nevykusių konstrukcinių sprendimų šie sovietiniai tankai, nors Azerbaidžano tankus ir modernizavo Izraelio firmos, yra tikri broliški kapai tankistams. Tačiau pasak Azerbaidžano gynybos ministerijos pranešimų, tikslas buvo pasiektas - užimti 7 kaimai, kontroliuoti armėnų.

2. Armėnai, skirtingai nei anksčiau, nenaudojo įkastų į žemę tankų ir artilerijos pabūklų, kadangi ankstesnių konfliktų metu jie ypač nukentėjo nuo izraelietiškų smogiamųjų-savižudžių dronų (kurie pataikę į taikinį sprogsta ir susinaikina). Kadangi tokie savižudžiai yra labai brangūs, šį kartą azerbaidžaniečiai naudoja jau paminėtus turkiškus Bayraktar TB2, kurie apšaudo taikinius valdomomis raketomis, stengdamiesi nepatekti į priešo gynybinės ugnies zoną. panašu, kad ne visiems tos ugnies išvengti pavyksta.

3. Abi pusės panaudojo tolimojo veikimo salvines artilerijos sistemas "Smerč" (naudojama Armėnijos - nuotraukoje). Panašu, kad didesnės žalos vieni kitiems nepadarė. Nepaisant sovietų ir rusų propagandos, šioms sistemoms visgi trūksta taiklumo, skirtingai nuo amerikietiškų MLRS M270 ir M142, kurioms dar ir sukurtos valdomos raketos, leidžiančios atakuoti itin preciziškai.

4. Abi pusės itin aktyviai naudoja kibernetines atakas. Pažymėtina, kad atakuojami net visiškai smulkūs priešiškos pusės žiniasklaidos ir žinių šaltiniai.

5. Šiam konfliktui abi pusės aktyviai ruošėsi maždaug nuo gegužės mėnesio, tačiau to meto retoriką ir veiksmus kaip pasirengimą didesnio intensyvumo konfliktui bent jau aš įvertinti nesugebėjau, mozaika aiškiai susidėliojo tik dabar.

6. Nesiimsiu vertinti gyvosios jėgos nuostolių, bet, kaip minėjau, jie tradiciškai nemaži, nebūdingi jokiam kitam konfliktui.

7. Kaip sutartinai pažymi dauguma apžvalgininkų, pratybos prasidėjo iš karto po Rusijoje vykusių strateginių vadovavimo-štabų pratybų Kaukazas-2020. Jose dalyvavo nedidelis armėnų kontingentas, azerbaidžaniečiai dalyvavo tik kaip stebėtojai. Dalis apžvalgininkų pastebi, kad tuo metu Azerbaidžanas įvykdė mobilizaciją ir dabar visa kariuomenė pasirengusi - tačiau tai neturi labai didelės reikšmės, kadangi karo veiksmų teatras labai geografiškai apribotas ir jame galima panaudoti tik nedidelę dalį pajėgų. Tuo tarpu bet kokia mobilizacija biudžetą degina kaip reaktyvinis variklis kurą, todėl ilgesnės mobilizacijos Azerbaidžanas sau leisti negali.

8. Ar konfliktas dar labiau įsiplieks ir kaip toli nueis abi kariaujančios valstybės bei jų sąjungininkai - šiuo metu pasakyti sunku, lūžio taškas gali būti jau rytoj arba pačiomis artimiausiomis dienomis. Visgi spėčiau, kad konfliktas netrukus ims slopti. Akivaizdu, kad jau rytoj ryte bus didelis tarptautinių organizacijų ir viso diplomatinio korpuso sujudimas - jis jau vyksta, tačiau pirmadienį prasidės įvairūs oficialūs procesai.

Labai norėtųsi, kad visi tarptautiniai mechanizmai suveiktų greičiau - tankuose ir kalnuose dega ir žūsta žmonės.

Baltarusija: armija ir jos ginkluotė

 

Po suklastotų prezidento rinkimų Baltarusijoje prasidėjo masiniai taikūs piliečių protestai, į kuriuos buvo atsakyta milicijos ir KGB padalinių vykdomomis represijomis: protestuotojų sulaikymais ir žiauriu mušimu gatvėse bei laikino sulaikymo vietose, opozicijos vadovų persekiojimu, trėmimu iš šalies ir sufalsifikuotomis baudžiamosiomis bylomis. Iki šiol (kaip ir Ukrainoje Maidano metu) prieš protestuotojus nebuvo panaudota Baltarusijos armija. Tačiau skirtingai nuo Ukrainos, armijos daliniai buvo panaudoti įvairiems demonstratyviems vidaus ir užsienio politikos veiksmams.

Dar prieš rinkimų farsą, Baltarusijoje buvo sulaikyti 34 asmenys, siejami su Rusijos privačiomis karinėmis bendrovėmis, žinomomis bendriniu "Vagnerio grupės" pavadinimu. kaip šiandien teigiama, tai buvo suplanuota Ukrainos specialiųjų tarnybų operacija, kuria siekta išvilioti karo nusikaltimais Rytų Ukrainoje kaltinamus asmenis ir juos sulaikyti. Tai - visai atskira tema, į kurią nesigilinsime. Šiuo atveju netruko pasinaudoti A.Lukašenka: po "vagnerovcų" sulaikymo, jis ryžtingai prakalbo apie pasipriešinimą rinkimus mėginančiai paveikti valstybei - Rusijai - ir įsakė pasiųsti prie Baltarusijos-Rusijos sienos kariuomenę. Žiniasklaida netrukus demonstravo prie sienos vykstančius karius iš elitinės, A.Lukašenkai lojalios 103-iosios atskirosios gvardijos oro desanto brigados Vitebske. Tiesą sakant, video vaizduose buvo matyti vos vienos kuopos dydžio kolona, kurioje galėjo būti apie dešimt šarvuotų transporterių ir apie 70-90 karių. Tikriausiai nereikia net komentuoti, kad tai tebuvo propagandinė migla, turinti įtikinti rinkėjus balsuoti už ryžtingą prezidentą, nes "batka" (tokia A.Lukašenkos pravardė) drįsta priešintis V.Putinui ir kovoja Baltarusijos nepriklausomybę. Kremlius visiškai niekaip nereagavo, puikiai suprasdamas, kas čia vyksta, o štai Lietuvoje tai sukėlė šurmulį ir nerimą - kalbėta apie būtinybę palaikyti A.Lukašenką. Kaipgi kaipgi. Po rinkimų farso prasidėjus protestams, iš prezidentūros Minske pasigirdo visai kita muzika - pradėta intensyvi, bet labai primityvi propaganda apie prasidėjusią NATO agresiją ir ryžtą jai pasipriešinti. Šį kartą 103-iosios brigados desantininkai pasiųsti į kitą pusę - į Gardiną, prie Lietuvos sienos. Vėlgi, video įrašuose matėme judančias kolonas, kuriose buvo matyti ne visa brigada, o tik vienas vienintelis jos batalionas (viso brigadoje jų yra 3). Reikalas tame, kad įvairiais rakursais nufilmuotose kolonose galima suskaičiuoti apie tris dešimtis šarvuotų transporterių, identifikuotų kaip BTR-70MB1. Tai senas sovietinis transporteris, modernizuotas Baltarusijoje, 2018 m. 103-ioji brigada jų gavo 32 vnt. (nes modernizuoti daugiau biudžetui pasirodė per brangu), ir visi buvo perduoti vienam iš jos batalionų. Taigi, galima daryti išvadą, kad tas vienas batalionas ir tebuvo permestas prie Gardino.

BTR-70MB1

Spėliota - o kodėl prie Gardino? Juk čia stovi didelis karinis garnizonas, yra vidaus reikalų ministerijai (VRM) pavaldus specialios paskirties milicijos batalionas. Kalbėta, kad galbūt kariuomenė gali būti nelojali A.Lukašenkai, todėl atsiunčiamas ištikimas dalinys. Greičiausiai viskas buvo kur kas banaliau - tenorėta tokiu būdu "patvirtinti" žinias apie NATO grėsmę. Kadangi tos grėsmės nebuvo, desantininkai kartu su 6-osios mechanizuotos brigados kariais nukeliavo poligoną prie Gardino ir čia pradėjo pratybas. Jose apsilankė net pats A.Lukašenka. Tuoj pat buvo pademonstruotas vaizdelis, kuriame A.Lukašenka kalba apie dvi Lietuvos kariuomenė "Geležinio Vilko" bataliono taktines grupes, judančias nuo Druskininkų link Gardino. Neišrinktas prezidentas, demonstruodamas savo žinias, klausia bataliono vado, ar šis su dviem tankų kuopom pridengs abu kelius, kuriais gali pulti lietuviai, ir ar čia jokia pelė neprasmuks. 

- Tikrai taip, - žvaliai patvirtina bataliono vadas. - neprasmuks.

Tikriausiai nereikia aiškinti apie situacijos absurdiškumą - nei visa NATO, nei viena atskirai paimta Lietuva neplanavo, neplanuoja ir neplanuos pulti Baltarusiją, tam netelkė jokių pajėgų ir geros kaimynystės bei tarptautinės politikos principai prieštarauja tokioms provokacinėms pratyboms ir jų idiotiškai legendai. Tačiau į kampą protestuotojų spaudžiamas A.Lukašenka buvo priverstas eiti va bank - netrukus jis po Minską jau skraidė sraigtasparniu, ir lakstė su automatu rankose, žadėdamas žūti, bet nepasitraukti. Tokiu būdu buvo mėginama apeliuoti į sovietinę praeitį menančius vyresnio amžiaus baltarusius, sukeliant aliuziją į 1973 m. karinį perversmą Čilėje. Ten prezidentas Aljendė taip pat bėgiojo su automatu, o šturmuojant rūmus - juo ir nusišovė (pagal kitą versiją - žuvo nuo perversmininkų kulkos). Tiesa, byranti A.Lukašenkos propagandininkų komanda jį aprengė santechniko kombinezonu, o automatas buvo be dėtuvės - kas šioje pavojingoje ir sunkioje baltarusių tautai situacijoje sukėlė juoko bangą.

Šis tekstas skirtas pažvelgti į Baltarusijos krizę iš visai kitos nei įprasta perspektyvos, šiandien nekalbėsime apie protestus, opoziciją ir politinius ateities scenarijus. Pažvelkime iš karinės pusės - kokios pajėgos yra Baltarusijoje ir kokios jų galimybės. 

Baltarusijos armija suskirstyta į sausumos, specialių operacijų, karines oro bei oro gynybos pajėgas. Geografiškai taip nutiko, kad Baltarusija neturi priėjimo prie jūros, todėl neturi ir karinio laivyno. Sakyčiau, tai yra didelis pliusas, nes leidžia visas lėšas skirti karui sausumoje reikalingoms pajėgoms - dar skirti lėšų ir laivynui su savo mažesniu nei Lietuvos kariniu biudžetu Minskui būtų labai sunku. 

Taigi, Sausumos pajėgos suskirstytos į dvi operatyvines vadovybes, Vakarų ir Šiaurės vakarų, kuriose pajėgos paskirstytos maždaug po lygiai, ir rėmimo dalinius, pavaldžius aukščiausiajai vadovybei. Viso jų sudėtyje yra keturios  mechanizuotos (gvardijos 6-oji, 11-oji, 19-oji ir 120-oji) brigados. Prie operatyvinių vadovybių priskirtą ir po vieną mobilią brigadą iš specialių operacijų pajėgų:: gvardijos 38-ąją šturmo desanto ir 103-iąją oro desanto. 5-oji, „specnazo“ (specialiosios paskirties) brigada pavaldi aukščiausiajai vadovybei. 

T-72B3

Mechanizuotos brigados panašios į rusiškas motošaulių. Pagal oficialų mokomąjį leidinį, Baltarusijos mechanizuotą brigadą turi sudaryti 1 tankų ir 3 motošaulių batalionai, tačiau pagal kitus duomenis yra 2 tankų ir 3 motošaulių batalionai. o 120-ojoje gv. mechanizuotoje brigadoje - 3 tankų ir 2 motošaulių batalionai. Tankų batalione - 31 tankas (3 kuopos po 10), motošaulių - 39 pėstininkų kovos mašinos BMP-2 (3 kuopos po 11 vnt., plius valdymo ir rėmimo padalinių mašinos), 6 savaeigiai prieštankiniai kompleksai 9P148 Konkurs. Batalione yra 6 (kitais duomenimis - jau 8 vnt.) tempiami/pervežami automobiliuose 120 mm 2S11 arba 82 mm pernešami minosvaidžiai BM-1937 (seni, 1937 m. pvz.) beveik visose brigadose yra atsk. žvalgybinis batalionas. 

Brigados artilerija sutelkta atskiroje artilerijos grupėje. Ją sudaro: 152 mm savaeigių haubicų 2S3 Akacija divizionas (18 vnt.), 122 mm savaeigių haubicų 2S1 Gvozdika divizionas  (18 vnt.), 

122 mm savaeigės haubicos 2S1 šaudymo pozicijose

122 mm salvinių raketinių sistemų BM-21 Grad divizionas (18 vnt.) - dalis jų perkelta ant MAZ sunkvežimio važiuoklės ir pavadinti BelGrad. 120-oje brigadoje artilerijos pabūklų skaičius dvigubas, čia dar yra ir 12 vnt. 152 mm savaeigių haubicų Msta-S. Artilerijai priskiriamas ir prieštankinis divizionas, kurį sudaro 2 valdomų prieštankinių raketų baterijos (po 6 savaeigius 9P149 Šturm-S) ir prieštankinių pabūklų baterija (6 100 mm pabūklai MT-12). 

Šturm-S

Oro gynybos divizione yra viena baterija ginkluota savaeigiu zenitiniu-raketiniu kompleksu 2S6 Tunguska (6 vnt.), antra baterija - savaeigiu raketiniu kompleksu Striela-10 (8 vnt., kitais duomenimis - nebėra), ir  trečia baterija ginkluota pernešamais kompleksais Igla (27 vnt.). 

2S6 Tunguska

Pagrindinis tanko tipas - T-72B. Tai nemodernizuota, gerokai "pagyvenusi" sovietinė mašina, pridengta seno tipo reaktyviniais šarvais, tokios pat senos ir nemodernizuotos motošaulių naudojamos BMP-2. Nors Baltarusijos karinė pramonė ir sukūrė keletą modernizacijos paketų, nė vienas iš jų nebuvo pradėtas gaminti.  Iš Rusijos įsigyta apie 35 vnt. modernizuotų T-72B3 modifikacijos tankų, naudojamų ir Rusijos kariuomenėje. Jais apginkluotas vienas 120-osios tankų brigados batalionas.

T-72B3

Viso deklaruojama turint apie 550 tankų ir apie 900 BMP-2, tačiau daryčiau prielaidą, kad brigadose rikiuotėje yra tik apie 150-200 tankų, kiti stovi garažuose, ir jų techninė būklė kelia abejonių. Daliniuose labai mažai šiuolaikinių stebėjimo priemonių, termovizorių, šaulių ginklai be modernių taikiklių, dažniausiai stipriai sudėvėti.

T-72B rezervo karių pratybose

Vertinant brigadų pajėgumus galima daryti išvadą, kad jose tėra vos po 1-2 arti numatytų etatų suformuotus batalionus. Matomai dėl šios priežasties jau minėtose pratybose Gardino poligone nuo neva puolančių Lietuvos pajėgų "gynėsi" vos vienas 6-osios mechanizuotos brigados batalionas.

Yra dvi raketinės (336-oji su 301 mm kiniškomis salvinėmis raketinėmis sistemomis Polonez ir rusiškomis 300 mm Smerč, bei 456-oji su 6 taktinėmis balistinėmis raketinėmis sistemomis 9K-79-1 Točka-U) ir trys artilerijos brigados: 51-oji, 111-oji ir 231-oji (kiekvienoje po 36 152 mm savaeigių pabūklų 2S5 Hiacint-S ir po 36 152 mm tempiamas haubicas Msta-B). Dviejuose atskiruose pulkuose sutelkta po 36 220-mm salvinių raketinių sistemų Uragan - paskutiniais duomenimis, šie pulkai įtraukti į dvi artilerijos brigadas vietoje tempiamų haubicų Msta-B (tokios sudėties turėtų būti 111-oji artilerijos brigada).

Salvinėmis raketinėmis sistemomis B-300 Polonez ginkluotas 336-osios raketinės brigados 77-asis atsk. divizionas. Tai kinietiška sistema, kurios autorystės kiekviena proga gviešiasi baltarusiai. Ji šaudo kelių tipų raketomis, galinčiomis pasiekti taikinius už 200 ar net 300 km (300 km atstumu skriejanti raketa sukurta, bet ar priimta ginkluotėn - nežinoma). Ant MAZ važiuoklės sumontuotas 8 raketų paleidimo įrenginys, kol kas pademonstruota tik viena baterija su 4 paleidimo įrenginiais. Būtent šiuo ginklu karingesni prorusiški Baltarusijos radikalai mėgsta grasinti Lietuvai - neva Polonez gali pasiekti kiekvieną Lietuvos kampelį. Baltarusijos karinė vadovybė ir propaganda nuolat siekia pabrėžti ypatingą šios salvinės sistemos taiklumą ir tai, kad raketą praktiškai neįmanoma numušti jokiomis oro gynybos priemonėmis. Taip, tai iš tiesų pavojingas ginklas, tačiau pati raketa turi gana mažą, vos 150 kg kovinę dalį. Dėl taiklumo irgi galima ir suabejoti - deklaruojamas vidutinis nukrypimas iki 30 m, tačiau galima spėti, kad jis gali siekti ir 70-100 m ar daugiau, o atsižvelgiant į sudėtingumą tiksliai nustatyti už 200-300 km esančio taikinio koordinates bei mažą kovinį užtaisą (lyginant su kitomis valdomomis raketomis) tikimybė taikiniui padaryti rimtesnius pažeidimus ženkliai mažėja.

301 mm kinietiška salvinė raketinė sistema B-300 Polonez ant MAZ važiuoklės

Yra dvi priešlėktuvinės raketinės sausumos pajėgų brigados: 62-a (Gardinas) ir 740-a (Borisovas), kiekviena su 36 vnt. raketinėmis oro gynybos sistemomis Osa-AKM. 

Artimo nuotolio raketinis oro gynybos kompleksas Osa-AKM

Modernizuota Osa

1156-ąjį oro gynybos pulką sudaro 5 sistemų Tor-M2K baterijos (po 4 paleidimo 9A331K mašinas kiekvienoje). 

Yra net 3 ryšių (gvardijos 85-oji, gvardijos 86-oji ir gvardijos 127-oji) ir 3 inžinerinės (gvardijos 2-oji, 188-oji ir 557-oji) brigados, 8-oji radiacinės, cheminės ir biologinės apsaugos brigada, ir daugybė kitų rėmimo ir užnugario dalinių ir padalinių - turtas, paveldėtas iš Sovietų Sąjungos, leido jas visas aprūpinti ir apginkluoti. Tiesa, nepaisant turimos karinės pramonės, technika beviltiškai sensta ir dažniausiai nebeatitinka net minimalių mūsų dienų reikalavimų, todėl reali šių dalinių vertė yra labai diskutuotina.

Kiekvienas autoritarinis režimas pasižymi meile įvairioms specialioms pajėgoms. ne išimtis ir Baltarusija, jos Specialių operacijų pajėgos, įkurtos atsižvelgiant į Vakarų patirtį, yra neadekvačiai didelės. SOP sudaro; 742-as atsk. lauko ryšių centras, 91-as atskiras apsaugos ir aptarnavimo batalionas (Minskas); 38-oji atsk. gv. desanto-šturmo brigada (Brestas),  103-ioji atsk. gv. oro desanto brigada (Vitebskas), 5-ojos specialios paskirties brigada (Marjina Gorka). Iš šių padalinių išskirti ypatingos svarbos padaliniai: 33-iasis atsk. gv. specialios paskirties būrys (Vitebskas), Ypatingas specialios paskirties būrys (5-osios brigados "karininkų kuopa", Marjina Gorka), 22-a (pavaldi Šiaurės Vakarų vadovybei ) ir 527-a (Gardinas) specialios paskirties kuopos. 

Kaip jau minėjau, abi mobilios brigados yra priskirtos atitinkamoms operatyvinėms vadovybėms. Nors jų kariai ir rengiami nusileisti parašiutiniu būdu, jos yra tiesiog lengvųjų motorizuotų pėstininkų junginiai. Mobilias brigadas sudaro trys batalionai, pervežami šarvuotais transporteriais BTR-70 ir BTR-80, šarvuotais automobiliais Kaiman bei nešarvuotais visureigiais ir sunkvežimiais MAZ. Kiekviename batalione yra prieštankinis (6 kompleksai Konkurs), automatinių granatsvaidžių būrys (6 būryje esantys sovietiniai 30 mm automatiniai granatsvaidžiai AGS-17 pervežami 3 šarvuotais automobiliais Kaiman, t.y. Baltarusijos karinės pramonės perdarytais iš senų BRDM-2). Brigados artilerijos divizione yra 122 mm haubicų D-30 baterija (6 pab.)  ir dvi baterijos 120 mm graižtvinių minosvaidžių 2B23 Nona-M1 (po 9 vnt. baterijoje). 

2B23 Nona-M1

Zenitinis divizionas ginkluotas artilerijos kompleksais 2K20 Zenit (sunkvežimio Ural kėbule primityviai pastatytas suporintas 23 mm automatinis pabūklas ZU-23) ir pernešamais kompleksais Igla. 

2K20 Zenit

Skirtingai nuo Vakarų, šiuose junginiuose ir daliniuose tarnauja ir šauktiniai, kurie sudaro iki 70-80 proc. asmeninės sudėties. Toks komplektavimo būdas nepadeda sutelkti itin gerai parengtus "specukus". Kaip matome, abi mobilios brigados yra nors ir elitiniai, tačiau labai labai lengvai ginkluoti motorizuotų pėstininkų junginiai, kurių galimybės mūšyje kovoti su konvencinėmis šarvuotomis ir gerai ginkluotomis pajėgomis yra menkos, o galimybė pulti - dar menkesnė. 

Beje, 2019 m. kovo pabaigoje 2 savaites 103-ios gv. oro desanto brigados karius, dalyvaujančius JT taikos palaikymo misijose, mokė britų 42-ojo jūrų pėstininkų bataliono instruktoriai. 

5-oji specialios paskirties brigada skirta diversiniams veiksmas priešo užnugaryje. Brigadose yra po 1200-1500 karių, todėl galima daryti prielaidą, kad jų padaliniai taikos metu nėra pilnai sukomplektuoti. Greičiausiai todėl į poligoną prie Gardino ir buvo pasiųstas tik vienas 103-iosios gv. oro desanto brigados batalionas, kadangi tik jis vienas ir buvo sukomplektuotas. Ši brigada itin užslaptinta, ir labai retai viešumoje galima rasti jos karių nuotraukų. Šių metų liepą brigadoje apsilankius A.Lukašenkai, buvo galima pamatyti keletą pavyzdžių bandomos naujos uniformos pavyzdžių. Brigada naudojasi kiniškais visureigiais, gavusiais pavadinimus Bogatyr ir Drakon, pagal kuriuos ir galima atskirti jos padalinius nuotraukose.

Atkreipčiau dėmesį į ginklus - akivaizdu, kad  SOP daliniuose yra daug labai "sudrožtų" ginklų, labai nedaug kolimatorių ir modernių termovizinių taikiklių, vienetiniai geros kokybės vakarietiški snaiperio ginklai ir vakarietiškos optikos pavyzdžiai.

Kita bėda - kad nėra oro transporto priemonių, vos du transportiniai lėktuvai Il-76MD gali gabenti tik labai ribotą kiekį parašiutininkų, o kiti SOP kariai gali būti desantuojami vos iš kelių An-24 ir An-26, keliolikos sraigtasparnių Mi-8 ir ... "kukurūznikų" An-2.

Vienas iš dviejų Il-76MD

Reikėtų paminėti ir VRM bei KGB priklausančias specialias pajėgas, kurios nepriklauso armijai, tačiau būtų panaudotos karinio konflikto su kuriais nors kaimynais metu. VRM yra Ypatingos paskirties būrys Almaz, 3-ioji ypatingos paskirties brigada (Uručje); Specialios paskirties būrys SOBR.  KGB ypatingos paskirties dalinys Grupė A (Alfa).

Karinės oro ir priešlėktuvinės pajėgos atrodo gana solidžiai. Oficialiai skelbiama, kad naudojami 24 naikintuvai MiG-29 ir 12 atakos lėktuvų Su-25, tačiau labai tikėtina, kad dalis jų yra neskraidantys. 2017 m. Rusijoje užsakyti 12 vnt. naikintuvų Su-30SM, iš kurių gauti 4. Iš Rusijos gauta keliolika mokomųjų-kovinių Jak-130, kurių galimybės atakuoti žemės taikinius artimos atakos lėktuvams Su-25, ir 12 sraigtasparnių. Mi-8MTV-5. Kitų turimų lėktuvų ir sraigtasparnių būklė prasta, dauguma stovi užkonservuoti, o į orą gali pakilti vos vienetai. Dėl šios priežasties su oro balionais per Baltijos kelią "kovojo" vos vienas Mi-24, nors įprastai jie skraido poromis.

Oro gynybos pagrindą sudaro 4 brigados ir 3 pulkai, ginkluoti 16 divizionų (8-12 paleidimo įrenginiai kiekviename) įvairių modelių oro gynybos raketinių kompleksų S-300 (V, PS, PT), jau senstelėjusių, iš kurių kokybė išsiskiria keturi iš Rusijos prieš kelis metus gauti divizionai; 4 divizionai (24 paleidimo ir 12 užtaisymo paleidimo mašinų) Buk-M1 (šis kompleksas liūdnai"pagarsėjo" separatistams su juo numušus civilinės aviacijos lainerį Rytų Ukrainoje).

Ypatingai svarbią vietą Baltarusijos armijoje užima 927-asis parengimo naudoti bepiločius aparatus centras. Vienas iš naudojamų modelių - rusiškas BAK (bepilotis aviacinis kompleksas) Supercam S-350. Tačiau turimų bepiločių patenkinti armijos reikmėms šiuo metu nepakanka, o turimi pratybose naudojami itin intensyviai.

S-350 Supercam

Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų būklę šiandien būtų galima vertinti gana kritiškai - Sausumos pajėgos motyvuotos ir, kaip šauktinių, parengtos gana gerai, tačiau jų ginkluotė ir ryšiai  pasenę ir prastos būklės, greitu laiku ženklus pagerėjimas nenumatomas. Nauji užsakymai iš Rusijos bus tik lašas jūroje. Artilerija gausi, netgi per gausi tokiai šaliai, tačiau jos būklė ir valdymas vertintini kukliai.

Paveldėta iš Sovietų Sąjungos gynyba yra gausi, bet pasenusi, nepajėgi kautis su šiuolaikine aviacija (nors šiuolaikinė aviacija jos pulti ir neketina).

Aviacija silpna, ir neadekvati turimų sausumos pajėgų dydžiui, nepajėgi vykdyti net minimalių užduočių.

Realiai Baltarusijos armija nėra lygiavertis priešininkas jokiai šiuolaikinei armijai, ir efektyviausiai gali naikinti tik savo pačių gynybos biudžetą. 

Bet yra gera žinia A. Lukašenkai - jokia moderni šiuolaikinė kariuomenė Baltarusijos pulti neketina. 

Klausimas, yra kurį, kaip ir Ukrainos atveju 2014 m., atsakymo nėra - kiek Baltarusijos armija lojali Lukašenkai. Ar tarp tų civiliai vilkinčių tvirtų vyrukų, lazdomis tvatinančių protestuotojus, nėra specialių operacijų pajėgų karių?

Nuotraukos - iš Baltarusijos armijos ir gamintojų svetainių, safaniuk.livejournal.com, gruzovikpress.ru bei Vikipedijos

Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:

Support Egidijus Papečkys at Contribee!

EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon

 

Armija-2020: naujas kulkosvaidis RPL-20

 Tęsiant Rusijos karinio techninio forumo Armija-2020 apžvalgą, pakalbėsime apie pirmą kartą šioje ginklų parodoje pademonstruotą rusišką lengvąjį kulkosvaidį RPL-20. Ginklas sukėlė didelį susidomėjimą, o rusams - tiesiog ekstazę. Kas tai per ginklas, ir kodėl tokios emocijos?

Lewis

Ogi todėl, kad rusų/sovietų konstruktoriams konstruoti lengvuosius kulkosvaidžius sekėsi labai prastai. Sunkiuosius irgi nelabai, bet su lengvaisiais buvo visiška katastrofa. Visų pirma dėl to buvo kaltas 7,62x54R Mosino šovinys. Raidė R reiškia, kad šovinys gale su krašteliu, trukdančiu panaudoti patogias dėtuves. bet ne tik šovinyje bėda - britai su panašiu šoviniu problemą išsprendė. Galima neabejoti, kad būtent britiška lengvojo kulkosvaidžio Lewis dėtuvė ir tapo pavyzdžiu konstruktoriui Degtiariovui, sukūrusiam pirmą masiškai gaminamą kulkosvaidį DP-27. Visgi sovietai vietoje gan patogių gabaritų apvalios dėtuvės sukonstravo nevykusią "lėkštę": ji nepatogi pernešti, ginklo su ja gabaritai horizontalioje projekcijoje labai padidėja, dėtuvė sunkiai užtaisoma, jos sienelės plonos ir greitai deformuojasi, taip dėtuvę paversdamos neveikiančiu metalo gabalu. Jūs tikriausiai girdėjote daugybę pasakojimų, koks tai puikus kulkosvaidis, bet realybė visiškai kita.

DP-27

Daug nesiplėsiu ir paminėsiu tik keletą trūkumų. Konstrukcinis trūkumas buvo nekeičiamas vamzdis - jis greitai užkaisdavo ir kulkos pradėdavo lakstyti toli į šalis nuo taikymosi linijos, arba tiesiog netoli nulėkę krisdavo kulkosvaidininkui vos ne po nosimi. Sovietmečiu ginklas buvo labai giriamas, todėl nepaprastai nustebau Andriaus Bulotos atsiminimų knygoje "Ten, už kalnų Ispanija". Autorius, komunistuojantis nepasisekusio pasikėsinimo į A.Voldemarą dalyvis, ten kariavo pilietiniame kare internacionalinėje brigadoje respublikonų pusėje, buvo kulkosvaidžių kuopos karys. Pagyręs prancūziškus kulkosvaidžius Hotchkiss, A. Bulota keletą kartų labai blogai atsiliepė apie DP-27, kurie dėl perkaitimo labai greitai pradėdavo barstyti kulkas sau po kojomis. Šis katastrofiškai ir politiškai neteisingas vertinimas praslinko pro akis cenzūrai, nesupratusiai, kad "kulkosvaidis su lėkšte" yra ne kas kitas, kaip propagandos aukštinamas DP-27. Kita šio kulkosvaidžio bėda buvo bloga gamybos kokybė. Sovietų pramonė niekada nepasižymėjo kokybe, tačiau metai, kada buvo kuriamas DP, buvo ypatingai alkani ir nevykę - visi 1927 m. techninės kariuomenės modernizacijos etapui sukurti ginklai tapo žemo lygio pramonės atspindžiu. 1940 m. rudenį tikrinant Lietuvoje dislokuotos 5-osios šaulių divizijos ginkluotę nustatyti šiandien mus šokiruojantys faktai: iš 9 vienoje šaulių (taip buvo vadinami sovietų pėstininkai) kuopoje turėtų lengvųjų kulkosvaidžių DP šaudė tik 7, ir tik 2 iš jų - automatine ugnimi. Nieko keisto, kad 5-a divizija buvo nušluota jau pirmosiomis vokiečių puolimo dienomis 1941 m. birželį. 

Nors sovietai su DP-27 ir atkariavo visą pasaulinį, jo trūkumai nuo to niekur nedingo. Todėl 1944 m. DP-27 buvo modernizuotas ir tapo DPM, o vėliau pamėginta iš jo sukurti keistą hibridą RP-46, pavadintą "kuopos kulkosvaidžiu", vietoje dėtuvės naudojusį juostą su šoviniais, turėjusį pakeisti šaulių kuopose turėtus sunkiuosius kulkosvaidžius Maksim ir SG-43. 

RP-46

Iš viso to nieko gero neišėjo, nors DP, DPM ir RP-46 kariavo visame pasaulyje, o kai kur tebekariauja dar ir šiandien - juk trečio pasaulio šalyse dar ir šiandien pasitaiko kareivų, ginkluotų lygiavamzdėmis muškietomis.

1944 m. turėjo tapti lūžio metais - buvo priimtas ginkluotėn Degtiariovo sistemos kulkosvaidis RPD (rankinis kulkosvaidis Degtiariovo, rus. - ручной пулемёт Дегтярёва). Tai buvo pirmas lengvasis kulkosvaidis, šaudantis sumažinto galingumo šoviniais 7,62x39 mm, vėliau naudotais ir "Kalašnikovo" automate. Šoviniai buvo paduodami iš juostos, patalpintos būgninėje metalinėje dėtuvėje. Kulkosvaidis gavosi gana lengvas, jį kopijavo ir gamino Kinija bei kitos šalys, jis taip pat pakariavo visuose pasaulio karuose, tačiau trūkumų jam pačiam netrūko (žodžių žaismas). Vienas iš jų - kaistantis nekeičiamas vamzdis, neleidžiantis ilgą laiką šaudyti intensyvia ugnimi. 

RPD

1961 m. pasirodė lengvasis kulkosvaidis RPK, o 1974 - RPK-74, kurie buvo daugiau automatiniai šautuvai su kojelėmis, nei lengvieji kulkosvaidžiai. 

RPK-74

Atkreipsiu dėmesį, kad patys sovietai/rusai juos ne veltui vadino "rankiniais" - mėginta (kaip visada), sukurti lengvesnį ginklą, tačiau iš to nieko nesigavo - motošaulių skyriuose (mažiausias karinis pėstininkų vienetas, nuo 7 iki 15 karių) pagrindiniu kulkosvaidžiu tapo universalus PK ir PKM, o vėliau ir Pečenegas. Šie kulkosvaidžiai irgi turėjo trukumų, todėl sovietų/rusų konstruktorių ir kariškių neapleido viltis sukurti geresnį lengvąjį kulkosvaidį apginkluoti skyriui.

PKM

Tuo metu belgų FN sukūrė itin vykusį 5,56x45 mm (standartinis NATO kalibras) kulkosvaidį Minimi, kuris netrukus užkariavo daugelio šalių kariuomenes, o tuos, kurie jų neturi, privertė pavydėti (tame tarpe ir Lietuvos kariuomenę). Minimi tapo pagrindiniu JAV ginkluotųjų pajėgų lengvuoju kulkosvaidžiu, pavadintu M249 SAW (skyriaus automatinis ginklas, angl. Squad Automatic Weapon). 

FN Minimi

Izraelyje buvo sukurtas panašus Negev, Pietų Afrikoje - labai vykęs SS-77, o vos prieš kelis metus Vokietijos Bundeswehro ginkluotėn buvo priimtas MG4.  Žinoma, buvo sukurta ir kitų, tik mažiau žinomų analogų. Visiems šiems kulkosvaidžiams būdingas šovinių padavimas juostoje ir greitai keičiamas vamzdis (quick-change barell, QCB - tokį sutrumpinimą rasite prie praktiškai visų NATO kulkosvaidžių). Juosta gali būti ilginama pagal poreikį sujungiant iš atskirų dalių, o greitai keičiamas vamzdis leidžia šaudyti ilgai ir intensyviai, neprarandant taiklumo dėl perkaitimo. Tokia sistema buvo naudojama seniai, tame tarpe ir tarpukario  Lietuvos kariuomenės pagrindiniame lengvajame kulkosvaidyje Brno 26 m. (čekoslovakiškas ZB 26), mano nuomone - geriausiame savo klasėje tuo metu. 

ZB 26

Minimi ir visų kitų jo analogų fone automatiniai šautuvai RPK žiūrėjosi taip blankiai, kad rusai sau įsivarė nepilnavertiškumo kompleksą. Todėl 2016 m. parodoje pademonstruotas kulkosvaidis RPK-16 sukėlė džiaugsmo ašaras, nors nieko naujo, palyginus su RPK-74 jis neturėjo, išskyrus šiuolaikinius Picatini tvirtinimus taikikliams, nelabai patogius, kaip ir visais kitais "kalašnikovų" atvejais. 

Autorius: Vitaly V. Kuzmin - http://www.vitalykuzmin.net/Military/ARMY-2016-Static-part4, CC BY-SA 4.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=52126620

Keturis metus apie RPK-16 nieko nebuvo girdėti, ir staiga Armija-2020 demonstraciniame stende pirmą kartą pasirodė JIS - RPL-20! Toks džiūgavimas Rusijoje tikriausiai buvo tik užgrobus Krymą. Pasak jų pačių ekspertų ir visuomenės komentarų - pirmą kartą jiems pavyko sukurti tokio kalibro lengvąjį kulkosvaidį su juostiniu šovinių padavimu. 

RPL-20, nuotr. iš modernfirearms.ru

Gamintojo atstovas pasakojo, kaip jiems buvo sunku sukurti metalinę juostą ir brezentinį krepšelį juostai, tvirtinamą po kulkosvaidžiu (iki šiol Rusijoje l buvo tik metalinės dėžutės). Suprantate, žmonės džiaugėsi, nes XXI amžiuje jiems tas šiaip ne taip pavyko padaryti tai, ką Vakarų pasaulis seniai nelaiko iššūkiu: metalinę juostą 5,45-5,56 mm šoviniams ir brezentinį krepšelį juostai.   

Rusams gi vėl gavosi ne lengvasis kulkosvaidis, o automatinis šautuvas su juostiniu šovinių padavimu. Iki lengvojo kulkosvaidžio jis "netempia" dėl svorio - sverdamas vos 5,2 arba 5,5 kg (priklausomai nuo vamzdžio ilgio) šis ginklas tiesiog nepajėgus palaikyti taiklios intensyvios ugnies, būdingos kulkosvaidžiui. Jo vamzdis ir vėl nekeičiamas. Tiksliau keičiamas, bet negreitai - užtrunka iki dviejų minučių. Tai reiškia, kad mūšyje jo nekeisi. Net solidūs ekspertai mėgina šį faktą ignoruoti, geriausiu atveju ką nors mykdami. Taigi, RPL-20 gavosi labiau JAV jūrų pėstininkų korpuse naudojamų šautuvų IAR M27 ir M38A1 atitikmeniu, tik ne su dėtuve, o su juosta. Tačiau abu "amerikiečiai" (tai yra vokiški Heckler und Koch ginklai) yra ne skyriaus, o mažesnio vieneto - ugnies komandos (fire team), sudarytos iš 3-4 karių - ginklas. Jie komplektuojami kojelėmis ir itin gerais optiniais taikikliais ir naudojami kaip kombinuotas automatinis ginklas+taiklaus šaulio šautuvas (DMR). Taigi, JAV marinai naudoja visai kitą taktiką ir organizaciją, prie kurios pritaiko savo ginklus, o štai rusų RPL-20 prie jų organizacijos niekaip "nelimpa". Kad RPL-20 naudojamas kaip automatinis šautuvas labai gerai matyti ir gamintojo reklaminiame video įraše (nuoroda žemiau). 

Kad neklystu vertindamas netrukus patvirtino ir ginklų ekspertas Maksimas Popenkeris, pasidalinęs vyriausiojo "Kalašnikovo" koncerno konstruktoriaus išsakyta informacija. Jo teigimu, RPL-20 numatytas kaip pagalbinis automatinis ginklas motošaulių skyriuje, pagrindiniu tebelieka universalūs kulkosvaidžiai PK, PKM ir Pečeneg. RPL-20 turės ir  konkurentą - lengvąjį kulkosvaidį Kord-5,45.

Prie RPL-20 dar teks padirbėti 2 metus, kol jis bus pateiktas kariuomenės bandymams. Atsižvelgiant į Rusijos realijas, šis laikas gali dar užtrukti. Tikėtina, kad po 2-4 metų pamatysime parodoje vėl visiškai kitą ginklą, o RPL-20 taps retu žaisliuku armijos ir vidaus reikalų specialių pajėgų daliniuose. Gali tapti ir eksportiniu hitu - nes, pripažinkime, ginklas visai neblogai žiūrisi, o į rusiškus ginklus dairosi kariškiai iš šalių, kurioms Vakarai ginklų neparduoda.

https://www.youtube.com/watch?v=m0s0e-nRun0