Dar vienas išpuolis, nusinešęs 4 gyvybes, įvyko JAV Karinio laivyno Aviacijos bazėje Pensakoloje, Floridoje. Jis išsiskiria iš visų kitų dėl keleto priežasčių, kurias čia ir aptarsime.
Pirma, išpuolį įvykdė užsienio valstybės - Saudo Arabijos karinių oro pajėgų karininkas, antrasis leitenantas (Lietuvos kariuomenėje tai atitiktų leitenanto laipsnį) Alshamanri Mohamed Saeed.
Kol kas neteko girdėti apie tokius išpuolius, įvykdytus užsienio šalių kariškių, ir tai suprantama. Visų pirma, valstybės pasirenka, ką siųsti, kadangi pasiųsti asmenys ten atstovauja ir savo šalį. Taip, neretai pasitaiko, kad pasiųsti į JAV (ir kitas valstybes) kariškiai ir pareigūnai nesaikingai vartoja alkoholį, ypač iš buvusių socialistinio bloko šalių, ir patenka į labai nemalonias istorijas, tačiau šito išvengti sudėtinga. Antra, pakankamai kruopščiai pasitikrina amerikiečiai. Todėl tikimybė, kad į JAV prasmuks koks nors potencialus žudikas ar teroristas yra itin maža.
Šį kartą atkreipčiau dėmesį, kad išpuolį įvykdęs karininkas yra labai jaunas, turintis tik patį pirmąjį karininko laipsnį. Paprastai JAV mokymai organizuojami aukštesnio rango kariškiams, šį kartą kad jis su kitais 6 minimais Saudo Arabijos karininkais čia atvyko įgyti bazinių skraidymo įgūdžių ir pramokti anglų kalbos. Gali būti - kad išmokti naudotis kažkokia saudų įsigyta aviacine technika. Jaunas amžius ir trumpa karinė karjera mums sako, kad per tiek laiko negalėjo paaiškėti kokie nors jo galimi ryšiai su potencialiais teroristais, todėl tai galėjo likti nepastebėta.
Tačiau šiuo atveju terorizmo versiją aš atmesčiau dėl keleto priežasčių. Pirma, nebuvo būdingų teroristams šūkių. Antra, yra 3 nušauti civiliai ir visiškai nėra sužeistų, sužeisti tik du šerifo padėjėjai. Terorizmo atveju stengiamasi pataikyti į kuo daugiau žmonių. Kadangi išpuolis įvyko mokymo korpuse, klasėje, neišvengiamai turėjo atsirasti daugiau sužeistų asmenų. Šiuo atveju, panašu, stengtasi nužudyti konkrečius žmones. Ką tai reikštų? Manyčiau, kad Saudo Arabijos karininkas galėjo patirti įžeidimą ar pažeminimą, kurio jis negalėjo atleisti. Man pačiam teko ne kartą stebėti, kaip Amerikoje buvo užgauti, kai kada gana skaudžiai, užsienio šalių kariškiai ir pareigūnai. Ir man asmeniškai į akis pasakė, kad aš FTB Akademijoje užimu kokio nors amerikiečio vietą, kurios jis nusipelnė labiau negu aš ir ilgai laukia. Gyvenimas nėra labai patogus reikalas, jame ir mūsų pačių šalyse pilna pavydo, intrigų, mobingo, buitinių patyčių ir elementarios asmeninės neapykantos. Amerikoje tave gali pašiepti vien dėl to, kad tu rytais nebėgioji arba ženkliai atsilieki fiziniame pasirengime. Ar gali būti, kad jaunas, gyvenimo ir trumpos tarnybos dar neužgrūdintas, neturintis pakankamai vidinio pasitikėjimo ir tvirtumo saudų karininkas neišlaikė, jo nuomone, neatleidžiamo įžeidimo ar patyčių? Kodėl ne, tokia versija atrodo labai įtikinama. Atkreipčiau dėmesį į datą jo pažymėjimo nuotraukoje - galiojimas baigiasi 2020 m. sausio 17 d., o tai reikštų, kad JAV jis buvo jau daugiau nei 2 metus (nuo 2017 m. rugpjūčio), ir nuolatinės patyčios galėjo rasti laiko sudaiginti pykčio sėklą.
Dabar apie detales. Iš kur saudų karininkas gavo ginklą? Jis jo negalėjo slapta įsivežti į Ameriką, jis jo negalėjo gauti mokymosi vietoje - veiksmas vyko ne šaudykloje. Vadinasi, ginklą nusipirko. Legaliai įsigyti negalėjo, beliko tik "juodoji rinka". O šitas stebina - nėra taip lengva, kaip atrodo, atvykusiam iš svetur arabiškos išvaizdos asmeniui rasti pardavėją, ateiti ir nusipirkti jį "iš po skverno". Tačiau kažkaip pavyko. Dar yra tikimybė, kad ginklą jam perdavė koks nors JAV gyvenantis tautietis arba kad jis jį tiesiog pavogė. Antrasis variantas nėra visai neįmanomas, todėl kad daug kas JAV pistoletus vežiojasi automobiliuose - kažkada su džiaugsmu pravedžiau visų automobilių, kuriuose mane pavėžėdavo pareigūnai ir kariškiai JAV, daiktadėžėse laikomų pistoletų "inventorizaciją". Patikėkite, jų įvairovė buvo pritrenkianti. Tikrai įmanoma pasisavinti, savininkui iš karto neapsižiūrėjus. Tačiau ir šią versiją atmesčiau, nes per tiek laiko savininkas jau būtų pranešęs nusikaltimą tiriantiems pareigūnams.
Dar viena keista aplinkybė, kad 3 iš 6 su juo buvusių saudų kariškių filmavo savo kolegos išpuolį.
Toliau viskas vyko, pasak vietinio šerifo, kaip kine. Atvykę du šerifo padėjėjai susišaudė su žudiku, abu buvo sužeisti - vienas į ranką, kitas į kelį (pastarojo sužeidimas sunkesnis). Pagal sužeidimų pobūdį labiausiai tikėtini du variantai: kad susišaudymas vyko visiems glaustantis už priedangų, ir nevykusiai iškišus galūnes, kas mažiau tikėtina, arba, kad susišaudymas įvyko staiga išėjus vieniems prieš kitus atviroje vietoje. Pastaruoju atveju, mažiau patyręs šaulys (o tikėtis, kad elitinis saudų oro pajėgų leitenantas yra geras šaulys, tikrai neverta), greitai taikydamasis ir iššaudamas į korpusą, būtinai kliudys kojas arba rankas - tą ne kartą teko stebėti pratybose lazeriniuose šaudymo simuliatoriuose.
Kiek mano pamąstymai teisingi paaiškės tyrėjams paskelbus daugiau informacijos.
Labai gaila, kad tai tikrai neigiamai paveiks programas užsienio kariškiams ir pareigūnams, kurios itin svarbios stiprinant sąjungininkų ir draugų pajėgumus bei demokratiją.
Užuojauta žuvusiųjų artimiesiems, kurie taip skaudžiai ir netikėtai neteko savo mylimų žmonių. Pagarba policijos pareigūnams, greitai atvykusiems į įvykio vietą ir užtikrinusiems žmonių saugumą.
PAPILDYTA:
JAV Generalinis prokuroras William Barr paskelbė, kad 2019 m. gruodžio 6 d. Pensakoloje, JAV karinio jūrų laivyno aviacijos bazėje Saudo Arabijos karininko Mohammed Saeed Alshamrani įvykdytas išpuolis, kurio metu nužudyti trys ir sužeisti aštuoni asmenys, buvo teroro aktas.
W.Barr apkaltino Apple kompaniją, kad ši atsisakė atrakinti du nukautam teroristui priklausiusius telefonus, Apple ginasi, jkad atrakinusi telefonus sulaužytų savo pažadą dėl telefonų saugumo.
2016 m. FTB panašią problemą išsprendė pasamdžiusi privačią firmą, sugebėjusią įveikti iPone saugos sistemą.
Kaip manote, kur jūs asmeniškai nubrėžtumėte ribą tarp žmogaus teisės į privatumą ir visuomenės saugumo?
2019 m. gruodžio 7 d., šeštadienis
2019 m. lapkričio 30 d., šeštadienis
Jemeno sukilėlių oro gynyba
2015 m. prasidėjęs Jemeno pilietinis karas nelabai kuo skiriasi nuo kitų regiono karų. Hučių sukileliai (neretai jie vadinami husitais, bet kad nekiltų sąsajų su mums istoriškai žinomais husitais, vadinkime juos hučiais) duoda į kailį tiek vietiniams oponentams, tiek juos stipriai remiančiai 9 šalių Arabų koalicijai, vadovaujamai Saudų. Hučiams tenka susidurti su priešininko intensyviai naudojama aviacija ir skaudžiais oro smūgiais. Tarptautinė bendruomenė nuolat protestuoja dėl Koalicijos pasirenkamų civilių objektų, didelių gyventojų aukų ir naudojamų kasetinių bombų. Tačiau yra ir kita medalio pusė - hučiams pavyksta numušti nemažai Koalicijos lėktuvų ir sraigtasparnių. Ko gero Jemene numušta daugiau amerikietiškų sraigtasparnių AH-64 Apache, nei bet kuriame kitame konflikte - 7-8 nuo 2015 metų.
Dažniausiai hučiai oro taikinius pasiekia su priešlėktuvine artilerija ir pernešamais raketiniais kompleksais (MANPADS),
Hučių mažo kalibro priešlėktuviniai pabūklai ir kulkosvaidžiai, sumontuoti taip vadinamose "tačankose" |
tačiau savo arsenale turi ir didesnio nuotolio raketinių sistemų. Daugeliu atvejų pasakyti kuo buvo numuštas sraigtasparnis, lėktuvas ar bepilotis aparatas (UAV) yra sunku - numuštų lėktuvų lakūnai iš ten retai sugrįžta.
Hučius ginklais ir instruktoriais remia Iranas, todėl čia atsidūrė nemažai iranietiškų ginklų, tame tarpe ir priešlėktuvinių raketų. Paprastai kalbame apie oro gynybos sistemas, t.y. karinius vienetus su taikinių aptikimo, vadovavimo, ugnies valdymo ir ryšių padaliniais ir infrastruktūra. Tačiau Jemeno sukilėliai tokios išvystytos oro gynybos sistemos neturi - kovoti su sistema Koalicijai būtų paprasčiau. Hučiams netikėtų pergalių pasiekti padeda speciali taktika ir improvizuota technika.
Prisiminkime atvejį, kai hučiai numušė Kinijos gamybos bepilotį Wing Loong.
Nuotraukoje naujesnis variantas Wing Loong II |
Mirtinai gražus aparatas, naudojamas ir kaip žvalgybinis, ir kaip smogiamasis. Šis bepilotis gali nešti iki 1 tonos ginkluotės: 6-7 km atstumu šaudančias raketas, lazeriu nutaikomas bombas ir paprastas kasetines bombas. Itin plačiai naudojamas Azijos ir arabų valstybių, kadangi Kinija nelabai suka galvą ir parduoda juos visiems pageidaujantiems, o kaina tradiciškai gerokai mažesnė nei vakarietiškų. Tai svarbu net ir turtingoms arabų šalims, kadangi nuolatinės kovos su įvairaus plauko sukilėliais reikalauja net ir joms nelabai lengvai pakeliamų išlaidų.
Tai štai, šių metų balandį tokį paukštį pavyko numušti hučiams. Pažiūrėkime keletą momentų iš video, kurios leis lengviau suprasti hučių taktiką.
Šioje nelabai kokybiškoje nuotraukoje matome kaip iššaunama raketaAtspėti, kas tai per raketa tikrai neįmanoma, nors sužinoti būtų labai įdomu. Tačiaugalima pasakyti, kad tai nėra standartinė oro gynybos sistemos dalis, o nedidelis improvizuotas paleidimo įrenginys. Radarų ir valdymo postų šalia nematom. Galima teigti, kad raketa nutaikoma į šilumą reaguojančia galvute. Šai ji kliudo UAV:
Keletą akimirkų numuštas Wing Loong krenta žemyn, tačiau netrukus užsidega kuras, ir greičiausiai detonuoja ginkluotė, ir ore plyksteli ugnies kamuolys
Po kiek laiko matome ant žemės degančio bepiločio nuotraukas, o hučiai vaikščioja aplinkui rinkdami išlikusias nuolaužas.Labai vaizdinga pergalė, belieka pasidžiaugti, kad tai bepilotis ir nežuvo lakūnai.
Kitas gana panašus atvejis - visiškai šviežiai numuštas saudų sraigtasparnis AH-64 Apache. Man kiekvieną kartą ypač skaudu girdėti apie šio paukščio žūtį, kadangi tai yra tikra legenda, vienas iš Didžiojo penketo (Abrams tankas, Bradley pėstininkų kovos mašina, Patriot oro gynybos sistema ir prieštankinė raketa Hellfire), aštuntajame-devintajame dešimtmetyje sukurto atremti sovietinės ordos grėsmę.
AH-64 Apache |
Itin grėsminga mašina, puikiai pasirodžiusi 1991 m. Įlankos kare ir visuose įmanomuose vėlesniuose kariniuose konfliktuose. Šie sraigtasparniai džiugina akį ir savo apsilankymais Lietuvoje. Deja, skirtingai nuo arabų šalių, kol kas jų įsigyti nepajėgiame. AH-64 yra vienas geriausiai apsaugotų atakos sraigtasparnių pasaulyje. beje, tokiu skraidė ir princas Haris (kai jis dar buvo tikras princas)
Štai tokį paukštį sugebėjo nutupdyti hučiai. Vėlgi peržiūrėkime keletą vaizdų. Taigi, sunkiai įžiūrimas AH-64 skrenda aukštyje, kuriame yra sunkiai pasiekiamas mažo kalibro priešlėktuvinei artilerijai
Hučiai iššauna raketą - kaip ir prieš tai aptartoje situacijoje, nematyti jokių radarų, jokių valdymo postų ir jokių savaeigių ar stacionarių paleidimo įrenginių. Tai reiškia, kad raketa vėl paleidžiama iš improvizuoto įrenginio ir nutaikoma į šilumą reaguojančia galvute.
Raketa kliudo AH-64 - sprogimas ir sraigtasparnis pradeda kristi žemyn. Nematome jokių iššautų šiluminių "gaudyklių", turinčių apkvailinti raketos taikymosi sistemą ir nukreipti ją nuo taikinio, jokio mėginimo manevruoti, mėginant išvengti raketos.
Įrašas yra čiaTaigi, galime pastebėti, kad viena iš sėkmingų apšaudymų priežasčių yra improvizuotų paleidimo įrenginių, kuriuos sunku pastebėti ir kuriems nereikia visos baterijos infrastruktūros, panaudojimas. Iš šių įrenginių paleidžiamos pakankamai galingos raketos - pastaruoju atveju kalbama apie galimą kinietišką seno gero prancūzų Crotale raketos kopiją arba jos iranietiškas atmainas. Raketos nutaikomos šilumine galvute, kaip MANPADS, todėl joms nereikia taikymo radarų. Apšvitinus radaru, AH-64 pilotai būtų apie tai informuoti, įjungtų apsaugos sistemas ir imtų manevruoti. Deja, pastebėti, kad į jus nusitaikė į šilumą reaguojanti raketa praktiškai neįmanoma. Šį kartą matome, kad AH-64 įranga neaptiko nei raketos paleidimo, nei pačios atskriejančios raketos, nors tokia sistema turėtų būti sumontuota, arba įgula tiesiog nespėjo sureaguoti. Greičiausiai taip atsitiko dėl nedidelio atstumo, vietovės reljefo ir didelio greičio. Galbūt kažkiek prisidėjo ir tai, kad pilotai - arabai (atsižvelgiant į parengimo lygį ir vietinio mentaliteto ypatumus), o ne britai ar amerikiečiai.
Kita sėkmės priežastis - naudojama pasalos tipo taktika. Ji paprastai naudojama, kai priešas turi modernią aviaciją ir gali efektyviai sureaguoti į lėktuvo apšaudymą, sunaikindamas raketines sistemas. Ją gana plačiai naudojo sovietų priešlėktuvininkai arabų šalyse prieš Izraelio aviaciją. Tiesa ten buvo daug daugiau įvairių priemonių ir taktiką taikė konvenciniai daliniai.
Jos esmė - pasirinkti vietą, kur didelė tikimybė priešo aviacijos pasirodymas, ir kantriai laukti. Tokia vieta dažniausiai pasirenkama ne prie pačio galimo taikinio, o patogioje vietoje pakeliui link jo. Ten, kur priešas mažiausiai tikisi. Juk tokia kiekvienos pasalos esmė, tiesa? Taigi, hučiai nenaudoja jokių radarų. Oro taikinius jie aptinka vizualiai ir turi labai mažai laiko nutaikyti raketą ir iššauti. Greičiausiai dėl to abiem atvejais numušti ne du reaktyviniai naikintuvai, o gerokai lėtesni bepilotis ir sraigtasparnis. Reaktyvinis naikintuvas daugeliu atvejų tiesiog pralėktų pro šalį, nespėjus net aktyvuoti galvutės. Naudojamos galingos ir greitos raketos, šaunama iš nedidelio atstumo, taikiniui lieka per mažai laiko sureaguoti į grėsmę, suaktyvinti apsaugos sistemas ir išmanevruoti raketą. Pastaroji yra gerokai didesnė už MANPADS, todėl taikiniui nelieka šansų išgyventi.
Beje, Lietuvos kariuomenės atveju būtų vertos dėmesio Sidewinder AIM-9X tipo (ar analogiškos) raketos, sumontuotos ant JLTV tipo mašinų ar net paprastų Humvee, su paprasta optine-elektronine taikymosi galvute su termovizoriumi. Kaip SLAMRAAM, kurią matome nuotraukoje, tik dar labiau supaprastintas variantas. Beje sėkmingai išbandytas JAV USMC (jūrų pėstininkų korpuse).
SLAMRAAM |
Pigu ir paprasta. Toks sprendimas leistų užpildyti nišą tarp NASAMS su itin brangiomis AIM-120 AMRAAM raketomis ir mažiau galingais artimo nuotolio MANPADS. Deja, tokio sprendimo Lietuvoje nesulauksime.
UPD.: oro gynyba su decentralizuotomis, išmėtytomis pavienėmis (ar veikiančiomis poromis) mobiliomis paleidimo mašinomis su sąlyginai nebrangiomis artimo nuotolio nutaikymo raketomis (kad ir rusiškomis oras-oras R-73) būtų labai pravertusi armėnams Kalnų Karabache. Kalnuota vietovė būtų leidusi organizuoti pasalas numanomų Azerbaidžano dronų veikimo rajone. Tai būtų buvęs geras asimetrinis atsakas, nes pasirinkta tradicinė posovietinei erdvei oro gynybos sistema su senomis sovietinėmis sistemomis čia nepasiteisino jau 2016 m.
Mano darbą galima įvertinti paremiant:
Contribee: https://contribee.com/egidijus-papeckys
Paypal: egpapec@yahoo.com
Sąskaita: AB Swedbank, LT417300010147658150 (paskirtis - už publikacijas)
2019 m. lapkričio 11 d., pirmadienis
Lenkiška raketa žemė-oras Piorun 2: su ukrainietiška "uodega"
Lenkijos valstybinė įmonė Mesko žada per tris metus sukurti priešlėktuvinę raketą žemė-oras Piorun 2 ir pradėti jos bandymus ore. Naujoji raketa turi būti montuojama ant neseniai pasiekusios kariuomenę platformos POPRAD.
POPRADais perginkluojami Lenkijos kariuomenės divizijų oro gynybos pulkai. Tai - artimo nuotolio sistemos, skirtos kovoti su žemai skrendančiais taikiniais. Sistema sumontuota šarvuotame dviejų ašių automobilyje Žubr, kaip ir kita valdymo ir stebėjimo įranga. POPRAD šiuo metu apginkluotos raketomis Grom. Tai tokios pačios raketos, kurias įsigijo Lietuvos kariuomenė, tik "lietuviškos" yra iššaunamos nuo peties ir priskiriamos MANPADS klasei.
Grom yra sukurtas sovietinės raketos Igla bazėje, ir jau šiek tiek senstelėjus. Be to, joms patekus į Rusijos kariuomenės rankas kare prieš Sakartvelą, ne be pagrindo baiminamasi, kad rusų konstruktoriai atitinkamai pakoregavo savo orlaivių apsaugos sistemas, taip sumažinant šių raketų efektyvumą. Lenkijoje intensyviai kurta nauja Grom modifikacija jau pora metų oficialiai priimta į ginkluotę, tačiau vis dar nepasiekia dalinių dėl niekaip iki galo nepataisant trūkumų.
Didžiausia Grom ir Piorun problema yra per mažas šaudymo tolis ir aukštis. Mesko inžinierių nuomone, tą turėtų ištaisyti nauja, didesnė, toliau šaudanti raketa Piorun 2. Ji, be to, turėtų pakeisti ir senas sovietines oro gynybos sistemas Osa 9K33.
Tokios sistemos paprastai šaudo 10-15 km atstumu. Mesko teigimu, jų raketa svers apie 40 kg (su konteineriu) ir šaudys 10 km atstumu. Ji bus nutaikoma lazerine sistema.
Piorun 2 bus montuojami ant to pačio POPRAD, panaudojant ir tą patį paleidimo įrenginį. Toks teiginys kelia abejonių - nes jeigu visa sistema Piorun 2 lengvai tilps į POPRAD mašiną, tai 4 kartus lengvesnėms raketoms pritaikytas įrenginys su sunkesnėmis turės rimtų ekploatacinių problemų. Lenkijoje, atrodo, jau turėjo pasimokyti - itališkas bokštelis Hitfist buvo perdarytas ir apginkluotas sunkesne 30 mm patranka vietoje originalaus 25 mm. Dėl gana nedidelio svorio skirtumo nebeįmanoma bokštelyje montuoti prieštankines raketas ir jų paleidimo įrangą, ir iki dabar šarvuoti transporteriai Rosomak važinėjasi be prieštankinės ginkluotės.
Taigi, raketa Piorun būtų 4 kartus sunkesnė. Mesko pateikta iliustracija labai vaizdžiai parodo raketų dydžių skirtumus
Prie raketų pateikti duomenys rodo, kad naujoji Piorun 2, sverianti apie 38 kg, šaudo tokiu pat atstumu, kaip ir 128 kg sverianti Osa. Aišku, reikia suprasti, kad Osa kovinėje dalyje (warhead) yra daugiau sprogmenų ir skeveldrų, o jos valdymo įranga sudėtingesnė. Ir čia mes susiduriame su labai įdomiu reiškiniu - ir vizualiai, ir pagal savo techninius duomenis raketa Piorun 2 vos ne kaip du vandens lašai panaši į ... ukrainietišką kompanijos "Luch" universalią raketą RK-10, tiksliau - į jos priešlėktuvinę versiją R-10-OF. Užmeskite akį ir suraskite 10 skirtumų su Piorun 2:
Taigi, ukrainiečiai buvo pranešę apie jos kūrimą ir pademonstravo spalį vykusioje parodoje, o lenkai apie kūrimą nepranešė, žada sukurti per 3 metus. Panaši istorija nutiko ir su Mesko siūloma prieštankine raketa Pirat. Kažkada buvo pranešama, kad tai yra polonizuotas ukrainietiškos raketos Korsar variantas, tačiau dabar apie tai stengiamasi nutylėti, pristatant kaip pačios Mesko sukurtą produktą. Priežastis paprasta - ukrainietiški ginklai geros reputacijos kol kas neturi, o Lenkijoje galiojantis principas "pirk prekę lenkišką" didesnę sėkmę žada tyrai lenkiškam produktui :)
Mano išvada nebūtų palanki broliams lenkams ir ukrainiečiams - raketa R-10-OF nėra pats tinkamiausias pasirinkimas. Lazerinė taikymosi sistema šiame oro gynybos segmente yra labai reta išimtis, ir greičiausiai čia reikėtų šiluminio arba radiolokacinio nutaikymo sistemos. Tuo labiau, kad R-10-OF dar yra "žalias" produktas. Vienintelis ukrainietiškos raketos privalumas būtų spaudas "išbandyta mūšiuose", bet jo nėra ir nebus. Kaip ten bebūtų, lenkų ir ukrainiečių konstruktoriai ir inžinieriai turi kelis metus įrodyti, kad ši raketa verta tapti Piorun 2. Bet teks labai pasistengti.
Netrukus Mesko pasiūlyme gali atsirasti dar viena ukrainietiška kompanijos "Luch" raketa, skirta oro gynybos sistemai, kuriamai pagal Narew programą. Ji atrodytų panašiai taip:
Tačiau gerų norų neužtenka. Labai abejotina, kad ukrainietiškoms raketoms užteks "parako" konkurencinėje kovoje su vakarietiškais analogais. Pirmiausia - patikimumo ir reikalaujamų kovinių savybių. Nes NATO šalyse keliami gerokai griežtesni reikalavimai, nei kokioje nors Azijos ar Afrikos valstybėje.
Ukrainos ir Lenkijos gamintojų bendros pastangos gaminti ir parduoti vieną ar kitą ginklą kaip idėja yra nebloga. Tačiau kol kas tai yra tik ilgai trunkančios programos, kurioms naudojamos lėšos, o rezultato - kaip nėra, taip nėra. Ir čia visų pirma reikalingi rimti pokyčiai tiek Lenkijos, tiek Ukrainos valstybinėje karinėje pramonėje. Akivaizdu, kad valstybinė ne tokia efektyvi, kaip stambios privačios korporacijos. Žinoma, yra pavojus pramonę privatizuojant ją visiškai prarasti. Baiminamasi ir prarasti tą pelno dalį, kuri sugrįžta į biudžetą iš valstybinių ir eksportinių užsakymų. Ne paslaptis, kad kai kas nenori prarasti sočių lesyklėlių saviems bebrams valstybinėse įmonėse. Kažkada reikėtų daryti tokį drąsų žingsnį pirmyn.
POPRAD parodoje MSPO, autoriaus nuotr. |
Raketa Grom ir jos paleidimo įrenginys, autoriaus nuotr. |
Raketos Piorun maketas. Autoriaus nuotr. |
Lenkų kariuomenės oro gynybos sistema OSA |
Piorun 2 veiksme |
Taigi, raketa Piorun būtų 4 kartus sunkesnė. Mesko pateikta iliustracija labai vaizdžiai parodo raketų dydžių skirtumus
Raketos OSA, Striela-10, Grom ir Piorun 2 |
Ukrainietiška raketų RK-10 šeima. Apačioje - priešlėktuvinis variantas R-10-OF |
Mano išvada nebūtų palanki broliams lenkams ir ukrainiečiams - raketa R-10-OF nėra pats tinkamiausias pasirinkimas. Lazerinė taikymosi sistema šiame oro gynybos segmente yra labai reta išimtis, ir greičiausiai čia reikėtų šiluminio arba radiolokacinio nutaikymo sistemos. Tuo labiau, kad R-10-OF dar yra "žalias" produktas. Vienintelis ukrainietiškos raketos privalumas būtų spaudas "išbandyta mūšiuose", bet jo nėra ir nebus. Kaip ten bebūtų, lenkų ir ukrainiečių konstruktoriai ir inžinieriai turi kelis metus įrodyti, kad ši raketa verta tapti Piorun 2. Bet teks labai pasistengti.
Netrukus Mesko pasiūlyme gali atsirasti dar viena ukrainietiška kompanijos "Luch" raketa, skirta oro gynybos sistemai, kuriamai pagal Narew programą. Ji atrodytų panašiai taip:
Tačiau gerų norų neužtenka. Labai abejotina, kad ukrainietiškoms raketoms užteks "parako" konkurencinėje kovoje su vakarietiškais analogais. Pirmiausia - patikimumo ir reikalaujamų kovinių savybių. Nes NATO šalyse keliami gerokai griežtesni reikalavimai, nei kokioje nors Azijos ar Afrikos valstybėje.
Ukrainos ir Lenkijos gamintojų bendros pastangos gaminti ir parduoti vieną ar kitą ginklą kaip idėja yra nebloga. Tačiau kol kas tai yra tik ilgai trunkančios programos, kurioms naudojamos lėšos, o rezultato - kaip nėra, taip nėra. Ir čia visų pirma reikalingi rimti pokyčiai tiek Lenkijos, tiek Ukrainos valstybinėje karinėje pramonėje. Akivaizdu, kad valstybinė ne tokia efektyvi, kaip stambios privačios korporacijos. Žinoma, yra pavojus pramonę privatizuojant ją visiškai prarasti. Baiminamasi ir prarasti tą pelno dalį, kuri sugrįžta į biudžetą iš valstybinių ir eksportinių užsakymų. Ne paslaptis, kad kai kas nenori prarasti sočių lesyklėlių saviems bebrams valstybinėse įmonėse. Kažkada reikėtų daryti tokį drąsų žingsnį pirmyn.
2019 m. lapkričio 1 d., penktadienis
Carl Gustaf - karališkas ginklas, užkariavęs pasaulį
Gerieji žmonės švedai labai atidžiai sekė antrojo pasaulinio karo patirtį ir darė išvadas. O jos buvo labai aiškios: 1) mūšio lauke daug tankų, 2) pėstininkai neturi efektyvių ginklų su jais kovoti. Paaiškėjo, kad prieštankiniai šautuvai nėra pajėgūs lenktyniauti su vis didėjančiais tankų šarvais 1940-42 m. sukurtas itin originalus švediškas 20 mm kalibro beatošliaužis prieštankinis šautuvas Pansarvärnsgevär m/42 taip pat neturėjo pakankamos pramušamosios galios ir jokių tolimesnės modernizacijos galimybių. Pvz., m/42 negalėjo pramušti vidutinių tankų šarvų, o efektyvus šaudymo į tankus atstumas buvo vos 100 m. Pansarvärnsgevär m/42 gavo ir neoficialų Carl Gustaf vardą. Reikėtų pastebėti, kad švedai fantazija nepasižymėjo, ir gamyklos Carl Gustafs Stads Gevärsfaktori pavadinimą klijavo ne vienam ginklui - taip pat buvo pavadintas ir švediškas pistoletas-kulkosvaidis M45.
Pansarvärnsgevär m/42 "Carl Gustaf", Armemuseum eksponatas |
Taigi, 1946-1954 m. skirtingose šalyse kuriami prieštankiniai granatsvaidžiai, vėliau plačiai naudoti ir tapę daugiau mažiau populiarūs:
88,9 mm M20 Super Bazooka (JAV, 1950)
3,5 colio (88,9 mm) Super Bazooka M20, koreanwaronline.com |
82 mm RPG-2 (SSRS, 1954)
Nesėkmingai paeksperimentavę su trofėjiniais Panzerfaustais, sovietų inžinieriai ilgai kūrė lengvą, ir paprastą , kiekvienam kolūkiečiui "įveikiamą" prieštankinį granatsvaidį. Tik 1954 m. jis buvo priimtas ginkluotėn, o už paprastumą ir pigumą teko sumokėti mažesniu koviniu efektyvumu. Bene didžiausias trūkumas buvo mažas taiklumas - dėl nedidelio greičio raketa buvo itin paveiki vėjui ir kitoms meteorologinėms sąlygoms, pasakojama, kad pučiant stipresniam net apsiversdavo ore ir skrisdavo galu pirmyn. Šie granatsvaidžiai pardavinėti arba dosniai dovanoti įvairioms socialistinėms šalims ir partizaninėms grupuotėms, dalyvavę visuose įmanomuose karuose ir kariniuose konfliktuose. Naudoti ir atkurtoje Lietuvos kariuomenėje (gauti iš Lenkijos), iki 1996 metų buvo pagrindinis prieštankinis kariuomenės ir SKAT ginklas.
RPG-2, Šiaurės Vietnamo karys (greičiausiai kinietiška kopija), wikipedia |
Puikus čekoslovakų konstruktorių darbas, kurį laiką buvo šios šalies kariuomenės ginkluotėje, mėginta juos parduoti Lenkijai. Tačiau pastaroji pasirinko paprastesnį RPG-2.
Pancéřovka vz. 27, wikipedia |
Prancūzai - jie tokie, jiems nesvarbu, kaip, kad tik ne taip kaip pas visus 😀 Laimė, kad prancūzų kariams neteko susitikti su rimta priešo šarvuota technika akis į akį, nes iki pat 1989 m. buvo ginkluoti šiuo įdomiu, bet nelabai efektyviu granatsvaidžiu. Jis sukurtas žiūrint į amerikiečių Bazooką ir vokišką karo metų granatsvaidį Panzerschrek. Už amerikiečių pinigus. Plačiai naudotas užjūriuose.
Beje, tuo metu prancūzų ginklinėse vienu metu buvo galima rasti karo metų Bazookas, M20 Super Bazookas ir Anti Char de 73 mm.
Lance-Roquettes Anti Char de 73 mm modèle 1950, Guide Technique Sommaire, 1952. |
Kadangi socialistinio bloko rankiniai prieštankiniai granatsvaidžiai nebuvo labai pavykę, problemą mėginta išspręsti priimant ginkluotėn sunkesnius ginklus, šaudančius nuo trikojo arba ratukų, ir jais tempiamų (panašiai, kaip senas rusiškas Maksimo kulkosvaidžio variantas). Šis čekoslovakiškas granatsvaidis buvo gana vykęs, tačiau ne Sovietų Sąjungoje sukurti ginklai neturėjo beveik jokių šansų būti plačiau naudojami socialistiniame bloke.
Tarasnice T-21, Čekoslovakija, wikipedia |
Sovietai sukūrė savąjį sunkiojo granatsvaidžio variantą, kuris labai greitai išplito po socialistinį bloką ir įvairias pasaulio šalis, sudalyvavo ne viename kare ir konflikte.
СГ-82, Наставление по стрелковому делу, 1971 |
Grg m/48 Carl Gustaf , Armemuseum |
Netrukus Carl Gustaf tapo eksportiniu hitu. Pakankamai lengvas, patogus, galingas. Eksportiniai CG žymimi M1 (1948 m. mod.), M2 (1964 m. mod.), M3 (1991 m. mod.) ir M4 (2017 m. mod.). Tiesa, toks suskirstymas yra sąlyginis, nes ir tą patį pavadinimą turintys modeliai gali turėti įvairių konstrukcinių skirtumų, o Švedijos kariuomenėje oficialiai priimti naudoti kiti pavadinimai.
Carl Gustaf, Lietuvos kariuomenė, kam.lt |
Taigi, Carl Gustaf granatsvaidžiais persiginklavo viena po kitos Europos valstybių ir kai kurių didžiųjų (Britų) Tautų Sandraugos (Commonwealth of Nations) šalių kariuomenės. Įdomu, kad gana ilgą laiką nebuvo didesnės CG panaudojimo mūšiuose patirties. Visų pirma, dėl išskirtinio Švedijos požiūrio stengtasi šių ginklų nepardavinėti "problematiškoms šalims". Pvz., kalbama, kad Vietnamo kare dalyvavę australų daliniai buvo perginkluoti amerikietiškais 90 mm prieštankiniais granatsvaidžiais M67. Priežastis - švedų nenoras, kad jų ginklas "apsišviestų" šiame kare, ir dėl to nutrauktas amunicijos tiekimas Australijos kariuomenei. Be abejo, kare Carl Gustaf sudalyvavo, bet tyliai ir nepastebimai. Išskyrus vieną epizodą, kurį paviešino britų propaganda. 1982 m. balandžio 3 d. Argentinos pajėgoms išsilaipinant Pietų Džordžijos saloje (Folklando salos, priklausančios Didžiąjai Britanijai), joms pasipriešino nedidelis 22 britų Karališkųjų jūrų pėstininkų padalinys, vadovaujamas leitenanto K.Milso, pažadėjusio, kad "k@@@a, tuoj jie man apsižliumbs" , origin. anglų k.: “Sod that, I’ll make their eyes water!”). Kaip tarė, taip ir padarė. Nepatyrę argentiniečiai elgėsi įžūliai neatsargiai. Britų marinai netikėtai sutelkta ugnimi numušė argentiniečių transportinį sraigtasparnį "Puma", ir netrukus atidengė ugnį į bravūriškai per arti priplaukusią korvetę ARA Guerrico. Argentiniečiai suskaičiavo daugiau kaip 200 kulkų pataikymus, be to, gavo granatą iš Carl Gustaf. Šiuolaikiniai laivai yra visiškai nešarvuoti, britų ugnis apgadino pabūklus ir jų valdymo sistemos laidus. Britų pergalė buvo trumpa, bet saldi - beginkle staiga tapusiai korvetei teko skubiai retiruotis. Žinoma, netrukus korvetės įgula susitvarkė pažeistą ginkluotę ir grįžo, savo "atgaivinto" 100 mm pabūklo ugnimi privertusi britus išmintingai pasiduoti.
Argentiniečių korvetė ARA Guerrico |
Atrodė, kad čia jau buvo "švedų karaliaus" gulbės giesmė. Nors ginklas puikiai patenkino kariuomenių poreikius, tačiau laikui bėgant atsirado konkurentų - kai kuriose šalyse juos pradėta keisti vienkartiniais granatsvaidžiais. Pvz., Didžiojoje Britanijoje Carl Gustaf pakeitė LAW80.
Nauja rinka atsidarė sugriuvus Sovietų Sąjungai ir okupuotoms šalims atgavus nepriklausomybę. Taip "švedai" atsirado ir trijose Baltijos šalyse. Įdomi istorija - mat tuo metu NATO šalys parduoti ir dovanoti ginklų mums neskubėjo. O štai itin opūs švedai - pardavė, taip ilgam užsikariaudami rinką. Kurią, atrodo, sparčiai praranda. bet apie tai vėliau, sekančioje teksto dalyje.
Lietuvos kariai su Carl Gustaf, kam.lt |
Tandeminė kumuliatyvinė granata 84 mm HEAT 751, gamintojo brošiūra |
Manau, kad Live Firing Show 2020 lankytojai Pabradėje galės ne tik išvysti naujausią Carl Gustaf M4, bet ir jį pačiupinėti - geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti ar paskaityti:
Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:
Support Egidijus Papečkys at Contribee!
EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon
2019 m. spalio 6 d., sekmadienis
Susitarimas dėl Rytų Ukrainos - rytojaus pergalė ar šiandienos išdavystė?
Beveik kasdien feisbuke pasirodo pasipiktinimo dėl Ukrainos sutikimo leisti rengti savivaldos rinkimus okupuotoje Rytų Ukrainoje. Įtarimus kelia ir sparčiai besikeičianti Kremliaus retorika Ukrainos atžvilgiu. Suprantu, kad ne vienam, nuoširdžiai besirūpinančiam Ukrainos ateitimi, o ypač rinkusiems vežusiems ir pagalbą ATO kovojusiems savanoriams ir kariams, tai ne tik kelia nereimą, bet ir morališkai skaudu. Tuo tarpu Vakarai šį sprendimą mielai palaimino, o žiniasklaidos gigantai aprašė ir tuoj pat ... pamiršo? Kodėl? Todėl, kad atmetus visas emocijas tenka pripažinti - Rytų Ukrainos klausimą reikia PRADĖTI spręsti. Nes šis skaudulys kabo kaip akmuo po kaklu ir neleidžia judėti pirmyn. Nereikėtų turėti iliuzijų, kad jis ims ir išsispręs labai greitai ir džiaugsmingai. Rusija pasistengs išnaudoti kiekvieną galimybę įvaryti pleištą tarp Ukrainos ir Vakarų, griauti pasitikėjimą Ukrainos valstybe bei Vakarų parama, įgauti kiek galima daugiau įtakos aukščiausiai Ukrainos valdžiai ir jos priimamiems sprendimams. Kaip bežiūrėtum, tai yra Kremliaus pergalė. Bet nedidelė, lokali ir laikina. Atkreipčiau dėmesį, kad visiškai nekalbama apie Krymą. Visos susitariančios šalys šį klausimą vienbalsiai nutyli. Tai reiškia, kad Ukrainos vientisumas nėra padėtas ant menamos "ramybės" aukuro. Tai nėra 1938 m. Miunchenas.
Šiandien reikia ištraukti Rytų Ukrainą iš Rusijos gniaužtų. Procesas bus ilgas - Rytų Ukrainos banditai labai nenorės prarasti savo medžioklės plotus, nes jiems dėtis nėra kur - tokio primityvaus banditizmo laikai baigėsi jau net ir Rusijoje, o dėl iš padarytų karo nusikaltimų jie negalės likti nei Ukrainoje, nei saugiai jaustis kitoje šalyje, išskyrus Rusiją. Procesas bus ir skausmingas. Bet ne toks skausmingas, kaip karas. Antra, kas labai svarbu, palaipsniui mažės galimybė Kremliui staigiai įžiebti ginkluotą konfliktą ir eventualią intervenciją į Ukrainą.
Čia - gerasis scenarijus. Blogasis, kad Kremlius dėl kokių nors priežasčių (o jų yra labai daug) torpeduos Rytų Ukrainos pacifikavimo ir grąžinimo procesą ir jis sustos neprasidėjęs.
2019 m. rugpjūčio 12 d., pirmadienis
Ar Baltijos šalims reikia kovinių lėktuvų?
Nuolatos girdime tokį klausimą - ar Lietuvai reikia kovinių lėktuvų? Ar Baltijos šalims reikia kovinių lėktuvų? Klausimas aktualus, kaip ir ne vienas jūsų, domiuosi juo seniai. Analizuoju kitų šalių įsigijimus, eksploatacijos kaštus ir problemas. Iki šiol į šį klausimą atsakydavau keliais pagrindiniais teiginiais:
1. Koviniai lėktuvai Lietuvai reikalingi. Poreikiai jiems platūs, pradedant nuo plataus spektro bendradarbiavimo su Sausumos pajėgomis ir baigiant oro gynyba.
2. Šiuo metu lėšų koviniams lėktuvams nėra ir artimiausiu metu nebus.
3. Turėti savo kovinius lėktuvus yra būtinybė, negalima amžinai gyventi "išlaikytinio" lūkesčiais.
3. Šiandien kalbėti apie savo kovinius lėktuvus gali tik politinis savižudis, kadangi tai kelia pavojų Baltijos oro policijos misijai. Todėl būtina:
1) aiškiai nusistatyti laiko ašį ateičiai, pagal kurią būtų kuriamos kovinės pajėgos;
2) tai turi būti bendras visų trijų Baltijos šalių (3B) projektas;
3) verta pamąstyti apie bendrą 3B kovinį aviacijos komponentą, valdomą rotaciniu principu.
Todėl nepaprastai įdomu buvo išgirsti Estijos karo akademijos viršininko pavaduotojo, plk. Riivo VALGE mintis liepos 26 d. vykusioje konferencijoje. Pranešėjui maloniai sutikus, pasidalinsiu kai kuriomis mintimis ir pranešimo skaidrėmis. Mano išverstus (vertimas laisvas, siekiant perteikti esmę) jo teiginius pažymėjau žalia spalva, originalius teiginius anglų kalba - mėlyna spalva.
Plk. R.Valge pranešimo esmę tiksliai atitiko pavadinimas: Oro pajėgumų vystymo Baltijos šalyse perspektyvos, origin: Prospects of Developing Air Domain Capabilities in Baltics.
(Oro pajėgumai šiuo atveju supaprastintai reiškia naikintuvus ir oro gynybos baterijas)
Pranešėjas iškėlė du pagrindinius klausimus:
1. Ar Baltijos šalys turi sukurti/palaikyti Oro pajėgumus? (Kodėl?)
origin: Should 3B develop/own military Air Domain Capabilities? (Why)
2. Ar Baltijos šalys gali sukurti/palaikyti Oro pajėgumus? (Lėšų klausimas)
origin: Could 3B develop/own military Air Domain Capabilities? (The Money Question)
Atsakymas į pirmą klausimą buvo trumpas ir aiškus:
- Nuo antrojo pasaulinio karo nė vienos konvencinės sausumos pajėgos nelaimėjo nė vieno mūšio, jeigu priešininkas kontroliavo oro erdvę;
- Vienintelė tikėtina grėsmė Estijai/NATO kyla iš šalies, kuri turi dideles konvencines pajėgas, įskaitant pajėgią aviaciją;
- Vienintelė galimybė atgrasyti/atremti konvencines pajėgas yra turėti greitaireaguojančias subalansuotas jungtines (oro, sausumos, jūros) pajėgas;
- taigi, į oro pajėgas 3B regione neturi būti žiūrima pro pirštus.
Atsakydamas į antrą klausimą plk. R.Valga pateikė tris pavyzdžius, palygindamas 3B su Suomija, Danija ir Slovakija keliais pjūviais:
1) gyventojų skaičių;
2) gynybos biudžetą;
3) turimų naikintuvų skaičių;
4) raketinių oro gynybos sistemų skaičių.
Trijuose pirmuose stulpeliuose pateikiami Estijos (EE), Latvijos (LAT) ir Lietuvos (LTU) statistiniai duomenys, už raudonos linijos - susumuoti 3B (4 stulpelis) ir lyginamos šalies (5 stulpelis) duomenys. Duomenys nėra preciziškai tikslūs, nes tai yra tik pavyzdys, skirtas iliustruoti patį mąstymo principą.
Ir taip, 3B turėdamos apie 10% gyventojų daugiau nei Suomija, surenka apie 30% mažesnį gynybos biudžetą. Su tiek lėšų, suomiai sugeba ekploatuoti 55 naikintuvus ir 4 vidutinio nuotolio raketines oro gynybos baterijas. Tiesiogiai santykinai lyginant pagal gynybos biudžeto dydį, 3B teoriškai galėtų turėti apie 39 naikintuvus (pvz., kiekviena valstybė po 12 naikintuvų eskadrilę) ir maždaug po 1 oro gynybos bateriją.
Dar įdomesnis Slovakijos atvejis. Lyginant su ja, 3B turėdamos apie 10% daugiau gyventojų, surenka apie 30% didesnį gynybos biudžetą. Su tiek lėšų, slovakai sugeba ekploatuoti 11 naikintuvų, įsigyti 14 naujų ir išlaikyti 6 oro gynybos baterijas.
Taigi, 3B teoriškai galėtų turėti po 4-6 naikintuvus ir po 2 oro gynybos baterijas.
Plk. R.Valga sako, kad "Estija, Latvija ir Lietuva nepajėgios įsigyti jokios aviacijos sistemos. Susumavus gynybos išlaidas galimybės atrodo geriau".
Orig.: "Estonia, Latvia or Lithuania separately, are struggling to acquire any Air Domain combat capable systems. With the combined military spenditure the possibilities look better."
Sunku jam nepritarti. O dabar pasinaudosiu proga išsakyti savo nuomonę.
Žiūrint į Slovakijos pavyzdį, kovinių aviacijos pajėgumų įsigijimas atrodo visiškai įmanomas. Ne rytoj, bet ir nelaukiant, kol Marse įsikurs Žemės kolonijos. Lietuva jau įsigijo 2 NASAMS oro gynybos baterijas (tiesa, atrodo, kad jos bus nepilnos, apkarpytos sudėties, ir kol jos pradės saugoti Lietuvos dangų dar teks palūkėti), belieka įsigyti lėktuvus.
Tačiau šiandien atskiri lėktuvai nekariauja, o keli lėktuvų grupė nėra pajėgi užtikrinti jokių uždavinių vykdymo. Bet 12-18 lėktuvų eskadrilė jau yra kovinis vienetas.
Ar galėtų toks kovinis vienetas būti bendras? Mano nuomone - taip. Jis galėtų būti dislokuotas dalimis kiekvienoje šalyje, tačiau turėti bendrą vadovybę, paskiriamą rotaciniu principu ir, svarbiausia, aiškias užduotis, kad nesigautų antklodės tempimas vienos šalies naudai. Tai būtų pats paprasčiausias ir greičiausias būdas sukurti kovinį 3B aviacijos komponentą, ateityje išauginant kiekvienoje valstybėje po eskadrilę, vėlgi - pavaldžią bendrai vadovybei. Tai leistų atpiginti ir suvienodinti personalo parengimą ir technikos aptarnavimą, sukuriant tokią infrastruktūrą, kuri neįkandama nė vienai iš 3B atskirai. Be to, galima tikėtis ir solidžios Šiaurės šalių paramos.
Ko reikia? Politinės valios.
Ką manote jūs?
P.S. gerb.skaitytojai, priminsiu, kad skaidrės yra autorinė nuosavybė, ir jas platinti bei naudoti kitais nei savišvietos ir diskusijų tikslais be autoriaus, plk. R.Valge sutikimo būtų neetiška.
SAAB Grippen naikintuvas, nuotr. iš gamintojo puslapio |
2. Šiuo metu lėšų koviniams lėktuvams nėra ir artimiausiu metu nebus.
3. Turėti savo kovinius lėktuvus yra būtinybė, negalima amžinai gyventi "išlaikytinio" lūkesčiais.
3. Šiandien kalbėti apie savo kovinius lėktuvus gali tik politinis savižudis, kadangi tai kelia pavojų Baltijos oro policijos misijai. Todėl būtina:
1) aiškiai nusistatyti laiko ašį ateičiai, pagal kurią būtų kuriamos kovinės pajėgos;
2) tai turi būti bendras visų trijų Baltijos šalių (3B) projektas;
3) verta pamąstyti apie bendrą 3B kovinį aviacijos komponentą, valdomą rotaciniu principu.
Todėl nepaprastai įdomu buvo išgirsti Estijos karo akademijos viršininko pavaduotojo, plk. Riivo VALGE mintis liepos 26 d. vykusioje konferencijoje. Pranešėjui maloniai sutikus, pasidalinsiu kai kuriomis mintimis ir pranešimo skaidrėmis. Mano išverstus (vertimas laisvas, siekiant perteikti esmę) jo teiginius pažymėjau žalia spalva, originalius teiginius anglų kalba - mėlyna spalva.
Plk. R.Valge pranešimo esmę tiksliai atitiko pavadinimas: Oro pajėgumų vystymo Baltijos šalyse perspektyvos, origin: Prospects of Developing Air Domain Capabilities in Baltics.
(Oro pajėgumai šiuo atveju supaprastintai reiškia naikintuvus ir oro gynybos baterijas)
Pranešėjas iškėlė du pagrindinius klausimus:
1. Ar Baltijos šalys turi sukurti/palaikyti Oro pajėgumus? (Kodėl?)
origin: Should 3B develop/own military Air Domain Capabilities? (Why)
2. Ar Baltijos šalys gali sukurti/palaikyti Oro pajėgumus? (Lėšų klausimas)
origin: Could 3B develop/own military Air Domain Capabilities? (The Money Question)
Atsakymas į pirmą klausimą buvo trumpas ir aiškus:
- Nuo antrojo pasaulinio karo nė vienos konvencinės sausumos pajėgos nelaimėjo nė vieno mūšio, jeigu priešininkas kontroliavo oro erdvę;
- Vienintelė tikėtina grėsmė Estijai/NATO kyla iš šalies, kuri turi dideles konvencines pajėgas, įskaitant pajėgią aviaciją;
- Vienintelė galimybė atgrasyti/atremti konvencines pajėgas yra turėti greitaireaguojančias subalansuotas jungtines (oro, sausumos, jūros) pajėgas;
- taigi, į oro pajėgas 3B regione neturi būti žiūrima pro pirštus.
Atsakydamas į antrą klausimą plk. R.Valga pateikė tris pavyzdžius, palygindamas 3B su Suomija, Danija ir Slovakija keliais pjūviais:
1) gyventojų skaičių;
2) gynybos biudžetą;
3) turimų naikintuvų skaičių;
4) raketinių oro gynybos sistemų skaičių.
Trijuose pirmuose stulpeliuose pateikiami Estijos (EE), Latvijos (LAT) ir Lietuvos (LTU) statistiniai duomenys, už raudonos linijos - susumuoti 3B (4 stulpelis) ir lyginamos šalies (5 stulpelis) duomenys. Duomenys nėra preciziškai tikslūs, nes tai yra tik pavyzdys, skirtas iliustruoti patį mąstymo principą.
Ir taip, 3B turėdamos apie 10% gyventojų daugiau nei Suomija, surenka apie 30% mažesnį gynybos biudžetą. Su tiek lėšų, suomiai sugeba ekploatuoti 55 naikintuvus ir 4 vidutinio nuotolio raketines oro gynybos baterijas. Tiesiogiai santykinai lyginant pagal gynybos biudžeto dydį, 3B teoriškai galėtų turėti apie 39 naikintuvus (pvz., kiekviena valstybė po 12 naikintuvų eskadrilę) ir maždaug po 1 oro gynybos bateriją.
Dar įdomesnis Slovakijos atvejis. Lyginant su ja, 3B turėdamos apie 10% daugiau gyventojų, surenka apie 30% didesnį gynybos biudžetą. Su tiek lėšų, slovakai sugeba ekploatuoti 11 naikintuvų, įsigyti 14 naujų ir išlaikyti 6 oro gynybos baterijas.
Taigi, 3B teoriškai galėtų turėti po 4-6 naikintuvus ir po 2 oro gynybos baterijas.
Plk. R.Valga sako, kad "Estija, Latvija ir Lietuva nepajėgios įsigyti jokios aviacijos sistemos. Susumavus gynybos išlaidas galimybės atrodo geriau".
Orig.: "Estonia, Latvia or Lithuania separately, are struggling to acquire any Air Domain combat capable systems. With the combined military spenditure the possibilities look better."
Sunku jam nepritarti. O dabar pasinaudosiu proga išsakyti savo nuomonę.
Žiūrint į Slovakijos pavyzdį, kovinių aviacijos pajėgumų įsigijimas atrodo visiškai įmanomas. Ne rytoj, bet ir nelaukiant, kol Marse įsikurs Žemės kolonijos. Lietuva jau įsigijo 2 NASAMS oro gynybos baterijas (tiesa, atrodo, kad jos bus nepilnos, apkarpytos sudėties, ir kol jos pradės saugoti Lietuvos dangų dar teks palūkėti), belieka įsigyti lėktuvus.
Tačiau šiandien atskiri lėktuvai nekariauja, o keli lėktuvų grupė nėra pajėgi užtikrinti jokių uždavinių vykdymo. Bet 12-18 lėktuvų eskadrilė jau yra kovinis vienetas.
Ar galėtų toks kovinis vienetas būti bendras? Mano nuomone - taip. Jis galėtų būti dislokuotas dalimis kiekvienoje šalyje, tačiau turėti bendrą vadovybę, paskiriamą rotaciniu principu ir, svarbiausia, aiškias užduotis, kad nesigautų antklodės tempimas vienos šalies naudai. Tai būtų pats paprasčiausias ir greičiausias būdas sukurti kovinį 3B aviacijos komponentą, ateityje išauginant kiekvienoje valstybėje po eskadrilę, vėlgi - pavaldžią bendrai vadovybei. Tai leistų atpiginti ir suvienodinti personalo parengimą ir technikos aptarnavimą, sukuriant tokią infrastruktūrą, kuri neįkandama nė vienai iš 3B atskirai. Be to, galima tikėtis ir solidžios Šiaurės šalių paramos.
Ko reikia? Politinės valios.
Ką manote jūs?
P.S. gerb.skaitytojai, priminsiu, kad skaidrės yra autorinė nuosavybė, ir jas platinti bei naudoti kitais nei savišvietos ir diskusijų tikslais be autoriaus, plk. R.Valge sutikimo būtų neetiška.
2019 m. rugpjūčio 9 d., penktadienis
Ukraina planuoja įsigyti braziliškus lėktuvus EMB 314 Super Tucano?
Besidomintys karyba tikriausiai jau spėjo išgirsti informaciją apie Ukrainos karinių oro pajėgų ketinimus įsigyti braziliškų atakos lėktuvų EMB 314 Super Tucano.
Reikia pripažinti, kad brazilų aviakompanijai Embraer pavyko sukurti labai neblogą lengą atakos lėktuvą, jau spėjusį puikiai užsirekomenduoti trečio pasaulio šalyse, kurios kovoja prieš įvairaus plauko partizanų ir sukilėlių grupuotes. Tarp jo operatorių - Afganistanas (nupirkti JAV vyriausybės), Brazilija, Indonezija, Kolumbija, Ekvadoras, Honduras, Dominikos Respublika, Libanas ir dar keletas, antra tiek galvoja šiuos lėktuvus įsigyti. Prieš kelias dienas nuvilnijo žinia apie Ukrainos delegaciją, vadovaujamą Karinių oro pajėgų vado, atvykusią į Braziliją susipažinti su EMB 314 Super Tucano ir galimybėmis juos įsigyti.
Prisipažinsiu, Ukrainos ketinimas juos įsigyti buvo kiek netikėtas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jie tiktų naudoti prieš prorusiškus separatistus Rytų Ukrainoje. Ukrainos karinėms pajėgoms trūksta lėktuvų ir sraigtasparnių, ir tokia pigi alternatyva atrodo labai viliojančiai. Tai nedidelis atakos lėktuvas, tačiau jis gali pakelti ir panaudoti apie pusantros tonos pačios įvairiausios ginkluotės: 12,7 mm kulkosvaidžius, valdomas ir nevaldomas raketas, valdomas ir nevaldomas raketas oras-žemė, raketas oras-oras ir elektroninę ginkluotę pakabiname konteineryje. Jis daug patogesnis atakuojant žemės taikinius, nei nepalyginamai greitesni reaktyviniai naikintuvai. Nepalyginamai pigesnė ir jo ekploatacija.
Tačiau pažiūrėjus atidžiau, tai neatrodo tinkamas Ukrainai problemos sprendimas. Kodėl?
Grįžkime prie Super Tucano istorijos - jis naudojamas tų šalių, kurios kovoja prieš įvairius sukilėlius. Menkai ginkluotus sukilėlius. Rytų Ukrainos separatistai ginkluoti geriau, nei dauguma Europos kariuomenių, o oro gynybos priemonių koncentracija čia ypatingai didelė. Žinoma, didžioji dalis pirmųjų Ukrainos karo aviacijos nuostolių buvo dėl padarytų taktinių klaidų. Tačiau vėliau separatistai gavo dar daugiau pačių įvairiausių priešlėktuvinių ginklų, ir šis puikus braziliškas lėktuvėlis čia negalėtų veikti taip nebaudžiamai, kaip Afrikos ar Pietų Amerikos valstybių padangėse. Kita medalio pusė - galimas Rusijos karinės aviacijos įsikišimas į eventualius karo veiksmus (teoriškai ginkluotas konfliktas šiuo metu įšaldytas) Rytų Ukrainoje. Kol kas, deja, Rusijos karinės oro ir kosmoso pajėgos pajėgios uždengti oro erdvę virš separatistų kontroliuojamų teritorijų, akimirksniu priversdamos Super Tucanus nekišti čia nosies. Taip jau nutiko Sakartvele.
Taigi, Ukrainos karinės oro pajėgos tarsi ir gautų nebrangią (sąlyginai) oro atakų priemonę, tačiau lemtingu momentu ji neturėtų galimybės efektyviai veikti.
Vietoje to reikėtų aiškaus plano, kaip sustiprinti savo naikintuvų aviaciją ir oro gynybos priemones, nes tai yra būtina sąlyga siekiant atgrasyti potencialų agresorių nuo puolimo konvencinėmis pajėgomis. Nes būtų naivu manyti, kad Rusija nebegali ryžtis įžiebti trumpo lokalaus karo su Ukraina, tokiu būdu vėl sujaukdama jos visus vidaus politinius pasiekimus. Tikimybė mažesnė nei anksčiau, tačiau vis dar įmanoma.
Todėl jeigu manęs kas paklaustų patarimo, aš pasiūlyčiau tokių egzotiškų trečio pasaulio šalių ginklų atsisakyti ir, susiveržus diržą, stiprinti konvencines priemones. Ukraina yra didelė, turinti perspektyvą šalis, kuri gali sau tą leisti, ir privalo tą padaryti.
Reikia pripažinti, kad brazilų aviakompanijai Embraer pavyko sukurti labai neblogą lengą atakos lėktuvą, jau spėjusį puikiai užsirekomenduoti trečio pasaulio šalyse, kurios kovoja prieš įvairaus plauko partizanų ir sukilėlių grupuotes. Tarp jo operatorių - Afganistanas (nupirkti JAV vyriausybės), Brazilija, Indonezija, Kolumbija, Ekvadoras, Honduras, Dominikos Respublika, Libanas ir dar keletas, antra tiek galvoja šiuos lėktuvus įsigyti. Prieš kelias dienas nuvilnijo žinia apie Ukrainos delegaciją, vadovaujamą Karinių oro pajėgų vado, atvykusią į Braziliją susipažinti su EMB 314 Super Tucano ir galimybėmis juos įsigyti.
EMB 314 Super Tucano |
Tačiau pažiūrėjus atidžiau, tai neatrodo tinkamas Ukrainai problemos sprendimas. Kodėl?
Grįžkime prie Super Tucano istorijos - jis naudojamas tų šalių, kurios kovoja prieš įvairius sukilėlius. Menkai ginkluotus sukilėlius. Rytų Ukrainos separatistai ginkluoti geriau, nei dauguma Europos kariuomenių, o oro gynybos priemonių koncentracija čia ypatingai didelė. Žinoma, didžioji dalis pirmųjų Ukrainos karo aviacijos nuostolių buvo dėl padarytų taktinių klaidų. Tačiau vėliau separatistai gavo dar daugiau pačių įvairiausių priešlėktuvinių ginklų, ir šis puikus braziliškas lėktuvėlis čia negalėtų veikti taip nebaudžiamai, kaip Afrikos ar Pietų Amerikos valstybių padangėse. Kita medalio pusė - galimas Rusijos karinės aviacijos įsikišimas į eventualius karo veiksmus (teoriškai ginkluotas konfliktas šiuo metu įšaldytas) Rytų Ukrainoje. Kol kas, deja, Rusijos karinės oro ir kosmoso pajėgos pajėgios uždengti oro erdvę virš separatistų kontroliuojamų teritorijų, akimirksniu priversdamos Super Tucanus nekišti čia nosies. Taip jau nutiko Sakartvele.
Taigi, Ukrainos karinės oro pajėgos tarsi ir gautų nebrangią (sąlyginai) oro atakų priemonę, tačiau lemtingu momentu ji neturėtų galimybės efektyviai veikti.
Vietoje to reikėtų aiškaus plano, kaip sustiprinti savo naikintuvų aviaciją ir oro gynybos priemones, nes tai yra būtina sąlyga siekiant atgrasyti potencialų agresorių nuo puolimo konvencinėmis pajėgomis. Nes būtų naivu manyti, kad Rusija nebegali ryžtis įžiebti trumpo lokalaus karo su Ukraina, tokiu būdu vėl sujaukdama jos visus vidaus politinius pasiekimus. Tikimybė mažesnė nei anksčiau, tačiau vis dar įmanoma.
Todėl jeigu manęs kas paklaustų patarimo, aš pasiūlyčiau tokių egzotiškų trečio pasaulio šalių ginklų atsisakyti ir, susiveržus diržą, stiprinti konvencines priemones. Ukraina yra didelė, turinti perspektyvą šalis, kuri gali sau tą leisti, ir privalo tą padaryti.
2019 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis
TORSUS Praetorian
Beveik prieš metus ginklų parodoje MSPO (Kielcai, Lenkija) į akis krito toks keistas off-road autobusas, visiškai negirdėtu pavadinimu TORSUS. Autobusą pristatė Lenkijos įmonė Szczęśniak Pojazdy Specjalne, reklamuodama jį kaip tinkamą ugniagesiams, sienos apsaugai ar policijai. Idėja paprasta - į sunkiai pravažiuojamą vietovę dvi-tris dešimtis pareigūnų su reikalingu kroviniu privežti patogiu visureigiu autobusu. Labai malonus rūpestis, deja, tai ne pagal kišenę beveik visų šalių tarnyboms.
Autobusas sukurtas ant MAN važiuoklės, su 240 AG MAN varikliu, gali išvystyti 117 km/h greitį, pervežti 31 keleivį. Szczęśniak Pojazdy Specjalne atstovai pažadėjo netrukus pristatyti ir daugiau šio autobuso variantų.
Tik vėliau sužinojau, kad šį autobusą sukūrė ukrainiečių pora - Vachtangas Dzuchašvilis ir Julija Chomič. Jie įkūrė ir firmą TORSUS, o Lenkijos įmonė tėra tarpininkas, turintis padėti sertifikuoti autobusą ES ir čia jį pardavinėti (kas, kiek žinau, nepadaryta iki šiol).
Ukrainiečių teigimu, jų sukurto autobuso kaina vos 100 tūkst. JAV dolerių, mažiausiai 3 šio autobuso sanitariniai variantai naudojami Ukrainos Nacionalinėje gvardijoje, gauta daug preliminarių užsakymų iš viso pasaulio ir JAV. Galbūt ir gauta, tačiau kol kas apie tai nieko neteko girdėti. Bet kokiu atveju šiems šauniems ukrainiečiams linkiu sėkmės, naujų idėjų ir gerų pardavimų. Neabejoju, kad apie juos dar išgirsime.
TORSUS Praetorian, nuotr. autoriaus |
Tik vėliau sužinojau, kad šį autobusą sukūrė ukrainiečių pora - Vachtangas Dzuchašvilis ir Julija Chomič. Jie įkūrė ir firmą TORSUS, o Lenkijos įmonė tėra tarpininkas, turintis padėti sertifikuoti autobusą ES ir čia jį pardavinėti (kas, kiek žinau, nepadaryta iki šiol).
Ukrainiečių teigimu, jų sukurto autobuso kaina vos 100 tūkst. JAV dolerių, mažiausiai 3 šio autobuso sanitariniai variantai naudojami Ukrainos Nacionalinėje gvardijoje, gauta daug preliminarių užsakymų iš viso pasaulio ir JAV. Galbūt ir gauta, tačiau kol kas apie tai nieko neteko girdėti. Bet kokiu atveju šiems šauniems ukrainiečiams linkiu sėkmės, naujų idėjų ir gerų pardavimų. Neabejoju, kad apie juos dar išgirsime.
2019 m. liepos 4 d., ketvirtadienis
The Battle of Winterfell: pergalės strategija
Nors legendinis mūšis, kurį ateities kartos studijuos kaip The Battle of Winterfell, įvyko visai neseniai, jis jau spėjo sulaukti ne ką mažiau karo ekspertų dėmesio nei koks nors mūšis prie Azenkuro. Į disputą apie tai, kaip mūšis turėjo vykti, įsijungė net solidūs užsienio Karo koledžų profesoriai. Truputėlį aprimus šių korifėjų sukeltoms ginčų audroms, savo nuomonę apie mūšį ryžausi išsakyti ir aš. Suprantu, suprantu, kad toks mechanizuotas pėstininkas kaip aš, dargi be vikšrų, nelabai ką gali pasakyti apie viduramžių taktikas ir drakonų kovas, bet ... juk taip norisi. Todėl labai nesipiktinkit ir išklausykite. Į pagalbą pasitelksiu Beną Šimkų, ir jo šauniąją kompaniją, kurie, tarsi žinodami, iš anksto pasidarė puikių nuotraukų,
Skirtingai nei mano garsūs oponentai, aš pradėsiu ne nuo dotrakių kavalerijos atakos. Net ne nuo pačio mūšio eigos ir taktikos vertinimo. Pradžioje pakalbėkime apie karinės kampanijos strategiją. Taip taip, karinę kampaniją ir jos strategiją. Nes Nemirėlių ir Žmonių kova yra būtent karinė kampanija, kurios baigtis išsprendžiama lemiame mūšyje prie Vinterfelo. Ir čia scenaristai padaro pirmą didelę klaidą - Žmonės nevykdo absoliučiai jokios žvalgybos, pasirinkdami išankstinio pralaimėjimo strategiją - nesekti priešo judėjimo. Ateis tai ateis, tada ir kausimės. Ir tokią sudžiūvusios duonos plutą mums pakiša po didelio torto su sultinga vyšnia. Juk mes jau įpratome, kad šiame seriale visi herojai vieni kitus seka, varnai siuva kaip elektroniniai laiškai, žaibiškai perduodami informaciją iš taško A į tašką B. Senas geras HUMINT (Human Inteligence) arba, žmonių kalba, šnipinėjimas. Na, patys žinote: šnapsas, kortos, moterys, pinigai, visos kitos žmogiškosios silpnybės...
Taip, sutinku, Nemirėlių atveju HUMINT nieko neduoda - jie nenori gerti, valgyti, nenori gerų arklių ir naujų drabužių, nelošia kortomis. Ir, kas blogiausia, jiems nereikia moterų. Visai. Čia bet koks HUMINT baigiasi neprasidėjęs.
Benas Šimkus išgauna paslaptis iš Nemirėlių |
Bet Žmonės turi priemonių strateginei (tolimai) ir taktinei (artimai) oro žvalgybai. Kaip suprantate, kalbu apie varnus, kurie ne tik perneša žinutes, bet ir gali žvalgytis. Nes Brenas Starkas gali matyti jų akimis.
Benas Šimkus su žvalgu Varniumi |
Sakykite, prašau, kuo tai skiriasi nuo šiandienio amerikietiško žvalgybinio bepiločio "Raven" ("Varnas")? Gyvas Varnius tobulesnis už droną, nes skrenda neribotu atstumu, nezvimbia, pats pasipildo kuru, gali pakeliui pailsėti, gali maskuotis tiek laukuose, tiek miškingoje ar urbanizuotoje vietovėje. Geriausiai visgi varnas pritaikytas taktinei žvalgybai.
Amerikiečių karys su UAS RQ-11B Raven, nuotr. gamintojo |
Dar Žmonės turi du drakonus, kurie gali skristi toli toli ir vykdyti strateginę žvalgybą, saugiai laikydamiesi dideliame aukštyje. Jie būtų neišvengiamai sužinoję iš anksto, kad Nakties Karaliui pavyko atgaivinti "numuštą" drakoną, ir tai būtų buvus labai svarbi informacija. Surengus pasalą, šį "baltąjį" drakoną būtų buvę galima pribaigti dar prieš lemiamą mūšį, ir Nakties Karaliui tektų kautis taip, tarsi žaisti šachmatais be valdovės figūros, kad priešininkas jas turi net dvi.
Aišku, galima vykdyti žvalgybą ir patrulių pagalba, bet yra tikimybė kad net labiausiai patyrusius pėsčius žvalgus Nemirėliai pagaus ir įtrauks į savo armiją. Rizikinga, bet galima.
Pėsčias patrulis eina žvalgyti Nemirėlių (spėju, kad rage tikrai ne vanduo) |
Išžvalgę Nemirėlių armiją žvalgai nustatytų, kad jie eina viena didele mase, vienu keliu, koks jų greitis ir kada prieis Vinterfelą. Šioje masėje aiškiai išskirtų Baltųjų Klajūnų grupelę ir, galbūt juos net atakuotų drakonais (ir taip sužinotų, kad šie bjaurybės ugnyje nedega) ir/arba pasalą surengusiais geriausiais kariais.
Taigi, Žmonės turėtų neišvengiamai išžvalgyti Nemirėlių kariuomenės kelią, tiksliai žinoti jos maršrutą ir atvykimo laiką. Kitaip sakant, galėtų pasirinkti sau patogią vietą ir laiką mūšiui. Žmonės negalėjo taip abejingai laukti Nemirėlių kariaunos atėjimo ir lemiamą mūšio dieną tiesiog baugiai žiūrėti į tamsą, laukdami kas iš jos išnirs. Todėl, kai atėjo mūšio naktis, Žmonės turėjo žinoti VISKĄ apie savo priešo pajėgas, o priešas nieko nežinoti apie Žmonių kariuomenę. Scenaristų broko dėka taip nenutiko.
MŪŠIS
Mūšis yra lemiama mūsų aptariamos kampanijos dalis. Tai labai primena senovės laikus, kai kariuomenės susitikdavo lauke ir viename dideliame mūšyje išspręsdavo karinės kampanijos likimą. Filmo kūrėjų sumanymu, mūšio lauke galioja būtent senųjų laikų, labiausiai primenančių viduramžius, taisyklės.
Tokiame mūšyje nesistengiama sunaikinti visus priešus. Svarbiausia yra priversti priešus bėgti ir, pageidautina, pričiupti mūšyje dalyvaujantį valdovą, šiuo atveju - Nakties Karalių su keliais jo bendražygiais. Kitaip sakant, reikia suardyti priešo kovinę rikiuotę, suardyti jos dalių bendradarbiavimą ir dezorganizuoti kariuomenės valdymą. Tada mušti atskirtus vienus nuo kitų priešo padalinius, priverčiant juos bėgti arba pasiduoti. . Paprasta kaip du kart du. Kaip 1410 m. Žalgirio (Grunwaldo) mūšyje.
ir 1605 m. Salaspilio (Kirholmo) mūšyje
Išardyti priešo rikiuotę patogiausia staigia sunkiosios kavalerijos ataka, pramušant jo centrą ar sumaišant su žemėmis kurį nors flangą. Apsiginti nuo sunkiosios kavalerijos prastai parengtiems ir lengvai ginkluotiems pėstininkams praktiškai neįmanoma.
Su Nemirėliais tokia taktika neveiksminga - jie neturi vieningos rikiuotės, eina pirmyn amorfiška mase, kurioje kiekvienas Nemirėlis valdomas grupelės Baltųjų Klajūnų, ir šito valdymo nenutrauks jokios dulkės, tamsa, lietus ar atstumas. Tarsi skruzdėlių armija, kurioms visiškai tas pats - mirti ar gyventi, kurios nežino, kas yra baimė ir noras išlikti, kurios nepabėgs ir nemaldaus pasigailėti. Todėl Nemirėlius reikia sunaikinti. Literally.
Pasiųsti prieš juos kavaleriją - visiškai neracionalu. Viena pati kavalerija neprasibraus iki Baltųjų Klajūnų, o prasibrovusi - nesunaikins. Kritę kavaleristai patys taps Nemirėliais ir papildys priešo kariuomenę. Siųsti į savižudišką ataką filmo kūrėjų sugalvotus visiškai nešarvuotus dotrakius yra absurdas, už kurį reikėtų atleisti jų konsultantą. Nors pamatęs tokį vaizdą konsultantas pats turėjo atsistatydinti, ir daugiau į prodiuserių skambučius ir laiškus neatsakinėti.
Tokiu atveju veiksminga tik viena taktika - suglausti rikiuotę. Priešas neturi jokių lankų, arbaletų, trebušetų, balistų ar kitų per atstumą kaunančių ginklų, todėl suglausta rikiuotė bus daug tvirtesnė ir atsparesnė, o nuostoliai nepadidės. Reikia įrengti kelias gynybos linijas su lauko fortifikacijomis: išsikasti griovius, supilti pylimus, apsitverti tvoromis, apsirūpinti alyva ir kitais degančiais skysčiais. Trauktis nuo vienos linijos prie kitos, galiausiai pasitraukiant į pilį. Sunaikinti kiek galima daugiau Nemirėlių, o tada pramušti išretėjusią jų masę, pasiekti Baltuosius Klajūnus ir juos nukauti. Su dviem drakonais, siautėjančiais filmo kūrėjų vaizduotėje sukurtame mūšio lauke, tai būtų garantuota pergalė.
Taigi pergalės The Battle of Winterfell strategija paprasta:
stebėk,
pasirink vietą,
pasinaudok fortifikacijom,
išsekink,
atakuok
Tokia trumpa apžvalga ir keletas pastebėjimų
Pirma. Didžiausia serialo vertė - jame atskleidžiami žmonių charakteriai ir tarpusavio santykiai. Nuožmi kova dėl valdžios, turto, ir moterų. Sceniniai kostiumai yra tik dekoracijos. Žiūrint iš šio taško - serialas tiesiog puikus.
Antra. Kaip, po velnių, galima sukurti septynis gerus sezonus, ir kai visi laukia fejerverko, aštuntame padaryti .. piššš!!! Jeigu būčiau koks nors užkalnis, pasakyčiau viską, ką galvoju apie kūrėjų komandą. Bet nesu, todėl rašau apie tai, ką dabar skaitote.
Trečia. Nors tai su serialu tiesiogiai ir nesusiję, bet nori nenori mintis neišvengiamai ateina - susidūrę su Dirbtiniu Intelektu ir jo valdomomis bedvasėmis kovos mašinomis mes, Žmonės, negalėsime pasinaudoti daugeliu mums įprastų gebėjimų ir pajėgumų. Mes būsime labai pažeidžiami.
Net neturėsime garbės nugalėję priešą - na kokia čia garbė numušti skraidantį dulkių siurblį?
Ačiū, Benai, už puikias nuotraukas!
MŪŠIS
Mūšis yra lemiama mūsų aptariamos kampanijos dalis. Tai labai primena senovės laikus, kai kariuomenės susitikdavo lauke ir viename dideliame mūšyje išspręsdavo karinės kampanijos likimą. Filmo kūrėjų sumanymu, mūšio lauke galioja būtent senųjų laikų, labiausiai primenančių viduramžius, taisyklės.
Tokiame mūšyje nesistengiama sunaikinti visus priešus. Svarbiausia yra priversti priešus bėgti ir, pageidautina, pričiupti mūšyje dalyvaujantį valdovą, šiuo atveju - Nakties Karalių su keliais jo bendražygiais. Kitaip sakant, reikia suardyti priešo kovinę rikiuotę, suardyti jos dalių bendradarbiavimą ir dezorganizuoti kariuomenės valdymą. Tada mušti atskirtus vienus nuo kitų priešo padalinius, priverčiant juos bėgti arba pasiduoti. . Paprasta kaip du kart du. Kaip 1410 m. Žalgirio (Grunwaldo) mūšyje.
Pradinis Žalgirio mūšio etapas. Schema iš http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/3134.html |
Salaspilio mūšis, autorius Pieter Snayers, wikipedia |
Sunkiųjų Abiejų Tautų Respublikos husarų ataka |
Pasiųsti prieš juos kavaleriją - visiškai neracionalu. Viena pati kavalerija neprasibraus iki Baltųjų Klajūnų, o prasibrovusi - nesunaikins. Kritę kavaleristai patys taps Nemirėliais ir papildys priešo kariuomenę. Siųsti į savižudišką ataką filmo kūrėjų sugalvotus visiškai nešarvuotus dotrakius yra absurdas, už kurį reikėtų atleisti jų konsultantą. Nors pamatęs tokį vaizdą konsultantas pats turėjo atsistatydinti, ir daugiau į prodiuserių skambučius ir laiškus neatsakinėti.
Tokiu atveju veiksminga tik viena taktika - suglausti rikiuotę. Priešas neturi jokių lankų, arbaletų, trebušetų, balistų ar kitų per atstumą kaunančių ginklų, todėl suglausta rikiuotė bus daug tvirtesnė ir atsparesnė, o nuostoliai nepadidės. Reikia įrengti kelias gynybos linijas su lauko fortifikacijomis: išsikasti griovius, supilti pylimus, apsitverti tvoromis, apsirūpinti alyva ir kitais degančiais skysčiais. Trauktis nuo vienos linijos prie kitos, galiausiai pasitraukiant į pilį. Sunaikinti kiek galima daugiau Nemirėlių, o tada pramušti išretėjusią jų masę, pasiekti Baltuosius Klajūnus ir juos nukauti. Su dviem drakonais, siautėjančiais filmo kūrėjų vaizduotėje sukurtame mūšio lauke, tai būtų garantuota pergalė.
Taigi pergalės The Battle of Winterfell strategija paprasta:
stebėk,
pasirink vietą,
pasinaudok fortifikacijom,
išsekink,
atakuok
Tokia trumpa apžvalga ir keletas pastebėjimų
Pirma. Didžiausia serialo vertė - jame atskleidžiami žmonių charakteriai ir tarpusavio santykiai. Nuožmi kova dėl valdžios, turto, ir moterų. Sceniniai kostiumai yra tik dekoracijos. Žiūrint iš šio taško - serialas tiesiog puikus.
Antra. Kaip, po velnių, galima sukurti septynis gerus sezonus, ir kai visi laukia fejerverko, aštuntame padaryti .. piššš!!! Jeigu būčiau koks nors užkalnis, pasakyčiau viską, ką galvoju apie kūrėjų komandą. Bet nesu, todėl rašau apie tai, ką dabar skaitote.
Trečia. Nors tai su serialu tiesiogiai ir nesusiję, bet nori nenori mintis neišvengiamai ateina - susidūrę su Dirbtiniu Intelektu ir jo valdomomis bedvasėmis kovos mašinomis mes, Žmonės, negalėsime pasinaudoti daugeliu mums įprastų gebėjimų ir pajėgumų. Mes būsime labai pažeidžiami.
Net neturėsime garbės nugalėję priešą - na kokia čia garbė numušti skraidantį dulkių siurblį?
Ačiū, Benai, už puikias nuotraukas!
Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:
Support Egidijus Papečkys at Contribee!
EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)