2019 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Carl Gustaf - karališkas ginklas, užkariavęs pasaulį


Gerieji žmonės švedai labai atidžiai sekė antrojo pasaulinio karo patirtį ir darė išvadas. O jos buvo labai aiškios: 1) mūšio lauke daug tankų, 2) pėstininkai neturi efektyvių ginklų su jais kovoti. Paaiškėjo, kad prieštankiniai šautuvai nėra pajėgūs lenktyniauti su vis didėjančiais tankų šarvais 1940-42 m. sukurtas itin originalus švediškas 20 mm kalibro beatošliaužis prieštankinis šautuvas Pansarvärnsgevär m/42 taip pat neturėjo pakankamos pramušamosios galios ir jokių tolimesnės modernizacijos galimybių. Pvz., m/42 negalėjo pramušti vidutinių tankų šarvų, o efektyvus šaudymo į tankus atstumas buvo vos 100 m. Pansarvärnsgevär m/42 gavo ir neoficialų Carl Gustaf vardą. Reikėtų pastebėti, kad švedai fantazija nepasižymėjo, ir gamyklos Carl Gustafs Stads Gevärsfaktori pavadinimą klijavo ne vienam ginklui - taip pat buvo pavadintas ir švediškas pistoletas-kulkosvaidis M45.
Pansarvärnsgevär m/42 "Carl Gustaf", Armemuseum eksponatas
Vėliau paaiškėjo, kad antroje karo pusėje pasirodę reaktyviniai prieštankiniai granatsvaidžiai su kumuliatyvinėmis granatomis yra proveržis ir kad šiuo perspektyviu keliu pėstininkų ginklai bus tobulinami ilgus dešimtmečius. Čia Švedijos konstruktoriai iš karto pasuko teisingu keliu - kol jų kolegos eksperimentavo su pigesniais ir paprastesniais, bet mažiau taikliais ir efektyviais vokiško Panzerfausto pamėgdžiojimais, kur užtaisymas vyko iš priekio, o raketos kalibras buvo didesnis už paleidimo įrenginio, Bofors inžinieriai pasirinko kitą sprendimą: uždarą vamzdį su graižtvais, užtaisomą iš galo. Buvo pasirinktas 84 mm kalibras - ir neatsitiktinai. Įvairiose šalyse ekperimentuojant su kumuliatyviniais užtaisais nustatyta, kad mažesnis nei 80 mm kumuliatyvinės granatos kalibras neturi pakankamos pramušamosios galios.
Taigi, 1946-1954 m. skirtingose šalyse kuriami prieštankiniai granatsvaidžiai, vėliau plačiai naudoti ir tapę daugiau mažiau populiarūs:
88,9 mm M20 Super Bazooka (JAV, 1950)
3,5 colio (88,9 mm) Super Bazooka M20, koreanwaronline.com
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui paaiškėjo, kad visi 58 mm prieštankinio granatsvaidžio, plačiai žinomo pavadinimu Bazooka, variantai (nuo M1 iki M9A1) yra neefektyvūs dėl per mažos pramušamosios galios. Buvo sukurtas didesnis ir galingesnis ginklas, Super Bazooka, tačiau karui pasibaigus jo priimti ginkluotėn neskubėta, kariuomenėje nedideliais kiekis 88,9 mm M20 Super Bazooka pasirodė tik prieš pat Korėjos karą 1950 m. Plačiai naudotas JAV, NATO valstybėse ir kitose ne socialistinio bloko šalyse. Vėliau, nuo 1959 m., pradėti keisti naujesniu 90 mm ginklu M67.
82 mm RPG-2 (SSRS, 1954)
Nesėkmingai paeksperimentavę su trofėjiniais Panzerfaustais, sovietų inžinieriai ilgai kūrė lengvą, ir paprastą , kiekvienam kolūkiečiui "įveikiamą" prieštankinį granatsvaidį. Tik 1954 m. jis buvo priimtas ginkluotėn, o už paprastumą ir pigumą teko sumokėti mažesniu koviniu efektyvumu. Bene didžiausias trūkumas buvo mažas taiklumas - dėl nedidelio greičio raketa buvo itin paveiki vėjui ir kitoms meteorologinėms sąlygoms, pasakojama, kad pučiant stipresniam net apsiversdavo ore ir skrisdavo galu pirmyn. Šie granatsvaidžiai pardavinėti arba dosniai dovanoti įvairioms socialistinėms šalims ir partizaninėms grupuotėms, dalyvavę visuose įmanomuose karuose ir kariniuose konfliktuose. Naudoti ir atkurtoje Lietuvos kariuomenėje (gauti iš Lenkijos), iki 1996 metų buvo pagrindinis prieštankinis kariuomenės ir SKAT ginklas.
RPG-2, Šiaurės Vietnamo karys (greičiausiai kinietiška kopija), wikipedia
110 mm Pancéřovka vz. 27 (Čekoslovakija, 1956)
Puikus čekoslovakų konstruktorių darbas, kurį laiką buvo šios šalies kariuomenės ginkluotėje, mėginta juos parduoti Lenkijai. Tačiau pastaroji pasirinko paprastesnį RPG-2.
Pancéřovka vz. 27, wikipedia
Lance-Roquettes Anti Char de 73 mm modèle 1950 (Prancūzija, 1950)
Prancūzai - jie tokie, jiems nesvarbu, kaip, kad tik ne taip kaip pas visus 😀 Laimė, kad prancūzų kariams neteko susitikti su rimta priešo šarvuota technika akis į akį, nes iki pat 1989 m. buvo ginkluoti šiuo įdomiu, bet nelabai efektyviu granatsvaidžiu. Jis sukurtas žiūrint į amerikiečių Bazooką ir vokišką karo metų granatsvaidį Panzerschrek. Už amerikiečių pinigus. Plačiai naudotas užjūriuose.
Beje, tuo metu prancūzų ginklinėse vienu metu buvo galima rasti karo metų Bazookas, M20 Super Bazookas ir Anti Char de 73 mm.
Lance-Roquettes Anti Char de 73 mm modèle 1950, Guide Technique Sommaire, 1952.
Tarasnice T 21 (Čekoslovakija, 1950)
Kadangi socialistinio bloko rankiniai prieštankiniai granatsvaidžiai nebuvo labai pavykę, problemą mėginta išspręsti priimant ginkluotėn sunkesnius ginklus, šaudančius nuo trikojo arba ratukų, ir jais tempiamų (panašiai, kaip senas rusiškas Maksimo kulkosvaidžio variantas). Šis čekoslovakiškas granatsvaidis buvo gana vykęs, tačiau ne Sovietų Sąjungoje sukurti ginklai neturėjo beveik jokių šansų būti plačiau naudojami socialistiniame bloke.
Tarasnice T-21, Čekoslovakija, wikipedia
82 мм СГ-82 (SSRS, 1950)
Sovietai sukūrė savąjį sunkiojo granatsvaidžio variantą, kuris labai greitai išplito po socialistinį bloką ir įvairias pasaulio šalis, sudalyvavo ne viename kare ir konflikte.
СГ-82, Наставление по стрелковому делу, 1971
Tuo metu pasauliniame kare nedalyvavę, bet stropiai mokinęsi jo pamokas švedai jau 1948 m. sukūrė šiek tiek kitokį ginklą, netrukus pelnytai tapusį tikra legenda - Granatgevär m/48, gavusį firminį  vardą - Carl Gustaf! 😀
Grg m/48 Carl Gustaf , Armemuseum
Bofors inžinieriai atsisakė konstrukcinio sprendimo į mažesnio kalibro granatsvaidį įbrukti didesnio kalibro granatos "uodegą" ir pasirinko užtaisymą iš galo. Ginklas gavosi trumpesnis nei Super Bazooka, todėl jo nereikėjo žygio metu ardyti į dvi dalis. Vamzdis su graižtvais leido šaudyti daug didesniais atstumais ir ženkliai taikliau. Kitaip sakant, vienas Carl Gustaf buvo daug efektyvesnis ginklas, nei RPG-2 ir SG-82"porelė". Dar vienas privalumas buvo didelis amunicijos nomenklatūros pasirinkimas: CG galėjo šaudyti kumuliatyvinėmiss, skeveldrinėmis, dūminėmis (pastatyti dūmų uždangai) ir šviečiamosiomis granatomis. Atrodytų, elementaru. Tačiau tą sugalvojo ir įgyvendino būtent švedai. Vėliau tai tapo CG ilgaamžiškumo garantija.
Netrukus Carl Gustaf tapo eksportiniu hitu. Pakankamai lengvas, patogus, galingas. Eksportiniai CG žymimi M1 (1948 m. mod.), M2 (1964 m. mod.), M3 (1991 m. mod.) ir M4 (2017 m. mod.). Tiesa, toks suskirstymas yra sąlyginis, nes ir tą patį pavadinimą turintys modeliai gali turėti įvairių konstrukcinių skirtumų, o Švedijos kariuomenėje oficialiai priimti naudoti kiti pavadinimai.
Carl Gustaf, Lietuvos kariuomenė, kam.lt

Taigi, Carl Gustaf granatsvaidžiais persiginklavo viena po kitos Europos valstybių ir kai kurių didžiųjų (Britų) Tautų Sandraugos (Commonwealth of Nations)  šalių kariuomenės. Įdomu, kad gana ilgą laiką nebuvo didesnės CG panaudojimo mūšiuose patirties. Visų pirma, dėl išskirtinio Švedijos požiūrio stengtasi šių ginklų nepardavinėti "problematiškoms šalims". Pvz., kalbama, kad Vietnamo kare dalyvavę australų daliniai buvo perginkluoti amerikietiškais 90 mm prieštankiniais granatsvaidžiais M67. Priežastis - švedų nenoras, kad jų ginklas "apsišviestų" šiame kare, ir dėl to nutrauktas amunicijos tiekimas Australijos kariuomenei. Be abejo, kare Carl Gustaf sudalyvavo, bet tyliai ir nepastebimai. Išskyrus vieną epizodą, kurį paviešino britų propaganda. 1982 m. balandžio 3 d. Argentinos pajėgoms išsilaipinant Pietų Džordžijos saloje (Folklando salos, priklausančios Didžiąjai Britanijai), joms pasipriešino nedidelis 22 britų Karališkųjų jūrų pėstininkų padalinys, vadovaujamas leitenanto K.Milso, pažadėjusio, kad "k@@@a, tuoj jie man apsižliumbs" , origin. anglų k.: “Sod that, I’ll make their eyes water!”). Kaip tarė, taip ir padarė. Nepatyrę argentiniečiai elgėsi įžūliai neatsargiai. Britų marinai netikėtai sutelkta ugnimi numušė argentiniečių transportinį sraigtasparnį "Puma", ir netrukus atidengė ugnį į bravūriškai per arti priplaukusią korvetę ARA Guerrico. Argentiniečiai suskaičiavo daugiau kaip 200 kulkų pataikymus, be to, gavo granatą iš Carl Gustaf. Šiuolaikiniai laivai yra visiškai nešarvuoti, britų ugnis apgadino pabūklus ir jų valdymo sistemos laidus. Britų pergalė buvo trumpa, bet saldi - beginkle staiga tapusiai korvetei teko skubiai retiruotis. Žinoma, netrukus korvetės įgula susitvarkė pažeistą ginkluotę ir grįžo, savo "atgaivinto" 100 mm pabūklo ugnimi privertusi britus išmintingai pasiduoti.
Argentiniečių korvetė ARA Guerrico
Graži, įkvepianti istorija.
Atrodė, kad čia jau buvo "švedų karaliaus" gulbės giesmė. Nors ginklas puikiai patenkino kariuomenių poreikius, tačiau laikui bėgant atsirado konkurentų - kai kuriose šalyse juos pradėta keisti vienkartiniais granatsvaidžiais. Pvz., Didžiojoje Britanijoje Carl Gustaf pakeitė LAW80.
Nauja rinka atsidarė sugriuvus Sovietų Sąjungai ir okupuotoms šalims atgavus nepriklausomybę. Taip "švedai" atsirado ir trijose Baltijos šalyse. Įdomi istorija - mat tuo metu NATO šalys parduoti ir dovanoti ginklų mums neskubėjo. O štai itin opūs švedai - pardavė, taip ilgam užsikariaudami rinką. Kurią, atrodo, sparčiai praranda. bet apie tai vėliau, sekančioje teksto dalyje.
Lietuvos kariai su Carl Gustaf, kam.lt
Taigi, Carl Gustaf labai gerai tenkino specifinius specialiųjų pajėgų poreikius - dar septyniasdešimtais jų įsigijo JAV "žaliosios beretės" - reindžeriai, jais buvo ginkluoti daugumos Vakarų šalių "specukai". Po Irako sutriuškinimo prasidėjus kovai su įvairaus plauko sukilėliais ir nereguliariomis pajėgomis, buvo prisiminta reindžerių patirtis naudojant M3 Multi-Role Anti-Armor Anti-Personnel Weapon System (MAAWS), ir Carl Gustaf nukeliavo į Afganistaną. 2017 m. buvo priimta ginkluotėn palengvinta versija M3E1. Atrodytų, jau buvęs "nurašytas" ginklas vėl grįžo į kariuomenes - dabar kiekvienas JAV Armijos (Sausumo pajėgų) būrys ir kiekvienas Marinų (USMC - jūrų pėstininkų korpusas) pėstininkų skyrius Carl Gustaf naudoja kaip "pėstininkų artileriją" - įvairioms miesto ir lauko fortifikacijoms, bunkeriams, ugnies taškams, daužyti. SAAB Land Systems ir Raytheon sėkmingai kuria lazeriu valdomą granatą, galinčią pasiekti už 2 km esančius taikinius. Per 71 (sic!) eksploatacijos metus Carl Gustaf labai patobulėjo - šiandien M4 sveria vos 7 kg (M2 - 14,2 kg, M3 - 10 kg) ir gali naudoti įvairius šiuolaikinius taikiklius, amunicijos nomenklatūra dar labiau prasiplėtė - čia atsirado ir tandeminiai kumuliatyviniai užtaisai (pirmasis detonuoja "reaktyvinius" tanko šarvus, antrasis - pramuša tanko šarvą).
Tandeminė kumuliatyvinė granata 84 mm HEAT 751, gamintojo brošiūra
Kaip jau sakiau, nėra labai daug informacijos apie Carl Gustaf panaudojimą prieš tankus. Tačiau šis T-72 tankas gali paliudyti - "švedų karalius" dantis turi.

Manau, kad Live Firing Show 2020 lankytojai Pabradėje galės ne tik išvysti naujausią Carl Gustaf M4, bet ir jį pačiupinėti - geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti ar paskaityti:

https://www.facebook.com/watch/?v=443595829618485


Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:

Support Egidijus Papečkys at Contribee!

EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą