Okupacija
neišvengiama
Šiemet sukanka 70 metų, kai Sovietų Sąjunga okupavo
Lietuvą. 1940 metų birželio 15 d. Į Lietuvos Respublikos sieną plūstelėjo
Raudonosios armijos daliniai. Kaipgi klostėsi įvykiai tą lemtingąją 1940
vasarą?
1940 gegužės 10 d. Sovietų Sąjungos Liaudies gynybos
komisariato komisaro pavaduotojas A.Loktionovas apsilankė pas Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus ir pareiškė
pretenzijas dėl sovietinių karių Šmargonec ir Butajev pagrobimo bei pastarojo
mirties aplinkybių. Lietuvoje buvo sudaryta speciali komisija šių įvykių
aplinkybėms ištirti ir tikėtasi visus klausimus išsiaiškinti taikiai. Gegužės
viduryje buvo nuspręsta į Maskvą nusiųsti užsienio reikalų ministrą J.Urbšį,
kad šis vietoje išsiaiškintų, ko sovietai nori. Tolimesni sovietinės valdžios
veiksmai buvo nesuprantami ir nesuderinami su jokia diplomatine praktika. Jų
reikalavimu į Maskvą išskrido ministras pirmininkas A.Merkys, kuris birželio 7
ir 9 d. Susitiko su Molotovu. Birželio 11 prie Lietuvos delegacijos prisijungė
ir J.Urbšys. Buvo kartojami tie patys ir ne mažiau absurdiški nauji kaltinimai
Lietuvai dėl sovietinių karių grobimo ir nedraugiškos, netgi priešiškos
politikos Sovietų Sąjungos atžvilgiu.Birželio 13 d. vakare Ministrų taryba
susirinko pas Prezidentą. Ministras pirmininkas A.Merkys savo pranešimą baigė
žodžiais: „Įspūdis toks, kad viskas
baigsis geruoju“. Tuo tarpu 1940 birželio 14 d. vakare visos iliuzijos
subliuško, kai apie 23 val. Lietuvos užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui
Maskvoje buvo įteiktas Sovietų Sąjungos ultimatumas, reikalaujantis teisti
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Saugumo departamento
direktorių A.Povilaitį, sudaryti naują, sovietams priimtiną vyriausybę ir
įsileisti papildomas neribotas sovietinės kariuomenės įgulas. Panašu, kad Lietuvos
vyriausybė nebeturėjo jokios erdvės deryboms ar galimybės laimėti laiko
pasiruošti agresijai atremti. Nepriklausomai nuo Lietuvos vyriausybės
sprendimo, 1940 m .
birželio 15 d. 9 val. ryto sovietinės kariuomenės daliniai būtų peržengę
valstybės sieną ir pradėję karo veiksmus prieš Lietuvos Respubliką.
1939 metais Lietuvos politinė vadovybė neinformavo tautos
apie Sovietų Sąjungos grasinimus, o Vilniaus krašto grąžinimas labai smarkiai
sušvelnino sovietinių dalinių įvedimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktą,
šiuos sovietinius dalinius oficialiai netgi pakylėjant į karinio sąjungininko
ir saugumo garanto statusą. Sprendimas 1938 priimti Lenkijos, o 1939 ir
Vokietijos, ultimatumus, stipriai smogė politinės valdžios autoritetui, pakirto
pasitikėjimą šia valdžia, jos sugebėjimu priimti reikalingus sprendimus ir
garantuoti valstybingumą. Piliečiai ir visų pirma sustiprėjusi opozicija vaikiškai
naiviai siejo viltis apie platesnes politines laisves ir dalyvavimą šalies valdyme su galimybe pasinaudoti sovietais
savo ir šalies naudai.
Nebuvo net represijų ir masinių trėmimų nuojautos. To
pasėkoje Sovietų Sąjunga gavo galimybę pasėti netikrumo, tuščių vilčių sėklą,
vėliau privedusią prie neva „savanoriškos“ Lietuvos Respublikos okupacijos. Tuo
tarpu jau 1940 birželio 7 d. apie 2 val. ryto Maskvos laiku sovietinė
kariuomenė gavo įsakymą pradėti telktis prie Lietuvos sienų. Slaptas Vokietijos
- Sovietų Sąjungos susitarimas ir milžiniška sovietinės kariuomenės jėga buvo
tie veiksniai, kurie nepriklausomai nuo Lietuvos valios okupaciją darė
neišvengiamą.
Tarptautinė Lietuvos
izoliacija
1940 birželį tarptautinėje arenoje nebeliko jokios jėgos,
galinčios nors deklaratyviai palaikyti Lietuvą. Birželio 14 d. Vokiečtijos
kariuomenė įžengė į Paryžių, Prancūzija buvo ant pralaimėjimo slenksčio. Didžioji
Britanija praktiškai nebeturėjo reguliariosios kariuomenės, o beveik visa
karinė technika liko prie Diunkerko. Prasidėjo paskutinė Lietuvos okupacijos
fazė.
 |
| Vokietijos kariuomenė įžengia į Paryžių, 1940 m. birželio 14 d. |
Kaip pažymi Rusijos istorikas M.Meltiuchovas, Sovietų Sąjunga,
užsipuldama Lietuvą, nereiškė jokių pretenzijų Latvijai ir Estijai. Tradiciškai
įsikibo nagais į vieną Baltijos valstybę, kitoms paliekdama viltį. Neva
„nedraugiška“ Lietuva pati kalta: kūrė antisovietinę Baltijos Antantę, grobė
sovietinius kariškius. Ir šiaip ji bloga. Vos į Lietuvą plūstelėjus Raudonosios
armijos daliniams, „blogomis“ tapo ir Latvija su Estija. 1940 birželio 16-ąją
prasidėjo ir šių šalių okupacija. Tačiau niekas Lietuvoje ir nepuoselėjo
vilčių, kad į Sovietų Sąjungos ir Lietuvos „pokalbį“ įsikiš Latvija ar Estija.
Neseni karo veiksmai Suomijoje ne tik parodė, kad Sovietų Sąjungai galima
sėkmingai pasipriešinti. Žiemos karas kėlė ir liūdnas mintis apie sovietų
galybę, nekreipiančią dėmesio į nežmoniškus nuostolius. Kai kas viltis siejo su
Vokietija. Šiandien žinome, kokios tuščios buvo visos šios viltys. 1940 metų
birželio 14 dieną Lietuva, prislėgta sovietų ultimatumo, buvo vienui viena.
Sovietų kariuomenė
Kalbant apie 1940 m. Lietuvos okupaciją, būtina įvertinti
ir karinį faktorių.
Dauguma istorikų, vertindami sovietų pajėgas 1940 birželio
okupacijos metu, remiasi rusų istoriku M.Meltiuchovu. Paprastai sovietinė
kariuomenė „padalinama“ į 3 maždaug lygias dalis: 8-ą armiją Estijai, 3-ią – Latvijai, o 11-ą –
Lietuvai užimti. Kaip nurodo Meltiuchovas, Baltijos valstybėms okupuoti buvo
skirta apie 435 tūkstančiai karių, apie 8000 pabūklų ir minosvaidžių, daugiau
kaip 3000 tankų ir daugiau kaip 500 šarvuotų automobilių. Karines oro pajėgas
sudarė 29 bombonešių (3 lengvieji, 18 vidutinių, 5 sunkieji ir 3 tolimosios
aviacijos), 2 atakos ir 16 naikintuvų pulkų, viso apie 2600 lėktuvų. Tuo tarpu
tik visiškai užėmus Lietuvą, 3-iosios armijos dalys per pilnai atsivėrusią
Lietuvos-Latvijos sieną iš karto išėjo į giliausią Latvijos kariuomenės
užnugarį. O birželio 14-16 dienomis 3-ios armijos taikinyje visų pirma buvo
Lietuva. Galima teigti, kad prieš Lietuvą nukreiptos pajėgos sudarė daugiau nei
pusę visoms trims Baltijos valstybėms okupuoti skirtų pajėgų. Būtina pastebėti,
kad tik nedidelė dalis šių pajėgų galėjo nedelsiant susikauti su Lietuvos
kariuomene.
Baltarusijos karinė apygarda sutelkė 11-ą (10-as ir 11-as
šaulių, 6-as kavalerijos korpusai, viso 7 šaulių ir 2 kavalerijos divizijos, 3 lengvųjų
tankų brigados) ir 3-ią armijas (4-as ir 24-as šaulių, 3-ias kavalerijos
korpusai, viena atskira šaulių divizija, viso 6 šaulių, 1 motorizuota ir 2
kavalerijos divizijos, 3 lengvųjų tankų brigados) bei 214-ą oro desanto
brigadą. Blogiausia, kad Lietuvos teritorijoje stovėjo gausios, beveik 20000
karių, sovietų įgulos. Kirtimų aerodrome, N.Vilnioje, Prienuose, Alytuje ir
Gaižiūnuose buvo išsidėstę: 16-ojo ypatingojo šaulių korpuso vadovybė, 5-a
šaulių divizija, 2-a lengvųjų tankų brigada, 19-as korpuso zenitinis
divizionas, 54-as bombonešių ir 10-as naikintuvų pulkai bei kiti ryšių ir
aprūpinimo daliniai.
1940 birželio 12 Baltarusijos Ypatingosios karinės
apygardos vadas D.Pavlovas išleido įsakymą Nr. 002/op dėl karinių veiksmų prieš
Lietuvos Respubliką. 11-a armija su 16-o ypatingojo šaulių korpuso daliniais
turėjo apsupti ir sunaikinti Lietuvos kariuomenę, esančią Kauno rajone. 16-as
korpusas taip pat turėjo užtikrinti ir savo įgulų apsaugą, užimti ir išlaikyti
pagrindinius tiltus per Nemuną ir Nerį bei užtikrinti 935 karių iš 214-os oro
desanto brigados desantavimą rajone,
esančiame 5 km į pietus nuo Gaižiūnų. Šie desantininkai kartu su 16-o
ypatingojo šaulių korpuso daliniais turėjo užimti svarbiausius objektus Kaune.
Į Kauno aerodromą dar turėjo būti permesti 475 desantininkai iš tos pačios
brigados. Lietuvą buvo planuojama okupuoti per 3-4 dienas, neleidžiant Lietuvos
kariuomenei pasitraukti į Vokietiją.
Lietuvos kariuomenė
Jau minėtas M.Meltiuchovas pateikia netikslius, gerokai
sumažintus duomenis apie Lietuvos kariuomenę, kuriais vadovautis negalima. Karo
atveju 1940 birželį Lietuvos kariuomenė karo atveju turėjo mobilizuoti 5
pėstininkų divizijas ir 1 brigadą, 12 pasienio apsaugos batalionų, 3
kavalerijos, 6 artilerijos pulkus ir kitus smulkesnius dalinius. Mobilizuotą
Lietuvos kariuomenę turėjo sudaryti daugiau kaip 125 tūkstančiai karių,
ginkluotėje buvo apie 220 patrankų ir haubicų, 300 20 mm automatinių pabūklų,
apie 110 81 mm minosvaidžių, 9 zenitiniai 75 mm pabūklai, daugiau kaip 900 sunkiųjų
ir apie 4000 lengvųjų kulkosvaidžių, virš 20 lengvųjų tankų Vickers-Carden-Loyd
ir 6 šarvuoti automobiliai Landsverk L-181. Dvylika beviltiškai senų lengvųjų
tankų Renault FT ir keletas tokių pat senų vokiškų šarvuotų automobilių kovos
veiksmas nebetiko. Karo aviaciją sudarė 34 naikintuvai, iš kurių 7 FIAT
CR.20, buvo visiškai pasenę, vienas
lengvasis bombonešis ANBO-VIII, 20 žvalgybinių lėktuvų ANBO-41, 12 ANBO-IV, 14
Ansaldo A.120, 2 DH-89 ir nemažas kiekis mokomųjų ir treniruočių lėktuvų. Viso
lėktuvų parką sudarė 117 lėktuvų, kurių dalis buvo remontuojama.
 |
| Lietuvos kariai |
Lietuvos kariuomenė karštligiškai ginklavosi ir ieškojo
kelių kariuomenės potencialui sustiprinti. Visų pirma, buvo numatyti suformuoti
nauji, motorizuoti, priešlėktuviniai ir prieštankiniai daliniai. Buvo
suformuotos 5 motorizuotos priešlėktuvinės kuopos, o pėstininkų pulkuose
numatyti atskiri motorizuoti būriai, ginkluoti 20 mm automatiniais pabūklais
LAP. Ateityje numatyta pėstininkų pulkuose suformuoti 47 mm prieštankinių pabūklų
būrius, karo metu Kauno komendantūra turėjo mobilizuoti prieššarvinį batalioną.
1940 metais numatyta padidinti minosvaidžių skaičių kariuomenėje, pėstininkų
pulke vietoje vieno minosvaidžių būrio turėti 3 tokius būrius, po 1 kiekviename
šaulių batalione. Nutarta pagreitinti prieštankinių minų gamybą, pirmi keli
tūkstančiai turėjo būti pagaminti iki 1940 liepos, o iki metų galo – bent 50000
vienetų. 1939 metais manevruose sėkmingai
išbandyti motorizuoti inžineriniai būriai. Lyginant su kitų šalių kariuomenėmis
greitai ir užtikrintai įvykdyta 1939 dalinė mobilizacija atskleidė tik nežymius
trūkumus ir leido tikėtis pakankamai sėkmingos mobilizacijos ir netikėtai
užpuolus priešui bei aktyviai veikiant jo aviacijai. Tenka pripažinti, kad
mobilizacinius planus gerokai sujaukė sovietinės karinės įgulos Lietuvos
teritorijoje.
Šaulių būriai turėjo nedelsdami stoti į kovą su
priešakiniais priešo daliniais, naudodami partizaninio karo taktiką. Jiems buvo
numatyti daryti ardymai ir kliūtys, pvz., šaulių būriui išduota žibalo tiltui
padegti. Galbūt šiandien tai gali
sukelti šypseną, tačiau tuo metu tai buvo gana paprastas ir efektyvus būdas
naikinti medinius tiltus ir tiltelius. Priekaištai, kad partizaninė taktika
nebuvo numatyta yra visiškai neteisingi. Tokiai taktikai skirtas visas Lietuvos
kariuomenės Pėstininkų statuto II dalies (Kautynės) IX skirsnis (Partizanų veiksmai). Tą paneigia ir su
šauliais susiję kariuomenės dokumentai, saugomi
LCVA. Buvo numatyta prieš pagrindinę
gynybos liniją daryti ardymus ir kliūtis iki 5 km gylio. Tačiau tam reikėjo
sprogmenų, žmonių ir, visų svarbiausia, laiko. Reikėjo laiko ir mobilizacijai,
papildyti taikos meto sudėties dalinius ir suformuoti naujus. Tam reikėjo
mažiausiai 30 valandų. O laiko nebuvo. Ultimatumas buvo paskelbtas 1940 birželio
14 d. apie 23 val., nurodant terminą iki 1940 birželio 15 d. 9 val. ryto
Lietuvos laiku. Šiandien galime tiktai spėlioti, ar priėmusi sprendimą
priešintis Lietuvos vyriausybė galėjo tikėtis laimėti kažkiek laiko, reikalingo
kariuomenei mobilizuoti ir gynybai parengti. Būtina pažymėti, kad pagrindines
kryptis turėjo pridengti pakankamai stiprios, jau taikos metu sudarytos priedangos
rinktinės. Dar po 1938 metų kovo įvykių buvo padarytos reikiamos išvados dėl
šių rinktinių pajėgumo ir veiksmų, vėliau sėkmingai patikrintos manevruose.
Atgavus Vilnių, dalis kariuomenės (1-as pėstininkų ir 3-ias
kavalerijos pulkai su artilerija) buvo dislokuota Vilniuje ir Vilniaus krašte. Švenčionėlių
poligone pratybas baiginėjo ir itin patriotiška ir moraliai stipri jėga – Karo
mokykla (2 kadro ir 3 aspirantų kuopos, mokomoji baterija). Šie daliniai
stovėjo beveik kaktomuša su smogiamosiomis 3-ios ir 11-os armijų grupuotėmis.
Lėti, negausūs, be jokios galimybės sulaukti pastiprinimo, jie turėjo nedaug
šansų organizuotai atsitraukti ir susijungti su likusia kariuomene. Nebent
vyriausybė būtų sugebėjusi laimėti laiko derybomis.
Bet kokiu atveju teigti, kad Lietuvos kariuomenės
pasirengimas atremti agresiją buvo tik „popierinis“ nėra jokio pagrindo.
Jeigu būtų
pasipriešinta
Kaip jau minėjau, pradiniame etape pagrindinis smūgis
turėjo būti smogtas Kaunui. Čia buvo dislokuotas II-os pėstininkų divizijos
štabas, 2-as (2 batalionai) ir 5-as (2 batalionai) pėstininkų pulkai, 3-ias artilerijos pulkas (2
grupės), 1-as kavalerijos pulkas ir kiti daliniai. Netgi taikos meto Kauno
įgula niekuo nenusileido šalimais dislokuotai 5-ai sovietų šaulių divizijai.
Natūralios kliūtys – Nemunas ir Neris – leido tikėtis, kad iš karto neteks
susidurti su pagrindine „Trojos arklio“ smogiamąja jėga – 2-a tankų brigada.
Kaip nurodo A.Anušauskas, 112 šios brigados tankų dar gegužės pabaigoje buvo
perkelti į Gaižiūnus. Nuo to, kaip ilgai pavyks išlaikyti tiltus ar juos
sunaikinti, priklausė ir Kauno, ir visos Lietuvos gynyba.
 |
| Sunaikinti sovietų tankai prie Jonavos tilto, 1941 m. birželis - tokį patį vaizdą buvo galima išvysti ir 1940 m. |
Kartu turėjo būti smogta ir Marijampolės kryptimi, siekiant
atkirsti kelius pasitraukti į Vokietiją. Tam buvo paskirtas 6-as kavalerijos
korpusas, sustiprintas tankų brigada ir šaulių divizija. Šiai jėgai turėjo
pasipriešinti Marijampolės priedangos rinktinė, kurios pagrindą sudarė 9-as pėstininkų
Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas. Šis pulkas buvo vienintelis, kuris birželio
15-ą buvo pakeltas ir pajudėjo link Kybartų. Bežygiuojantį pulką pasivijo
kavalerijos viršininkas generolas Tallat-Kelpša ir generolas V.Žilys ir
prikalbino grįžti į kareivines.
Lietuvos mastu giliame užnugaryje karo metu turėjo
mobilizuotis pagrindinės kariuomenės pajėgos, taip, kad net kritus Kaunui ir
praradus jį gynusius dalinius, mūšis dėl Lietuvos dar nebūtų baigtas. Lietuvos
karo aviacija jau turėjo patyrimą greitai išsisklaidyti po slaptas aikšteles ir
aerodromus. Beje, kai kuriuos pasienio apsaugos batalionus (PAB), formuojamus
iš pasienio policijos pareigūnų ir kitų šaulių, 1939 rugsėjį pavyko mobilizuoti
per 10 valandų.
Didelė ir gerai ginkluota Sovietų Sąjungos kariuomenė
turėjo ir daugybę trūkumų. Nepaisant Lenkijos „išvadavimo“ ir Žiemos karo
patirties, vis dar šlubavo kariuomenės rūšių bendradarbiavimas, tiekimas,
ryšiai. Labai silpna grandis buvo taktinė žvalgyba. Divizijų ir brigadų žvalgybos
batalionai praktiškai buvo tik „popieriniai“, aukštesnioji vadovybė specialių žvalgybos
dalinių visiškai neturėjo. Dar nuo 1939 rudens sovietai šią problemą spręndė
sudarydami nedideles motorizuotas, aprūpintas tankais, šarvuočiais ir
autotransportu grupes. Tačiau ir šios grupės buvo daugiau judrūs avangardai,
nei žvalgybos daliniai. Pagrindinės šaulių ir kavalerijos dalys paskui savo motorizuotus
priešakinius dalinius nespėjo. Labai didelė šarvuotos ir auto technikos dalis
buvo sena ir susidėvėjusi. A.Anušauskas nurodo, kad trūko trečdalio
autotransporto, o 45 procentai turimų automobilių buvo sugedę. 73 procentus
ginkluotėje buvusių senų konstrukcijų tankų BT ir T-26 reikėjo remontuoti,
trūko atsarginių dalių, pusę jų buvo galima naudoti tiktai kaip mokomuosius. Nors
buvo numatyta pasinaudoti „žaibiško karo“ taktika, susidūrus su stipriu
pasipriešinimu apeiti sparnus, blokuojant ir vėliau sunaikinant gynybinius
rajonus, šiandien nėra pagrindo tikėtis, kad sovietams būtų pavykę tokią
taktiką pritaikyti. Tas pats vaizdas, stebėtas 1939 rudenį Lenkijoje, 1939-1940
Žiemos kare, išliko ir 1941 birželį: vos pajudėję pirmyn sovietiniai junginiai prastai
vykdo žvalgybą, praranda ryšį vienas su kitu, pradeda byrėti dėl techninių
gedimų ir netikusio tiekimo. Į priekį metamos vietoje iš kelių skirtingų
padalinių sudarytos grupės, neturinčios jokių žvalgybinių duomenų, kurios
susidūrę su pasipriešinimu nepajėgios įvykdyti užduočių. Po to pamažu
prisitraukia pagrindinės pajėgos ir, patirdamos nemažus nuostolius, jėga
„perlaužia“ silpnesnio priešo gynybą. Beje, panaši situacija kartojosi
Čečėnijoje ir netgi Pietų Osetijoje: reguliarios kariuomenės kolonos buvo
„apkarstomos“ visokiais „specialiais“, „rytų“ ir kitokiais padaliniais, už
kurių grėsmingų vardų slėpėsi silpnos,
pusiau reguliarios formuotės.
Vokiečių oro desantas, panaudotas Belgijoje ir Olandijoje,
pademonstravo šio ginklo rūšies galimybes ir privalumus. Sovietų Sąjungos oro
desanto daliniai Besarabijoje demonstravo vien trūkumus. Nepaisant to, kad
nebuvo jokio pasipriešinimo, desanto operacijos buvo netinkamai suplanuotos,
tikslai ir uždaviniai neaiškūs, daliniai prastai paruošti desantavimui. Kaip
pastebėjo patys sovietai, sutikus menkiausią pasipriešinimą nuostoliai būtų
buvę didžiuliai, uždaviniai neįvykdyti. Itin silpna desanto operacijų grandis
buvo tinkamų desantavimo priemonių trūkumas. Pagrindinis oro desanto lėktuvas
buvo pasenęs lėtaeigis sunkusis bombonešis TB-3. Dėl desantavimui nepritaikytos
šio lėktuvo konstrukcijos parašiutininkai galėjo šokti su labai dideliais
intervalais. Išbarstytiems 5-7 km spinduliu parašiutininkams susirinkti sunkiuosius
ginklus, susiburti į padalinius ir organizuotai vykdyti kovos veiksmus
praktiškai buvo neįmanoma. Todėl desantavimas dažniausiai vykdavo išlaipinant
karius aerodrome. Beje, Lietuvos kariuomenė dar 1940 m. sausio mėnesį numatė
aerodromų priešlėktuvinei gynybai skirtiems 20 mm pabūklams LAP įrengti ir
priešdesantinei gynybai pritaikytas pozicijas.
Gausi sovietinė karo aviacija, gausiai aprūpinta jau
morališkai ir techniškai pasenusiais naikintuvais ir bombonešiais, turėjo ne
mažiau trūkumų, nei žemės kariuomenė. Pasak A.Anušausko, net aštuntadalis
lėktuvų buvo sugedę, o kiti - dėl įvairių priežasčių galėjo skraidyti tik
60-110 km spinduliu.
Kaip jau minėjau, pasibaigus tikrai sunkiems, sunku net
spėti kelių dienų trukmės, mūšiams dėl Kauno, o 3-ios armijos 3-iajam
kavalerijos korpusui prasimušus pro Panevėžį ir Nevežį, dar laukė kelios
šviežios divizijos už Dubysos, vėliau ir už Jūros upių.
Taip, kad sovietinis planas sutriuškinti Lietuvos
kariuomenę ir neleisti jai pasitraukti į
Vokietiją greičiausiai nebūtų lengvai ir
visiškai pavykęs. Visas šis kelias būtų nužymėtas ne tik sovietinių, bet ir
Lietuvos karių ir gyventojų krauju.
Ar reikėjo
priešintis
Kaip šiandien žinome, naktį iš birželio 14-os į 15-ą
prezidentūroje įvykusiame posėdyje daugumos buvo nuspręsta nesipriešinti (nors
ir nebuvo balsuota), ministras pirmininkas A.Merkys atsistatydino, naują
vyriausybę sudaryti pavesta S.Raštikiui. Už pasipriešinimą pasisakė: prezidentas
A.Smetona, krašto apsaugos ministras K.Musteikis, švietimo ministras K.Jokantas,
valstybės kontrolierius K.Šakenis. Už ultimatumo priėmimą pasisakė kariuomenės
vadas V.Vitkauskas ir buvęs kariuomenės vadas S.Raštikis, motyvuodami tuo, kad
dėl Lietuvoje esančių sovietinių įgulų priešintis būtų neįmanoma. Prezidentas
su daugumos Ministrų tarybos narių, naujai parinkto ministro pirmininko ir
kariuomenės vado siūlymu ultimatumą priimti ir nesipriešinti nesutiko ir savo
pareigas eiti pavedė ministrui pirmininkui. Birželio 15-osios rytą prezidentas
A.Smetona išvyko iš Kauno į Kybartus ir pasitraukė į Vokietiją.
Yra daugybė argumentų už ir prieš pasipriešinimą. Vieni
mano, kad priešintis privalėjome, nes to reikalauja garbė ir pareiga savo
tautai ir Tėvynei. Kad pasipriešinę turėjome galimybę išlikti bent tiek
savarankiški kiek Lenkija ar kitos Rytų bloko šalys. Neįmanoma paneigti, kad
ginkluotas pasipriešinimas neleistų begėdiškai meluoti apie „taikią
revoliuciją“, „savanorišką prisijungimą“, vėlesnį „išvadavimą iš nacių
okupacijos“ ir t.t. Kiti teigia, jog pasipriešinę šiandien neturėtume nei
Vilniaus, nei Klaipėdos. Kad būtų dar platesnio masto, dar žiauresnės ir
kruvinesnės represijos prieš mūsų tautą.
Tačiau pavartykime leidinį „Lietuvos karininkai 1918-1953“,
atsiminimus, Lietuvos genocido centro duomenis, paskaičiuokime, kaip nukentėjo
Lietuva ir nepasipriešinusi kariuomenė. Argi buvo galima nukentėti dar labiau?
Neiššovę nei šūvio 1940 birželį palaidojome Lietuvos kariuomenę, vėliau –
darbščiausią ir patriotiškiausią tautos dalį. Žiaurumo neišmatuosi. Bolševizmas
neparodė nei ženklo gailestingumo nei iš bado mirštančiai Ukrainai, nei tyliai
pasidavusioms Baltijoms šalims. Visiškai naivu tikėtis „mažesnių“ represijų iš
okupanto, besiremiančio ideologiniu genocidu. Lietuvos kariuomenė nesipriešino,
tačiau tai nesutrukdė atimti gyvybę 2 metukų buvusio kariuomenės vado divizijos
generolo Stasio Raštinio dukrai, o kitas dukras visam gyvenimui atskirti nuo
tėvų. Įžengdami į taikiai vartus atvėrusią Lietuvą, sovietai kardais užkapojo
pasienio policininką. O kitus Lietuvos piliečius pribaiginėjo jau NKVD rūsiuose
ir Sibire.
Neišvengiamai sau užduodame klausimą – o gal šiandien
gyventume kitaip, jei 1940 metų birželio 15-ąją būtų nugriaudėję šūviai?
Jo Ekscelencija prezidentas Valdas
Adamkus, ilgai ir nuosekliai kovojęs už Lietuvos laisvę, šiuo klausimu pasisako
kaip įprastai tiesiai ir labai atvirai: „Manau,
kad vieningo visuomenės pritarimo pasipriešinimui tomis birželio dienomis,
tikriausiai nebūtų gauta. Dėl pačios to meto politinės santvarkos. Nors tautinė
santvarka nuo 1926 iki 1939 metų Lietuvai davė labai daug. Šiandien aš manau,
kad tada pasipriešinti, bent simboliškai, reikėjo. Tokios pačios nuomonės buvo
ir generolai K.Musteikis, J.Černius, E.Adamkavičius.“
Okupacija
Lietuvai priėmus ultimatumą, birželio 15-ą dieną pajudėjo
ir po visą kraštą išplito sovietinė kariuomenė. Kaune apie pietus prie
svarbiausių objektų pasirodė sovietiniai tankai. Pereidami valstybės sieną, kai
kurie sovietiniai daliniai savavališkai sulaikė arba nuginklavo Lietuvos
pasienio policininkus. Net ir nesutikus pasipriešinimo žygis vyko gana sunkiai.
Pasak A.Anušausko, „...daugybė tankų,
sunkvežimių ir traktorių liko ten, kur žygiavo okupaciniai daliniai. Okupacija
būtų dar ilgiau užtrukusi, jeigu iš karto nebūtų susitarta, kad Lietuvos
kariuomenė savo autotransportu per pirmas 3 dienas pergabens 1000 tonų degalų
ir kitų krovinių“.
Kiti, ne Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai
Kauną pasiekė tik naktį iš 15-os į 16-ą bei sekančią dieną. Birželio 16-ą 63
sunkieji bombonešiai TB-3, lydimi dviejų naikintuvų eskadrilių, nusileido
Šiaulių Zoknių aerodrome ir išlaipino 720 214-os oro desanto brigados karių,
ginkluotų kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais. Šie desantininkai su vėliau
atžygiavusia tankų brigada pasuko į Latviją.
Netrukus ištikusios tragedijos mastą pajuto visa Lietuva.
Prasidėjo ir šalies valstybingumo ramsčio bei simbolio – Lietuvos kariuomenės –
naikinimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą