Kremlius nusprendė "integruoti" Baltarusiją, ir tai yra didelė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui

Kol mes šventėme, Rusija sukėlė didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui nuo pat kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Rusijos premjero D.Medvedevo nurodymu sudaryta "Rusijos -Baltarusijos darbo grupė įvairiems integracijos ir kitiems ginčytiniems klausimams aptarti", o paskutinį metų savaitgalį Rusijos prezidentas V.Putinas ir A.Lukašenka praleis kartu. Kodėl tai pavojinga? Politine prasme viskas aišku ir neatrodo taip grėsmingai. Tačiau politika turi įrankį - karinę jėgą. Ir šiuo atžvilgiu Baltarusija yra barjeras su indikatoriumi: neįmanoma sutelkti pajėgų net ir nedidelei karinei akcijai taip, kad to nepastebėtų NATO. Puolimas vien iš Kaliningrado ir/ar Daugpilio pusių yra įmanomas tik grynai teoriškai. Tačiau jeigu Rusijos pajėgos gali būti iš anksto dislokuotos Baltarusijoje arba turėti garantuotą praėjimą per jos teritoriją, Lietuvos ir NATO šalių laikas reakcijai į karinę grėsmę sumažėja bauginančiai. NATO reikia laiko permesti papildomoms pajėgoms, sustiprinant Baltijos oro policijos misiją ir pratyboms, kaip nutiko prieš Zapad-2017, tokiu būdu ženkliai padidinant karinį potencialą ir atgrasant priešišką pusę nuo galimų karinių provokacijų.

Pats blogiausias atvejis - jeigu Baltarusijos kariuomenė po "integracijos" taptų tuo, ką būtų galima pavadinti Rusijos Federacijos "Baltarusijos karine apygarda". T.y., NATO praktiškai neliktų laiko nei pakankamoms atgrasymo, nei ginkluotos gynybos priemonėms, ir šiandien gana sunkiai sukurta veikianti saugumo situacija taptų kategoriškai nebetenkinanti.

Vis dėlto atkreipčiau dėmesį, kad darbo grupei vadovaus Rusijos ekonominio vystymosi ministras Maksimas Oreškinas, o grupės nariai įvairaus lygio civiliai klerkai. Tas tarsi sakytų, kad kol kas bus apsiribota vien ekonomika, paliekant laiko naujiems iššūkiams spręsti. Bet ... kas žino, kokia "integracijos" grupė sudaryta arba numatyta sudaryti karinėje srityje? Šiandien labai sunku pasakyti, ką visą savaitgalį kalbės abu prezidentai. Pastebėsiu, kad A.Lukašenkai iki dabar nors ir sunkiai, bet sekėsi išvengti kelionės į Maskvą. Tačiau šį kartą Kremlius rado svertų jį priversti. Labai sunku pasakyti, kiek savarankiška liks Baltarusija po šios "integracijos". Teks labai atidžiai klausytis, ką pasakys abu prezidentai po "jaukaus" savaitgalio kartu, ir ką V.Putinas pasakys per Naujametinę kalbą.

Aš manau, kad teks padirbėti mūsų valstybės vadovams, Europarlamento nariams, diplomatams ir visiems, galintiems būti išgirstiems Vakaruose - vakariečiai visiškai kitaip matytų problemą, jeigu A.Lukašenką po rūmų perversmo vieną rytą būtų pakeitęs šaunus armijos arba KGB generolas. Lėta "ekonominė integracija" daug kam Vakaruose atrodys taip pat normaliai, kaip tiesiog bendros ekonominės rinkos anapus ES sienos sukūrimas.

Bet taip nebus - Kremlius pagaliau ryžosi žingsniui, kuris be abejonės yra agresyvus ir keliantis didelę grėsmę visų pirma Lietuvos nacionaliniam saugumui. Dabar jau aiškiau, kam Rusijai reikėjo vieno tūlo europarlamentaro vizito. Netrukus informacinio karo Baltarusijos fronte bus ir daugiau šūvių. Deja, jie bus gana taiklūs, o mes nelabai turėsime kuo į juos atsakyti.

Turkija ir JAV - naujas puslapis tarpusavio santykiuose?

D.Trumpo administracija paskelbė labai greitai, per 30 (kiti šaltiniai nurodo 60-100) dienų, išvesianti visus 2000 JAV karių iš Sirijos. Tai sukėlė sąmyšį ir prieštaravimus tiek demokratų, tiek respublikonų stovyklose. Vienas iš argumentų "prieš" yra tai, kad toks skubus išvedimas vėl suaktyvins Islamo valstybės veikimą ir sustiprins ryžtą, bei, atvirkščiai - susilpnis palaikomų grupuočių moralę. Be to, tai sustiprins ir Irano pozicijas. Izraelis taip pat pasijuto apgautas ir nuskriaustas.

O visos šios istorijos pradžia buvo Turkijos paskelbtas ketinimas pradėti plataus masto operaciją Sirijoje. Sulaukiau klausimų - o kaipgi tokiu atveju elgsis amerikiečiai?

Prisipažinsiu, į tokią turkų deklaraciją žiūrėjau kiek nepatikliai, o visai neseniai FB įraše Turkijos pranešimus apie ketinimus įsigyti 120 vnt. amerikietiškų naikintuvų F-35 ir neva apie Trumpo pažadus išduoti Guleną įvertinau sekančiai: "greičiausiai tai tiesiog pigus ir nelabai vykęs mėginimas padrumsti vandenį, "sugundyti" D.Trumpą ketinimu pirkti brangius naikintuvus mainais į Guleno ekstradiciją."

Gana netikėtai paaiškėjo, kad tarp Turkijos ir JAV vyko tylūs pokalbiai užkulisiuose: šiandien (tiksliau jau vakar) JAV Gynybos departamentas paskelbė apie planuojamą raketinių sistemų "Patriot" pardavimą Turkijai FMS (Foreign Military Sale) formate.

Ir čia prasideda didžiausias įdomumas. Sugretinkime keletą faktų, kurie po vieną žiūrisi vienaip, o visi kartu - kitaip:

1. Turbūt jau visi žino D.trumpo silpnybę - pažadėk ką nors nupirkti iš JAV, ir tarpusavio santykiai pagerėja ženkliai ir greitai. Turkijos prezidentas tą puikiai supranta.

2. 120 naikintuvų F-35 yra milžiniškas pirkinys. Nes jie tarnaus ilgus ilgus metus, jų eksploatacija ir aptarnavimas padės sukurti ir išlaikyti daug darbo vietų Amerikoje ilgus dešimtmečius. Tačiau neišvengiamai kyla klausimas - ar Turkija pajėgi juos įsigyti ir eksploatuoti? Mano nuomone greičiau ne, negu taip. Tačiau D.Trumpą patenkintų ir mažesnis, bet konkretus skaičius.

3. Turkijos planuojamas įsigyti "Patriot" skaičius nėra didelis, o bendras skaičius kartu su užsakytais S-400 kaip tik atitiktų pačius didžiausius turkų lūkesčius stiprinant oro gynybą. Klausimas - ar Turkija "patemps" 3,5 mlrd. JAV dolerių pradinių išlaidų, įsigyjant "Patriot"? Vėlgi, teigiamai atsakyti lengviau, negu dėl 120 vnt. F-35, bet yra abejonių.

Ir čia reikėtų prisiminti, kad beveik prieš 10 metų Turkija jau buvo gavusi JAV sutikimą įsigyti "Patriot" oro gynybos sistemų už 7,8 mln. dolerių, tiesa, beveik 3 kartus daugiau, nei eina kalba šiandien. Šiandien įsigyjamos sistemos jau kainuotų apie 30 proc. brangiau, lyginant su prieš kiek mažiau nei 10 metų gautu pasiūlymu.

Prisipažinsiu, šį vakarą dar negalėčiau pasakyti, kiek ir ko įpirks Turkija, ir ar JAV išduos Guleną Erdoganui. Nes Erdoganas labai nori Guleno, o D.Trumpui reikia užsakymų, netgi užtenka pažadų pirkti. Dar D.Trumpui reikia spręsti problemą su Roberto Muellerio tyrimu, nuo įtarimų pereinančiu prie kaltinimų ir teismų nuosprendžių artimiausiems D.Trumpo bendražygiams bei pagaliau susiformavusių kaltinimų pačiam prezidentui. Tegul dar tebekabančių ore, bet su aiškiai jaučiamu sieros kvapu ir griaustinio dundėjimu.

O Erdoganas jau tiek kartų įrodė sugebantis išsisukti nuo savo garsiai duotų "tvirtų" pažadų, kad ir šį kartą juo tikėti ir pasitikėti yra labai sunku. Bet nenustebčiau, jeigu jis ir vėl sugebėtų išsisukti iš S-400 kontrakto su Rusija, ir pirkti "Patriot". Arba išsisukti iš kontrakto su Putinu ir pažadų Trumpui ir vėl pradėti flirtuoti su prancūzų ir vokiečių ginklininkais bei vyriausybėmis.

Sunkiausiai nuspėjama dėl F.Guleno ekstradicijos - nors sunkiai įsivaizduoju, kad tai įvyktų, bet visiškai tokio atvejo atmesti negaliu.
Kaip JAV karių išvedimas paveiks Sirijos įvykius? Akivaizdu, kad tai sustiprins Assado, Rusijos ir Irano pusę bei atriš rankas Turkijai. Ir susilpnins tuos, kuriuos rėmė ir apmokė amerikiečiai.

Taigi - prie šios temos dar teks neišvengiamai sugrįžti.

Žvilgsnis iš po šarvo: hipotetinis Ukrainos katerių mūšis Kerčės sąsiaurio incidente

Po Krymo okupacijos ir Rusijos karinės intervencijos Rytų Ukrainoje mūsų draugai ukrainiečiai susidūrė su keletu naujų saugumo ir gynybos problemų. Viena iš jų - grėsmė galimam "koridoriui" iš Rusijos į okupuotą Krymą nutiesti. Be pavojaus būti užpultiems sausumoje, čia iškilo būtinybė ir turėti bent minimalią apsaugą nuo puolimo ir apšaudymo iš jūros. Rusijai pastačius tiltą per Kerčės sąsiaurį ir pradėjus agresyviai reikšti pretenzijas kontroliuoti Azovo jūrą, Ukrainai teko rasti atsaką.
Kaip viena iš šio atsako sudedamųjų dalių tapo karinių jūrų pajėgų demonstracinis buvimas Azovo jūroje - arba military presence.
Toks politikos įrankis itin populiarus, bet jūroje jį dažniausiai naudoja didelės šalys, turinčios didelius laivus ir didelius laivynus. Be jokios abejonės pirma asociacija - JAV lėktuvnešiai ir lėktuvnešių grupės, kurios akivaizdžiai demonstruoja JAV politinę valią tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Valią, ir galią ją įgyvendinti. O štai šių svarbiausių veiksnių - valios ir galios - Ukrainoje reikėtų labai gerai paieškoti.
Demonstruoti Ukrainos laivyno valią ir galią buvo patikėta mažiems šarvuotiems kateriams Giurza-M. Kodėl? Nes daugiau nėra kam.  Iš sovietinio palikimo liko vos keletas laivų, kuriuos būtų galima pavadinti koviniais. Bandydami spręsti šią problemą, ukrainiečiai nusprendė pasistatyti 20 šarvuotų katerių Giurza-M. Šešis iš jų spėjo pastatyti ir priimti tarnybon. Kadangi būtent šie kateriai yra pasakojimo herojai - visas dėmesys jiems.

Iš pirmo žvilgsnio Giurza-M atrodo neblogai. Tikriausiai žinote, kad yra tokia gyvatė - giurza. Labai nuodinga, stipri ir kovinga. Pavadinimas itin tiko pasirinktam kateriui. Jis turėjo būti greitas, vikrus, gerai ginkluotas ir šarvuotas. Užkabinsi - pasigailėsi.
Kateris ginkluotas dviem distanciniu būdu valdomais moduliais BM-5M.01 Katran-M, arba KAU-30M, t.y. "sujūrintas" modulis lengvai šarvuotai technikai. Šio modulio pavadinimų galima rasti ir daugiau, nesu tikras, kuris iš jų yra oficialus, tačiau tai ne esmė. Esmė ginkluotė: 30 mm pabūklas ZTM-1 (300 sviedinių), 30 mm automatinis granatsvaidis KB-117 (ukrainietiška sovietinio AGS-17 modifikacija, 29 granatos), 7,62 mm kulkosvaidis KT-7,62, taip pat sovietinio PKM variantas, 400 šovinių) ir 2 prieštankinės raketos "Barjer". Įspūdinga, tiesa? O juk pabūklas dar ir stabilizuotas, yra TV ir termovizinė kameros.

Bet gyvenime viskas atrodo kiek kitaip, nei reklaminiuose prospektuose. Šarvai yra tik pavadinimas, galintys atlaikyti tik 7,62 mm šarvamušes kulkas iš 300 atstumo, ir tai tik pasirinktose vietose, kitur - šaudyk skersai išilgai kad ir paprastu "kalašnikovu", o ginkluotė labiau tinkama kovoti su sausumos pajėgomis Dnipro pakrantėje, bet ne su karo laivais.
Kateris gavo daug Ukrainos ir užsienio šalių, ypač Rusijos, žiniasklaidos ir besidominčių žmonių dėmesio. Ir nelabai pelnytai. Nes, tiesą pasakius, tai yra nedidelis upėms skirtas kateris su labai kukliomis galimybėmis, kurį į jūrą Ukraina išleido tik todėl, kad daugiau nebuvo ką. Bet išleido.
Ir labai greitai du šio tipo kateriai tapo Rusijos įžūlios ir agresyvios provokacijos auka - lapkričio 25 d. kateriai "Berdiansk" ir "Nikopol" bei jų lydimas vilkikas "Jany Kapu" buvo apšaudyti Rusijos pasienio apsaugos tarnybos laivų, atakuoti, paimti ir nuvilkti į Rusijos karinę bazę Kerčėje. Šie įvykiai žinomi visiems, tačiau aš pamėginsiu pažvelgti iš kitos pusės, tiksliau, iš po Giurza-M šarvo - kokios būtų buvę ginkluoto susirėmimo su Rusijos pajėgomis pasekmės hipotetinio pasipriešinimo atveju. 
Taigi, su kokiomis rusų pajėgomis susidūrė ukrainiečių "Berdiansk" ir "Nikopol". Kadangi vieno teisingo atsakymo į šį klausimą nėra, remdamiesi šiuo metu turima informacija (po 5 min gal jūs žinosite daug daugiau) nusistatysime tam tikrą hipotetinio susirėmimo legendą. Taigi, pastudijavus nuotraukas, video ir interneto platybes galima identifikuoti sekančias rusų pajėgas:
sargybinis laivas "Izumrud" (vandens talpa apie  700 t, 1x6 (t.y. šešiavamzdis) 30 mm pabūklas AK-630, 2x12,7 mm kulkosvaidžiai Kord)

Izumrud

sargybinis laivas "Don" (1200 t, 2x6 30 mm pabūklas AK-306)

Don

minų traleris "Viceadmiral Zacharjin" (800 t, 1x6 30 pabūklas AK-306, 2x14,5 mm kulkosvaidžiai)

Viceadmiral Zacharjin

šarvuotas artilerijos kateris AK-248 (76,2 mm pabūklas lengvojo tanko PT-76 bokštelyje, suporintas su 7,62 mm kulkosvaidžiu SGMT, 2x25 mm pabūklas 2M-3M, 17x140 mm salvinė reaktyvinė sistema BM-14-17).

AK-248

Netoliese laikėsi ir mažasis priešpovandeninis laivas "Suzdaliec" (76 mm pabūklas AK-76, 1x6 30 mm pabūklas AK-630).

Suzdaliec

 Ginkluotę, skirtą kovoti tik su oro ar tik su povandeniniais taikiniais neminėsime.
Taigi, šie laivai buvo pagrindiniai, kurie būtų dalyvavę puolime prieš ukrainiečių katerius hipotetiškai pasipriešinus. Be jokios abejonės netoliese buvo dar ir daugiau Rusijos karo laivų, tačiau apsiribokime tik šiais, kurių buvimas įvykio vietoje yra vienaip ar kitaip užfiksuotas.
Iš oro Rusijos pajėgas rėmė 2 atakos lėktuvai Su-25 ir 1 sraigtasparnis Ka-52. Vėlgi, skaičiuosime tik šias oro pajėgas, užfiksuotas įvykio vietoje.
Su-25 ginkluotas suporintu 30 mm pabūklu GŠ-30-2, abu lėktuvai po sparnais turėjo po 4 500 kg kalibro bombas FAB-500.
Sraigtasparnis Ka-52 ginkluotas 30 mm pabūklu ir su 2 pakabintais 80 mm nevaldomų raketų blokais, po 20 raketų kiekviename.
Na, o dabar - prie ugnies ir dūmų.
A. Reali situacija.
Rusų pasienio sargybos laivai gauna įsakymą taranuoti ukrainiečių laivus. Sėkmingai taranuojamas vilkikas, tačiau manevringi ir greiti Giurza-M sukasi kaip vijurkai, ir juos bandantys taranuoti rusų laivai susiduria patys: "Don" įmuša nemažą plotą "Izumrud" borto. Tačiau kas tik bėga ir ginasi, tas niekada nelaimės - ukrainiečiai įspaudžiami į kampą, apšaudomi ir, neatsakius į ugnį ugnimi, užgrobiami.

Užgrobti Ukrainos kateriai ir vilkikas Kerčėje

B. Hipotetinė stuacija
Gavę įsakymą pasipriešinti ginklu, ukrainiečių kateriai "Berdiansk" ir "Nikopol", pasinaudodami savo manevringumu, išeina į "Don" bei "Izumrud" borto pusę - tokia padėtis leidžia staigiai iš arti atidengti ugnį iš abiejų, galinio ir priekinio 30 mm pabūklų, taikantis į mašinų skyrių ir į tiltelį, vienu metu į abu arba koncentruojant ugnį į vieną, ir vėliau ją perkeliant į antrą. Tokia laivų padėtis neleistų rusų pasienio laivams panaudoti savo šešiavamzdžių pabūklų, kadangi jie iškelti aukštai ir susidaro didelės "mirties zonos", t.y. laukas, kurio rusų pabūklai negali apšaudyti.
30 mm sviedinių serija iš abiejų pabūklų perskrodė "Izumrud" bortą, išvedė iš rikiuotės mašinų skyrių. Keliose vietose plykstelėjo gaisras. AK-630 sukosi dešinėn, beviltiškai mėgindamas pagauti į taikiklį šarvuotą katerį, esantį visiškai jo ugniai nepasiekiamoje zonoje. Netrukus sviediniai atlėkė ir į tiltelį...
Kaip rodo karų ir lokalinių karų praktika, paskandinti "Izumrud" ir "Don" tipo laivą 30 mm pabūklų ugnimi galima tik labai nelaimingai (o priešininkui - laimingai) susiklosčius aplinkybėms. Tačiau net ir kelių sviedinių pataikymai neišvengiamai sukelia ugnį laive bei ekipažo nuostolius. Iššovus apie 100 sviedinių, degantys, praradę eigą "Izumrud" ir "Don" liktų plūduriuoti, įgulai karštligiškai kovojant su daugybiniais gaisro židiniais.
Tačiau čia sėkmė neišvengiamai paliktų ukrainiečių laivus. Jiems artėjant, toliau nuo pirmojo susidūrimo vietos esantys "Suzdaliec", "Viceadmiral Zacharjin" ir AK-248 pasitiktų 76 ir 30 mm ugnimi.
O net ir 30 mm sviediniai iš "Giurza-M" daro rėtį. Nuotraukoje - "Berdiansk" su 30 mm sviediniu, iššautu iš rusų "Izumrud" sumontuoto AK-630.

Jeigu Fortūna mestų jiems vieną palankų žvilgsnį, du didesni rusų laivai gautų keletą 30 mm sviedinių, tačiau tai jiems nesutrukdytų sušaudyti artėjančius šarvuotus katerius. Greičiausiai vienas 76 mm sviedinys iš "Suzdaliec" iššautas sviedinys sudaužytų vieną iš katerių. Ypatingai pasisekus, lėtas ir turintis pasenusią taikymosi ir ugnies valdymo sistemą rusų šarvuotas kateris AK-248 šaudytų netaikliai ir gautų savo porciją sviedinių, galbūt net tokią taiklią, kad neišsilaikytų ant vandens arba vos vos nupūškuotų iki kranto.
Atakos lėktuvams Su-25 reikėtų labai palankių aplinkybių, kad galėtų atakuoti bombomis - dėl didelio greičio jie galėtų tikėtis atakuoti tik vieną kartą, šarvuotiems kateriams esant pakankamai toli nuo pačių rusų laivų. greičiausiai jiems būtų galimybė vos vieną kartą juos apšaudyti iš pabūklų, ir tik labai trumpa serija. Todėl tikimybė, kad Su-25 smogs mirtiną smūgį būtų minimali.
Susidorojus su "Izumrud" ir "Don", didžiausias ir pavojingiausias priešas būtų sraigtasparnis Ka-62. nevaldomomis raketomis ir 30 mm ugnimi jis neišvengiamai išvestų iš rikiuotės vieną katerį po kito, arba juos sustabdytų ir paliktų bejėgiais taikiniais 76 mm laivų pabūklams.
Variantas B, kaip suprantate, yra tik mano vaizduotės vaisius.
Yra ir laimingas variantas C.
Nesiųsti ginkluotų laivų ten, kur Kremlius gali išprovokuoti užpuolimą kada tik panorėjęs ir sau palankiomis sąlygomis. Jūroje neišsikasi apkasų ir kitaip nefortifikuosi vietovės. Čia nepadės nei sava artilerija, nei šarvuota technika.
Politikai neturėtų siųsti ginkluotų karių ten, kur juos gali neišvengiamai užpulti, tačiau kur jiems patys politikai neleidžia panaudoti savo ginklų. Nes šiandien Ukraina patyrė dar vieną smūgį, ir pralaimėjo dar vieną informacinio karo mūšį.
Nepaisant to, mes esame su Ukraina. Ne Ukraina išprovokavo šią  įžūlią agresiją Kerčės sąsiauryje, tai agresorius pasirinko palankią vietą ir klastingai, iš anksto gerai pasiruošęs, užpuolė. Bet Ukrainos laivyną dar pasieks fregatos iš JAV, bus pabaigti statyti pačių ukrainiečių laivai ir kateriai. Ateis laikas, kai okupantams teks rimtai pagalvoti, prieš ryžtantis provokacijoms jūroje.

Slava Ukraini!

P.S. tekstas rašytas prieš 2022 m. vasario 24 d. invaziją

Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:

Support Egidijus Papečkys at Contribee!

EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon

Sąskaita: AB Swedbank, LT417300010147658150 (paskirtis - už publikacijas)

Žvilgsnis iš po šarvo: lenkiškas šarvuotas transporteris Rosomak

Būna tokių dienų, kai tau netikėtai nutinka kas nors malonaus. Pavyzdžiui, gauni galimybę įlipti į šarvuotą mašiną, kuri tegul ir nėra visai nepažįstama, bet nėra ir gerai pažįstama. Paprastai į ją tik įkiši nosį,  o aplinkui šmirinėja būriai tokių pat smalsuolių. Todėl galimybė laisvai, niekam netrukdant įlipti ir išlipti pro visus liukus ir duris, išbandyti vairuotojo ir taikytojo vietą yra tikras malonumas. Ne, nevairavau ir nešaudžiau, garaže tą ir sunkoka padaryti. Bet vietoje to galėjau atidžiai apžiūrėti šarvus, papildomus šarvus, važiuoklę ir visas instaliacijas.
Tai apie ką aš čia? Žinoma apie lenkišką ratinį šarvuotą transporterį Rosomak, kuris savo ruožtu yra "polonizuotas" (t.y. supaprastintas ir pritaikytas gaminti Lenkijoje) suomiškas Patria AMV XC-360P.

Lenkiškas ratinis šarvuotas transporteris Rosomak

Šis šarvuotas transporteris Lenkijoje gaminamas nuo 2003 m., viso jų pagaminta apie 870, iš kurių 359 yra versija su itališku bokšteliu Hitfist-30P, likę apie 520 vnt. - be bokštelio, daugumoje specializuotos versijos, o 2013 m. buvo užsakyti dar apie 300 vienetų mašinų. 

Mašinos su papildomais šarvais vadinamos "afganistanietiškomis", nes buvo papildomai apšarvuotos būtent misijai Afganistane. Protingi interneto puslapiai rašo, kad grįžus į Lenkiją papildomi šarvai buvo nuimti. Man pasisekė, nes mašinos buvo skirtos ekipažams apmokyti, todėl viena iš buvo su dalimi nenuimtų papildomų šarvų.
Apie mašiną ir šarvus galite pasiskaityti išsamiai internete, informatyvių aprašymų pilna visomis kalbomis. Lietuvių kalba rasite daug kritikos, nes mes, lietuviai, tokie. Todėl nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad mašinai buvo iškelti reikalavimai plaukti ir būti permetamai transportiniu lėktuvu, be to, kad ją būtų galima gaminti Lenkijoje ir kad būtų kuo pigesnė. Už visus šiuos reikalavimus teko sumokėti atsisakant kai kurių kitų privalumų. Viena iš jų - šarvų storis. Tačiau kiek teko girdėti, "afganistanietiškas" variantas pakankamai patikimas, su jomis Afganistane tarnavę lenkų kariai mašina labai patenkinti visais aspektais, tame tarpe ir šarvų apsauga. Kaip čia yra, kuo tikėti - lenkais, ar Lietuvos ekspertais - paliksiu spręsti jums patiems. Kadangi su jiems skirtomis šarvų plokštėmis, tiek pradinio tipo, tiek naujomis, teko susipažintai jau anksčiau, o taip pat patyrinėti ir įvairių priemonių poveikį šarvuotoms mašinoms, aš tiesiog palaikysiu lenkų karininkų nuomonę, kad jiems tokie šarvai atrodo pakankami. Tiesa, jos šarvai, o ypač dugnas, yra kuklesni, nei Lietuvos kariuomenei nupirktų Boxerių. Turbūt daugelis pažįstate tą jausmą, kai atsisėdęs į net visai silpnai šarvuotą mašiną pasijunti daug saugesnis. Toks neobjektyvus, bet malonus jausmas. Nes kaip bežiūrėsi, šarvuotas transporteris nėra taip šarvuotas kaip tankas. Rusiško 125 mm tanko pabūklo sviediniui jokio skirtumo, ar šarvai Stanag 3, ar 6+, todėl mūšyje labai svarbu ne tik šarvai, bet ir taktika bei karių parengimas.
Taigi, pradėsiu nuo vairuotojo vietos. Į ją patekti per vairuotojo liuką - vienas malonumas. Sėdėti ir naudotis visais prietaisais - taip pat. Nesu aukštas vyrukas, bet į plotį užimu pakankamai vietos, tačiau Rosomake man buvo patogu VISUR. Ko norėtųsi vairuotojo vietoje - didesnio ekrano, bet, kaip jau minėjau, buvo šiek tiek pataupyta ir, pagaliau, nuo jų gamybos pradžios jau praėjo 15 metų. Tačiau pasikartosiu - vairuotojo vietoje jaučiausi labai komfortiškai.
Na, o toliau - taikytojo vieta. Nuotraukoje ji yra dešinėje, kairėje matyti vado ekranas.

Į ją atsisėdęs savo žinioje turi 30 mm pabūklą ATK Mk 44 Bushmaster  ir 7,62 mm kulkosvaidį UKM-2000. Po pirmų džiaugsmingų sekundžių erdvioje, patogioje vietoje, pradėjau ieškoti "tarakonų". Pirmas - mažokas taikytojo ekranas, kuris dar buvo man ne itin patogioje vietoje. Naudotis "joysticku" reikėtų pasipraktikuoti, nes neįgudusiais pirštais vietoje bokštelio pasukimo į kairę kartais  kilstelėdavau pabūklą aukštyn. Į dešinę viskas ėjosi kaip sviestu patepta, kaip šimtas pirmą kartą. Sekantis nelabai patogus elementas - optinis taikiklis. Juo reikėtų naudotis, jeigu dėl kokių nors priežasčių taikymuisi negalėčiau naudotis ekranu. Nuotraukoje jis pažymėtas dešinėje viršuje.

Norint juo taikytis, tenka pasisukti dešinėn, šiek tiek kampu važiavimo kryptimi, ir asmeniškai man tenka nevisai patogiai palinkti bei kelti taikytojo sėdynę aukštyn. Ilgesnį laiką pabuvus tokioje padėtyje gerai nesijausčiau. Pats bokštelis Hitfist-30P buvo sukurtas naudoti su 25 mm lengvesniu pabūklu Bushmaster. Ar dėl šios priežasties, ar dėl kitos, bokštelis nesisukioja taip lengvai, kaip norėtųsi. XIX a. pabaigos vokiškas plieninis tvirtovės stebėtojo bokštelis net šiandien sukiojasi maloniau. Teko girdėti, kad dėl bokštelio perkrovimo ant jo negalima sumontuoti ir prieštankinių raketų Spike paleidimo įrenginių. Didesnis nei suplanuota svoris patrumpina eksploatacijos laiką - matomai dėl šios priežasties ir buvo padaryti keli gana ankstyvi atsarginių dalių bokšteliui remontuoti pirkimai. Buvo ir kita priežastis - lenkams netikėtai paaiškėjo, kad HITFIST sumontuoti termovizoriai dirba kitu dažniu, nei Spike raketų valdymo įrenginys.

Bet kokiu atveju, bokštelis smagesnis, nei ukrainietiško BTR-4, kuris tiesiog begėdiškai apkrautas ginkluote. Bus labai įdomu palyginti lietuviškų Boxerių bokštelius.
Pačiu pabūklu lenkai tiesiog entuziastingai sužavėti. 
Rosomakui dažnai prieštaraujama dėl paprastesnės, kaip sako, sunkvežimio, važiuoklės. Čia vėlgi linkęs tikėti lenkų karininkais, kurie sako, kad važiuoklė pasirodė pakankamai patikima ir po Afganistano didelių remontų jai nereikėjo. Vėlgi, kalbant apie Boxerius, jiems grįžus iš Afganistano važiuoklė buvo remontuojama visiems. Ar čia labiau vokiškas tvarkingumas, ar dėl didesnio mašinos svorio tikrai nežinau. Jeigu žinote kaip yra iš tikrųjų - būsiu dėkingas už komentarus.
Neslėpsiu, Rosomakas man patiko. Tuo labiau, kad išlandžiojom skersai išilgai su mašiną ne tikrai gerai pažįstančiu ir su ja Afgansitane tarnavusiu, bet ir savo techniką mylinčiu karininku :) A, taip, korpusas atrodo erdvus, tačiau variante su bokšteliu desanto skyriuje patogiai telpa tik 6 pėstininkai su ginklais ir ekipuote, todėl lenkams teko atitinkamai sumažinti motorizuotą pėstininkų skyrių dviem žmonėmis.
Kaip jau sakiau, nekantriai laukiu galimybės palyginti su mūsų Boxeriu.

Na, o kitas maloniai jaudinantis susitikimas laukė šalimais - lenkiškos pėstininkų kovos mašinos, "bėvupo", arba BWP-1 (sovietinė BMP-1) bokštelis su mokomąja vieta taikytojui. Tiesa, buvo išmontuotas prieštankinių raketų paleidimo įrenginys ir jo valdymo aparatūra bokštelio viduje. Čia jau nėra net ką lyginti su Rosomak, bet jaunystės laikų mašiną prisiminti vis tiek smagu.

QN-506: kinų "Terminatorius" su ... kondicionieriumi

Neseniai aprašinėjau kinų mašiną, panašią į rusišką BMPT "Terminator", kurios nuotraukos buvo "netyčia" nutekintos prieš paroda Zuhai Avia Show 2018 Kinijoje: Šarvuota paramos ugnimi mašina iš Kinijos. Pagaliau pasirodė oficiali informacija. Internetas vėl pilnas pagiriamųjų aprašymų - ypač entuziastingi rusai. O kaipgi, juk pagaliau kažkas dar ėmėmsi konstruoti mašiną, panašią į rusišką BMPT "Terminatorius".

Ant mašinos viršaus dar pastatė ir stebėjimo bei taikymosi "galvą", iškeliamą aukštyn ant stiebo. Puikus sprendimas: matyti toliau, galima apsidairyti saugiai iš už kliūties. Nieko keisto - mašinos kūrėja pristatoma Kinijos firma Wuhan  Guide Infrared, besispecializuojanti tokių sistemų kūrime. Galima apžiūrėti detaliau:

Įgulos darbo vietos viduje atrodo šiuolaikiškai ir įspūdingai. Šiek tiek vėliau parodysiu su tuo modernumu šiek tiek komiškai susijusią detalę.

O dabar pažiūrėkime, dėl ko buvau teisus ir dėl ko klydau savo ankstesniame tekste, preliminariai vertindamas mašiną.
30 mm patrankėlė yra rusiškos 2A72 kopija. Šis pabūklas šaudant labai vibruoja ir dėl to yra netaiklus. Todėl, kaip ir minėjau, jam reikalinga kokia nors palaikanti atrama.
Suklydau dėl nevaldomų raketų - jos yra ne 57 mm sovietinio S-5 tipo, o 70 mm amerikietiško tipo. Gali būti, kad iš šio įrenginio galima naudoti ir tokias pačias valdomas, lazerio spinduliu nutaikomas  raketas, kas laaabai padidina jų efektyvumą. O dviejų tipų valdomos raketos galės šaudyti ir į tankus, ir į dronus bei kitus oro taikinius.
Iki 10 km atstumu taikinius galės apšaudyti smogiamasis dronas,

o žvalgybą vykdyti quadrokopteris.

Pasirodo, ta juokinga privirinta lentynėlė, blokuojanti automatinės gynybos nuo raketų ir granatų įrangą, ir buvo skirta vienam vieninteliam tikslui - parodoje ant jos pastati droną ir pademonstruoti parodoje 😊
O čia piešinukas, demonstruojantis kaip viską gali naikinti ši baisi kinų šarvuota mašina. Taip nesunku viską piešti su kompiuteriu 😊

Pakartosiu tai, ką buvau rašęs praeitame tekste - mašina nėra kovinė, ji skirta tik demonstracijai parodoje, o pats bokštelis jeigu ir bus panaudotas, tai tik ateityje sumontuotas ant kitų mašinų. Šis tanko korpusas paaukštintas "skardiniais" šarvais tam, kad jame tilptų visos tos gražios darbo vietos, kad jas galėtų patogiai apžiūrėti lankytojai. O labiausiai komiška šioje istorijoje yra tai, kad sugrūdus tiek elektronikos į parodai skirtą mašiną ji nėra normaliai aušinama, todėl teko pasirinkti visiškai netradicinį, dar niekda nematytą sprendimą - gale bokštelio pritvirtinti paprasčiausią buitinį kondicionierių, kad neperkaistų ir nenusproginėtų tie visi gražiai viduje mirgantys ekranai ir įgulos darbo konsulės.

Juokingiausia skaityti rusų forumuose pagarbiai aprašinėjamą kondicionierių, kaip "kietą" kinų sprendimą kovinėje mašinoje 😊
Gale dar sumontuotakamera, jau įprasta šarvuotose mašinose, leidžianti stebėti aplinką 360 laipsnių 

Taigi, matome gana įdomų demonstracinį bokštelį, į kurį sudėta visko tiek, kiek įmanoma. Kad jis būtų tinkamas montuoti kovinėse mašinose dar teks gerokai padirbėti. Visgi daryčiau prielaidą, kad bokštelis taip ir liks demonstraciniu, nors jį pamatysime dar ne vienoje parodoje, sumontuotą ir ant kitų šarvuotų tipų mašinų.
Ne viskas auksas, kas žiba

Vienas populiarus mitas apie Merkavą, kurį seniai laikas sugriauti

Karo istorija pilna mitų, kurie taip įsišaknija mūsų galvose, kad juos sugriauti nėra lengva. Vienas iš geriausių pavyzdžių - vokiečių propagandos paskleistas mitas apie tai, kaip lenkų kavaleristai tankus su kardais atakavo. Nors, atrodytų, jis paneigtas daug kartų ir daugybėje vietų, šios propagandinės legendos šalininkų surasti visai nesunku.

Kitas labai gajus mitas yra apie tai, kad Izraelio tankuose "Merkava" esantis papildomas skyrius skirtas pėstininkų desantui pervežti. Pastarasis Lietuvoje dar gajesnis, nei lenkų kavalerijos "szarźa".
Pradėkime nuo pradžių. Nuolat su kaimyninėmis arabų šalimis kariaujantis Izraelis labai plačiai naudojo tankus. Tačiau tankas ne tik brangus ginklas. Ne visada taip paprasta juos įsigyti - Izraeliui ne kartą taikytas viešas ar užmaskuotas embargas. Be to, mūšių ir techninio susidėvėjimo retinamą tankų parką nuolat reikėjo atnaujinti. Po 1967 m. karo ir pokarinių susirėmimų Izraelyje buvo nuspręsta sukurti ir pradėti gaminti savo konstrukcijos tanką, kuriame pagrindinis akcentas buvo nukreiptas į šarvą, t.y. į aukštesnį tanko ir jo ekipažo apsaugos lygį.
Nors pats "kruviniausias" Izraelio tankams ir tankistams karas įvyko 1973 m., naujojo tanko studija buvo pradėta gerokai anksčiau - 1970 m. rugpjūtį, likus vos penkioms dienoms iki mano gimtadienio. Pirmieji prototipai pasirodė tik 1974 m., o pirmas tankų batalionas Izraelio gynybos pajėgose (IDF - Israel Defence Force) - 1980 m., t.y. po 10 metų nuo studijos pradžios. Netrukus tankas tapo tikra legenda dėl savo galimybių išlikti mūšyje ir dėl itin mažų įgulų nuostolių, lyginant su kitais tankais.
Izraelio konstruktorių pasiekimai kelią pagarbą. Ypač atsižvelgiant į tai, kad tai buvo pirmas jų sukonstruotas tankas ir, kad Izraelio pramonės gaminami šarvai kokybiškai atsiliko nuo vakarietiškų šarvų. Problema buvo išspręsta originaliai - perkeliant variklį į tanko priekį. Tokiu būdu variklis tapo papildoma apsauga ekipažui, o tanko gale atsirado papildoma erdvė. Štai šis skyrius ir tapo pagrindu mitui, apie jame pervežamus pėstininkus.

http://bartohoby.blogspot.com/2013/04/merkava.html

Atrodytų, labai patogu - pėstininkai tvarkingai sulipa į tanką, atvažiuoja iki mūšio lauko, čia išlipa ir kovoja bendradarbiaudami su tanku. Būtent tokį vaizdą šaltojo karo metais suformavo tiek sovietinė, tiek vakarietiška karinė žiniasklaida. Buvo pateikiama informacija, kad į šį skyrių telpa 8-10 pėstininkų, t.y. visas skyrius. Abejoti kaip ir nebuvo pagrindo. Bet, abejonės pradėjo kilti vos pradėjus studijuoti sovietų ir NATO šalių kariuomenių organizaciją ir taktiką. Kilo logiškas klausimas - o kodėl taip patogiai nedaro nė viena kita kariuomenė? Tiesa paaiškėjo gerokai vėliau, kai visus taškus ant "i" sudėjo pažįstami Izraelio tankistai. Be daugybės privalumų, tankas su priekyje sumontuotu varikliu turi ir trūkumų. Vieni didžiausių iš jų yra svoris (reikia apšarvuoti didesnį vidinių tanko skyrių tūrį) ir padidėjusi šiluminė tanko signatūra - tankas yra geresnis "šiluminis" taikinys. Bet grįžkime prie aptariamo papildomo skyriaus.
Pirma, Izraelio kariuomenės taktika numato tik vieną pėstininkų kovos būdą - pėsčiomis, išlipus iš mašinų. Šarvuotos mašinos juos gali paremti ugnimi, bet tik būdamos be pėstininkų. Kaip teigia senas Izraelio tankistas veteranas, pavadinkime jį L., dalyvavęs keliuose karuose, padalinio vadas, įsakęs pėstinikams mūšyje dalyvauti sėdint mašinose, galėjo atsidurti ir karo teisme. Viena iš priežasčių be abejo yra tai, kad naudoti amerikietiški šarvuoti transporteriai M3, M5 ir vėlesni M113 buvo labai silpnai šarvuoti. Tačiau ir vėlesnis, tanko "Merkava" bazėje sukurtas taip pat legendinis sunkusis šarvuotas transporteris "Namer" taip pat skirtas tik pervežti pėstininkus - todėl jis nėra laikomas pėstininkų kovos mašina, nors ir šarvuotas praktiškai taip pat, kaip tankas.

APC "Nammer"

Ir čia atreipčiau dėmesį, kad neturėdamas bokštelio su įgula, specialiai pertvarkytu korpusu "Nameras" perveža tik 3 įgulos narius ir 9 pėstininkus. Tai kaipgi į tanką "Merkava" gali sutilpti 8-10? Pastarasis skaičius Izraelio tankistams sukėlė juoką. Kaip ir tai, kad koks nors karininkas galėtų tuo patikėti.
- Tu rimtai? - perklausė L.
Pasak jo, 8 sutilptų, kaip silkės skardinėje, be ginklų ir ekipuotės. Su viena sąlyga - jeigu iš minimo skyriaus iškrautume visus ten esančius sviedinius. Tokiu atveju būtų galima sutalpinti, labai nepatogiai, 4 ginkluotus pėstininkus arba du sužeistuosius su neštuvais. Tačiau iškrauti sviedinių niekas neketina - bokštelyje jų yra tik 6, kiti 12 po užtaisytojo kojomis. Papildomame skyriuje sukrauta 12 konteinerių po 4 sviedinius (105 mm pabūklu ginkluotoje Merkava Mk I). Man dar priminė, kad "Merkava" perveža 60 mm minosvaidžio, sumontuoto bokštelio išorėje, minas, o paskutiniu metu - dar ir papildomas aktyvios apsaugos "Trophy" šaudmenis. Dar dažnai pasiimamos papildomos vandens talpos.
Pasakojama, kad "koridorius" tarp sviedinių yra šventai tanko vadui priklausanti vieta, kur jis gali  nusnūsti :)
Kaip sakė L., į šį skyrių pėstininkai gali būti kišami tik tada, kai jie plūsta krauju po priešo ugnimi. tačiau ir tokiu atveju tankas dažniausiai pridengia jų evakuaciją šarvais ir ugnimi. Vienas iš tankistų prisiminė atvejį, kai jiems teko pervežti kelis pėstininkus, tačiau pasak jų tokia praktika nėra įprasta IDF ir gali būti tik esant labai išimtinėms sąlygoms.
Taigi, "believe it or not", argumentai ant stalo.
Laukiami visi komentarai, nuomonės ir kritika.

Turkijos tolimojo nuotolio oro gynybos perspektyvos

Turkija toliau stebina savo oro gynybos stiprinimo planais - kalba eina net apie naujas tris skirtingas tolimojo nuotolio gynybos sistemas. Tačiau tai nerealu, vadinasi, gudraujama Osmanų imperijoje.

S-400

Pirmiausia - Turkija 2017 m. gruodį pasirašė sutartį iš Rusijos pirkti oro gynybos sistemas S-400, 4 baterijas, kurios turėtų būti pradėtos tiekti jau 2020 m. pavasarį. Tai dar labiau atšaldė santykius su NATO, o ypač su JAV. Mat, pirkti ginklus iš doktrinoje priešiška įvardintos valstybės, nesuderinamus su visa NATO sistema nėra nei padoru, nei racionalu. Be viso kito, JAV turėjo visiškai suprantamus lūkesčius parduoti Turkijai amerikietiškas oro gynybos sistemas "Patriot". Turkų pasiteisinimas, kad perka pigiau, NATO kolegų neįtikino ir netgi suerzino - kai Turkijai reikėjo pridengti savo oro edrvę prasidėjus pilietiniam karui Sirijoje, NATO šalys čia siuntė savo "Patriot" baterijas.

Visgi S-400 buvo užsakytos ir, rodos, ko dar reikia?

EUROSAM

Turkijos norai didesni - sukurti dar vieną, vakarietišką sistemą, kurią gamintų vietoje ir kuri būtų modernesnė už rusišką. Todėl 2018 m. Turkija užsakė studiją dėl tolimo nuotolio oro gynybos sistemos sukūrimo su konsorciumu, kurį sudaro turkų įmonių Alsesan ir Roketsan bei prancūzų-italų EUROSAM, (kuriančiu ir gaminančiu oro gynybos sistemas SAMP/T ir jūrinius variantus su raketomis Aster). Studija turi būti baigta po 18 mėnesių ir rezultatai panaudoti kuriant Turkijoje naują oro gynybos sistemą.

Siper

Tačiau tuo pačiu jau paminėtos Aselsan ir Roketsan sudarė sutartį kurti dar vieną naują tolimo nuotolio oro gynybos sistemą Turkijos ginkluotosioms pajėgoms, kuriai neseniai buvo suteiktas pavadinimas Siper! Apie tai prezidentas R.T. Erdoganas pranešė spalio 31 d. Turkijos vyriausybė dėl šios sistemos, galinčios apšaudyti oro taikinius (tarp jų ir balistines raketas) iki 90 km atstumu. Dar įdomiau, kad pirmosios Siper turi atsidurti daliniuose jau 2021 m. spalį! Teigiama, kad Siper bus kuriama artimo ir vidutinio nuotolio sistemos Hisar pagrindu. Hisar kuriama nuo 2007 m., tačiau iki dabar dar nepriimta ginkluotėn. Tai kokiu stebuklingu būdu tikimasi gerokai sudėtingesnę sistemą sukurti, išbandyti ir pradėti gaminti mažiau nei per 3 metus. Atsakymas prašosi pats - tik pasinaudojant rusų S-400 ir EUROSAM technologijomis. Bet vargu ar ši teorinė galimybė įgyvendinama praktikoje - realiai per tiek laiko galima tik pradėti gaminti pagal licenciją, nes netgi panaudojant atskirus konstrukcinius sprendimus pradėti gaminti visiškai naują oro gynybos sistemą neįmanoma.

Ką gi, tikriausiai šiems ambicingiems Turkijos planams pačiai gaminti oro gynybos sistemas nelemta būti įgyvendintiems, bent jau ne taip greitai, kaip viešai teigiama. Iki šiol Turkijos karo pramonė jau ne kartą pademonstravo savo nesugebėjimą kokybiškai ir laiku sukurti modernias ginklų sistemas, o Turkijos vyriausybė neskuba pirkti jau sukurtas - pinigų aruodas ne be dugno. Bet kokiu atveju Turkijos oro erdvė nebus pridengta nuo galimo smūgio raketomis iki pat 2020-2021 m. Tai yra kaina, kurią tenka mokėti dėl R.T.Erdogano vykdomos vidaus politikos.

Šarvuota paramos ugnimi mašina iš Kinijos

Jeigu dar nematėte šio kinų šarvuoto "žvėriūkščio", jau porą dienų karaliaujančio rusiškuose tinklaraščiuose, tai netrukus neišvengiamai apie jį išgirsite. Mašina buvo pademonstruota vykstant pasiruošimui didžialiam Kinijos aviacijos šou - Zuhai Airshow 2018. Šarvuoto monstriuko vardas dar nepagarsintas, tačiau ją leido "netyčia" nufotografuoti tokiu kampu, kad matytųsi tiek, kiek norisi. Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti - taigi, take a look.

Šarvuota paramos ugnimi mašina, pavadinimas nežinomas, ruošiama eksponavimui Zuhai Airshow 2018

Kodėl ši mašina taip sudomino rusus? Pagrindinė priežastis yra tai, kad ji atkartoja rusišką BMPT "Terminatorius". Trumpai apie BMPT.
Tai kovinė tankų rėmimo mašina, rus. боевая машина поддержки танков. Idėjos autorių nuomone, tankams šiuolaikiniuose mūšiuose, dažniausiai vykstančiuose urbanizuotoje vietovėje, reikalinga parama ugnimi, padedanti kovoti su tankams pavojingais taikiniais artimame atstume. Visų pirma - tai pėstininkai su lengvais prieštankiniais ginklais. Tuo pačiu mašina turėtų būti lygiavertė tankui savo pravažumu ir, svarbiausia, apsaugos lygiu. Kadangi pasaulyje yra daug senų sovietinių tankų T-72, jis ir buvo pasirinktas kaip BMPT bazė. Vietoje originalaus tanko bokštelio montuojamas daug lengvesnis distanciniu būdu valdomas bokštelis. Tai leidžia sutaupyti svorio ir jo sąskaita sustiprinti tanko korpusą. Bokštelyje sumontuoti 2 30 mm automatiniai pabūklai, 7,62 mm kulkosvaidis, 4 prieštankinės raketos Kornet ir priklausomai nuo modifikacijos dar gali būti montuojami du 30 mm automatiniai granatsvaidžiai korpuse. Kurioziška, tačiau visa ši ginkluotė ne itin tinkama tam, kam skirta. Apie tai esu rašęs anksčiau (BMPT-72 Terminator, Russian Arms Expo 2013), todėl labai nesiplėsiu. 
Iš pirmo žvilgsnio kinų mašina atitinka savo rusišką analogą: tanko Type 59 (kiniška seno sovietinio tanko T-54 modifikacija) bazė, bokštelis pakeistas nauju valdomu distanciniu būdu. Ginkluotė: 30 mm pabūklas, 7,62 mm kulkosvaidis, automatinis (40 mm?) granatsvaidis, 4 prieštankinės raketos, automatinė gynybos sistena, numušanti atlekiančias priešo prieštankines raketas ir granatas, ir  - šiek tiek skirtumų: kinas dar turi 20 nevaldomų raketų, analogiškų aviacinėms, panašu į 57 mm sovietinio S-5 tipo 

Nevaldomos raketos, po 10 kiekviename bloke, greičiausiai 57 mm sovietinio S-5 tipo,

ir - tanko Type 59 korpusas labai paaukštintas, o korpuso papildomi šarvai atrodo, švelniai tariant, nesusipratimas. Atkreipkite dėmesį į papildomas šarvines konstrukcijas korpuso priekyje. Kad jos geriau matytųsi, dvi (2-a ir 6-a) papildomų šarvų sekcijos išimtos.

Papildomų šarvų blokai korpuso apačioje

Taigi, kas šioje kinų mašinoje atrodo keistai?
Pirma - korpuso modifikavimas kilstelint jo stogą yra brangi investicija. Kol kas tokioms pertvarkoms ryžosi tik Izraelis, konstruodamas sunkųjį šarvuotą pėstininkų transporterį "Namer". O korpuso priekyje viršutinėje dalyje du stikliniai langeliai, pridengti plono metalo plokštelėmis ant vyrių labiausiai primena ketvirto dešimtmečio tankus. 

Langelis, pridengiamas plona šarvų plokštele, visiškai silpna ir nepasaugota nuo  jokių prieštankinių ginklų vieta

Ir iš viso atrodo taip, tarsi mašina su bokšteliu būtų sujungti dirbtinai. Greičiausiai taip ir yra. Tiesiog sukonstruotas bokštelis netiko ant tanko Type 59 bokštelio pagrindo, todėl teko perdirbinėti virš - tik imituojant šarvavimą tai nebuvo nei brangu, nei sudėtinga. Kad tai tik provizoriškas tanko+naujas bokštelis derinys parodai rodo ir aktyvios gynybos sistemos kovinių elementų (mini raketų, naikinančių prieštankines raketas ir granatas) sumontavimas - jos "stovi" ant plokštės, kuri blokuoja šaudymo kampą, trukdydama pažeisti dalį atlekiančių prieštankinių kovinių dalių. 

Pats bokštelis sukurtas specialiai eksportui į trečio pasaulio šalis. Ant jo "sukrauta" perdaug ginkluotės, kad ją būtų galima efektyviai panaudoti, plius visų ginklų balistinės trajektorijos labai skirtingos, kas irgi efektyvumo nedidina bei reikalauja gero karių parengimo - o kur tokių rasti trečio pasaulio šalyse? Tačiau tikrai patiks įvairiems karo vadukams, warlordams,. Tik klausimas - ar jie įpirks? Prieštankinės raketos - greičiausiai HJ-12, kurias kinai reklamuoja kaip amerikietiško Javelin analogą. Netikėkite - nepaisant sugebėjimo vogti ir kopijuoti kol kas ketvirtį amžiaus skaičiuojančio Javelin jiems gerai nukopijuoti nepavyksta.
Panašu, kad vėliau bokštelyje atsiras ir futuristinis apvalkalas pabūklui, sumažinantis jo vibraciją šaudant ir taip padidinantis taiklumą.

bei toks ar panašus stebėjimo ir taikymosi blokas

Bet kokiu atveju, apie šią mašiną girdėsime ir ją matysime dar ne vienoje parodoje, greičiausiai bokštelį pamatysime ant kokios nors kitos pigesnės kinietiškos mašinos bazės, galbūt ratinės, tačiau eksportinės sėkmės aš negarantuočiau. Vos už savaitės kinai paviešins daugiau jos techninių duomenų. O laikui bėgant bus galima įsitikinti, ko vertos šios mano pradinės įžvalgos.

a

Klaipėdos gynyba 1938 m.: durtuvais - prieš laivyno paradą

Tarpukaryje Klaipėdai buvo iškilusi reali grėsmė būti užimtai ginklu Vokietijos kariuomenės. Nors 1939 m. kovo mėnesį Vokietijos ultimatumas buvo patenkintas ir Klaipėda bei Klaipėdos kraštas buvo vėl atplėšti nuo Lietuvos, turime pripažinti, kad toks pavojus buvo kilęs ir Lenkijos ultimatumo metu 1938 m. kovą.

Šiems įvykiams skirta nemažai darbų, tačiau dauguma jų yra istoriniai plačiąja prasme, o tyrimai, kurie galėtų būti priskirti karo istorijos sričiai, dar yra labai reti. Kariuomenė ir karo veiksmai yra tik didžiosios politikos priemonės, tačiau visiškas karo istorijos, karinių vieno ar kito įvykio aspektų ignoravimas gali atsiliepti ir istorinio tyrimo vertei, sudaryti prielaidas neteisingų išvadų formavimui. 

Eventualius karo veiksmus Klaipėdoje 1938 m. vertėtų aptarti remiantis prof. Šarūno Liekio darbu „Laivyno paradas“ ir neįvykusi Klaipėdos okupacija 1938 m. Nežinomi Lietuvos ir Vokietijos santykių puslapiai.[i]

Šį straipsnį galima drąsiai pavadinti būtent karo istorijos darbu, kadangi jame pateikti labai siauri ir specifiniai, tačiau preciziškai parengti Vokietijos karinio jūrų laivyno (Kriegsmarine) planai, skirti Klaipėdos užgrobimui 1938 metų kovo mėnesį. Pasiremsiu ir kitais šio autoriaus darbais, tame tarpe knyga,  išleista anglų kalba, 1939– the year that changed everything in Lithuania's history[ii] ir straipsniu 1939 m. Vokietijos karinė agresija ir Lietuvos galimybės valdyti karinę krizę[iii], taip pat kitų istorikų darbais, prieškario statutais ir dokumentais.

 Kai kuriuos  prof. Š. Liekio teiginius vertinčiau kritiškai. Pvz., profesorius teigia, kad: „1938 m. kovo 18–19 d. krizės metu Lietuvos kariuomenės štabo II skyrius apie padėtį Rytprūsiuose neapibrėžtai teigė, jog „reikia manyti, kad lenkams puolant Lietuvą vokiečiai irgi galėtų pakeisti savo norus Lietuvos nenaudai“. O apskritai „mūsų kariuomenė per š. m. kovo mėn. 17 d. Lenkų ultimatumą savo uždavinius atliko“. Šis optimistinis tonas nebuvo pagrįstas to meto nacistinės Vokietijos planų žinojimu ir detalia jos parengiamųjų veiksmų, reaguojant į 1939 m. kovo 17 d. krizę, analize. Vokietijos planų vertinimas dar kartą įrodo, kad negalima pasitikėti tarpukario Lietuvos karinių struktūrų pateikiama informacija ir karinės analizės vertinimu.“[iv] Su tokia išvadą negalėčiau sutikti. Bet grįžkim prie archyvinio dokumento, kurį pateikdamas autorius ir daro tokius vertinimus: „Neseniai šios publikacijos autoriui JAV nacionaliniame archyve Vašingtone, tarp kitų su Lietuvos istorija Antrojo pasaulinio karo metais susijusių dokumentų pavyko rasti iki šiol istoriografijoje nežinomą 1938 m. kovo 18 d. Vokietijos laivyno karinės operacijos, pavadinimu Flottenparade (vok. „Laivyno paradas“), planą, pagal kurį, Lenkijai pradėjus karinius veiksmus prieš Lietuvą, Vokietija būtų užėmusi Klaipėdos miestą.“[v] Ir šis planas iš tiesų yra istorikui nepaprastai reikšmingas vertinant 1938 m. kovo mėnesio įvykius ne tik Klaipėdoje, bet ir visos Lieytuvos mastu.

Prof. Š.Liekis, remdamasis šiuo planu[vi] tvirtina, kad jūrų desantas būtų buvęs sėkmingas, Klaipėda užgrobta. Susiduriame su problema, būdinga didesnei daliai karo istorijos tyrimų. Radę dokumentą, tokį  kaip planas Flottenparade, istorikai jį neginčijamai priima kaip faktą. Iš dalies tai tiesa – plano Flottenparade parengimas yra įvykęs istorinis faktas. Ar šis planas buvo realus ir šimtu procentų įgyvendintinas? Mums su jumis vertėtų padiskutuoti, išsiaiškinti, kokios pajėgos buvo numatytos šiai suplanuotai Vokietijos jūrų desanto operacijai, kokiomis pajėgomis kiek ir kokios Lietuvos kariuomenės buvo Klaipėdoje ir Klaipėdos apylinkėse, kaip, kada ir kokiomis pajėgomis Lietuvos kariuomenės daliniai galėjo pasipriešinti ir apsunkinti arba visiškai sutrukdyti šio plano įvykdymą. Nesurinkus ir neišanalizavus tokių duomenų daryti kokias nors išvadas būtų sudėtinga. Pradžiai apžvelkime jūros desantų galimybę iki aptariamo įvykio.

Jūrų desantai Lietuvos pajūryje

Lietuvoje gyvuoja naratyvas pervertinti jūros desantų Lietuvoje galimybę ir svarbą. Pirmą kartą jūrų desanto grėsmė Pirmosios Respublikos ginkluotosioms pajėgoms kilo 1923 m., į jų užimtą Klaipėdą įplaukus Prancūzijos karo laivų "Voltaire", "Algerien" ir "Senegalais" grupei. Prof. dr. Š. Liekis teigia, kad  „nebūtų buvę realu abejoti, kad įsikišus Prancūzijos karo laivyno pajėgoms sukilimo baigtis būtų buvusi nuspręsta.“[vii] Toks pat požiūris būdingas ir kitiems istorikams bei daliai visuomenės. Vėlgi, su tokia nuomone nebūčiau linkęs sutikti. Panagrinėkime skaičius. Šarvuočio „Voltaire“ įgulą sudarė apie 900, „Arabe“ klasės minininkų „Algerien“ ir „Senegalais“ – apie 80 jūreivių. Tik nedidelė dalis iš beveik 1000 šių laivų įgulų narių galėjo būti panaudota desantui į Klaipėdos miestą - įgula karo laive turėjo daug darbo, ir negalėjo išskirti didesnių pajėgų desantui. Ginkluotiems šautuvais ir nedideliu skaičiumi kulkosvaidžių, neturintiems kitų sunkesnių paramos ginklų prancūzų jūreiviams būtų tekę susikauti su apie tūkstantį vyrų siekiančiomis sukilėlių pajėgomis, turinčiomis apie 20 kulkosvaidžių (neskaičiuojant paimtų iš nugalėtų prancūzų alpių šaulių).  Įspūdinga prancūzų laivų artilerija (4 305 mm, 12 254 mm, 16 75 mm, 10 47 mm pabūklų „Voltaire“, po 1 120 mm, 4 76 mm pabūklus „Algerien“ ir „Senegalais“), pavojinga pakrantės įtvirtinimams ir artilerijos baterijoms (kurių Klaipėdoje neturėta), buvo bevertė prieš lengvai ginkluotus lietuvių sukilėlius, išsimėčiusius Klaipėdos mieste. Laivynas, negalintis galinga artilerija apšaudyti taikų miestą, ir hipotetinis gražiai aprengtų, bet menkai ginkluotų jūreivių desantas prieš gausesnius lietuvių karius ir šaulius, kurių dalis kovos patirties sėmėsi pirmojo pasaulinio karo apkasuose ir kovose dėl Nepriklausomybės, stipriai motyvuotus ką tik pasiektos pergalės prieš elitinį prancūzų pėstininkų dalinį. Tarsi galingas ryklys prieš aštrius dantis iššiepusį vilką – vienas negali išlipti į krantą, kitas – įbristi į jūrą. Greičiau jau į jūrą būtų nušluotas prancūzų desantas, ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Antantei teko nuryti karčią piliulę. Krizė buvo išspręsta taikiomis politinėmis priemonėmis, o Klaipėdos miestas ir kraštas liko Lietuvai. 

Prancūzų karo laivas "Voltaire"

Ši ryžtinga karinė operacija "pilkojoje zonoje" yra plačiai tyrinėta ir ją šį kartą giliau neliesime, toliau kalbėsime apie jūrų desantus. 

Sukilėliai Klaipėdoje

 Taigi, tarpukaryje mūsų laivyno karininkai kankinosi troškiuose tirštuose mokomojo karo laivo Prezidentas A.Smetona išmetamuose dūmuose ir, pavydžiai besidairydami į artimiausius kaimynus, kūrė laivyno vystymosi planus, skaičiavo projektų biudžetus ir nuolat grasino mistiniu priešo desantu. Nesvarbu, kad 525 km sausumos siena su Lenkija, be jokių fortifikacinių įrengimų, kuriai pilnai pridengti kariuomene nebuvo pajėgų, sudarė palankias aplinkybes veikti gausesnei Lenkijos sausumos kariuomenei, tame tarpe ir kavalerijai, o štai ne tik pajėgų jūrų desantams, bet net ir minčių  apie juos Lenkijoje nebuvo. Perpus trumpesnė siena su Vokietija taip pat buvo lengvai įveikiama, o šios šalies karinė galia nuolat didėjo.

Mokomasis karo laivas "Prezidentas Smetona"

1938 m. jūrų leitenantas Vytautas Kuizinas Lietuvos karininkų laikraštyje "Kardas" publikuotame straipsnyje Jūra ir jos gynimas[viii] išsakė nuomonę, kad Lietuvai reikalingas pakankamai stiprus laivynas, nes poreikis gintis jūroje ir apginti savo pakrantę yra didelis. Jo teigimu, reikėjo kelių povandeninių laivų, remiamų antvandeninių torpdeinių laivų, kelių pagalbiniai laivų minų gaudymui, mokymui ir kt., o svarbiausia - keleto upių laivų vidaus vandens kelių apsaugai. Pasak jo, "šitoks laivynas, drąsių vyrų valdomas, pažįstamoje pakrantėje ir iš anksto paruoštoje pozicijoje gali padaryti puolančiam laivynui tokių žymių nuostolių, kad puolimo rengimas vargu apsimokėtų." Kaip ir galima tikėtis, jauno, neseniai karjerą pradėjusio jūrų karininko požiūris labiau atliepė jo norus, nei realią padėtį. V. Kuizinas savo straipsnyje sumenkino aviacijos vaidmenį pakrančių gynyboje ir įrodinėjo, kad aviacijos įsigijimas ir išlaikymas yra brangesnis, nei karo laivų. Todėl nenuostabu, kad iš karto jo išsakytiems teiginiams oponavo Lietuvos karo aviacijos mjr. Kazys Šimkus. Jis įrodinėjo karo aviacijos galią ir jos galimybes kovoje prieš laivyną bei užtikrinant pakrančių apsaugą. Su daugeliu teiginių būtų sunku nesutikti, tačiau visgi esminis akcentas būtų šioje citatoje: „Dėl desantų, mano nuomone, mums nėra ko sielotis, nes mūsų galimiems priešams sausuma arčiau ir greičiau“.[ix] Be jokios abejonės, Lietuvos geografinė padėtis sąlygojo, kad laivynas nebuvo prioritetu ir nebuvo kertiniu akmeniu valstybės gynyboje. 

Dėl tokios geografinės padėties, Lietuvos teritorijoje jūrų desantai nebuvo aktualūs ir carinėje Rusijos imperijoje. Dar 1923 m. Teodoras Daukantas, aptardamas carinės Rusijos Baltijos jūros pakrantės gynybą konstatavo: „Taigi, ekonominiu atžvilgiu Baltijos jūros apystovose, Rusijai buvo patogiau gintis sausumos pajėga. Strateginės apystovos taip pat kalbėjo sausumos gynimosi nauda.“[x], bei padarė išvadą: „Vartoti jūrų būdą Lietuvos krantams ginti, matyti, iš pagrindų būtų metodologinė klaida.“[xi]  Straipsnio autoriaus teigė: „...Klaipėdos miestui ir uostui apsaugoti nuo bombardavimo iš jūrų, reikėtų ši vieta įtvirtinti, pastačius nuolatinę jūrų bateriją“[xii] Specialiai sudaryta komisija priėjo tos pačios nuomonės. Ar nekeista, kad vėliau paminėto straipsnio autorius, jūrų kapitonas T. Daukantas (buvęs carinės Rusijos jūrų karininkas, 1915-1916 m. dalyvavęs rengiant „popierines“ rusų desanto operacijas), tapęs krašto apsaugos ministru, atsargos generolu leitenantu,  jau piešė niūrias priešo pėstininkų pulkų su tankais išsilaipinimo Lietuvos pakrantėje perspektyvas?[xiii] Tuo tarpu Lenkijos strategai net lazdele smėlyje nebraižė tokių drąsių desanto operacijų, jau nekalbant apie studijas ir atitinkamus kariuomenės bei laivyno mokymus. Nors Sovietų Sąjunga ruošėsi ir atkakliam Lietuvos pasipriešinimui, o kur kas didesnio nei Lenkijos sovietinio Baltijos laivyno 1940 m. birželį nebevaržė nei nugalėtos Suomijos, nei Latvijos ir Estijos pakrančių artilerijos baterijos, jūrų desantas į neapsaugotą Lietuvos pajūrį nebuvo planuojamas. Vienintelė šalis, apie kurios planuotą Klaipėdos užgrobimą iš jūros yra žinoma, buvo Vokietija.

Visų pirma norėtųsi pastebėti, kad tai yra vien Vokietijos karinio jūrų LAIVYNO planas. Nors šiame plane ir kalbama apie tai, kad reikia atsižvelgti į sausumos kariuomenės padėtį, tačiau nenumatyti nei konkretūs ryšio užmezgimo ir palaikymo būdai, nei bendri veiksmai su sausumos kariuomene ir „penktąja“ kolona Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte. Taigi, iš esmės yra suplanuotas Klaipėdos miesto užėmimas vien karinio jūrų laivyno jėgomis. Pradėkime nuo to, kad aptariamu laikotarpiu Vokietijos karo laivyne nebuvo jokių „jūrų pėstininkų“, „šturmo“, „desanto“ ar kaip nors panašiai pavadintų, specialiai apmokintų laivyno dalinių. Tokie daliniai neminimi ir plane Flottenparade, tad sovietinės propagandos suformuoto kulkosvaidžio juostomis bei granatomis apsikarsčiusių bebaimių rusų matrosų įvaizdžio nederėtų tiesiogiai perkelti į karo istorijos tyrimus. Prof. Š.Liekis teigia, kad Klaipėdoje 1939 kovo 23 d. buvo jūreivių su pėstininkų uniformomis, bet laivyno kepurėmis, ir kad greičiausiai jie buvo iš išsilaipinimo grupių ar kranto apsaugos dalinių.[xiv] Vokietijos karinio jūrų laivyno desantinių dalinių istorija nėra visiškai nežinoma sritis. Tik 1938 m. kovo mėn. Svinemiundėje (vok. Swinemünde, lenk. Świnoujście) buvo suformuota Smogiamoji jūrų kuopa (vok. Marine-Stoßtrupp-Kompanie)[xv]. Ši kuopa dalyvavo 1939 metais užimant Klaipėdą, greičiausiai jai priklausantys jūreiviai su neįprasta apranga, kurią Š. Liekis pavadino pėstininkų uniformomis, ir yra užfiksuoti knygoje patalpintoje nuotraukoje.[xvi] Bet ir šis elitinis padalinys 1939 m. rugsėjį patyrė nepateisinamai didelius nuostolius vykdydamas desantinę operaciją Vesterplatėje, Lenkijoje, nes jokia uniforma ir joks pavadinimas negali atstoti parengimo stokos, ugnies paramos priemonių ir galios trūkumo.

Vokietijos karinio laivyno daliniai, plane Flottenparade numatyti Klaipėdos desantiniai operacijai, buvo sudaryti iš paprastų jūreivių, surinktų iš laivų įgulų[xvii] ir neturinčių jokio specialaus paruošimo bei ginkluotės. Antra, jie neturėjo jokių sunkiųjų priemonių (minosvaidžių, automatinių pabūklų), artilerijos. Sunkiosios priemonės ir artilerija yra nepakeičiami miesto kautynėse. Kaip ir tankai bei šarvuočiai, kurių desantui skirti daliniai taip pat neturėjo. Tai atsispindi ir Lietuvos kariuomenės Pėstininkų statuto II dalyje, Kautynės, kurio esminės nuostatos dėl kovos veiksmų mieste nepaseno iki dabar.[xviii] Žinoma, desantą turėjo remti laivų artilerija. Tačiau ką galima padaryti su laivų artilerija mieste? Ogi sugriauti miestą, šiuo atveju, beje, „vokišką“, taigi „savą“. Naikinant „savus“, „vokiečius“. Tuo tarpu tiesioginiam šaudymui į namo rūsyje arba kuriame nors lange įrengtą ugnies tašką laivyno artilerija netinka visiškai. Plane vokiečiai tokių uždavinių laivyno artilerijai nekėlė, apsiribodami vien priedanga pakrantėje: „Pakrantės srityje bus naudojama kreiserių artilerijos priedanga.“[xix] Prof. Š. Liekis teigia: „Akivaizdu, kad turėdami milžinišką persvarą jūroje bei ore ir galimybę paremti išsilaipinančius dalinius intensyvia artilerijos dalimi, Vokietijos kariškiai būtų sėkmingai išsprendę sau keltus uždavinius.“[xx] Ar tikrai milžiniška persvara jūroje ir ore tokia svarbi, kad neginčijamai nulemia jūrų desanto mieste sėkmę?

Laivai plaukioja jūroje, į krantą „išlipti“ ir užiminėti gatves, paštą ir telegrafą negali. Pedantai vokiečiai tą puikiai supranta, todėl plane numato suformuoti du desantinius batalionus, 1-ą ir 2-ą, kuriuos numatoma sujungti į atskirą pulką. Tačiau ad-hoc suformuoti desanto batalionai nei kiekybiškai, nei kokybiškai neatitinka sausumos kariuomenės batalionų.

Vokietijos ir Lietuvos sausumos pajėgų šaulių batalionai buvo labai panašūs. Kiekvieną jų sudarė vadovybė, ryšių būrys (išskirtas iš pulko ryšių kuopos), 3 šaulių kuopos ir 1 sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa[xxi], šiek tiek skyrėsi tik jų ginkluotė. Tačiau tokio panašumo nerasime tarp minimo vokiečių ad hoc jūrų desanto pulko ir Lietuvos kariuomenės šaulių bataliono ar pulko, kaip kad nėra panašumo tarp mažesnių dalinių ir padalinių.

Taigi, 1938 metų kovo mėnesį Klaipėdoje stovėjo Lietuvos kariuomenės 6-ojo pėstininkų pulko štabas su tarnybomis ir vienas šio pulko šaulių batalionas [atkreipsiu dėmesį, kad pėstininkų batalionas ir kuopa  Lietuvos kariuomenėje buvo vadinamas "šaulių batalionu" ir "šaulių kuopa", tai buvo reguliarios kariuomenės vienetai ir nieko bendro su Lietuvos šaulių sąjunga neturėjo, - E.P.] bei  vienas 4-o artilerijos pulko motorizuotas artilerijos būrys. Pagal karo meto etatus kiekvieną iš 3 bataliono šaulių kuopų turėjo sudaryti trys būriai po 3 šaulių ir 1 įgudusių šaulių ir granatininkų skyrius. Lietuvos kariuomenės šaulių skyrių sudarė 14 karių, ginkluotų šautuvais ir lengvuoju kulkosvaidžiu Brno 26 m. (dar žinomu kaip ZB 26)[xxii]. 

Žvilgtelėkime į vokiečių planą: „Šturmo grupės sudarymui, pvz., 1-osios eskadrinių minininkų flotilės 1-asis ir 2-asis pirmosios išminuotojų flotilės būriai 1-osios divizijos vadui skiria po vieną kulkosvaidį ir po vieną šaulių būrį, susidedantį iš 16 vyrų ir vadovaujamą dviejų puskarininkių, be to, šturmo grupės vadą karininką“.[xxiii] Vokiečių šturmo būrys, 18 vyrų su 1 kulkosvaidžiu, Lietuvos kariuomenės šaulių skyrius – 14 karių su kulkosvaidžiu, T.y., vokiečių šturmo būrys lygus LK šaulių skyriui. Svarbiausia, kad LK šaulių skyrius turi tris lengvuosius kulkosvaidžius, o vokiečių šturmo būrys – vieną, nes, remiantis Kautynių statuto nuostatomis (nepasenusiomis ir šiandien) „Lengvasis kulkosvaidis yra pagrindinis skyriaus ginklas“[xxiv]. Tik išėjus iš rikiuotės kulkosvaidžiui, jį reikalaujama pavaduoti spiestine šautuvų ugnimi. Reikalaujama, tačiau sunkiai įvykdoma. „Nustojęs kovotojų, teturėdamas 3-4 kovotojus lengv. kulkosvaidžiui aptarnauti, skyrius ugnies atžvilgiu vis dar pakankamai pajėgus ir turi toliau vykdyti gautąjį uždavinį“.[xxv] Akivaizdu, kad būrio kovinę vertę labiau lemia ne durtuvų skaičius, o lengvasis kulkosvaidis. Ir durtuvų, ir kulkosvaidžių LK šaulių būryje trigubai daugiau.

Lengvasis kulkosvaidis Brno 1926 m.

Jūreiviai mokintis kautis sausumoje neturėjo kada, nes gilinosi į sudėtingų laivo įrengimų ir mechanizmų aptarnavimą, budėjo nesibaigiančiose vachtose, šveitė denius ir laivo patalpas. Lietuvos kariuomenės kareiviai mokinosi kautis tik sausumoje, tame tarpe ir mieste.

Hipotetinių kovos veiksmų pavyzdys: vokiečių šturmo būrys (ach, kaip skamba, papuoštų bet kurią kompiuterinę „šaudyklę“) išsilaipina ir įsitvirtina kokiame nors pastate. Pvz., pašte. Arba geležinkelio stotyje, kaip numatyta plane Flottenparade. Imkim daugiau, pvz., 2-3 būrius, arba visą desanto „kuopą“. Pusšimtį vyrų su 3 kulkosvaidžiais. Lietuvos šaulių kuopos vadas gauna užduotį stotį atsiimti. Visu ūgiu ir maršo žingsniu neprieisi. Belieka atsigabenti keletą sunkiųjų kulkosvaidžių, tokių batalionas turi 12. Kuopai buvo priimta priskirti vieną-du kulkosvaidžių būrius, t.y. 3-6 sunkiuosius kulkosvaidžius. Tokiu būdu įgyvendinamas dar vienas, nepasenęs iki pat šių dienų, statuto reikalavimas: „...pirmas pėstininkų uždavinys kautynėse bus atsakyti į priešo ugnį ir nuslopinti jo ugniavietes, kitaip sakant, susidaryti ugnies persvarą.“[xxvi] Sutikite, 9 lengvieji ir 3-6 sunkieji lietuvių  kulkosvaidžiai prieš 2-3 vokiečių – užtikrinta ugnies persvara. Tačiau mūsų kulkosvaidžiai mūro sienoms nelabai pavojingi. Padaryti gyvosios jėgos nuostolių, laikinai nuvaikyti vokiečius nuo langų, prispausti prie sienų  gali. Bataliono vadas savo žinioje dar turi 2 automatinius pabūklus Oerlikon. 

Lietuvos kariai su 20 mm automatiniu pabūklu Oerlikon

Šiems mūro siena irgi rimta kliūtis, tačiau jie šaudo ne kulkomis, o sviediniais, kurie turi sprogstamąjį  užtaisą (tiesa, gana nedidelį) ir sprogsta, suformuodami skeveldras. Uždarose stoties patalpose net ir nedideli 20 mm sviedinėliai gerokai pavojingesni nei paprastos kulkos. Bet vokiečių jūreiviai atkaklūs, mūro sienos storos, pasiduoti nenori, ugnis susilpnėjo, bet vis dar pakankamai intensyvi. Lietuvos kariuomenės Kautynių statutas numato, kad kautis be artilerijos pėstininkai gali tik išimtinėmis sąlygomis.[xxvii] Atsižvelgdami į tai, šiandien dažnai menkinami ir juodinami to meto kariuomenės vadai pėstininkų pulkui Klaipėdoje priskyrė 4-o artilerijos pulko motorizuotą artilerijos būrį. Tokį kaip tik suformavo 1938 m. kovo 5 d.[xxviii] Išridenta šaudyti tiesiu taikymu 75 mm prancūziška 1897 m. lauko patranka, atlaikiusi visą pirmą pasaulinį karą, vėliau ir antrą pasaulinį, būtų lemiamas koziris mūsų hipotetiniame mūšyje dėl stoties.[xxix] 

Lietuvos kariuomenės artileristai 76,2 mm lauko patranka

Artilerijai apmalšinus vokiečių įkarštį ir jų kulkosvaidžių ugnį, jau galima pradėti pastato šturmą, karybos abėcėlė, du kart du lygu keturi. Jeigu priešas po artilerijos apšaudymo neiškels baltos vėliavos. Turėdamas užtikrintą ugnies persvarą, kuopos vadas turi galimybę manevrui ir jėgų koncentravimui, t.y. didžiausiomis pajėgomis atakuoti ten, kur silpniausia priešo ugnis ir kur gali būti pasiektas didžiausias netikėtumas. Ir atvirkščiai, neskaitlingas, silpnai ginkluotas desantas, lokalizuotas ginamame objekte, pasmerktas pasiduoti arba tikėtis prasmukti iš apsupimo ir išsisklaidyti mažomis grupelėmis ar pavieniais kariais, nebekeliančiais realaus pavojaus besiginančiai Lietuvos kariuomenei.

Sukarintos organizacijos Klaipėdos krašte

Karo atveju reguliariąją Lietuvos kariuomenę turėjo paremti ir Šaulių sąjunga, o vokiečių jūrų desantą – vietinių vokiečių smogikai.

Pereikime prie vokiečių „penktosios“ kolonos Klaipėdoje. Nors dažniausiai įprasta vartoti terminus SS ar SA smogikai, Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte ginkluotus būrius telkė ir Ordnungsdienst organizacija.  Kaip grėsmingai beskambėtų žodis smogikas, tai nėra koks nors elitinis karys. Netgi atvirkščiai, tokio „kovotojo“ karinis pasirengimas, pasireiškęs marširavimu gatvėmis mušant koją ir traukiant nacistines daineles bei pašaudymu  į butelius ir skardines pamiškėje, trumpi kursai Vokietijoje (kurie buvo vykdomi jau gerokai vėliau nei nagrinėjamas laikotarpis)[xxx] neprilygo Lietuvos kariuomenės (kaip ir bet kurios kitos šalies kariuomenės) pėstininko paruošimui. Tą iliustruoja, pvz., Gdansko pašto gynybos istorija 1939 m. rugsėjo 1 d. Ireguliarių formuočių privalumai ir aukšta motyvacija geriausiai pasireiškia veikiant partizaniniais metodais, gerai pažįstamoje vietovėje prieš smulkius kariuomenės, ypač užnugario, padalinius. Lietuvos kariuomenė Klaipėdoje, paremta vietinių šaulių, buvo tokioje pat gerai pažįstamoje vietovėje, kaip ir vokiečių smogikai, t.y. pastarieji neturėjo esminio ireguliarių grupuočių privalumo.

Gerokai daugiau sukarintoms Vokiečių organizacijoms Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte dėmesio Š.Liekis skiria knygoje 1939– the year that changed everything in Lithuania's history. Autorius, remdamasis Lietuvos kariuomenės dokumentais, konstatuoja sukarintos  organizacijos Ordnungsdienst ir kitų susivienijimų suaktyvėjimą 1939 m. pavasarį[xxxi], t.y. praėjus metams po 1938 m. Lenkijos ultimatumo. Todėl galima konstatuoti, kad „penktosios kolonos“ aktyvumas 1938 m. kovą buvo nepalyginamai mažesnis nei 1939 m.

Prof. Š. Liekio nuomone, prasta padėtis buvo ir su Šaulių organizacija Klaipėdos krašte. Pasak jo, 1938 lapkričio-gruodžio mėnesiais tinkamų kovai šaulių Klaipėdos mieste buvo apie 400, o pietinėje Klaipėdos krašto dalyje – 488, t.y. apie 900 šaulių. Autorius nurodo, kad 1938-10-26 jiems pilnai apginkluoti trūko 368 šautuvų, 14 pistoletų ir 4 lengvųjų kulkosvaidžių, bei iškelia problemą, kad šauliai mokėjo naudotis Maksimo kulkosvaidžiais, bet nebuvo mokinami naudoti Brno 26 m. kulkosvaidžius.[xxxiii] Susipažinę su keletu mėnesių vėlesniu dokumentu randame reikalingas žinias: 1939 m. kovą Klaipėdos šaulių rinktinė turėjo 388 vnt. 88 m. šautuvus ir 481 „trumpą“ šautuvą[xxxiv], 22 pistoletus, 12 lengvųjų kulkosvaidžių 08/15 m.[xxxv]. Sudedame šiuos skaičius ir matome, kad matematiškai individualiu ginklu galime apginkluoti 901 šaulį, o ginkluotiems Maksimo (t.y. 08/15 m.) kulkosvaidžiais šauliams nebuvo būtinybės mokintis naudotis Brno 26 m. kulkosvaidžiais, kurių ginkluotėje neturėta. Dr. Vytautas Jokubauskas pateikia duomenis, kad: „1938 m. gruodžio mėn. XX Klaipėdos rinktinė turėjo 960 šaulių. Rinktinė turėjo 9 kulkosvaidžius, 10200 šovinių jiems, 907 šautuvus ir 58566 šovinius jiems, 200 pistoletų su 2220 šovinių ir 20 granatų..“[xxxvi]. 

Lietuvos kariuomenės šaudmenų vienetas (ŠV) šautuvui buvo 40, lengvajam kulkosvaidžiui – 1000 šovinių. Pėstininkams priklausė neštis 120 šovinių šautuvui (3 ŠV) ir 500 šovinių lengvajam kulkosvaidžiui, dar po 1500 šovinių kiekvienam kulkosvaidžiui buvo pervežama kuopos vežimuose.[xxxvii] Klaipėdos rinktinės šauliai kiekvienam šautuvui turėjo po 64-65 šovinius (1,5 ŠV), kulkosvaidžiui – po 1133 šov. (1,1 ŠV), t.y. šiek tiek daugiau nei pusę šaulių kuopai skirtų šaudmenų, daugiau nei pakankamai pasipriešinti jūrų desantui ir smogikams, be to, skirtingai nei desantą, šaulius papildomai šaudmenimis galėjo aprūpinti 6-as pėstininkų pulkas.

Lietuvos kariuomenės 1932 m. parengtas Klaipėdos gynybos planas[xxxviii] yra labai detalus ir stebina savo įžvalga bei tikslumu ir jame numatytos visos gynybai nuo desanto ir smogikų atakų būtinos priemonės.

Vokietijos kariuomenė Rytprūsiuose

Gerb. prof. Š. Liekis teigia: „Klaipėdos antžeminio užėmimo operaciją turėjo įgyvendinti du jūrų pėstininkų batalionai, kurie turėjo užimti Klaipėdos miestą ir išlaikyti jį iki pagrindinių sausumos pajėgų atvykimo iš Rytų Prūsijos.“[xxxix] Deja, šią citatą atitinkančių duomenų plane Flottenparade nepavyko aptikti. Tačiau tenka visiškai pritarti - Flottenparade sėkmė tiesiogiai priklausė nuo Vokietijos sausumos kariuomenės pajėgų. Kas tai per pajėgos ir kaip greitai jos galėjo pasiekti Klaipėdą?

Rytprūsiuose buvo dislokuoti I-ai Karinei apygardai (Wehrkreis I) pavaldūs daliniai. Visų pirma – trys pėstininkų divizijos: 1-a, 11-a ir 21-a. Šios pėstininkų divizijos buvo taip vadinamos I-os bangos, t.y. ginkluotos pagal pilnus etatus. Iš judriųjų dalinių Rytprūsiuose buvo tik 1-a kavalerijos brigada, o 1937 m. spalio 12 suformuotas vienas (I/10) 10-o tankų pulko batalionas, kuris po keleto pratybų Stablack apylinkėse 1938 m. kovo 26 buvo dislokuotas Zintene, apie 20 km į pietus nuo Karaliaučiaus (Kenigsbergo)[xl]. Karaliaučiuje stovėjo motorizuotas žvalgybos batalionas, kurį sudarė dvi motociklų ir viena šarvuotų automobilių kuopa. Atsižvelgiant į 1939 karo veiksmus su Lenkija galima teigti, kad galėjo būti mobilizuotos dar keturios divizijos: 61-a, II-os bangos, bei 206-a, 217-a ir 228-a, taip vadinamos III-ios bangos. 61-oji nuo 1-os, 11-os ir 21-os skyrėsi tik kai kurios ginkluotės, pvz.,  priešlėktuvinės kuopos, minosvaidžių trūkumu. Jeigu ši divizija buvo daugmaž pilnavertė, tai kitos trys, suformuotos iš vyresnio amžiaus rezervistų, buvo kur kas silpnesnės. Jos visiškai neturėjo priešlėktuvinių ir sunkiųjų pėstininkų pabūklų, minosvaidžių, turėjo daug mažiau transporto priemonių. Priminsiu, Vokietija 1938 m. kovą mobilizacijos nepradėjo, kariuomenės daliniai iš savo dislokacjos vietų arčiau sienos nepajudėjo: „pasienyje jokio judėjimo nepastebėta, sienos apsauga nuolatinė, karių atostogų neleidžia.“[xli] Jau po 24 val. konstatuojama: „Lietuvos vyriausybei Lenkų patiektas sąlygas priėmus padėtis Vokiečių pusėje/išdėstyta Kar. Št. II skyriaus biuletenyje Nr.3/ atslūgo. Bet koks atostogų suvaržymas ir aprengties stovio buvimas atmainytas. Didžiuma puskarininkių su šeimomis/ kaip pas vokiečius priimta/ išvyko sekmadienio atostogų.“[xlii] Kol kas žinomi faktai leidžia teigti, kad jokie nauji Vokietijos kariuomenės junginiai ir daliniai Rytų Prūsijoje 1939 m. kovą nebuvo mobilizuoti ir nedelsiant prieš Lietuvą galėjo būti panaudoti tik kadriniai taikos metų daliniai, kurie buvo nuolatinėse savo dislokacijos vietose. Kaip greitai iš šių vietų Vokietijos sausumos pajėgų daliniai galėjo pasiekti Klaipėdą ir paremti jūrų desantą? Vienas iš svarbiausių kriterijų yra paros žygis, t.y. atstumas, kurį vidutiniškai gali įveikti kariuomenės dalinys arba junginys. Ir taip, maksimaliu paros žygio atstumu pėstininkams ir arkliais kinkomai artilerijai būtų galima laikyti 30-40 km per parą. Žinoma, pėstininkų daliniai galėjo įveikti ir didesnius atstumus, tačiau tai jau buvo išskirtiniai atvejai[xliii], be to, aptariamomis aplinkybėmis vokiečių pėstininkams buvo keliamas reikalavimas ne tik atžygiuoti į Klaipėdą, bet ir iš karto stoti į mūšį, paremiant jūrų desantą miesto kautynėse. Tankų ir motorizuoti daliniai galėjo judėti kur kas greičiau, jų paros žygis siekė 120-150 km. Greičiausi buvo automobiliais pervežami pėstininkai ir motociklistai, kurių paros žygis galėjo siekti 250-300 km. Tačiau tokius žygio tempus niekais galėjo paversti menkiausias pasipriešinimas.

Vokietijos kariuomenė Rytų Prūsijoje visą tarpukarį buvo nukreipta prieš Lenkiją, pasienyje su Lietuva ir netoli jo buvo dislokuota 1-a PD, o apie 60 km nuo Lietuvos sienos buvo vokiečių kavalerijos Rytų Prūsijoje centras – Instenburgas. Taigi, artimiausia stipri Vokietijos kariuomenės įgulą stovėjo Tilžėje. Lietuvos kariuomenė tikėjosi, kad iš Tilžės kiekvienu momentu į šiaurę nuo Nemuno gali būti panaudota 4 pėstininkų (iš jų 3 SA), 1 dviratininkų, 1 motorizuotas (SS) batalionai ir 3-5 kavalerijos eskadronai (SA), 1 artilerijos grupė.[xliv] Tuo tarpu parengtose fotokortelėse nurodyta, kad Tilžėje stovėjo du šaulių batalionai (III/43, III/1), 1 dviratininkų batalionas ir 1 žvalgybinės aviacijos eskadrilė.[xlv] Nuo Tilžės iki Klaipėdos keliu Tilžė-Pagėgiai-Šilo karčiama-Priekulė-Klaipėda buvo apie 100 km[xlvi], kas 2,5 karto viršijo maksimalų pėstininkų dalinių paros žygį (dviratininkams – 1 paros žygis)

Kitas didelis garznizonas buvo Instenburge: čia stovėjo 1-os PD štabas, 1 PP štabas, 43 PP štabas ir 2 šaulių batalionai (I ir II/43),  šio pulko 13-a minosvaidžių ir 14-a PT kuopos, vienas 37-o AP artilerijos divizionas (I/37), 1-6 KP, 1 šarvuotų automobilių kuopa.[xlvii] Tai – 58,5 km iki Tilžės ir apie 160 km iki Klaipėdos[xlviii], viso apie 218 km, kas sudaro net 4 pėstininkų paros žygius. Pasiremkime 6-jo sovietinės kavalerijos korpuso panaudojimo patirtimi 1940 m. vasarą. Pvz., per birželio 8 ir 9 d. 6-a šio korpuso kavalerijos divizija nužygiavo 175-180 km. Kaip savo atsiminimuose teigia korpuso vadas Jeriomenka, „Tokie sunkūs maršai pačioje pradžioje gali pakirsti divizijos jėgas“.  Taigi galime teigti, kad įveikti tokį atstumą būtų užtrukę 2-3 paras.

22. PP daliniai stovėjo Gumbinėje, jų veikimo kryptis – Kybartai.

Motorizuotas žvalgybos batalionas buvo už 215-220 km, o tankų batalionas – 225-240 km nuo Klaipėdos.

Reziumuojant, iš nuolatinių dislokacijos vietų pakelti pėstininkai ir kinkoma artilerija Klaipėdą galėjo pasiekti tik antrą-ketvirtą, dviratininkai ir kavalerija bei tankų batalionas – antrą žygio dieną. Vadinasi, greičiausiai, tą pačią parą, Klaipėdą galėjo pasiekti motorizuotas žvalgybos batalionas, turėjęs apie 300 motociklų ir apie 20 šarvuotų automobilių, ir dviratininkų batalionas iš Tilžės.

Kaip jau minėjau, tokie žygio tempai buvo galimi tik Lietuvos kariuomenės daliniams ir šauliams visiškai nesipriešinant. Tuo tarpu Pagėgiuose stovinti 7-o pėstininkų pulko I-o bataliono 1-a kuopa, sustiprinta sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir viena automatine 20 mm patranka, dviračiais, motociklais ir sunkvežimiais[xlix], turėjo visas galimybes ženkliai pristabdyti vokiečių judėjimą. Pvz. 1940 m. Danijoje, analogiškomis aplinkybėmis danų dviratininkų kuopos ir būriai su 20 mm automatinėmis patrankomis sustabdė vokiečių kariuomenės avangardus, kuriuos sudarė būtent motociklistai ir šarvuoti automobiliai, padarydami jiems ženklių nuostolių.[l]

Šalių ginkluotė

Prof. Š.Liekis kategoriškai teigia: „[...] o abejotinos kokybės ginkluotės turėta apginkluoti apie 120000 žmonių.“[li] Kas gi ta kita abejotina ginkluotė? 9 mm belgiškas pistoletas Browning, kokybe garsėjančios firmos FN gaminys su modernia 2 eilių dėtuve 13 šovinių, išplitęs po visą pasaulį ir kai kurių šalių kariuomenėse naudojamas ir dabar? Tarp kitko, Lietuvos kariuomenėje nebuvo tokių senienų, kaip Prancūzijoje ar Lenkijoje naudojami pirmo pasaulinio karo “erzacai“ Cebra ir Ruby. Iki 1937 m. rugsėjo 15 d. jų turėjo būti pristatyta 6000 vnt. pistoletų FN „Browning“.[lii] Galbūt buvo prasti šautuvai? 7,92 mm Mauser sistemos šautuvai, pagaminti tos pačios belgų FN ir čekų Brno gamyklose buvo vieni geriausių pasaulyje, tokius pačius naudojo ir Vokietija. Čekiškų „Mauser“ (vz. 24) buvo gauta 15000 vnt., belgiškų FN „Mauser“ gauta 10000, o 1937 m. nuo vasario iki rugpjūčio turėjo būti pristatyta dar 40000 vnt.[liii] Beje, vokiečiai analogišką šautuvą priėmė ginkluotėn tik 1935, taip kad 1938 m. didelė jų kariuomenės dalis tebebuvo ginkluota pirmo pasaulinio karo laikų 98 m. šautuvais bei karabinais Mauser. Tokių šautuvų buvo ir pas mus, bet didžioji jų dalis buvo suremontuoti, pakeičiant jų vamzdžius naujais, pagamintais Linkaičiuose. Tada galbūt abejotina lengvųjų kulkosvaidžių Brno 26 m. kokybė? Taip pat ne, dešimtimis tūkstančių tokių kulkosvaidžių apsiginklavo Rumunija, Jugoslavija, o pati Vokietijos kariuomenė po Čekoslovakijos aneksijos apsiginklavo 31200 šių kulkosvaidžių[liv]. Šio kulkosvaidžio modifikaciją Bren britų kariuomenė naudojo iki...1991 m. 1938 m. kovą Brno kulkosvaidžių Lietuvos kariuomenė turėjo 1900 vnt. (iki okupacijos įsigijo daugiau kaip 3000), buvo užsakiusi jiems stovus, leidžiančius šaudyti į lėktuvus (1938 m. pirma partija sulaikyta Vokietijoje) ir priešlėktuvinius taikiklius. Pvz., 6-as PP 1939 m. sausio 1 turėjo 200 tokių kulkosvaidžių, 20 stovų ir 70 priešlėktuvinių taikiklių jiems. Šie ginklai buvo skirti apginkluoti dviems mobilizuojamiems pulkams ir atskiram batalionui.[lv] Senesni 08/15 m. kulkosvaidžiai buvo modernizuoti ir naudojami išimtinai priešlėktuviniai gynybai.[lvi] Sunkieji kulkosvaidžiai 08 m. buvo seni, tačiau didelė jų dalis buvo suremontuota, modernizuota (dokumentuose jie vadinami transformuotais), dalis pritaikyta šaudyti į lėktuvus. Ir vėl, tokiais ginklais buvo ginkluota ir Lenkijos bei Vokietijos kariuomenės. Beje, 1939 m. Rytų Prūsijoje iš 7 mobilizuotų divizijų 3 buvo ginkluotos būtent kulkosvaidžiais MG.08 ir MG.08/15.[lvii]

81,4 mm 1934 m. Brandt minosvaidžiai buvo absoliučiai vienodi su vokiškais 8 cm sGrWr34. 20 mm automatinė patranka Oerlikon galėjo būti panaudota prieš žemės ir oro taikinius bei sėkmingai kautis su visų tipų vokiečių šarvuota technika. Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos kariuomenė itin sėkmingai miesto kautynėse naudojo analogiškas 20 mm automatines patrankas Flak 30/38.

75 mm prancūziška 1897 m. patranka garbingai atlaikė du pasaulinius karus ir 1938 m. buvo patikimas ir efektyvus ginklas visų rūšių kautynėse. Be to, Lietuvos kariuomenės artilerija buvo ginkluota ir tuo metu vienomis moderniausių 105 mm 1934 m. haubicų, ką tik įsigytų Prancūzijoje. 

Prof. Š. Liekio teiginys: „Paminėtinas ir tas faktas, kad tokios vokiečių pėstininkų divizijos artilerijos parkas – 151 artilerijos pabūklas (papildomai divizijoje turėta 12 zenitinių pabūklų ir 147 minosvaidžius) – daugiau nei dvigubai viršijo visos Lietuvos kariuomenės turėtą artileriją“[lviii] nėra teisingas. Vokiečių divizijos artilerijos pulke buvo 48 pabūklai (su pėstininkų pabūklais – iki 84), o LK artilerijos pulke – 36 artilerijos pabūklai. 37 mm prieštankinius pabūklus ir 50 mm granatsvaidžius prie lauko artilerijos pabūklų priskaičiuodavo tik sovietai; nors juos ir galima pavadinti artilerijos sistemomis, mūšio lauke šie ginklai sprendžia visiškai kitus uždavinius nei lauko artilerija.

Minėtoje monografijoje autorius pateikė žinias apie 4. ir 5. artilerijos pulkus, skyrelį pavadindamas Tiekimas, ginklai ir ekipiruotė. Ir taip, autorius kruopščiai skaičiuoja trūkumus.  4. artilerijos pulko štabe trūko: 20 proc. aprangos, dujokaukių – 100 procentų, I grupėje: po šalmu dėvimų kepuraičių – 30 proc., šalmų – 80 proc., dujokaukių – 100 proc. II grupėje: aprangos – 15 proc., šalmų – 100 proc., dujokaukių – 100 proc., III grupėje: drabužių – 20 proc., šalmų – 85 proc., dujokaukių – 100 proc. [lix] ir padarė išvadą: „Tai buvo armija, kuri, nepaisant nuolatinės grėsmės, nesimobilizavo ir liko to paties dydžio, patenkindama tik savo poreikius, ir buvo nepajėgi sutelkti pajėgas nei prieš vieną savo potencialų priešininką.“[lx] 

Tačiau pulko pasirengimą reikėtų vertinti pagal kitus rodiklius, pvz., ginklus. Tame pačiame 4. artilerijos pulke 1939 m. sausio 1 d. pagal mobilizacinius planus priklausė turėti ir buvo sekantys pagrindinės ginkluotės kiekiai[lxi]:

                                  Turėjo būti   Buvo
                 Šautuvų                            1551           1551
                 Brno 26 m. lengv. kulk.       26               28
                 08 m. sunkiųjų kulk.              4                  4
                 75 mm patrankų                    26                26
                 105 mm haubicų                   12                12

Kaip matome, artilerija pabūklų turėjo, tad ir be trūkstamų kepurių, dujokaukių ar apatinių baltinių pamainos galėjo vykdyti pilnaverčius kovos veiksmus.

Reikia pripažinti, kad labai stipri buvo vokiečių karo aviacija, kurią greitai sustiprinti Rytprūsiuose buvo lengviau nei kitas ginklų rūšis. Tačiau kokia galinga bebūtų aviacija, miesto kautynėms Klaipėdos dydžio mieste jokios reikšmės ji neturi. Vokietijos karo aviacijai plane Flottenparade jokie taikiniai Klaipėdos mieste ir nenurodyti. Žinoma, ji gali stipriai prisidėti prie Klaipėdos izoliacijos, kad nebūtų įvesti papildomi Lietuvos kariuomenės daliniai. Bet Lietuvos kariuomenės dokumentuose ir operaciniuose planuose Klaipėdos gynimas nuo Vokietijos sausumos kariuomenės nenumatytas, nėra pagrindo tikėtis, kad į Klaipėdą būtų siunčiami pastiprinimai. Labiausiai tikėtina, kad duoti atkirtį tokio nedidelio masto desantui ir vietiniams smogikams pajėgi Klaipėdos įgula galėjo išsilaikyti iki vakaro ir pasitraukti dengiama tamsos, tuo pačiu ženkliai sumažindama vokiečių aviacijos keliamą pavojų.

Pažvelgus į Vokietijos kariuomenę aptariamu laiku galima padaryti keletą pastebėjimų. Prof. Š.Liekio teiginys, kad „Lietuvos kariuomenės mobilizacijai reikėjo kur kas daugiau laiko nei potencialiam jos priešininkui Vokietijai“[lxii] nėra tikslus. Čia vertėtų pasiremti itin neblogai pavykusia 1939 m. mobilizacija ir jos patirtimi. Ji nebuvo be trūkumų, tačiau įvyko itin greitai, o atvykusių karių skaičius viršijo numatytus skaičius. Pirminiame etape, be mobilizacijos, Rytprūsiuose Vokietijos kariuomenė geriausiu atveju tegalėjo priešpastatyti tris savo pėstininkų divizijas prieš dvi lietuvių.

 Rytprūsiuose dislokuota kariuomenė negalėjo būti iš karto ir visa mesta prieš Lietuvą, nes:

1. Nebuvo įvykdyta mobilizacija.

2. Dalis pajėgų turėjo likti saugoti sieną su Lenkija.

3. Junginiai ir daliniai stovėjo labai skirtingu atstumu nuo sienos su Lietuva. Aptariamu metu jie nebuvo perkelti iš savo dislokacijos vietų arčiau sienos su Lietuva.

Taigi, jūros desantui išsilaipinus Klaipėdoje, šalia nebuvo pajėgų, kurios pakankamai greitai galėjo pasiekti Klaipėdą ir desantą paremti.

Panagrinėkime, kaip Lietuvos Vyriausiojo kariuomenės štabo skyrius II-as skyrius vertino Vokietijos galimybes staigiam puolimui prieš Lietuvą per 24-30 valandų[lxiii]:

1. Dvi pėstininkų divizijos, sustiprintos artilerija. 1 PD būtų palikę prieš Lenkiją (remdamasis karo su Lenkija patirtimi, aš daryčiau prielaidą, kad vokiečiai nebūtų palikę nei vienos divizijos, sienos apsaugą palikdami tik sienos apsaugos (Grenzwacht) daliniams – EP).

2. Du kavalerijos pulkus ir didžiumą motorizuotų dalinių (tai yra 1. Kavalerijos brigadą (1. ir 2. kavalerijos pulkai, 1. dviratininkų batalionas ir žvalgybinį batalionas (II-o skyriaus įvardinamas kaip SS motorizuotas batalionas, 1939 panaudotas atskirai nuo brigados )) bei 10-o tankų pulko I-ą batalioną. Prof. Š.Liekiui pavyko „aptikti“ šarvuočių pulką, labai gaila, kad jis nenurodo kur[lxiv] – E.P.).

II-as skyrius manė, kad "trečioje paroje" tenka laukti dar 3-4 PD (mano nurodytos 61-a, 206-a, 217-a ir 228-a PD - visos gerokai silpnesnės) ir vieno kavalerijos pulko ( greičiausiai turėtas omeny 4-as kavalerijos pulkas, kuris taiko metu priklausė brigadai, o karo metu suformuodavo pėstininkų divizijų žvalgybinių batalionų kavalerijos eskadronus, pats gi kaip atskiras dalinys turėjo būti išformuotas).

Taigi, Flottenparade parengimo metu Vokietijos sausumos kariuomenei Rytų Prūsijoje reikėjo keleto dienų pasirengti Klaipėdos puolimui, o be sausumos kariuomenės jūrų desanto pasisekimas buvo abejotinas.

Nesunku pastebėti, kad liko nepaminėtas Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“. Laivas buvo grynai reprezentacinis, be jokios karinės vertės. Vokietijos puolimo atveju būtų nedelsiant sunaikintas priešo aviacijos arba karo laivų.

Trumpas reziume:

1. Plane Flottenparade numatyti vokiečių jūreivių desantiniai, arba šturmo, būriai savo dydžiu nusileidžia atitinkamiems Lietuvos kariuomenės pėstininkų daliniams ir padaliniams. Vokiečių desanto pulkas lygus nepilnam batalionui, batalionas – kuopai, kuopa – būriui, o būrys – skyriui. Tokio dydžio pajėgos aiškiai nepakankamos ryžtingo Lietuvos kariuomenės pasipriešinimo atveju.

2. Abiejų pusių šaulių ginklai (pistoletai, šautuvai ir karabinai, lengvieji kulkosvaidžiai) yra lygiaverčiai, tačiau sunkieji kulkosvaidžiai, sunkiosios pėstininkų priemonės (minosvaidžiai ir automatiniai pabūklai), lauko artilerija suteikia lietuvių kariams absoliučią ugnies persvarą. Daug galingesni vokiečių laivų pabūklai gali būti panaudoti visiškai saugiai, tačiau itin ribotai ir jų poveikis gatvių kautynėms yra praktiškai nulinis. Jų panaudojimą net ir palankiomis aplinkybėmis labai ribos arba padarys visiškai negalimą nepatikimas arba nutrūkęs ryšys. Jūrų desantas turės ribotus amunicijos išteklius.

3. Ordnungsdienst ir kitų susivienijimų smogikai, ginkluoti tik lengvais ginklais, gali veikti tik smulkiais padaliniais arba atskiromis grupelėmis. Jie gali trikdyti Lietuvos kariuomenės judėjimą, užimti atskirus objektus, tačiau išlaikyti tokius objektus arba pasipriešinti organizuotam, sunkiosiomis priemonėmis ir kitais ginklais sustiprintam pėstininkų puolimui galės tik trumpai arba esant itin palankioms aplinkybėms. Plane nenumatytas desanto ryšys su vietiniais smogikais, todėl jų veikimas gali būti tik spontaniškas ir neorganizuotas. Jų aukšta motyvacija ir ryžtas ženkliai mažėtų gavus atkirtį arba susidūrus su didesnėmis organizuotomis pajėgomis, kaip kad būdinga ireguliariems kovotojams. Kol kas Lietuvos istoriografijoje nėra paskelbta duomenų apie realų kovos veiksmams tinkamų SA smogikų skaičių ir turimus ginklus jų apginklavimui 1938 m. kovo mėnesį, tačiau žinomi duomenys leidžia teigti, kad sukarintos organizacijos buvo suaktyvintos tik 1939 m. pradžioje.

4. Vokietijos laivyno jūreiviai ir Klaipėdos SA bei Ordnungsdienst smogikai yra ženkliai prasčiau apmokyti nei reguliarios sausumos kariuomenės kariai.

5. Desantui keliami uždaviniai užimti svarbiausius objektus sudarytų galimybę juos šiuose užimtuose objektuose arba šalia jų lokalizuoti, imobilizuoti ir pasipriešinimo židinius likviduoti pritrauktų sunkiųjų priemonių, artilerijos ir šarvuočių pagalba. Prie desanto prisišlieję atskiri SA smogikai ar jų grupelės padėtų orientuotis mieste, tačiau tai neturėtų didelės reikšmės desantui užėmus stacionarius objektus.

6. Greitai nesulaukęs sausumos kariuomenės pagalbos desantas susidurtų su nepateisinamai didele rizika būti sutriuškintam. Dalis desanto išsisklaidytų mieste ir būtų priglobti vietinių provokiškai nusiteikusių gyventojų, tačiau realios karinės jėgos šie išsklaidyti likučiai nesudarytų. Puolant Vokietijos sausumos pajėgoms, šie likučiai galėtų smogti pavienius, tačiau nereikšmingus smūgius.

7. Vokietijos sausumos kariuomenė plane tik paminėta, todėl jos veiksmus nagrinėti sunku. Remiantis Š.Liekio pateiktais duomenimis, pakankamai greitas sausumos kariuomenės pajėgų su sunkiaisiais ginklais įžengimas į Klaipėdą abejotinas. Bet kokiu atveju, išankstinio konkretaus ryšių ir bendrų veiksmų su sausumos kariuomene nustatymo nebuvimas neleistų suvienyti jėgas organizuotam puolimui.

Prof. Šarūnas Liekis tiktai paskelbė archyve surastą planą, tačiau jo smulkiau nenagrinėjo, neanalizavo kartu su kitais reikšmingais dokumentais, todėl jo padarytos išvados yra paviršutiniškos ir nepagrįstos. Nepaisant to, kad planas labai konkretus, įtrauktos didelės Vokietijos karinio jūrų laivyno pajėgos, numatyti panaudoti desanto daliniai per maži ir per silpnai ginkluoti, kad vieni pajėgtų užtikrintai užimti Klaipėdą. Tai, kad plane nenumatytas konkretus bendradarbiavimas su sausumos kariuomene, aviacija ir vietiniais smogikais leidžia daryti prielaidą, kad planas Flottenparade buvo daugiau deklaratyvus atsakas į susidariusią situaciją. Be jokios abejonės, Lietuvai atsisakius patenkinti Vokietijos reikalavimą, 1939 m. kovo 20 d. arba vėliau šis planas būtų buvęs panaudotas kaip vertingas ruošinys karo veiksmų planavimui ir suderintas su bendru Vokietijos ginkluotųjų pajėgų veikimu. Esant atitinkamiems politiniams sprendimams ir valiai, Lietuvos kariuomenė buvo pajėgi tikėtinai sėkmingai Klaipėdos gynybai nuo plane Flottenparade numatyto desanto. Taip pat tikėtinas atsiplėšimas nuo priešo pajėgų, atsitraukimas ir susijungimas su spėjusiomis mobilizuotis ir užimti palankią gynybos liniją Lietuvos kariuomenės dalimis.

---

[i] Liekis, Š. „Laivyno paradas“ ir neįvykusi Klaipėdos okupacija 1938 m. Nežinomi Lietuvos ir Vokietijos santykių puslapiai: http://www.genocid.lt/Leidyba/16/liekis.htm [žr. 2010-05-10]

[ii] Liekis, Š.  1939– the year that changed everything in Lithuania's history. Amsterdam, NY, 2010.

[iii] Liekis, Š. 1939 m. Vokietijos karinė agresija ir Lietuvos galimybės valdyti karinę krizę. ACTA HISTORICA UNIVERSITATIS KLAIPEDENSIS, p. 104-112.

[iv] Liekis, Š. „Laivyno paradas“ ir neįvykusi Klaipėdos okupacija ...

[v] Ten pat.

[vi] „Detalios Vokietijos parengiamųjų veiksmų analizės“, kurios nebuvimu Š.Liekis apkaltino „Lietuvos karines struktūras“, jo paties straipsnyje, deja, nepavyko surasti.

[vii] Liekis, Š. 1939 m. Vokietijos karinė agresija..., p.

[viii] Kuizinas,V. Jūra ir jos gynimas. Kardas, 1938, Nr. 4, p. 80-82.

[ix] Šimkus, K. Dėl straipsnio Jūra ir jos gynimas. Kardas, 1938, Nr. 7, p. 169.

[x] Daukantas, T. Jūrų sienų gynimas// Mūsų žinynas, Kaunas, 1923, Nr. 12, p. 424.

[xi] Ten pat, p. 428.

[xii] Ten pat, p. 429.

[xiii] Surgailis, G. Lietuvos karinis laivynas 1935-1940. Vilnius, 2003, p. 121-122.

[xiv] Liekis, Š.  1939– the year that changed ..., p. 104.

[xv] Internetinis karinio Vokietijos laivyno archyvas: http://www.deutsches-marinearchiv.de/; internetinė enciklopedija: http://www.enzyklo.de/Begriff/Marinesto%C3%9Ftruppkompanie, [žr. 2010-12-29].

[xvi] Liekis, Š.  1939– the year that changed ..., p. 88-89.

[xvii] Planas „Flottenparade“ 1939 m. kovo 18 d. , versija Nr. 3, III str., b) ir c) p., žr.: Š.Liekis. „Laivyno paradas“....

[xviii] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės. Kaunas, 1939. III skirsnis Gyvenamųjų vietų kautynės, str. 625-642, p. 224-228.

[xix] Planas „Flottenparade“ 1939 m. kovo 18 d. , versija Nr. 3, II straipsnis., žr.: Š.Liekis. „Laivyno paradas“ ...

[xx] Liekis, Š. 1939 m. Vokietijos karinė agresija..., p. 107.

[xxi] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės..., str. 23, p. 18-19.

[xxii] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės..., str. 23 punktas g), p. 19

[xxiii] Planas „Flottenparade“ 1939 m. kovo 18 d. , versija Nr. 3, III straipsnis, b) ir c) punktai, žr.: Š.Liekis. „Laivyno paradas“ ...

[xxiv] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės..., str. 33, p. 24-25.

[xxv] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės...,str. 782, p. 272.

[xxvi] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės..., str. 250, p. 112.

[xxvii] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės..., VIII skirsnis Kautynės be artilerijos, str. 705-708, p. 246-247.

[xxviii] 1938-03-05 4-o artilerijos pulko vado gen. št. plk. Juodišiaus slaptas raportas III pėstininkų divizijos vadui – LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 287, l. 3.

[xxix] Pėstininkų statutas numatė artileriją priskirti šaulių batalionams (būriais (2 pab.) arba skyriais (1 pab.)), tačiau ypatingomis sąlygomis lydimąją artileriją buvo numatyta duoti ir kuopų vadams: Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės...,  str. 111, p. 63.

[xxx]  Liekis, Š.  1939– the year that changed ..., p. 83.  

[xxxi] Ten pat., p. 82-83.

[xxxii] Liekis, Š. 1939 – the year that changed..., p. 85.

[xxxiii] Liekis, Š. 1939 – the year that changed..., p. 85.

[xxxiv] Nauji čekiški arba belgiški Mauser sistemos šautuvai.

[xxxv] Priedas prie 1939-04-14 d. rašto Nr. 332/t sl., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1024, l. 23.

[xxxvi] Jokubauskas, V. Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos ir Klaipėdos krašto gynimo planai ir realybė 1939 m. ACTA HISTORICA UNIVERSITATIS KLAIPEDENSIS, p. 87.

[xxxvii] Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p. 166, 168.

[xxxviii] Jokubauskas, V. Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos..., p. 92.

[xxxix] Liekis, Š. 1939 m. Vokietijos karinė agresija..., p. 107.

[xl] Booklet 1937 – 1987. 50 Jahre Panzer-Regiment 10. Augustdorf,  Oct 1987, p. 8.

[xli] 1939-03-19 11 val. slaptas Kariuomenės štabo II skyriaus biuletenis Nr. 3, LCVA, F. 929, Ap. 3, B. 1022, L. 12.

[xlii] 1939-03-20 11 val. slaptas Kariuomenės štabo II skyriaus biuletenis Nr. 4, LCVA, F. 929, Ap. 3, B. 1022, L. 14.

[xliii] Pvz., vokiečių karių bazinis parengimas baigdavosi 50 km žygiu.

[xliv] Operatyvinis planas Nr. 2, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l. 6.

[xlv] Fotokortelė, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994.

[xlvi] Mapa komunikacyjna, 1938.

[xlvii] Fotokortelė, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994.

[xlviii] Mapa komunikacyjna, 1938.

[xlix] Jokubauskas, V. Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos..., p.  86.

[l]  Internetinė prieiga: http://www.chakoten.dk/dan_army_090440_1.html [Žr. 2012-08-08]

[li] Liekis, Š. 1939 m. Vokietijos karinė agresija..., p. 106.

[lii] 1936 m. užsakytų ir gautų ginklų bei municijos sąrašas Nr. 2, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 9.

[liii] Ten pat, l. 8.

[liv] Buchner, A. Die Deutschen Infanteriewaffen 1939-1945. Waffen-Arsenal /Waffen und Fahrzeuge der Heere und Luftstreitkräfte//,  Band 186, Wölfersheim-Berstadt, p. 25.

[lv] Karinių dalinių ginklų ir šaudmenų žinios, LCVA, f. 3, ap. 1, b. 460, lapai nesurišti ir nesunumeruoti.

[lvi] Ten pat.

[lvii] Bryja, M. Piechota niemiecka 1939–1945, Warszawa, 1999, s..

[lviii] Liekis, Š. 1939 m. Vokietijos karinė agresija..., p. 106.

[lix] Suplies, arms and equipment, in: Liekis, Š. 1939 – the year that changed..., p. 323-324.

[lx] Ten pat, p. 325.

[lxi] Karinių dalinių ginklų ir šaudmenų žinios, LCVA, f. 3, ap. 1, b. 460.

[lxii] Liekis, Š. 1939 m. Vokietijos karinė agresija..., p.110

[lxiii] Operacijų planas Nr. 2, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l. 6.

[lxiv] Liekis, Š. 1939 m. Vokietijos karinė agresija..., p. 106.