2020 m. gegužės 29 d., penktadienis

Lietuvos kariuomenės pėstininkai: prieš pat okupaciją

Kelis ankstesnius tekstus skyriau mažiausiems Lietuvos kariuomenės pėstininkų padaliniams: įgudusių šaulių ir granatininkų skyriui tekstas , šaulių skyriui bei šaulių būriui. Dar kartą pastebėsiu, kad kariuomenėje šauliais buvo vadinami pėstininkai ir jų daliniai - pvz., šaulių batalionas, kuopa, būrys ir skyrius. Tik aukštesnis dalinys - pulkas - jau vadinosi nebe šaulių, o pėstininkų. Tokia ar panaši praktika buvo ir ne vienoje kitoje šalyje, pvz., Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje. Šis tekstas - tik apie pėstininkus, ne apie Lietuvos šaulių sąjungos narius.
1939-1940 m. Lietuvos kariuomenėje brendo organizacinės ir taktinės permainos. Stiprinant pėstininkų ginkluotę ir siekiant ją panaudoti efektyviau, likus mėnesiui iki okupacijos, buvo pradėta pėstininkų padalinių reorganizacija [1]. Apžvelkime keletą jos momentų.
1. Prieštankinė gynyba.
Po Lenkijos kampanijos reikėjo sustiprinti prieštankinius pajėgumus. Tai buvo padaryta pėstininkų pulkuose įvedant prieššarvines kuopas (vietoje termino prieštankinis to meto Lietuvos kariuomenėje naudotas terminas "prieššarvinis). Tokios prieššarvinės kuopos sudėtis buvo sekanti: kuopos vadas, vyresnysis karininkas, padedamasis būrys, 3 ŠAP būriai po 3 20 mm ŠAP pabūklus. priminsiu, kad ŠAP (šarvinis automatinis pabūklas) buvo pavadinti šveicariški 20 mm automatiniai pabūklai "Oerlikon".
Lietuvos kariuomenės kariai su 20 mm automatiniu pabūklu ŠAP (Oerlikon)
Tokiu būdu pulko vadas pirmą kartą Lietuvos kariuomenės istorijoje turėjo gauti savo žinion specializuotą prieštankinį padalinį (su liūdesiu pastebėsiu, kad šiandieninėje Lietuvos kariuomenėje tokio padalinio savo žinioje brigados vadas neturi iki šiol, ir tai yra labai rimta pajėgumų spraga). Tiesa, dėl to nukentėjo šaulių batalionas, kuris neteko iki šiol turėtų 2 tokio tipo pabūklų būrio. Kadangi pulką sudarė 3 šaulių batalionai, 20 mm prieštankinių pabūklų skaičius pulke padidėjo nuo 6 iki 9, t.y. 33 proc. Svarbiausia, kad dabar pulko vadas įgijo galimybę koncentruoti prieštankinius pajėgumus ir jais manevruoti. Bataliono vadui, deja, beliko tikėtis, kad kažkiek tokių pabūklų jam bus priskirta. Be jokios abejonės toks sprendimas vertintinas itin teigiamai.
20 mm pabūklai ŠAP (Oerlikon) buvo įsigyti Šveicarijoje, ir numatyti naudoti kaip prieštankiniai ir priešlėktuviniai. 1939 m. pirkus Vokietijoje modernesnius 20 mm automatinius pabūklus LAP (Wehrmachte vadinami Flak 30), pagrindiniu Oerlikon uždaviniu tapo prieštankinė gynyba.
Nepaisant mažo kalibro, šio pabūklo sviedinys galėjo pramušti 40 mm šarvą ir 1940 m. buvo pavojingas beveik visiems ginkluotėje esantiems sovietų ir vokiečių tankams.
Lietuvos kariuomenė buvo išsirinkusi apsiginkluoti 47 mm prancūzišką prieštankinį pabūklą Schneider, tuo metu patį geriausią, tačiau artėjant karui Prancūzija jų nebepardavinėjo. Po Lenkijos kampanijos buvo tariamasi tiek su sovietais, tiek su vokiečiais, dėl trofėjinių lenkiškų (pagaminatų pagal švedų licenciją) 37 mm prieštankinių pabūklų "Bofors" wz. 36 įsigijimo, tačiau taip ir nesusitarta. Vėliau svarstyta galimybė įsigyti sovietinių 45 mm prieštankinių pabūklų.
2. Minosvaidžiai.
Iki šiol pulke buvo minosvaidžių būrys, ginkluotas 4 suomiškais 81,4 mm  1934 m. pavyzdžio Brandt  (prancūzų firmos Brandt minosvaidis, patobulintas ir gaminamas  suomių "Tampellos" neatsiklausus prancūzų leidimo).

Po reorganizacijos pėstininkų pulko minosvaidžių būrys panaikinamas, o po mažesnį, vos 2 minosvaidžius turintį būrį suformuota batalionų kulkosvaidžių kuopose. Taigi, pakeitus minosvaidžių padalinių organizaciją, jų skaičius pėstininkų pulke padidėjo nuo 4 iki 6, t.y. 33 proc.
Be minosvaidžių būrio kuopoje buvo ir 3 sunkiųjų kulkosvaidžių būriai po 4 sunkiuosius 7,92 mm kalibro kulkosvaidžius 08 m. (vokiško MG08 pavadinimas Lietuvos kariuomenėje). Planuota persiginkluoti naujais moderniais čekoslovakiškai sunkiaisiais kulkosvaidžiais, tačiau nespėta jų gauti.
7,92 mm sunkusis kulkosvaidis 08 m. (MG08) Lietuvos kariuomenėje

Suomiai Lietuvos kariuomenei susipažinimui padovanojo 120 mm "Tampella" minosvaidį. Toks ginklas idealiai tiko pulko minosvaidžių baterijai, tačiau tuo metu daugelyje šalių laikytas prabanga, ir tik įsibėgėjus antram pasauliniam karui sulaukė visuotinio pripažinimo ir iki šiandien yra nepakeičiama pėstininkų rėmimo priemonė.
3. Šaulių (pėstininkų) būrio reorganizacija.
Po kelis metus trukusių bandymų  paaiškėjo, kad šautuvinės (iš šautuvo vamzdžio) iššaunamos granatos neatitinka lūkesčių, ir vietoje jų pasirinktas suomiškas 46 mm granatsvaidis (taip tuo metu buvo vadinamas lengvasis minosvaidis). Jo techniniai-koviniai duomenys: kalibras 46 mm, svoris apie 8 kg, mažiausias šaudymo tolis - 100 m, didžiausias - 800 m, granatos svoris apie 760 g, praktinė greitošauda apie 10 šūvių per min., granata lekia iki taikinio apie 14 sek. Granatos skeveldros kaunamai veikia 15 metrų spinduliu. Granatsvaidžio veikimo principas - kaip 81 mm minosvaidžio. Ginklo tarnybą sudarė 3 kariai: taikytojas, jo padėjėjas ir granatų tiekėjas. Granatsvaidis yra būrio vado priemonė, kuri papildo lengvųjų kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį. Prireikus, kuopos vadas gali visus granatsvaidžius valdyti centralizuotai (ugnies sutelkimai). Žygio metu jie pervežami vežimuose specialiuose rėmuose, kaip lengvųjų kulkosvaidžių stovai.
46 mm granatsvaidis (lengvasis minosvaidis) Tampella

Buvęs iki tol šaulių būryje granatininkų ir įgudusių šaulių skyrius panaikinamas.
Šiandien Lietuvos kariuomenėje naudojamą 60 mm minosvaidį aptarnaujantys du kariai turėtų pavydėti - dvi papildomos rankos granatoms pernešti labai palengvintų tarnybą.
Lietuvos kariai su 60 mm minosvaidžiu
Taigi, po reorganizacijos šaulių būrio sudėtis turėjo būti sekanti: būrio vadas, būrininkas, sekėjas, du ryšininkai, 3 granatsvaidininkai, ir 3 šaulių skyriai po 12 karių.
Šaulių skyriaus sudėtis: skyrininkas, jo pavaduotojas, 4 kulkosvaidininkai (taikytojas, jo padėjėjas ir 2 šaudmenų nešėjai) ir 6 šauliai.
Priminsiu, kad Lietuvos kariuomenė buvo ginkluota vienais geriausių to meto lengvųjų kulkosvaidžių, čekoslovakiškais 7,92 mm Brno 26 m. (ZB 26).
7,62 mm lengvasis kulkosvaidis Brno 26 m. (ZB 26)
Vėlgi, šiandieninis Lietuvos kariuomenės kulkosvaidininkas, ginkluotas kulkosvaidžiu FN MAG, turėtų pavydėti savo tarpukario kariuomenės kolegai, turinčiam 3 pagalbininkus mūšio lauke kulkosvaidžiui aptarnauti.
Lietuvos kariuomenės kariai su 7,62 mm kulkosvaidžiu FN MAG
Ne tik šiandien, bet ir tada, prieš okupaciją, turėjome puikią kariuomenę.




[1] Pėstininkų inspektoriaus brig. gen. Viktoro Giedrio 1940-05-08 raštas Nr. 1248 (nuorašas), LCVA, f. 511, ap. 1, b. 574, l. 2.

2020 m. gegužės 26 d., antradienis

Nauja rusiška haubica 2S35 Koalicija-SV

Neseniai visa Rusijos žiniasklaida pranešė apie tai, kad į kariuomenės dalinius bandymams perduota 10-12 vnt. priešserijinių 152 mm vikšrinių savaeigių haubicų 2S35 "Koalicija-SV". Rusijos propaganda šią artilerijos sistemą jau seniai apipynė legendomis ir mitais. Pasak jos, ši haubica yra labai automatizuota ir "robotizuota", įgula sumažinta nuo įprastų 5-6 iki 3 karių, pirmą kartą panaudotas "negyvenamas" bokštelis, o įgula sėdi korpuse. Be abejo, nuolat priduriama, kad haubica gali šaudyti 80 km atstumu ir visokeriopai lenkia analogiškas NATO artilerijos sistemas.
Pažiūrėkime, ką per stebuklą sukūrė rusai.
Pirmiausia - kodėl. Atsakymas paprastas - paskutinė sukurta savaeigė 152 mm haubica 2S19 MSTA-S nebeturėjo reikiamų modernizacijos galimybių, leidžiančių pasivyti naujas NATO savaeiges haubicas, be to, planuota sukurti sistemą, kuri galėtų būti panaudota ir laivuose, ir jūros pakrančių gynybai. Tokie ambicingi tikslai buvo per sunkūs politinius kataklizmus ir ekonominius sunkumus pergyvenančiai Rusijai, todėl prireikė 20 metų, kol "Koalicija" pasiekė kariuomenės bandymų etapą.
Vienu metu buvo išsikeltas dar ambicingesnis uždavinys - bokštelyje sumontuoti ne vieną, o du pabūklus, kaip medžiokliniame šautuve - vieną virš kito. Štai taip:

Gražu, tiesa? Pirmą kartą išgirdęs šią idėją juokiausi, paskui kantriai aiškinau oponentams, kad tai dar vienas atvejis, kai rusai nuvairuoja į akligatvį, stengdamiesi padaryti kažką, neturintį analogo - "biez analogof". Taip, tokiu būdu galima ženkliai padidinti greitošaudą, tačiau tokiu atveju kainos/efektyvumo santykis peržengia visas sveiko proto ribas - galima į Mėnulį nusiųsti burinį laivą, bet neverta. Galima neabejoti, kad rusams įtaką padarė suomių Patria koncerne sukurtas dvivamzdis automatinis minosvaidis AMOS, tačiau ir šis nepasiteisino - užsienio rinkos jam taip ir neatsidarė.
Rusai sėkmingai muilino akis, rodydami nuotraukas iš gamyklos, kurioje neva buvo surenkama serijinė dvivamzdė "Koalicija"

Iš tiesų, tai tik  į standartinę ankstesnio tipo savaeigę haubicą MSTA-S buvo sumontuoti du 152 mm pabūklai 2A68, ir jinai netgi išriedėjo į pasifotografuoti į poligoną.

Šiomis fotosesijomis ir pasišaudymais dvivamzdės "Koalicijos" epopėja ir baigėsi. Patys rusai smaginosi lenktyniaudami, kas "pripieš" daugiau vamzdžių - kai kas pridėjo tris, kai kas aštuonis, mano nuomone  neoficialų konkursą laimėjo šis piešinukas - jeigu kas nors matėte su daugiau vamzdžių, prašau, pataisykite

Tačiau naujas savaeigis pabūklas Rusijos kariuomenei buvo labai reikalingas, ir pabaigus nevykusius eksperimentus su "dvivamzdžiu", imtasi rimtesnių darbų - konstruoti pabūklą, kurį būtų galima gaminti. Pasižadėta "Koalicijas" pradėti tiekti kariuomenės daliniams 2016 m., bet nepavyko.
Dėl to buvo kalti ne tik artilerinės dalies konstruktoriai, bet ir važiuoklės. Mat "Koalicija-SV" iš anksto buvo konstruojama montuoti ant konkrečios - tanko T-14 "Armata" - važiuoklės. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad laiku nebus nei šio tanko, nei jo važiuoklės kitoms sistemoms montuoti. Beliko pasirinkti tarp dviejų galimų važiuoklių: T-72 ir T-90. Pirmoji įvertinta kaip nebeperspektyvi, ir teisingai, todėl pasirinkta antroji, tuo labiau, kad jos keliamoji galia yra didesnė. O keliamoji galia itin svarbi - automatizuotas "Koalicijos-SV" bokštelis yra didelis ir sunkus. Sumontuotas ant T-90 važiuoklės, bokštelis visiškai ją užgožia. Tanko T-90 svoris - apie 48 t, "Koalicijos" svoris - daugiau kaip 50 t (kai kurie šaltiniai nurodo iki 55 t).  Tai reiškia, kad važiuoklė bus perkrauta, todėl artilerijos sistema bus mažiau mobili, mažiau judri mūšio lauke. Video medžiagoje aiškiai matyti, kaip nelengvai savaeigė haubica pajuda iš vietos. Vis dėlto svarbiausia, kad sistemos techninis patikimumas ir intervalai tarp remontų bus ženkliai mažesni - dėl didesnio svorio ir didesnio važiuoklės dalims tenkančio krūvio jos dažniau lūžta. Kaip žmogaus sąnariai, sparčiau dylantys dėl viršsvorio.
2016 m. "Koalicija" neatsirado kariuomenės daliniuose, tačiau keli bandomieji pavyzdžiai sudalyvavo gegužės 9-osios parade.
Tada ir pasirodė įvairūs palyginimai, kaip "Koalicija" 1,5-2 karto lenkia savo analogus Vakaruose. Visų pirma kalba ėjo apie vokiškas 155 mm saveiges haubicas Pzh 2000, kurias šiandien turime ir Lietuvos kariuomenėje, Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione.

Kuo nebenauja vokiška haubica prastesnė už naująją rusišką "Koaliciją"? Niekuo. Geresnė. Kol kas panaudotas 152 mm pabūklas 2A88 yra visiškai nežinomas, tenka pasikliauti negausia propogandine informacija. Rusų deklaruojamas šaudymo tolis - 40 km, yra toks pat, koks ir PzH 2000. Rusų deklaruojamas šaudymo tolis specialiais sviediniais - 80 km tėra propagandinė "antis" - šaudyti gali, į ką nors pataikyti - ne. Antra vertus, absoliuti dauguma artilerijos taikinių yra gerokai arčiau - prieš pat savo tankų ir pėstininkų "nosį". Tą "Koalicija" padaryti gali. Teoriškai - geriau nei senesnė MSTA-S, praktiškai - nelabai.  Didžiausia bėda ir galvos skausmu turėtų būti pilna "Koalicijos" automatizacija - pažadėti, kad veiks, yra daug sunkiau, nei užtikrinti, kad patikimai veiks. kaip ten bebūtų, jokios revoliucijos artilerijos srityje "Koalicija" į mūšio lauką neatneš. Tai eilinis kartas, kai rusai vejasi tai, ką Vakarai jau pasiekė prieš 15-20 metų. Todėl, kaip ir anksčiau, rjusai varžysis ne kokybe, o kiekiu. PzH 2000,  vis plačiau populiarėjanti Pietų Korėjos haubica K9, lenkiška artilerijos sistema "Krab" - jau yra kariuomenėse, o rusiškam analogui ir toliau reikės jas vytis. Amerikiečiai taip pat modernizuoja savo artileriją, ir nereikėtų apsigauti, kad neva jie šiandien atsilieka - artilerijos jėga ne tik "popieriniame" šaudymo tolyje, bet visoje stebėjimo, ryšių, valdymo ir ugnies sistemoje. Ir šiame žaidimo lauke rusai nėra padėties šeimininkai.

2020 m. gegužės 24 d., sekmadienis

Ukraina: vieno mažo mūšio istorija

Karą Ukrainoje  dažnas iš mūsų įsivaizduoja kaip intensyvius antrojo pasaulinio karo mūšius: ilga fronto linija, didelės pajėgos, puolančios viena kitą su organizuotais daliniais, su šimtais tankų, uraganine artilerijos ugnimi. Ši klaida labai trukdo suformuoti "išmoktas pamokas", aktualias Lietuvos atveju, ir yra netgi žalingas, nes remiantis klaidingomis išvadomis priimami klaidingi sprendimai. Bet šiandien ne apie tai.
Paviešinti vieno 2016 m. gruodžio 18 d. vykusio mūšio dalyvio atsiminimai mums leidžia mums pažvelgti atidžiau į karo Ukrainoje patirtis. Šis mūšis žinomas kaip "mūšis už miškelį", o ši diena kartais vadinama viena kruviniausių: pasak oficialios ATO (Antiteroristinės operacijos - nes taip buvo vadinami karo veiksmai Rytų Ukrainoje) štabo informacijos žuvo ir dingo be žinios 5, buvo sužeisti 6, traumas ir kontūziją patyrė 10 Ukrainos karių. Tai kas gi čia buvo per mūšis?
Šį kartą remsiuosi tik vienu šaltiniu - 54-osios mechanizuotos brigados 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos kariškio (karinis laipsnis ir pareigos nenurodyti), slapyvardžiu 'Kidur" ("Кидур"), vadovavusio vienai iš dviejų puolime dalyvavusių grupių, interviu. Beje, mokantiems rusiškai rekomenduočiau jį perskaityti prieš skaitant tolimesnį mano tekstą: interviu
MŪŠIS
Būsiu objektyvus, ir broliai ukrainiečiai sulauks kritikos - iš klaidų turime mokytis.
Pastebėsiu - kad visi puolime dalyvavę kariai buvo "dešiniojo sektoriaus" nariai, todėl labiau motyvuoti, nei visi kiti batalione.
Užmeskime akį į prie interviu pridėtą žemėlapį - mūšis vyko dėl jame pažymėto (netaisyklingas stačiakampis juodomis kraštinėmis) nedidelio miškelio. Mėlynai pažymėtos ukrainiečių pozicijos, raudonai - separatistų.

Dalyvauti puolime buvo atrinkti 20 savanorių iš paminėtos 3-iosios kuopos. Jie buvo padalinti į dvi grupes po 10 karių. Pirmajai vadovavo kuopos vadas Nikita Jarovoj, slapyvardžiu "Šaitanas", antrai - "Kiduras" (jo teigimu, grupei turėjo vadovauti "Bugajus", vienas iš dešinio sektoriaus lyderių brigadoje, tačiau likus 5-6 valandoms iki puolimo jis atsisakė dalyvauti dėl "blogo sapno", todėl buvo paskirtas "Kiduras"). Kiekviena grupė turėjo atakuoti po atskiras priešo pozicijas - "Kiduro" grupei teko pozicijos "Олени" (liet. pažodžiui būtų "Elniai").
Čia būtinas komentaras. Pavadinti mūšiu nedidelės 20 karių grupės išpuolį - pernelyg skambu. Iš esmės čia turime vos ne pirmo pasaulinio karo situaciją, kada nedidelė karių grupė šturmuoja kitos, mažesnės, priešo karių grupės ginamas pozicijas su tikslu pagerinti traktinę padėtį. Šiuo atveju buvo mažiau apkasų, nebuvo ištisinės įtvirtintos fronto linijos, bet esmė ta pati - nedidelis išpuolis siaurame žemės lopinėlyje. Tikslas? Labiau tikėtis ne taktinės, o moralinės pergalės, kaip sako 'Kiduras" - "atkovoti savo žemę".
Norėtųsi atkreipti dėmesį į dar vieną detalę - "Kiduras" mini, kad prieš šį išpuolį šalimais turėjo panašų išpuolį įvykdyti 3-iojo Specialių operacijų pajėgų pulko padalinys, tačiau atsisakė, motyvuojant netinkama žvalgyba. Tuo pačiu "Kiduras" pasiskundžia, kad jo grupė buvo pėstininkai, ir kad tokius "šturmo" išpuolius turi vykdyti specialios operacijų pajėgų kariai. Šiame jo teiginyje slypi dar viena Ukrainos ginkluotųjų pajėgų bėda - naivus tikėjimas, kad tik specialios paskirties daliniai gali vykdyti bet kokias operacijas, kuriose reikia susidurti su priešu. Visų pirma tai rodo karių motyvacijos stoką, antra - elemantarių karybos žinių trūkumą. Sakysite, kad karas geresnis mokytojas? Iš dalies taip, tačiau jeigu kare sugebėjai išlikti, tai anaiptol nereiškia, kad kariavai sėkmingai, ir kad įgijai pakankamai sugebėjimo efektyviai kariauti.
Specialios paskirties daliniai yra kaip špaga - ja galima durti tiksliai ir greitai, po to reikia atsitraukti atgal. Įtvirtintų pozicijų šturmas yra pėstininkų, ir tik pėstininkų darbas - malkos skaldomos kirviu, ne špaga.
"Kiduras" skundžiasi, kad prieš puolimą vykdant artilerijos apšaudymą sviediniai krito už 50 m nuo priešo pozicijų ir jokios žalos jiems nepadarė. Visgi panašu, kad moralinis efektas buvo - kova už poziciją "Олени" vyko vos 20 minučių - tai reiškia, kad po nedidelio pasišaudymo priešas, greičiausiai 2-4 separatistai, tiesiog pasitraukė be didesnio pasipriešinimo.
Vos užėmus separatistų pozicijas, šie ėmėsi kontraatakuoti. Iš pradžių nedidelėmis pajėgomis - vieno skubiai atvykusio skyriaus, remiamo pėstininkų kovos mašinos BMP - t.y. 10 ukrainiečių grupę atakavo 7-8 pėstininkai. Tačiau netrukus separatistai pradėjo šaudyti iš visų pusių, pasak "Kiduro" - iš 20-40 m atstumo.
Tuo metu antrai grupė pateko į katastrofišką padėtį - žuvo jai vadovavęs kuopos vadas "Šaitanas". Tuoj pat paaiškėjo, kad niekas nežada ateiti į pagalbą - BMP vairuotojai atsisakė važiuoti su šaudmenimis ir paimti sužeistuosius, kuopos vadas buvo nukautas, o jį pavaduojantis vadas akivaizdžiai neturėjo jokio nurodymo tokiam atvejui. Pabaigusi šovinius "Kiduro" grupė pasitraukė, jis pats buvo sužeistas. pasirodė, kad separatistai pasitraukimo nepastebėjo, ir poziciją "Олени" po paros dar kartą užėmė ukrainiečių kariai.
Išvados ir pamokos
Šio kruvino išpuolio analizės vertinimas gana liūdnas:
- kyla pagrįstų abejonių, kad toks išpuolis neturėjo jokio aiškaus tikslo. Nėra tikslo - nerizikuok karių gyvybėmis;
- planavimas apsiribojo tik puolimu, elementaru, bet apie tolimesnius veiksmus užėmus pozicijas, apie grupės sustiprinimą, aprūpinimą šaudmenimis ir atsitraukimą visiškai nepagalvota;
- kuopos vadui pačiam ėmusis vadovauti skyriui, jo padalinys liko kaip vaikas be galvos ir nebebuvo kam priimti sprendimo. Bataliono vadas tuo taip pat nepasirūpino;
- nebuvo numatyta reikiama parama ugnimi, kaip galima suprasti - nutarta pasikliauti vien bataliono minosvaidžiais, kurie dirbo neefektyviai - kas visiškai nenuostabu, atsižvelgus į tai, kad grupėje nebuvo priešakinio stebėtojo minosvaidžių ugniai koreguoti;
- moralinis faktorius itin svarbus - šiuo atveju atsisakinėjo dalyvauti mūšyje grupės vadas, snaiperis, pėstininkų kovos mašinų vairuotojai. dar kartą pastebėsiu - neatsirado vado, galinčio duoti aiškius įsakymus ir pajėgaus priversti juos vykdyti. Sutikite, vežti šaudmenis iki grupės, šalia kurios už 20 m guli priešas, sovietinei BMP su jos plonyčiais šarvais yra akivaizdi savižudybė.
Taigi, pasikartosiu - šis šturmo išpuolis vyko kaip pirmajame pasauliniame kare, vos su keliais skirtumais: priešo pozicijos buvo vertinamos remiantis ne žvalgybinio medinio biplano, o šiuolaikinio drono darytomis nuotraukomis, pirmajame pasauliniame tokiu atveju buvo nepalyginamai profesionalesnis planavimas ir ženkliai stipresnė parama ugnimi - tokiu atveju vokiečių šturmo grupė galėjo tikėtis net divizijos artilerijos paramos.
Gaila, bet dažnu atveju iš ukrainiečių galime pasimokyti ne KAIP kariauti, o KO nedaryti.







2020 m. balandžio 9 d., ketvirtadienis

Vokiška Kraka - paprasta ir genialu

1962 metais Vokietijos FAUN firmos padalinys pristatė lengvą sulankstomą platformą kroviniams vežti, varomą visais keturiais ratais. Planuota ją naudoti civilinės gynybos reikmėms, darbui miškuose ir kalnuotose vietovėse. nenuostabu, kad ši mašina patraukė kariškių dėmesį, ir 1965 m. 50 vienetų nukeliavo į Vokietijos oro desanto Mokymo centrą.
Lkw 0,75 t gl Kraka Typ 640

Kraka "sulankstyta" transportavimui
Čia buvo ilgai testuojama ir, sustiprinus konstrukciją, priimta ginkluotėn. 1973-1972 m. Bundeswehrui (Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms) buvo pateikta apie 860 vnt. šių mašinų, gavusių oficialų pavadinimą Lkw 0,75 t gl Kraka Typ 640. Beveik visos jos buvo perduotos 1-ai Oro desanto divizijai (1. Luftlandedivision).
Krakų kolona Oro desanto Mokymo centre
Mašina buvo naudojama pervežti įvairius krovinius, šaudmenis, ginkluotę (120 mm minosvaidžius) taip pat ant jos montuota ginkluotė: 20 mm automatinis pabūklas Rheinmetall Feldkanone Rh202, amerikietiškos prieštankinės valdomų raketų sistemos TOW arba prancūziškos-vokiškos sistemos MILAN, 106 mm beatošliaužius pabūklus M40A1.
KRAKA su prieštankine sistema TOW

Kraka su 20 mm automatiniu pabūklu Rh202
Kraka buvo sulankstoma, todėl galėjo būti pervežama sraigtasparnio viduje arba prikabinta išorėje, taip pat ir transportiniais lėktuvais, galėjo būti desantuojama parašiutiniu būdu.

Kraka išvažiuoja iš sraigtasparnio CH-53 transporto skyriaus

Kraka  "sulankstyta" ir kraunama į universalaus sraigtasparnio UH-1 vidų

Iš pradžių prieštankinės Krakos, ginkluotos raketomis TOW, buvo naudojamos oro desanto brigadų (25., 26. ir 27. Luftlandebrigade) prieštankinėse kuopose (viena kuopa - 5 būriai po 6 mašinas), vėliau perkeltos į pirmus tris oro desnato brigadų parašiutininkų (Fallschirmjägerbattalion). Šiuose batalionuose buvo po 2 prieštankines kuopas, kiekviena ginkluota 10 TOW (2 būriai po 5 mašinas). Ketvirtieji parašiutininkų batalionai brigadose buvo ginkluoti tik pernešamomis prieštankinėmis sistemomis MILAN. Kiekviename brigados batalione buvo po 12 Krakų su sumontuotais 20 mm pabūklais.
Prieštankinės Krakos (12 vnt.) taip pat buvo 10-os tankų divizijos 30-os tankų brigados 300-ojoje prieštankinėje kuopoje (Panzerjägerkompanie 300).
Mėginta sukurti lengvai šarvuotą variantą, ginkluotą 20 mm pabūklu arba prieštankine vokiška-prancūziška sistema HOT, tačiau mašinos konstrukcija buvo per silpna tokiam apkrovimui ir sumanymo atsisakyta.
Krakos sėkmingai pratarnavo iki devyniasdešimtųjų ir buvo pakeistos itin pavykusia lengvai šarvuota mašina Wiesel.
vertas dėmesio Bundeswehro video: https://www.youtube.com/watch?v=AzyYWytHnkU

2019 m. gruodžio 7 d., šeštadienis

Išpuolis JAV Karinio laivyno Aviacijos bazėje Pensakoloje

Dar vienas išpuolis, nusinešęs 4 gyvybes, įvyko JAV Karinio laivyno Aviacijos bazėje Pensakoloje, Floridoje. Jis išsiskiria iš visų kitų dėl keleto priežasčių, kurias čia ir aptarsime.
Pirma, išpuolį įvykdė užsienio valstybės - Saudo Arabijos karinių oro pajėgų karininkas, antrasis leitenantas (Lietuvos kariuomenėje tai atitiktų leitenanto laipsnį) Alshamanri Mohamed Saeed.

Kol kas neteko girdėti apie tokius išpuolius, įvykdytus užsienio šalių kariškių, ir tai suprantama. Visų pirma, valstybės pasirenka, ką siųsti, kadangi pasiųsti asmenys ten atstovauja ir savo šalį. Taip, neretai pasitaiko, kad pasiųsti į JAV (ir kitas valstybes) kariškiai ir pareigūnai nesaikingai vartoja alkoholį, ypač iš buvusių socialistinio bloko šalių, ir patenka į labai nemalonias istorijas, tačiau šito išvengti sudėtinga. Antra, pakankamai kruopščiai pasitikrina amerikiečiai. Todėl tikimybė, kad į JAV prasmuks koks nors potencialus žudikas ar teroristas yra itin maža.
Šį kartą atkreipčiau dėmesį, kad išpuolį įvykdęs karininkas yra labai jaunas, turintis tik patį pirmąjį karininko laipsnį. Paprastai JAV mokymai organizuojami aukštesnio rango kariškiams, šį kartą kad jis su kitais 6 minimais Saudo Arabijos karininkais čia atvyko įgyti bazinių skraidymo įgūdžių ir pramokti anglų kalbos. Gali būti - kad išmokti naudotis kažkokia saudų įsigyta aviacine technika. Jaunas amžius ir trumpa karinė karjera mums sako, kad per tiek laiko negalėjo paaiškėti kokie nors jo galimi ryšiai su potencialiais teroristais, todėl tai galėjo likti nepastebėta.
Tačiau šiuo atveju terorizmo versiją aš atmesčiau dėl keleto priežasčių. Pirma, nebuvo būdingų teroristams šūkių. Antra, yra 3 nušauti civiliai ir visiškai nėra sužeistų, sužeisti tik du šerifo padėjėjai. Terorizmo atveju stengiamasi pataikyti į kuo daugiau žmonių. Kadangi išpuolis įvyko mokymo korpuse, klasėje, neišvengiamai turėjo atsirasti daugiau sužeistų asmenų. Šiuo atveju, panašu, stengtasi nužudyti konkrečius žmones. Ką tai reikštų? Manyčiau, kad Saudo Arabijos karininkas galėjo patirti įžeidimą ar pažeminimą, kurio jis negalėjo atleisti. Man pačiam teko ne kartą stebėti, kaip Amerikoje buvo užgauti, kai kada gana skaudžiai, užsienio šalių kariškiai ir pareigūnai. Ir man asmeniškai į akis pasakė, kad aš FTB Akademijoje užimu kokio nors amerikiečio vietą, kurios jis nusipelnė labiau negu aš ir ilgai laukia. Gyvenimas nėra labai patogus reikalas, jame ir mūsų pačių šalyse pilna pavydo, intrigų, mobingo, buitinių patyčių ir elementarios asmeninės neapykantos. Amerikoje tave gali pašiepti vien dėl to, kad tu rytais nebėgioji arba ženkliai atsilieki fiziniame pasirengime. Ar gali būti, kad jaunas, gyvenimo ir trumpos tarnybos dar neužgrūdintas, neturintis pakankamai vidinio pasitikėjimo ir tvirtumo saudų karininkas neišlaikė, jo nuomone, neatleidžiamo įžeidimo ar patyčių? Kodėl ne, tokia versija atrodo labai įtikinama. Atkreipčiau dėmesį į datą jo pažymėjimo nuotraukoje - galiojimas baigiasi 2020 m. sausio 17 d., o tai reikštų, kad JAV jis buvo jau daugiau nei 2 metus (nuo 2017 m. rugpjūčio), ir nuolatinės patyčios galėjo rasti laiko sudaiginti pykčio sėklą.
Dabar apie detales. Iš kur saudų karininkas gavo ginklą? Jis jo negalėjo slapta įsivežti į Ameriką, jis jo negalėjo gauti mokymosi vietoje - veiksmas vyko ne šaudykloje. Vadinasi, ginklą nusipirko. Legaliai įsigyti negalėjo, beliko tik "juodoji rinka". O šitas stebina - nėra taip lengva, kaip atrodo, atvykusiam iš svetur arabiškos išvaizdos asmeniui rasti pardavėją, ateiti ir nusipirkti jį "iš po skverno". Tačiau kažkaip pavyko. Dar yra tikimybė, kad ginklą jam perdavė koks nors JAV gyvenantis tautietis arba kad jis jį tiesiog pavogė. Antrasis variantas nėra visai neįmanomas, todėl kad daug kas JAV pistoletus vežiojasi automobiliuose - kažkada su džiaugsmu pravedžiau visų automobilių, kuriuose mane pavėžėdavo pareigūnai ir kariškiai JAV, daiktadėžėse laikomų pistoletų "inventorizaciją". Patikėkite, jų įvairovė buvo pritrenkianti. Tikrai įmanoma pasisavinti, savininkui iš karto neapsižiūrėjus. Tačiau ir šią versiją atmesčiau, nes per tiek laiko savininkas jau būtų pranešęs nusikaltimą tiriantiems pareigūnams.
Dar viena keista aplinkybė, kad 3 iš 6 su juo buvusių saudų kariškių filmavo savo kolegos išpuolį.
Toliau viskas vyko, pasak vietinio šerifo, kaip kine. Atvykę du šerifo padėjėjai susišaudė su žudiku, abu buvo sužeisti - vienas į ranką, kitas į kelį (pastarojo sužeidimas sunkesnis). Pagal sužeidimų pobūdį labiausiai tikėtini du variantai: kad susišaudymas vyko visiems glaustantis už priedangų, ir nevykusiai iškišus galūnes, kas mažiau tikėtina, arba, kad susišaudymas įvyko staiga išėjus vieniems prieš kitus atviroje vietoje. Pastaruoju atveju, mažiau patyręs šaulys (o tikėtis, kad elitinis saudų oro pajėgų leitenantas yra geras šaulys, tikrai neverta), greitai taikydamasis ir iššaudamas į korpusą, būtinai kliudys kojas arba rankas - tą ne kartą teko stebėti pratybose lazeriniuose šaudymo simuliatoriuose.
Kiek mano pamąstymai teisingi paaiškės tyrėjams paskelbus daugiau informacijos.
Labai gaila, kad tai tikrai neigiamai paveiks programas užsienio kariškiams ir pareigūnams, kurios itin svarbios stiprinant sąjungininkų ir draugų pajėgumus bei demokratiją.
Užuojauta žuvusiųjų artimiesiems, kurie taip skaudžiai ir netikėtai neteko savo mylimų žmonių. Pagarba policijos pareigūnams, greitai atvykusiems į įvykio vietą ir užtikrinusiems žmonių saugumą.
PAPILDYTA:
JAV Generalinis prokuroras William Barr paskelbė, kad 2019 m. gruodžio 6 d. Pensakoloje, JAV karinio jūrų laivyno aviacijos bazėje Saudo Arabijos karininko Mohammed Saeed Alshamrani įvykdytas išpuolis, kurio metu nužudyti trys ir sužeisti aštuoni asmenys, buvo teroro aktas.
W.Barr apkaltino Apple kompaniją, kad ši atsisakė atrakinti du nukautam teroristui priklausiusius telefonus, Apple ginasi, jkad atrakinusi telefonus sulaužytų savo pažadą dėl telefonų saugumo.
2016 m. FTB panašią problemą išsprendė pasamdžiusi privačią firmą, sugebėjusią įveikti iPone saugos sistemą.
Kaip manote, kur jūs asmeniškai nubrėžtumėte ribą tarp žmogaus teisės į privatumą ir visuomenės saugumo?

2019 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Jemeno sukilėlių oro gynyba

2015 m. prasidėjęs Jemeno pilietinis karas nelabai kuo skiriasi nuo kitų regiono karų. Hučių sukileliai (neretai jie vadinami husitais, bet kad nekiltų sąsajų su mums istoriškai žinomais husitais, vadinkime juos hučiais) duoda į kailį tiek vietiniams oponentams, tiek juos stipriai remiančiai 9 šalių Arabų koalicijai, vadovaujamai Saudų. Hučiams tenka susidurti su priešininko intensyviai naudojama aviacija ir skaudžiai oro smūgiais. Tarptautinė bendruomenė nuolat proetstuoja dėl Koalicijos pasirenkamų civilių objektų, didelių gyventojų aukų ir naudojamų kasetinių bombų. Tačiau yra ir kita medalio pusė - hučiams pavyksta numušti nemažai Koalicijos lėktuvų ir sraigtasparnių. Ko gero Jemene numušta daugiau amerikietiškų sraigtasparnių AH-64 Apache, nei bet kuriame kitame konflikte - 7-8 nuo 2015 metų.
Dažniausiai hučiai oro taikinius pasiekia su priešlėktuvine artilerija ir pernešamais raketiniais kompleksais (MANPADS),
Hučių mažo kalibro priešlėktuviniai pabūklai ir kulkosvaidžiai, sumontuoti taip vadinamose "tačankose"
tačiau savo arsenale turi ir didesnio nuotolio raketinių sistemų. Daugeliu atvejų pasakyti kuo buvo numuštas sraigtasparnis, lėktuvas ar bepilotis aparatas (UAV) yra sunku - numuštų lėktuvų lakūnai iš ten retai sugrįžta.
Hučius ginklais ir instruktoriais remia Iranas, todėl čia atsidūrė nemažai iranietiškų ginklų, tame tarpe ir priešlėktuvinių raketų. Paprastai kalbame apie oro gynybos sistemas, t.y. taikinių aptikimo, vadovavimo, ugnies valdymo ir ryšių padaliniais ir infrastruktūra. Tačiau Jemeno sukilėliai to neturi -Koalicijai būtų paprasčiau kovoti su tokiomis priemonėmis. Hučiams netikėtų pergalių pasiekti padeda speciali taktika ir improvizuota technika.
Prisiminkime atvejį, kai hučiai numušė Kinijos gamybos bepilotį Wing Loong.
Nuotraukoje naujesnis variantas Wing Loong II
Mirtinai gražus aparatas, naudojamas ir kaip žvalgybinis, ir kaip smogiamasis. Šis bepilotis gali  nešti iki 1 tonos ginkluotės: 6-7 km atstumu šaudančias raketas, lazeriu nutaikomas bombas ir paprastas kasetines bombas. Itin plačiai naudojamas Azijos ir arabų valstybių, kadangi Kinija nelabai suka galvą ir parduoda juos visiems pageidaujantiems, o kaina tradiciškai gerokai mažesnė nei vakarietiškų. Tai svarbu net ir turtingoms arabų šalims, kadangi nuolatinės kovos su įvairaus plauko sukilėliais reikalauja net ir joms nelabai lengvai pakeliamų išlaidų.
Tai štai, šių metų balandį tokį paukštį pavyko numušti hučiams. Pažiūrėkime keletą momentų iš video, kurios leis lengviau suprasti hučių taktiką.
Šioje nelabai kokybiškoje nuotraukoje matome kaip iššaunama raketa
Atspėti, kas tai per raketa tikrai neįmanoma, nors sužinoti būtų labai įdomu. Tačiaugalima pasakyti, kad tai nėra standartinė oro gynybos sistemos dalis, o nedidelis improvizuotas paleidimo įrenginys. Radarų ir valdymo postų šalia nematom. Galima teigti, kad raketa nutaikoma į šilumą reaguojančia galvute. Šai ji kliudo UAV:
Keletą akimirkų numuštas Wing Loong krenta žemyn, tačiau netrukus užsidega kuras, ir greičiausiai detonuoja ginkluotė, ir ore plyksteli ugnies kamuolys
Po kiek laiko matome ant žemės degančio bepiločio nuotraukas, o hučiai vaikščioja aplinkui rinkdami išlikusias nuolaužas.
Labai vaizdinga pergalė, belieka pasidžiaugti, kad tai bepilotis ir nežuvo lakūnai.
Kitas gana panašus atvejis - visiškai šviežiai numuštas saudų sraigtasparnis AH-64 Apache. Man kiekvieną kartą ypač skaudu girdėti apie šio paukščio žūtį, kadangi tai yra tikra legenda, vienas iš Didžiojo penketo (Abrams tankas, Bradley pėstininkų kovos mašina, Patriot oro gynybos sistema ir prieštankinė raketa Hellfire), aštuntajame-devintajame dešimtmetyje sukurto atremti sovietinės ordos grėsmę.
AH-64 Apache
Itin grėsminga mašina, puikiai pasirodžiusi 1991 m. Įlankos kare ir visuose įmanomuose vėlesniuos kariniuose konfliktuose. Šie sraigtasparniai džiugina akį ir savo apsilankymais Lietuvoje. Deja, skirtingai nuo arabų šalių, kol kas jų įsigyti nepajėgiame. AH-64 yra vienas geriausiai apsaugotų atakos sraigtasparnių pasaulyje. beje, tokiu skraidė ir princas Haris.
Štai tokį paukštį sugebėjo nutupdyti hučiai. Vėlgi peržiūrėkime keletą vaizdų. Taigi, sunkiai įžiūrimas AH-64 skrenda aukštyje, kuriame yra sunkiai pasiekiamas mažo kalibro priešlėktuvinei artilerijai
Hučiai iššauna raketą - kaip ir prieš tai aptartoje situacijoje, nematyti jokių radarų, jokių valdymo postų ir jokių savaeigių ar stacionarių paleidimo įrenginių. Tai reiškia, kad raketa vėl paleidžiama iš improvizuoto įrenginio ir nutaikoma į šilumą reaguojančia galvute.
Raketa kliudo AH-64 - sprogimas ir sraigtasparnis pradeda kristi žemyn. Nematome jokių iššautų šiluminių "gaudyklių", turinčių apkvailinti raketos taikymosi sistemą ir nukreipti ją nuo taikinio, jokio mėginimo manevruoti, mėginant išvengti raketos.
Įrašas yra čia
Taigi, galime pastebėti, kad viena iš sėkmingų apšaudymų priežasčių yra improvizuotų paleidimo įrenginių, kuriuos sunku pastebėti ir kuriems nereikia visos baterijos infrastruktūros, panaudojimas. Iš šių įrenginių paleidžiamos pakankamai galingos raketos - pastaruoju atveju kalbama apie galimą kinietišką seno gero prancūzų Crotale raketos kopiją arba jos iranietiškas atmainas. Raketos nutaikomos šilumine galvute, kaip MANPADS, todėl joms nereikia taikymo radarų. Apšvitinus radaru, AH-64 pilotai būtų apie tai informuoti, įjungtų apsaugos sistemas ir imtų manevruoti. Deja, pastebėti, kad į jus nusitaikė į šilumą reaguojanti raketa praktiškai neįmanoma. Šį kartą matome, kad AH-64 įranga neaptiko nei raketos paleidimo, nei pačios atskriejančios raketos, nors tokia sistema turėtų būti sumontuota, arba įgula tiesiog nespėjo sureaguoti. Greičiausiai taip atsitiko dėl nedidelio atstumo, vietovės reljefo ir didelio greičio. Galbūt kažkiek prisidėjo ir tai, kad pilotai - arabai, o ne britai ar amerikiečiai.
Kita sėkmės priežastis - naudojama pasalos tipo taktika. Ji paprastai naudojama, kai priešas turi modernią aviaciją ir gali efektyviai sureaguoti į lėktuvo apšaudymą, sunaikindamas raketines sistemas. Ją gana plačiai naudojo sovietų priešlėktuvininkai arabų šalyse prieš Izraelio aviaciją. Tiesa ten buvo daug daugiau įvairių priemonių ir taktiką taikė konvenciniai daliniai.
Jos esmė - pasirinkti vietą, kur didelė tikimybė priešo aviacijos pasirodymas, ir kantriai laukti. Tokia vieta dažniausiai pasirenkama ne prie pačio galimo taikinio, o patogioje vietoje pakeliui link jo. Ten, kur priešas mažiausiai tikisi. Juk tokia kiekvienos pasalos esmė, tiesa? Taigi, hučiai nenaudoja jokių radarų. Oro taikinius jie aptinka vizualiai ir turi labai mažai laiko nutaikyti raketą ir iššauti. Greičiausiai dėl to abiem atvejais numušti ne du reaktyviniai naikintuvai, o gerokai lėtesni bepilotis ir sraigtasparnis. Reaktyvinis naikintuvas daugeliu atvėjų tiesiog pralėktų pro šalį, nespėjus net aktyvuoti galvutės. Naudojamos galingos ir greitos raketos, šaunama iš nedidelio atstumo, taikiniui lieka per mažai laiko sureaguoti į grėsmę, suaktyvinti apsaugos sistemas ir išmanevruoti raketą. Pastaroji yra gerokai didesnė už MANPADS, todėl taikiniui nelieka šansų išgyventi.

Beje, Lietuvos kariuomenės atveju būtų labai naudingos Sidewinder AIM-9X tipo raketos, sumontuotos ant JLTV tipo mašinų ar net paprastų Humvee, su paprasta optine-elektronine taikymosi galvute su termovizoriumi. Kaip SLAMRAAM, kurią matome nuotraukoje, tik dar labiau supaprastintas variantas.

Pigu ir paprasta. Toks sprendimas leistų užpildyti nišą tarp NASAMS su itin brangiomis AIM-120 AMRAAM raketomis ir mažiau galingais artimo nuotolio MANPADS. Deja, tokio sprendimo Lietuvoje nesulauksime

a

2019 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Lenkiška raketa žemė-oras Piorun 2: su ukrainietiška "uodega"

Lenkijos valstybinė įmonė Mesko žada per tris metus sukurti priešlėktuvinę raketą žemė-oras Piorun 2 ir pradėti jos bandymus ore. Naujoji raketa turi būti montuojama ant neseniai pasiekusios kariuomenę platformos POPRAD.
POPRAD parodoje MSPO, autoriaus nuotr. 
POPRADais perginkluojami Lenkijos kariuomenės divizijų oro gynybos pulkai. Tai - artimo nuotolio sistemos, skirtos kovoti su žemai skrendančiais taikiniais. Sistema sumontuota šarvuotame dviejų ašių automobilyje Žubr, kaip ir kita valdymo ir stebėjimo įranga. POPRAD šiuo metu apginkluotos raketomis Grom. Tai tokios pačios raketos, kurias įsigijo Lietuvos kariuomenė, tik "lietuviškos" yra iššaunamos nuo peties ir priskiriamos MANPADS klasei.
Raketa Grom ir jos paleidimo įrenginys, autoriaus nuotr.
Grom yra sukurtas sovietinės raketos Igla bazėje, ir jau šiek tiek senstelėjus. Be to, joms patekus į Rusijos kariuomenės rankas kare prieš Sakartvelą, ne be pagrindo baiminamasi, kad rusų konstruktoriai atitinkamai pakoregavo savo orlaivių apsaugos sistemas, taip sumažinant šių raketų efektyvumą. Lenkijoje intensyviai kurta nauja Grom modifikacija jau pora metų oficialiai priimta į ginkluotę, tačiau vis dar nepasiekia dalinių dėl niekaip iki galo nepataisant trūkumų. 

Raketos Piorun maketas. Autoriaus nuotr.
Didžiausia Grom ir Piorun problema yra per mažas šaudymo tolis ir aukštis. Mesko inžinierių nuomone, tą turėtų ištaisyti nauja, didesnė, toliau šaudanti raketa Piorun 2. Ji, be to, turėtų pakeisti ir senas sovietines oro gynybos sistemas Osa 9K33.
Lenkų kariuomenės oro gynybos sistema OSA
Tokios sistemos paprastai šaudo 10-15 km atstumu. Mesko teigimu, jų raketa svers apie 40 kg (su konteineriu) ir šaudys 10 km atstumu. Ji bus nutaikoma lazerine sistema.
Piorun 2 veiksme
Piorun 2 bus montuojami ant to pačio POPRAD, panaudojant ir tą patį paleidimo įrenginį. Toks teiginys kelia abejonių - nes jeigu visa sistema Piorun 2 lengvai tilps į POPRAD mašiną, tai 4 kartus lengvesnėms raketoms pritaikytas įrenginys su sunkesnėmis turės rimtų ekploatacinių problemų. Lenkijoje, atrodo, jau turėjo pasimokyti - itališkas bokštelis Hitfist buvo perdarytas ir apginkluotas sunkesne 30 mm patranka vietoje originalaus 25 mm. Dėl gana nedidelio svorio skirtumo nebeįmanoma bokštelyje montuoti prieštankines raketas ir jų paleidimo įrangą, ir iki dabar šarvuoti transporteriai Rosomak važinėjasi be prieštankinės ginkluotės.
Taigi, raketa Piorun būtų 4 kartus sunkesnė. Mesko pateikta iliustracija labai vaizdžiai parodo raketų dydžių skirtumus
Raketos OSA, Striela-10, Grom ir Piorun 2
Prie raketų pateikti duomenys rodo, kad naujoji Piorun 2, sverianti apie 38 kg, šaudo tokiu pat atstumu, kaip ir 128 kg sverianti Osa. Aišku, reikia suprasti, kad Osa kovinėje dalyje (warhead) yra daugiau sprogmenų ir skeveldrų, o jos valdymo įranga sudėtingesnė. Ir čia mes susiduriame su labai įdomiu reiškiniu - ir vizualiai, ir pagal savo techninius duomenis raketa Piorun 2 vos ne kaip du vandens lašai panaši į ... ukrainietišką kompanijos "Luch" universalią raketą RK-10, tiksliau - į jos priešlėktuvinę versiją R-10-OF. Užmeskite akį ir suraskite 10 skirtumų su Piorun 2:
Ukrainietiška raketų RK-10 šeima. Apatčioje - priešlėktuvinis variantas R-10-OF
Taigi, ukrainiečiai buvo pranešę apie jos kūrimą ir pademonstravo spalį vykusioje parodoje, o lenkai apie kūrimą nepranešė, žada sukurti per 3 metus. Panaši istorija nutiko ir su Mesko siūloma prieštankine raketa Pirat. Kažkada buvo pranešama, kad tai yra polonizuotas ukrainietiškos raketos Korsar variantas, tačiau dabar apie tai stengiamasi nutylėti, pristatant kaip pačios Mesko sukurtą produktą. Priežastis paprasta - ukrainietiški ginklai geros reputacijos kol kas neturi, o Lenkijoje galiojantis principas "pirk prekę lenkišką" didesnę sėkmę žada tyrai lenkiškam produktui :)
Mano išvada nebūtų palanki broliams lenkams ir ukrainiečiams - raketa R-10-OF nėra pats tinkamiausias pasirinkimas. Lazerinė taikymosi sistema šiame oro gynybos segmente yra labai reta išimtis, ir greičiausiai čia reikėtų šiluminio arba radiolokacinio nutaikymo sistemos. Tuo labiau, kad R-10-OF dar yra "žalias" produktas. Vienintelis ukrainietiškos raketos privalumas būtų spaudas "išbandyta mūšiuose", bet jo nėra ir nebus. Kaip ten bebūtų, lenkų ir ukrainiečių konstruktoriai ir inžinieriai turi kelis metus įrodyti, kad ši raketa verta tapti Piorun 2. Bet teks labai pasistengti.
Netrukus Mesko pasiūlyme gali atsirasti dar viena ukrainietiška kompanijos "Luch" raketa, skirta oro gynybos sistemai, kuriamai pagal Narew programą. Ji  atrodytų panašiai taip:


Tačiau gerų norų neužtenka. Labai abejotina, kad ukrainietiškoms raketoms užteks "parako" konkurencinėje kovoje su vakarietiškais analogais. Pirmiausia - patikimumo ir reikalaujamų kovinių savybių. Nes NATO šalyse keliami gerokai griežtesni reikalavimai, nei kokioje nors Azijos ar Afrikos valstybėje.
Ukrainos ir Lenkijos gamintojų bendros pastangos gaminti ir parduoti vieną ar kitą ginklą kaip idėja yra nebloga. Tačiau kol kas tai yra tik ilgai trunkančios programos, kurioms naudojamos lėšos, o rezultato - kaip nėra, taip nėra. Ir čia visų pirma reikalingi rimti pokyčiai tiek Lenkijos, tiek Ukrainos valstybinėje karinėje pramonėje. Akivaizdu, kad valstybinė ne tokia efektyvi, kaip stambios privačios korporacijos. Žinoma, yra pavojus pramonę privatizuojant ją visiškai prarasti. Baiminamasi ir prarasti tą pelno dalį, kuri sugrįžta į biudžetą iš valstybinių ir eksportinių užsakymų. Ne paslaptis, kad kai kas nenori prarasti sočių lesyklėlių saviems bebrams valstybinėse įmonėse. Kažkada reikėtų daryti tokį drąsų žingsnį pirmyn.