1919 m. įkurtos Lietuvos šaulių sąjungos šauliai savo kovos kelią pradėjo gindami Tėvynę ir savo namus nuo lenkų, sovietų ir bermontininkų. Šie žmonės apsiginklavo patys, savo lėšomis ir savo iniciatyva. kai kuriuose Lietuvos Respublikos pakraščiuose jie neretai buvo vienintelė ginkluota jėga, ginkluoti piliečiai, de facto atstovaujantys karines atsikūrusios Lietuvos pajėgas.
1920 m. generolo L. Želigovskio
vadovaujamiems „maištininkams“ užėmus Vilnų ir veržiantis tolyn, šauliai
pademonstravo klasikinę teritorinę gynybą. Lenkų kavalerijos brigadai vykdant
reidą Kauno link, visame kelyje jei susidurdavo su ginkluotu vietinių šaulių
pasipriešinimu. Susišaudymai buvo dažni, šauliai atkakliai kovojo, stabdydami
lenkų kavalerijos judėjimą. Lenkai paimtus į nelaisvę šaulius sušaudydavo,
tačiau vėliau savo atsiminimuose pažymėjo šaulių drąsą ir pasiaukojimą. Šauliai
taip pat vykdė žvalgybą, gaudė arkliavagius ir plėšikus, mėginančius
pasinaudoti karo sukelta suirute.
Apginti Tėvynę buvo galima tik su ginklu rankoje. Pagrindiniais šaulių ginklais buvo šautuvai, karabinai ir lengvieji kulkosvaidžiai. Kokiais gi jų modeliais buvo buvo ginkluoti šauliai? Lietuvoje po pirmojo pasaulinio karo mūšių liko daug rusiškų „Mosino“ sistemos šautuvų, dalis kurių atsidūrė taupių ūkininkų rankose, o dalis – okupacinės vokiečių kariuomenės sandėliuose. Iš šių sandėlių ne vienas šautuvas iškeliavo mainais į lašinius ir naminę degtinę. Kitu, ne mažiau populiariu ginklu šaulių rankose tapo vokiški Mauser šautuvai ir karabinai. Pasitaikydavo ir kitų, egzotiškų tipų ir sistemų ginklų. Pvz., Lietuvoje liko nemažai japoniškų Arisaka šautuvų, kuriais buvo ginkluoti Kauno tvirtovę gynę ir įvairūs kiti antros eilės rusų kariuomenės daliniai. Visi šie ginklai buvo skirtingų kalibrų: rusiški – 7,62 mm, vokiški – 7,92 mm, japoniški – 6,5 mm. Būta ir dar egzotiškesnių, nuo 8 mm prancūziškų iki 11 mm „berdankių“. Tokia įvairovė trukdė apsirūpinti šaudmenimis ir negalėjo būti toleruojama. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, kariuomenė ėmėsi dairytis naujų ginklų. Netrukus, 1924 m., Italijoje buvo surasti ir nupirkti nauji britiški 1914 m. pvz. Enfield šautuvai. Jais buvo ginkluota kariuomenė, o pas šaulius nukeliavo kiti, mažiau kariuomenei reikalingi ginklai.
Lemiamu valstybei metu, prieš prasidedant
antrajam pasauliniam karui, 1939 m. pavasarį Lietuvos šaulių sąjungoje, kurią
sudarė 22 rinktinės, turėti sekantys ginklai: 316 pistoletų, 14540 šautuvų ir
63 karabinai, net 255 lengvieji ir 1 sunkusis kulkosvaidis. Be to, sąrašuose
pažymėti 464 kardai, 3053 rankinės granatos, vieni vieninteliai žiūronai ir ...
16 šalmų. Turėta vos 113 durtuvų šautuvams, tačiau durtuvų trūkumas būdingas ir
to meto kariuomenei. Mat jie lūždavo, pasimesdavo, o ir užsienio valstybės juos Lietuvai dažnai perduodavo be durtuvų. Antra vertus, partizaniniams veiksmas rengęsi šauliai į durtuvų kautynes su priešu stoti
neketino. Atrodytų, kad tuo metu Lietuvos šaulių sąjungoje ginklų skaičius
atrodo katastrofiškai mažas. Tačiau reali padėtis buvo visiškai kita. Dalis šaulių
turėjo ir privačių ginklų, kurie nebuvo įtraukti į Sąjungos sąrašus. Didelė
dalis rikiuotės šaulių buvo atsargos kariai ir karininkai, ir mobilizacijos
atveju buvo šaukiami į kariuomenę, kur buvo aprūpinami pagal mobilizacijos
tvarką sandėliuose saugomais ginklais. Šauliais buvo didelė dalis pasienio
policijos pareigūnų, kurie buvo ginkluoti tarnybiniais ginklais, todėl jiems
taip pat nereikėjo skirti LŠS turimų šautuvų.. O prasidėjus mobilizacijai, papildomai
ginklų šauliams skirdavo kariuomenė. Taip, pvz., vien 3-iasis pėstininkų pulkas
šauliams iš savo sandėlių turėjo perduoti 215 šautuvų ir 23 lengvuosius
kulkosvaidžius, panašiai buvo ir su kitais kariuomenės daliniais.
Šauliai ne tik gaudavo ginklus iš
kariuomenės, bet ir patys rinkdavo lėšas ir pirkdavo ginklus kariuomenei.
Šaulių sąjunga ginklus įsigydavo iš Ginklavimo valdybos pagal nustatytas
kainas. Šios kainos buvo stabilios ir
buvo taikomos visiems tos rūšies ginklams, nepriklausomai nuo to, už kiek buvo
įsigyjama viena ar kita partija ginklų. Vieno Mauser šautuvo kaina buvo
nustatyta 125 Lt., lengvojo kulkosvaidžio – 1500, sunkiojo kulkosvaidžio – 3500
Lt. Viename dokumente informuojama apie šaulių ketinimą pirkti sunkųjį kulkosvaidį
ir jį įtaisyti į motociklo priekabą (!), tačiau, to nebuvo padaryta, greičiausiai
dėl didelės kainos.
Neįsigilinus į šaulių apginklavimo
ypatumus, kartais daromos ne visai tikslios išvados. Pvz., Klaipėdos rinktinės šauliams skirtuose tyrimuose
sutinkami labai skirtingi duomenys. Prof. Š. Liekis monografijoje 1939 – the year that changed everything in
Lithuania's history nagrinėdamas šaulių apginklavimo klausimą Klaipėdoje
1939 m. kovą teigia, kad apie 890 tinkamų kovai Klaipėdos rinktinės šaulių
apginkluoti trūko 368 šautuvų, 14 pistoletų ir 4 lengvųjų kulkosvaidžių. Tuo
tarpu dr.. V.Jokubauskas nurodo, kad Klaipėdos
rinktinė tuo metu turėjo 960 šaulių, 9 kulkosvaidžius, 10200 šovinių jiems, 907
šautuvus ir 58566 šovinius jiems, 200 pistoletų su 2220 šovinių ir 20 granatų.
Taigi, atsižvelgsiant į mano anksčiau
paminėtas aplinkybes, ginklų Klaipėdos šauliams užteko. Nesigilindami kaip
atsirado šie skaičių skirtumai, pažvelkime į problemą kitu kampu – per aprūpinimą
šaudmenimis. Kad galėtume įvertinti, reikėtų palyginti. Pvz., Lietuvos
kariuomenės šaudmenų vienetas (ŠV) šautuvui buvo 40, lengvajam kulkosvaidžiui –
1000 šovinių. Pėstininkams priklausė 120 šovinių šautuvui (3 ŠV) ir 2000
šovinių lengvajam kulkosvaidžiui (2ŠV). Taigi, apginkluoti 900 Klaipėdos ir
Klaipėdos krašto šaulių pakako vien rinktinėje turimų ginklų, neskaičiuojant
turimų privačių. Šauliai kiekvienam šautuvui turėjo po maždaug 60 šovinių (apie
1,5 ŠV), kulkosvaidžiui – po 1200 šov. (1,2 ŠV), t.y.šauliai buvo aprūpinti
perpus mažiau, nei priklausė turėti reguliarios kariuomenės pėstininkams,
tačiau atsižvelgiant į šaulių vykdomos asimetrinės, partizaninės kovos pobūdį,
tiek šaudmenų pilnai pakako. Be to, šaulius Klaipėdoje papildomai šaudmenimis turėjo
aprūpinti 6-asis pėstininkų pulkas.
Sąrašuose nenurodyti Lietuvos šaulių
sąjungai priklausančių pistoletų modeliai, tačiau visi jie naudojo 7,65 mm
„Browning“ arba 9 mm „Parabellum“ šaudmenis, kadangi šie du kalibrai buvo
standartizuoti Lietuvos kariuomenėje. Kol kas nepavyko surasti atsakymo kodėl,
bet didžioji dalis pistoletų, net 191 vnt., buvo Šiaulių rinktinėje. Pažymėtina,
kad patys šauliai turėjo daug privačiai įsigytų pistoletų. Pasienio
policininkai-šauliai (o jų buvo labai daug) dažniausiai įsigydavo šiandien
primiršto 7,65x21 mm „Parabellum“ kalibro pistoletus, nes būtent tokie jiems
buvo rekomenduojami įsigyti.
Tuo metu Lietuvos šaulių sąjungoje buvo
tik 4 modelių šautuvai ir 1 modelio karabinai. Didžiąją šautuvų dalį, 10852
vnt., sudarė vokiški 1898 m. modelio Mauser šautuvai ir taip vadinami
„trumpi“ Mauser šautuvai, pagaminti Belgijoje ir Čekoslovakijoje.
Pastarieji buvo nauji ir visiškai neseniai įsigyti. Nors ir gaminti skirtingose
šalyse ir skirtingų firmų, šie šautuvai buvo tokie vienodi, kad kariuomenės ir
šaulių ginklų sąrašuose jie buvo neišskiriami pagal gamintoją, ir žymimi tuo
pačiu indeksu 24L.
 |
| "Trumpas" 7,92 mm šautuvas 24L, wikipedija |
Senesni vokiški Mauser šautuvai
buvo suremontuoti, su pakeistais naujais lietuviškais vamzdžiais. Karabinų
turėta tik 63 vnt. Tai buvo vokiški 1898 m. modelio karabinai, iš kurių, vėlgi,
net 55 buvo Šiaulių rinktinėje (greičiausiai atitikę kaip grobis sutriuškinus
bermontininkus). Likę 3678 vnt. šautuvų buvo istorijos mėgėjams greičiausiai
mažiau žinomi vokiški 88 m. (1888 m. modelis, vokiškai - Gewehr 88) modelio šautuvai, pirkti 1920 m. Didžiojoje
Britanijoje. Tikriausiai to meto šauliai su jais jautėsi šiek tiek nuskriausti,
kaip šiandien kai kurie jaučiasi su „senukais“ AK-4 (mano nuomone – visai be
reikalo). Tačiau tie seno tipo 88 m. šautuvai buvo suremontuoti, su
naujais, kokybiškais Lietuvoje pagamintais vamzdžiais, geros būklės ginklai, kuriais
buvo galima efektyviai kautis su priešu.
 |
| 7,92 mm šautuvas 88 m., wikipedija |
Lengvieji kulkosvaidžiai buvo 2 tipų: seni, vandeniu aušinami vokiški 08/15 m. (vokiškas pavadinimas – MG08/15) ir nauji čekoslovakiški Brno 26 m. (gamyklinis pavadinimas – ZB-26).
 |
| 7,92 mm vokiškas lengvasis kulkosvaidis 08/15 m. (MG08/15) |
Vokiškų turėta 173, čekoslovakiškų – 82 vnt. Pirmiesiems šoviniai buvo paduodami juostomis, antrieji – su iš viršaus įstatoma 20 šovinių dėtuve. Brno 26 m. vėliau tapo vienu geriausių antrojo pasaulinio karo lengvųjų kulkosvaidžių, Didžiojoje Britanijoje gamintas iki 1971 m. ir naudotas net 1991 m.!
 |
| Tarpukario Lietuvos kariai su 7,92 mm lengvuoju kulkosvaidžiu Brno 26 m., limis.lt, Vytauto Didžiojo karo muziejus |
Vienintelis
Lietuvos šaulių sąjungoje turėtas sunkusis kulkosvaidis buvo vokiškas 08 m. (vokiškas
pavadinimas – MG08) kulkosvaidis su stovu. Jis priklausė Telšių rinktinei.
 |
| 7,92 mm vokiškas kulkosvaidis 08 m. (MG08). limis.lt, Vytauto Didžiojo karo muziejus |
Kaip matome, Lietuvos šaulių sąjungoje
buvo naudojami tie patys šaunamieji ginklai, kaip ir Lietuvos kariuomenėje. Visi
paminėti šautuvai, karabinai ir kulkosvaidžiai šaudė tais pačiais vokiško kalibro 7,92x57 mm šoviniais, kurie
buvo gaminami ir Lietuvoje, Linkaičiuose. Galime tik pasidžiaugti tokia
unikalia standartizacija – Lietuvos šaulių sąjungoje, kaip ir to meto Lietuvos
kariuomenėje, visiems šautuvams bei kulkosvaidžiams buvo naudojami tik vieno
kalibro šaudmenys!
Nors ginklų ir neturėta perdaug, šauliai buvo
pasiruošę juos panaudoti. Deja, šauliai tapo politinės kapituliacijos auka.
Lietuvos šaulių sąjunga buvo sunaikinta, didelė dalis jos narių represuoti,
ginklai užgrobti sovietinių okupantų. Kaip ir šiandien, šauliai ginklus galėjo
laikyti namuose. Taip šauliai sugebėjo išsaugoti dalį ginklų. Jie buvo
ištraukti iš slaptaviečių ir panaudoti 1941 m. Birželio sukilime. Tačiau apie
tai – kitą kartą.
Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:
Support Egidijus Papečkys at Contribee!
EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon
