Jemeno sukilėlių oro gynyba

2015 m. prasidėjęs Jemeno pilietinis karas nelabai kuo skiriasi nuo kitų regiono karų. Hučių sukileliai (neretai jie vadinami husitais, bet kad nekiltų sąsajų su mums istoriškai žinomais husitais, vadinkime juos hučiais) duoda į kailį tiek vietiniams oponentams, tiek juos stipriai remiančiai 9 šalių Arabų koalicijai, vadovaujamai Saudų. Hučiams tenka susidurti su priešininko intensyviai naudojama aviacija ir skaudžiais oro smūgiais. Tarptautinė bendruomenė nuolat protestuoja dėl Koalicijos pasirenkamų civilių objektų, didelių gyventojų aukų ir naudojamų kasetinių bombų. Tačiau yra ir kita medalio pusė - hučiams pavyksta numušti nemažai Koalicijos lėktuvų ir sraigtasparnių. Ko gero Jemene numušta daugiau amerikietiškų sraigtasparnių AH-64 Apache, nei bet kuriame kitame konflikte - 7-8 nuo 2015 metų.

Dažniausiai hučiai oro taikinius pasiekia su priešlėktuvine artilerija ir pernešamais raketiniais kompleksais (MANPADS),

Hučių mažo kalibro priešlėktuviniai pabūklai ir kulkosvaidžiai, sumontuoti taip vadinamose "tačankose"

tačiau savo arsenale turi ir didesnio nuotolio raketinių sistemų. Daugeliu atvejų pasakyti kuo buvo numuštas sraigtasparnis, lėktuvas ar bepilotis aparatas (UAV) yra sunku - numuštų lėktuvų lakūnai iš ten retai sugrįžta.

Hučius ginklais ir instruktoriais remia Iranas, todėl čia atsidūrė nemažai iranietiškų ginklų, tame tarpe ir priešlėktuvinių raketų. Paprastai kalbame apie oro gynybos sistemas, t.y. karinius vienetus su taikinių aptikimo, vadovavimo, ugnies valdymo ir ryšių padaliniais ir infrastruktūra. Tačiau Jemeno sukilėliai tokios išvystytos oro gynybos sistemos neturi - kovoti su sistema Koalicijai būtų paprasčiau. Hučiams netikėtų pergalių pasiekti padeda speciali taktika ir improvizuota technika.

Prisiminkime atvejį, kai hučiai numušė Kinijos gamybos bepilotį Wing Loong.

Nuotraukoje naujesnis variantas Wing Loong II

Mirtinai gražus aparatas, naudojamas ir kaip žvalgybinis, ir kaip smogiamasis. Šis bepilotis gali  nešti iki 1 tonos ginkluotės: 6-7 km atstumu šaudančias raketas, lazeriu nutaikomas bombas ir paprastas kasetines bombas. Itin plačiai naudojamas Azijos ir arabų valstybių, kadangi Kinija nelabai suka galvą ir parduoda juos visiems pageidaujantiems, o kaina tradiciškai gerokai mažesnė nei vakarietiškų. Tai svarbu net ir turtingoms arabų šalims, kadangi nuolatinės kovos su įvairaus plauko sukilėliais reikalauja net ir joms nelabai lengvai pakeliamų išlaidų.

Tai štai, šių metų balandį tokį paukštį pavyko numušti hučiams. Pažiūrėkime keletą momentų iš video, kurios leis lengviau suprasti hučių taktiką.

Šioje nelabai kokybiškoje nuotraukoje matome kaip iššaunama raketa

Atspėti, kas tai per raketa tikrai neįmanoma, nors sužinoti būtų labai įdomu. Tačiaugalima pasakyti, kad tai nėra standartinė oro gynybos sistemos dalis, o nedidelis improvizuotas paleidimo įrenginys. Radarų ir valdymo postų šalia nematom. Galima teigti, kad raketa nutaikoma į šilumą reaguojančia galvute. Šai ji kliudo UAV:

Keletą akimirkų numuštas Wing Loong krenta žemyn, tačiau netrukus užsidega kuras, ir greičiausiai detonuoja ginkluotė, ir ore plyksteli ugnies kamuolys

Po kiek laiko matome ant žemės degančio bepiločio nuotraukas, o hučiai vaikščioja aplinkui rinkdami išlikusias nuolaužas.

Labai vaizdinga pergalė, belieka pasidžiaugti, kad tai bepilotis ir nežuvo lakūnai.

Kitas gana panašus atvejis - visiškai šviežiai numuštas saudų sraigtasparnis AH-64 Apache. Man kiekvieną kartą ypač skaudu girdėti apie šio paukščio žūtį, kadangi tai yra tikra legenda, vienas iš Didžiojo penketo (Abrams tankas, Bradley pėstininkų kovos mašina, Patriot oro gynybos sistema ir prieštankinė raketa Hellfire), aštuntajame-devintajame dešimtmetyje sukurto atremti sovietinės ordos grėsmę.

AH-64 Apache

Itin grėsminga mašina, puikiai pasirodžiusi 1991 m. Įlankos kare ir visuose įmanomuose vėlesniuose kariniuose konfliktuose. Šie sraigtasparniai džiugina akį ir savo apsilankymais Lietuvoje. Deja, skirtingai nuo arabų šalių, kol kas jų įsigyti nepajėgiame. AH-64 yra vienas geriausiai apsaugotų atakos sraigtasparnių pasaulyje. beje, tokiu skraidė ir princas Haris (kai jis dar buvo tikras princas)

Štai tokį paukštį sugebėjo nutupdyti hučiai. Vėlgi peržiūrėkime keletą vaizdų. Taigi, sunkiai įžiūrimas AH-64 skrenda aukštyje, kuriame yra sunkiai pasiekiamas mažo kalibro priešlėktuvinei artilerijai

Hučiai iššauna raketą - kaip ir prieš tai aptartoje situacijoje, nematyti jokių radarų, jokių valdymo postų ir jokių savaeigių ar stacionarių paleidimo įrenginių. Tai reiškia, kad raketa vėl paleidžiama iš improvizuoto įrenginio ir nutaikoma į šilumą reaguojančia galvute.

Raketa kliudo AH-64 - sprogimas ir sraigtasparnis pradeda kristi žemyn. Nematome jokių iššautų šiluminių "gaudyklių", turinčių apkvailinti raketos taikymosi sistemą ir nukreipti ją nuo taikinio, jokio mėginimo manevruoti, mėginant išvengti raketos.

Įrašas yra čia

Taigi, galime pastebėti, kad viena iš sėkmingų apšaudymų priežasčių yra improvizuotų paleidimo įrenginių, kuriuos sunku pastebėti ir kuriems nereikia visos baterijos infrastruktūros, panaudojimas. Iš šių įrenginių paleidžiamos pakankamai galingos raketos - pastaruoju atveju kalbama apie galimą kinietišką seno gero prancūzų Crotale raketos kopiją arba jos iranietiškas atmainas. Raketos nutaikomos šilumine galvute, kaip MANPADS, todėl joms nereikia taikymo radarų. Apšvitinus radaru, AH-64 pilotai būtų apie tai informuoti, įjungtų apsaugos sistemas ir imtų manevruoti. Deja, pastebėti, kad į jus nusitaikė į šilumą reaguojanti raketa praktiškai neįmanoma. Šį kartą matome, kad AH-64 įranga neaptiko nei raketos paleidimo, nei pačios atskriejančios raketos, nors tokia sistema turėtų būti sumontuota, arba įgula tiesiog nespėjo sureaguoti. Greičiausiai taip atsitiko dėl nedidelio atstumo, vietovės reljefo ir didelio greičio. Galbūt kažkiek prisidėjo ir tai, kad pilotai - arabai (atsižvelgiant į parengimo lygį ir vietinio mentaliteto ypatumus), o ne britai ar amerikiečiai.

Kita sėkmės priežastis - naudojama pasalos tipo taktika. Ji paprastai naudojama, kai priešas turi modernią aviaciją ir gali efektyviai sureaguoti į lėktuvo apšaudymą, sunaikindamas raketines sistemas. Ją gana plačiai naudojo sovietų priešlėktuvininkai arabų šalyse prieš Izraelio aviaciją. Tiesa ten buvo daug daugiau įvairių priemonių ir taktiką taikė konvenciniai daliniai.

Jos esmė - pasirinkti vietą, kur didelė tikimybė priešo aviacijos pasirodymas, ir kantriai laukti. Tokia vieta dažniausiai pasirenkama ne prie pačio galimo taikinio, o patogioje vietoje pakeliui link jo. Ten, kur priešas mažiausiai tikisi. Juk tokia kiekvienos pasalos esmė, tiesa? Taigi, hučiai nenaudoja jokių radarų. Oro taikinius jie aptinka vizualiai ir turi labai mažai laiko nutaikyti raketą ir iššauti. Greičiausiai dėl to abiem atvejais numušti ne du reaktyviniai naikintuvai, o gerokai lėtesni bepilotis ir sraigtasparnis. Reaktyvinis naikintuvas daugeliu atvejų tiesiog pralėktų pro šalį, nespėjus net aktyvuoti galvutės. Naudojamos galingos ir greitos raketos, šaunama iš nedidelio atstumo, taikiniui lieka per mažai laiko sureaguoti į grėsmę, suaktyvinti apsaugos sistemas ir išmanevruoti raketą. Pastaroji yra gerokai didesnė už MANPADS, todėl taikiniui nelieka šansų išgyventi.

Beje, Lietuvos kariuomenės atveju būtų vertos dėmesio Sidewinder AIM-9X tipo (ar analogiškos) raketos, sumontuotos ant JLTV tipo mašinų ar net paprastų Humvee, su paprasta optine-elektronine taikymosi galvute su termovizoriumi. Kaip SLAMRAAM, kurią matome nuotraukoje, tik dar labiau supaprastintas variantas. Beje sėkmingai išbandytas JAV USMC (jūrų pėstininkų korpuse).

SLAMRAAM

Pigu ir paprasta. Toks sprendimas leistų užpildyti nišą tarp NASAMS su itin brangiomis AIM-120 AMRAAM raketomis ir mažiau galingais artimo nuotolio MANPADS. Deja, tokio sprendimo Lietuvoje nesulauksime.

UPD.: oro gynyba su decentralizuotomis, išmėtytomis pavienėmis (ar veikiančiomis poromis) mobiliomis paleidimo mašinomis su sąlyginai nebrangiomis artimo nuotolio nutaikymo raketomis (kad ir rusiškomis oras-oras R-73) būtų labai pravertusi armėnams Kalnų Karabache. Kalnuota vietovė būtų leidusi organizuoti pasalas numanomų Azerbaidžano dronų veikimo rajone. Tai būtų buvęs geras asimetrinis atsakas, nes pasirinkta tradicinė posovietinei erdvei oro gynybos sistema su senomis sovietinėmis sistemomis čia nepasiteisino jau 2016 m.

Mano darbą galima įvertinti paremiant:

Contribee: https://contribee.com/egidijus-papeckys

Patreon: https://www.patreon.com/egidijuspapeckys 

Paypal: egpapec@yahoo.com 

Sąskaita: AB Swedbank, LT417300010147658150 (paskirtis - už publikacijas)

Lenkiška raketa žemė-oras Piorun 2: su ukrainietiška "uodega"

Lenkijos valstybinė įmonė Mesko žada per tris metus sukurti priešlėktuvinę raketą žemė-oras Piorun 2 ir pradėti jos bandymus ore. Naujoji raketa turi būti montuojama ant neseniai pasiekusios kariuomenę platformos POPRAD.

POPRAD parodoje MSPO, autoriaus nuotr. 

POPRADais perginkluojami Lenkijos kariuomenės divizijų oro gynybos pulkai. Tai - artimo nuotolio sistemos, skirtos kovoti su žemai skrendančiais taikiniais. Sistema sumontuota šarvuotame dviejų ašių automobilyje Žubr, kaip ir kita valdymo ir stebėjimo įranga. POPRAD šiuo metu apginkluotos raketomis Grom. Tai tokios pačios raketos, kurias įsigijo Lietuvos kariuomenė, tik "lietuviškos" yra iššaunamos nuo peties ir priskiriamos MANPADS klasei.

Raketa Grom ir jos paleidimo įrenginys, autoriaus nuotr.

Grom yra sukurtas sovietinės raketos Igla bazėje, ir jau šiek tiek senstelėjus. Be to, joms patekus į Rusijos kariuomenės rankas kare prieš Sakartvelą, ne be pagrindo baiminamasi, kad rusų konstruktoriai atitinkamai pakoregavo savo orlaivių apsaugos sistemas, taip sumažinant šių raketų efektyvumą. Lenkijoje intensyviai kurta nauja Grom modifikacija jau pora metų oficialiai priimta į ginkluotę, tačiau vis dar nepasiekia dalinių dėl niekaip iki galo nepataisant trūkumų. 

Raketos Piorun maketas. Autoriaus nuotr.

Didžiausia Grom ir Piorun problema yra per mažas šaudymo tolis ir aukštis. Mesko inžinierių nuomone, tą turėtų ištaisyti nauja, didesnė, toliau šaudanti raketa Piorun 2. Ji, be to, turėtų pakeisti ir senas sovietines oro gynybos sistemas Osa 9K33.

Lenkų kariuomenės oro gynybos sistema OSA

Tokios sistemos paprastai šaudo 10-15 km atstumu. Mesko teigimu, jų raketa svers apie 40 kg (su konteineriu) ir šaudys 10 km atstumu. Ji bus nutaikoma lazerine sistema.

Piorun 2 veiksme

Piorun 2 bus montuojami ant to pačio POPRAD, panaudojant ir tą patį paleidimo įrenginį. Toks teiginys kelia abejonių - nes jeigu visa sistema Piorun 2 lengvai tilps į POPRAD mašiną, tai 4 kartus lengvesnėms raketoms pritaikytas įrenginys su sunkesnėmis turės rimtų ekploatacinių problemų. Lenkijoje, atrodo, jau turėjo pasimokyti - itališkas bokštelis Hitfist buvo perdarytas ir apginkluotas sunkesne 30 mm patranka vietoje originalaus 25 mm. Dėl gana nedidelio svorio skirtumo nebeįmanoma bokštelyje montuoti prieštankines raketas ir jų paleidimo įrangą, ir iki dabar šarvuoti transporteriai Rosomak važinėjasi be prieštankinės ginkluotės.
Taigi, raketa Piorun būtų 4 kartus sunkesnė. Mesko pateikta iliustracija labai vaizdžiai parodo raketų dydžių skirtumus

Raketos OSA, Striela-10, Grom ir Piorun 2

Prie raketų pateikti duomenys rodo, kad naujoji Piorun 2, sverianti apie 38 kg, šaudo tokiu pat atstumu, kaip ir 128 kg sverianti Osa. Aišku, reikia suprasti, kad Osa kovinėje dalyje (warhead) yra daugiau sprogmenų ir skeveldrų, o jos valdymo įranga sudėtingesnė. Ir čia mes susiduriame su labai įdomiu reiškiniu - ir vizualiai, ir pagal savo techninius duomenis raketa Piorun 2 vos ne kaip du vandens lašai panaši į ... ukrainietišką kompanijos "Luch" universalią raketą RK-10, tiksliau - į jos priešlėktuvinę versiją R-10-OF. Užmeskite akį ir suraskite 10 skirtumų su Piorun 2:

Ukrainietiška raketų RK-10 šeima. Apačioje - priešlėktuvinis variantas R-10-OF

Taigi, ukrainiečiai buvo pranešę apie jos kūrimą ir pademonstravo spalį vykusioje parodoje, o lenkai apie kūrimą nepranešė, žada sukurti per 3 metus. Panaši istorija nutiko ir su Mesko siūloma prieštankine raketa Pirat. Kažkada buvo pranešama, kad tai yra polonizuotas ukrainietiškos raketos Korsar variantas, tačiau dabar apie tai stengiamasi nutylėti, pristatant kaip pačios Mesko sukurtą produktą. Priežastis paprasta - ukrainietiški ginklai geros reputacijos kol kas neturi, o Lenkijoje galiojantis principas "pirk prekę lenkišką" didesnę sėkmę žada tyrai lenkiškam produktui :)
Mano išvada nebūtų palanki broliams lenkams ir ukrainiečiams - raketa R-10-OF nėra pats tinkamiausias pasirinkimas. Lazerinė taikymosi sistema šiame oro gynybos segmente yra labai reta išimtis, ir greičiausiai čia reikėtų šiluminio arba radiolokacinio nutaikymo sistemos. Tuo labiau, kad R-10-OF dar yra "žalias" produktas. Vienintelis ukrainietiškos raketos privalumas būtų spaudas "išbandyta mūšiuose", bet jo nėra ir nebus. Kaip ten bebūtų, lenkų ir ukrainiečių konstruktoriai ir inžinieriai turi kelis metus įrodyti, kad ši raketa verta tapti Piorun 2. Bet teks labai pasistengti.
Netrukus Mesko pasiūlyme gali atsirasti dar viena ukrainietiška kompanijos "Luch" raketa, skirta oro gynybos sistemai, kuriamai pagal Narew programą. Ji  atrodytų panašiai taip:

Tačiau gerų norų neužtenka. Labai abejotina, kad ukrainietiškoms raketoms užteks "parako" konkurencinėje kovoje su vakarietiškais analogais. Pirmiausia - patikimumo ir reikalaujamų kovinių savybių. Nes NATO šalyse keliami gerokai griežtesni reikalavimai, nei kokioje nors Azijos ar Afrikos valstybėje.
Ukrainos ir Lenkijos gamintojų bendros pastangos gaminti ir parduoti vieną ar kitą ginklą kaip idėja yra nebloga. Tačiau kol kas tai yra tik ilgai trunkančios programos, kurioms naudojamos lėšos, o rezultato - kaip nėra, taip nėra. Ir čia visų pirma reikalingi rimti pokyčiai tiek Lenkijos, tiek Ukrainos valstybinėje karinėje pramonėje. Akivaizdu, kad valstybinė ne tokia efektyvi, kaip stambios privačios korporacijos. Žinoma, yra pavojus pramonę privatizuojant ją visiškai prarasti. Baiminamasi ir prarasti tą pelno dalį, kuri sugrįžta į biudžetą iš valstybinių ir eksportinių užsakymų. Ne paslaptis, kad kai kas nenori prarasti sočių lesyklėlių saviems bebrams valstybinėse įmonėse. Kažkada reikėtų daryti tokį drąsų žingsnį pirmyn.

Carl Gustaf - karališkas ginklas, užkariavęs pasaulį

Gerieji žmonės švedai labai atidžiai sekė antrojo pasaulinio karo patirtį ir darė išvadas. O jos buvo labai aiškios: 1) mūšio lauke daug tankų, 2) pėstininkai neturi efektyvių ginklų su jais kovoti. Paaiškėjo, kad prieštankiniai šautuvai nėra pajėgūs lenktyniauti su vis didėjančiais tankų šarvais 1940-42 m. sukurtas itin originalus švediškas 20 mm kalibro beatošliaužis prieštankinis šautuvas Pansarvärnsgevär m/42 taip pat neturėjo pakankamos pramušamosios galios ir jokių tolimesnės modernizacijos galimybių. Pvz., m/42 negalėjo pramušti vidutinių tankų šarvų, o efektyvus šaudymo į tankus atstumas buvo vos 100 m. Pansarvärnsgevär m/42 gavo ir neoficialų Carl Gustaf vardą. Reikėtų pastebėti, kad švedai fantazija nepasižymėjo, ir gamyklos Carl Gustafs Stads Gevärsfaktori pavadinimą klijavo ne vienam ginklui - taip pat buvo pavadintas ir švediškas pistoletas-kulkosvaidis M45.

Pansarvärnsgevär m/42 "Carl Gustaf", Armemuseum eksponatas

Vėliau paaiškėjo, kad antroje karo pusėje pasirodę reaktyviniai prieštankiniai granatsvaidžiai su kumuliatyvinėmis granatomis yra proveržis ir kad šiuo perspektyviu keliu pėstininkų ginklai bus tobulinami ilgus dešimtmečius. Čia Švedijos konstruktoriai iš karto pasuko teisingu keliu - kol jų kolegos eksperimentavo su pigesniais ir paprastesniais, bet mažiau taikliais ir efektyviais vokiško Panzerfausto pamėgdžiojimais, kur užtaisymas vyko iš priekio, o raketos kalibras buvo didesnis už paleidimo įrenginio, Bofors inžinieriai pasirinko kitą sprendimą: uždarą vamzdį su graižtvais, užtaisomą iš galo. Buvo pasirinktas 84 mm kalibras - ir neatsitiktinai. Įvairiose šalyse ekperimentuojant su kumuliatyviniais užtaisais nustatyta, kad mažesnis nei 80 mm kumuliatyvinės granatos kalibras neturi pakankamos pramušamosios galios.
Taigi, 1946-1954 m. skirtingose šalyse kuriami prieštankiniai granatsvaidžiai, vėliau plačiai naudoti ir tapę daugiau mažiau populiarūs:
88,9 mm M20 Super Bazooka (JAV, 1950)

3,5 colio (88,9 mm) Super Bazooka M20, koreanwaronline.com

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui paaiškėjo, kad visi 58 mm prieštankinio granatsvaidžio, plačiai žinomo pavadinimu Bazooka, variantai (nuo M1 iki M9A1) yra neefektyvūs dėl per mažos pramušamosios galios. Buvo sukurtas didesnis ir galingesnis ginklas, Super Bazooka, tačiau karui pasibaigus jo priimti ginkluotėn neskubėta, kariuomenėje nedideliais kiekis 88,9 mm M20 Super Bazooka pasirodė tik prieš pat Korėjos karą 1950 m. Plačiai naudotas JAV, NATO valstybėse ir kitose ne socialistinio bloko šalyse. Vėliau, nuo 1959 m., pradėti keisti naujesniu 90 mm ginklu M67.
82 mm RPG-2 (SSRS, 1954)
Nesėkmingai paeksperimentavę su trofėjiniais Panzerfaustais, sovietų inžinieriai ilgai kūrė lengvą, ir paprastą , kiekvienam kolūkiečiui "įveikiamą" prieštankinį granatsvaidį. Tik 1954 m. jis buvo priimtas ginkluotėn, o už paprastumą ir pigumą teko sumokėti mažesniu koviniu efektyvumu. Bene didžiausias trūkumas buvo mažas taiklumas - dėl nedidelio greičio raketa buvo itin paveiki vėjui ir kitoms meteorologinėms sąlygoms, pasakojama, kad pučiant stipresniam net apsiversdavo ore ir skrisdavo galu pirmyn. Šie granatsvaidžiai pardavinėti arba dosniai dovanoti įvairioms socialistinėms šalims ir partizaninėms grupuotėms, dalyvavę visuose įmanomuose karuose ir kariniuose konfliktuose. Naudoti ir atkurtoje Lietuvos kariuomenėje (gauti iš Lenkijos), iki 1996 metų buvo pagrindinis prieštankinis kariuomenės ir SKAT ginklas.

RPG-2, Šiaurės Vietnamo karys (greičiausiai kinietiška kopija), wikipedia

110 mm Pancéřovka vz. 27 (Čekoslovakija, 1956)
Puikus čekoslovakų konstruktorių darbas, kurį laiką buvo šios šalies kariuomenės ginkluotėje, mėginta juos parduoti Lenkijai. Tačiau pastaroji pasirinko paprastesnį RPG-2.

Pancéřovka vz. 27, wikipedia

Lance-Roquettes Anti Char de 73 mm modèle 1950 (Prancūzija, 1950)
Prancūzai - jie tokie, jiems nesvarbu, kaip, kad tik ne taip kaip pas visus 😀 Laimė, kad prancūzų kariams neteko susitikti su rimta priešo šarvuota technika akis į akį, nes iki pat 1989 m. buvo ginkluoti šiuo įdomiu, bet nelabai efektyviu granatsvaidžiu. Jis sukurtas žiūrint į amerikiečių Bazooką ir vokišką karo metų granatsvaidį Panzerschrek. Už amerikiečių pinigus. Plačiai naudotas užjūriuose.
Beje, tuo metu prancūzų ginklinėse vienu metu buvo galima rasti karo metų Bazookas, M20 Super Bazookas ir Anti Char de 73 mm.

Lance-Roquettes Anti Char de 73 mm modèle 1950, Guide Technique Sommaire, 1952.

Tarasnice T 21 (Čekoslovakija, 1950)
Kadangi socialistinio bloko rankiniai prieštankiniai granatsvaidžiai nebuvo labai pavykę, problemą mėginta išspręsti priimant ginkluotėn sunkesnius ginklus, šaudančius nuo trikojo arba ratukų, ir jais tempiamų (panašiai, kaip senas rusiškas Maksimo kulkosvaidžio variantas). Šis čekoslovakiškas granatsvaidis buvo gana vykęs, tačiau ne Sovietų Sąjungoje sukurti ginklai neturėjo beveik jokių šansų būti plačiau naudojami socialistiniame bloke.

Tarasnice T-21, Čekoslovakija, wikipedia

82 мм СГ-82 (SSRS, 1950)
Sovietai sukūrė savąjį sunkiojo granatsvaidžio variantą, kuris labai greitai išplito po socialistinį bloką ir įvairias pasaulio šalis, sudalyvavo ne viename kare ir konflikte.

СГ-82, Наставление по стрелковому делу, 1971

Tuo metu pasauliniame kare nedalyvavę, bet stropiai mokinęsi jo pamokas švedai jau 1948 m. sukūrė šiek tiek kitokį ginklą, netrukus pelnytai tapusį tikra legenda - Granatgevär m/48, gavusį firminį  vardą - Carl Gustaf! 😀

Grg m/48 Carl Gustaf , Armemuseum

Bofors inžinieriai atsisakė konstrukcinio sprendimo į mažesnio kalibro granatsvaidį įbrukti didesnio kalibro granatos "uodegą" ir pasirinko užtaisymą iš galo. Ginklas gavosi trumpesnis nei Super Bazooka, todėl jo nereikėjo žygio metu ardyti į dvi dalis. Vamzdis su graižtvais leido šaudyti daug didesniais atstumais ir ženkliai taikliau. Kitaip sakant, vienas Carl Gustaf buvo daug efektyvesnis ginklas, nei RPG-2 ir SG-82"porelė". Dar vienas privalumas buvo didelis amunicijos nomenklatūros pasirinkimas: CG galėjo šaudyti kumuliatyvinėmiss, skeveldrinėmis, dūminėmis (pastatyti dūmų uždangai) ir šviečiamosiomis granatomis. Atrodytų, elementaru. Tačiau tą sugalvojo ir įgyvendino būtent švedai. Vėliau tai tapo CG ilgaamžiškumo garantija.
Netrukus Carl Gustaf tapo eksportiniu hitu. Pakankamai lengvas, patogus, galingas. Eksportiniai CG žymimi M1 (1948 m. mod.), M2 (1964 m. mod.), M3 (1991 m. mod.) ir M4 (2017 m. mod.). Tiesa, toks suskirstymas yra sąlyginis, nes ir tą patį pavadinimą turintys modeliai gali turėti įvairių konstrukcinių skirtumų, o Švedijos kariuomenėje oficialiai priimti naudoti kiti pavadinimai.

Carl Gustaf, Lietuvos kariuomenė, kam.lt

Taigi, Carl Gustaf granatsvaidžiais persiginklavo viena po kitos Europos valstybių ir kai kurių didžiųjų (Britų) Tautų Sandraugos (Commonwealth of Nations)  šalių kariuomenės. Įdomu, kad gana ilgą laiką nebuvo didesnės CG panaudojimo mūšiuose patirties. Visų pirma, dėl išskirtinio Švedijos požiūrio stengtasi šių ginklų nepardavinėti "problematiškoms šalims". Pvz., kalbama, kad Vietnamo kare dalyvavę australų daliniai buvo perginkluoti amerikietiškais 90 mm prieštankiniais granatsvaidžiais M67. Priežastis - švedų nenoras, kad jų ginklas "apsišviestų" šiame kare, ir dėl to nutrauktas amunicijos tiekimas Australijos kariuomenei. Be abejo, kare Carl Gustaf sudalyvavo, bet tyliai ir nepastebimai. Išskyrus vieną epizodą, kurį paviešino britų propaganda. 1982 m. balandžio 3 d. Argentinos pajėgoms išsilaipinant Pietų Džordžijos saloje (Folklando salos, priklausančios Didžiąjai Britanijai), joms pasipriešino nedidelis 22 britų Karališkųjų jūrų pėstininkų padalinys, vadovaujamas leitenanto K.Milso, pažadėjusio, kad "k@@@a, tuoj jie man apsižliumbs" , origin. anglų k.: “Sod that, I’ll make their eyes water!”). Kaip tarė, taip ir padarė. Nepatyrę argentiniečiai elgėsi įžūliai neatsargiai. Britų marinai netikėtai sutelkta ugnimi numušė argentiniečių transportinį sraigtasparnį "Puma", ir netrukus atidengė ugnį į bravūriškai per arti priplaukusią korvetę ARA Guerrico. Argentiniečiai suskaičiavo daugiau kaip 200 kulkų pataikymus, be to, gavo granatą iš Carl Gustaf. Šiuolaikiniai laivai yra visiškai nešarvuoti, britų ugnis apgadino pabūklus ir jų valdymo sistemos laidus. Britų pergalė buvo trumpa, bet saldi - beginkle staiga tapusiai korvetei teko skubiai retiruotis. Žinoma, netrukus korvetės įgula susitvarkė pažeistą ginkluotę ir grįžo, savo "atgaivinto" 100 mm pabūklo ugnimi privertusi britus išmintingai pasiduoti.

Argentiniečių korvetė ARA Guerrico

Graži, įkvepianti istorija.
Atrodė, kad čia jau buvo "švedų karaliaus" gulbės giesmė. Nors ginklas puikiai patenkino kariuomenių poreikius, tačiau laikui bėgant atsirado konkurentų - kai kuriose šalyse juos pradėta keisti vienkartiniais granatsvaidžiais. Pvz., Didžiojoje Britanijoje Carl Gustaf pakeitė LAW80.
Nauja rinka atsidarė sugriuvus Sovietų Sąjungai ir okupuotoms šalims atgavus nepriklausomybę. Taip "švedai" atsirado ir trijose Baltijos šalyse. Įdomi istorija - mat tuo metu NATO šalys parduoti ir dovanoti ginklų mums neskubėjo. O štai itin opūs švedai - pardavė, taip ilgam užsikariaudami rinką. Kurią, atrodo, sparčiai praranda. bet apie tai vėliau, sekančioje teksto dalyje.

Lietuvos kariai su Carl Gustaf, kam.lt

Taigi, Carl Gustaf labai gerai tenkino specifinius specialiųjų pajėgų poreikius - dar septyniasdešimtais jų įsigijo JAV "žaliosios beretės" - reindžeriai, jais buvo ginkluoti daugumos Vakarų šalių "specukai". Po Irako sutriuškinimo prasidėjus kovai su įvairaus plauko sukilėliais ir nereguliariomis pajėgomis, buvo prisiminta reindžerių patirtis naudojant M3 Multi-Role Anti-Armor Anti-Personnel Weapon System (MAAWS), ir Carl Gustaf nukeliavo į Afganistaną. 2017 m. buvo priimta ginkluotėn palengvinta versija M3E1. Atrodytų, jau buvęs "nurašytas" ginklas vėl grįžo į kariuomenes - dabar kiekvienas JAV Armijos (Sausumo pajėgų) būrys ir kiekvienas Marinų (USMC - jūrų pėstininkų korpusas) pėstininkų skyrius Carl Gustaf naudoja kaip "pėstininkų artileriją" - įvairioms miesto ir lauko fortifikacijoms, bunkeriams, ugnies taškams, daužyti. SAAB Land Systems ir Raytheon sėkmingai kuria lazeriu valdomą granatą, galinčią pasiekti už 2 km esančius taikinius. Per 71 (sic!) eksploatacijos metus Carl Gustaf labai patobulėjo - šiandien M4 sveria vos 7 kg (M2 - 14,2 kg, M3 - 10 kg) ir gali naudoti įvairius šiuolaikinius taikiklius, amunicijos nomenklatūra dar labiau prasiplėtė - čia atsirado ir tandeminiai kumuliatyviniai užtaisai (pirmasis detonuoja "reaktyvinius" tanko šarvus, antrasis - pramuša tanko šarvą).

Tandeminė kumuliatyvinė granata 84 mm HEAT 751, gamintojo brošiūra

Kaip jau sakiau, nėra labai daug informacijos apie Carl Gustaf panaudojimą prieš tankus. Tačiau šis T-72 tankas gali paliudyti - "švedų karalius" dantis turi.

Manau, kad Live Firing Show 2020 lankytojai Pabradėje galės ne tik išvysti naujausią Carl Gustaf M4, bet ir jį pačiupinėti - geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti ar paskaityti:

https://www.facebook.com/watch/?v=443595829618485

Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:

Support Egidijus Papečkys at Contribee!

EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon