2020 m. gegužės 29 d., penktadienis

Lietuvos kariuomenės pėstininkai: prieš pat okupaciją

Kelis ankstesnius tekstus skyriau mažiausiems Lietuvos kariuomenės pėstininkų padaliniams: įgudusių šaulių ir granatininkų skyriui tekstas , šaulių skyriui bei šaulių būriui. Dar kartą pastebėsiu, kad kariuomenėje šauliais buvo vadinami pėstininkai ir jų daliniai - pvz., šaulių batalionas, kuopa, būrys ir skyrius. Tik aukštesnis dalinys - pulkas - jau vadinosi nebe šaulių, o pėstininkų. Tokia ar panaši praktika buvo ir ne vienoje kitoje šalyje, pvz., Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje. Šis tekstas - tik apie pėstininkus, ne apie Lietuvos šaulių sąjungos narius.
1939-1940 m. Lietuvos kariuomenėje brendo organizacinės ir taktinės permainos. Stiprinant pėstininkų ginkluotę ir siekiant ją panaudoti efektyviau, likus mėnesiui iki okupacijos, buvo pradėta pėstininkų padalinių reorganizacija [1]. Apžvelkime keletą jos momentų.
1. Prieštankinė gynyba.
Po Lenkijos kampanijos reikėjo sustiprinti prieštankinius pajėgumus. Tai buvo padaryta pėstininkų pulkuose įvedant prieššarvines kuopas (vietoje termino prieštankinis to meto Lietuvos kariuomenėje naudotas terminas "prieššarvinis). Tokios prieššarvinės kuopos sudėtis buvo sekanti: kuopos vadas, vyresnysis karininkas, padedamasis būrys, 3 ŠAP būriai po 3 20 mm ŠAP pabūklus. priminsiu, kad ŠAP (šarvinis automatinis pabūklas) buvo pavadinti šveicariški 20 mm automatiniai pabūklai "Oerlikon".
Lietuvos kariuomenės kariai su 20 mm automatiniu pabūklu ŠAP (Oerlikon)
Tokiu būdu pulko vadas pirmą kartą Lietuvos kariuomenės istorijoje turėjo gauti savo žinion specializuotą prieštankinį padalinį (su liūdesiu pastebėsiu, kad šiandieninėje Lietuvos kariuomenėje tokio padalinio savo žinioje brigados vadas neturi iki šiol, ir tai yra labai rimta pajėgumų spraga). Tiesa, dėl to nukentėjo šaulių batalionas, kuris neteko iki šiol turėtų 2 tokio tipo pabūklų būrio. Kadangi pulką sudarė 3 šaulių batalionai, 20 mm prieštankinių pabūklų skaičius pulke padidėjo nuo 6 iki 9, t.y. 33 proc. Svarbiausia, kad dabar pulko vadas įgijo galimybę koncentruoti prieštankinius pajėgumus ir jais manevruoti. Bataliono vadui, deja, beliko tikėtis, kad kažkiek tokių pabūklų jam bus priskirta. Be jokios abejonės toks sprendimas vertintinas itin teigiamai.
20 mm pabūklai ŠAP (Oerlikon) buvo įsigyti Šveicarijoje, ir numatyti naudoti kaip prieštankiniai ir priešlėktuviniai. 1939 m. pirkus Vokietijoje modernesnius 20 mm automatinius pabūklus LAP (Wehrmachte vadinami Flak 30), pagrindiniu Oerlikon uždaviniu tapo prieštankinė gynyba.
Nepaisant mažo kalibro, šio pabūklo sviedinys galėjo pramušti 40 mm šarvą ir 1940 m. buvo pavojingas beveik visiems ginkluotėje esantiems sovietų ir vokiečių tankams.
Lietuvos kariuomenė buvo išsirinkusi apsiginkluoti 47 mm prancūzišką prieštankinį pabūklą Schneider, tuo metu patį geriausią, tačiau artėjant karui Prancūzija jų nebepardavinėjo. Po Lenkijos kampanijos buvo tariamasi tiek su sovietais, tiek su vokiečiais, dėl trofėjinių lenkiškų (pagaminatų pagal švedų licenciją) 37 mm prieštankinių pabūklų "Bofors" wz. 36 įsigijimo, tačiau taip ir nesusitarta. Vėliau svarstyta galimybė įsigyti sovietinių 45 mm prieštankinių pabūklų.
2. Minosvaidžiai.
Iki šiol pulke buvo minosvaidžių būrys, ginkluotas 4 suomiškais 81,4 mm  1934 m. pavyzdžio Brandt  (prancūzų firmos Brandt minosvaidis, patobulintas ir gaminamas  suomių "Tampellos" neatsiklausus prancūzų leidimo).

Po reorganizacijos pėstininkų pulko minosvaidžių būrys panaikinamas, o po mažesnį, vos 2 minosvaidžius turintį būrį suformuota batalionų kulkosvaidžių kuopose. Taigi, pakeitus minosvaidžių padalinių organizaciją, jų skaičius pėstininkų pulke padidėjo nuo 4 iki 6, t.y. 33 proc.
Be minosvaidžių būrio kuopoje buvo ir 3 sunkiųjų kulkosvaidžių būriai po 4 sunkiuosius 7,92 mm kalibro kulkosvaidžius 08 m. (vokiško MG08 pavadinimas Lietuvos kariuomenėje). Planuota persiginkluoti naujais moderniais čekoslovakiškai sunkiaisiais kulkosvaidžiais, tačiau nespėta jų gauti.
7,92 mm sunkusis kulkosvaidis 08 m. (MG08) Lietuvos kariuomenėje

Suomiai Lietuvos kariuomenei susipažinimui padovanojo 120 mm "Tampella" minosvaidį. Toks ginklas idealiai tiko pulko minosvaidžių baterijai, tačiau tuo metu daugelyje šalių laikytas prabanga, ir tik įsibėgėjus antram pasauliniam karui sulaukė visuotinio pripažinimo ir iki šiandien yra nepakeičiama pėstininkų rėmimo priemonė.
3. Šaulių (pėstininkų) būrio reorganizacija.
Po kelis metus trukusių bandymų  paaiškėjo, kad šautuvinės (iš šautuvo vamzdžio) iššaunamos granatos neatitinka lūkesčių, ir vietoje jų pasirinktas suomiškas 46 mm granatsvaidis (taip tuo metu buvo vadinamas lengvasis minosvaidis). Jo techniniai-koviniai duomenys: kalibras 46 mm, svoris apie 8 kg, mažiausias šaudymo tolis - 100 m, didžiausias - 800 m, granatos svoris apie 760 g, praktinė greitošauda apie 10 šūvių per min., granata lekia iki taikinio apie 14 sek. Granatos skeveldros kaunamai veikia 15 metrų spinduliu. Granatsvaidžio veikimo principas - kaip 81 mm minosvaidžio. Ginklo tarnybą sudarė 3 kariai: taikytojas, jo padėjėjas ir granatų tiekėjas. Granatsvaidis yra būrio vado priemonė, kuri papildo lengvųjų kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį. Prireikus, kuopos vadas gali visus granatsvaidžius valdyti centralizuotai (ugnies sutelkimai). Žygio metu jie pervežami vežimuose specialiuose rėmuose, kaip lengvųjų kulkosvaidžių stovai.
46 mm granatsvaidis (lengvasis minosvaidis) Tampella

Buvęs iki tol šaulių būryje granatininkų ir įgudusių šaulių skyrius panaikinamas.
Šiandien Lietuvos kariuomenėje naudojamą 60 mm minosvaidį aptarnaujantys du kariai turėtų pavydėti - dvi papildomos rankos granatoms pernešti labai palengvintų tarnybą.
Lietuvos kariai su 60 mm minosvaidžiu
Taigi, po reorganizacijos šaulių būrio sudėtis turėjo būti sekanti: būrio vadas, būrininkas, sekėjas, du ryšininkai, 3 granatsvaidininkai, ir 3 šaulių skyriai po 12 karių.
Šaulių skyriaus sudėtis: skyrininkas, jo pavaduotojas, 4 kulkosvaidininkai (taikytojas, jo padėjėjas ir 2 šaudmenų nešėjai) ir 6 šauliai.
Priminsiu, kad Lietuvos kariuomenė buvo ginkluota vienais geriausių to meto lengvųjų kulkosvaidžių, čekoslovakiškais 7,92 mm Brno 26 m. (ZB 26).
7,62 mm lengvasis kulkosvaidis Brno 26 m. (ZB 26)
Vėlgi, šiandieninis Lietuvos kariuomenės kulkosvaidininkas, ginkluotas kulkosvaidžiu FN MAG, turėtų pavydėti savo tarpukario kariuomenės kolegai, turinčiam 3 pagalbininkus mūšio lauke kulkosvaidžiui aptarnauti.
Lietuvos kariuomenės kariai su 7,62 mm kulkosvaidžiu FN MAG
Ne tik šiandien, bet ir tada, prieš okupaciją, turėjome puikią kariuomenę.




[1] Pėstininkų inspektoriaus brig. gen. Viktoro Giedrio 1940-05-08 raštas Nr. 1248 (nuorašas), LCVA, f. 511, ap. 1, b. 574, l. 2.

2020 m. gegužės 26 d., antradienis

Nauja rusiška haubica 2S35 Koalicija-SV

Neseniai visa Rusijos žiniasklaida pranešė apie tai, kad į kariuomenės dalinius bandymams perduota 10-12 vnt. priešserijinių 152 mm vikšrinių savaeigių haubicų 2S35 "Koalicija-SV". Rusijos propaganda šią artilerijos sistemą jau seniai apipynė legendomis ir mitais. Pasak jos, ši haubica yra labai automatizuota ir "robotizuota", įgula sumažinta nuo įprastų 5-6 iki 3 karių, pirmą kartą panaudotas "negyvenamas" bokštelis, o įgula sėdi korpuse. Be abejo, nuolat priduriama, kad haubica gali šaudyti 80 km atstumu ir visokeriopai lenkia analogiškas NATO artilerijos sistemas.
Pažiūrėkime, ką per stebuklą sukūrė rusai.
Pirmiausia - kodėl. Atsakymas paprastas - paskutinė sukurta savaeigė 152 mm haubica 2S19 MSTA-S nebeturėjo reikiamų modernizacijos galimybių, leidžiančių pasivyti naujas NATO savaeiges haubicas, be to, planuota sukurti sistemą, kuri galėtų būti panaudota ir laivuose, ir jūros pakrančių gynybai. Tokie ambicingi tikslai buvo per sunkūs politinius kataklizmus ir ekonominius sunkumus pergyvenančiai Rusijai, todėl prireikė 20 metų, kol "Koalicija" pasiekė kariuomenės bandymų etapą.
Vienu metu buvo išsikeltas dar ambicingesnis uždavinys - bokštelyje sumontuoti ne vieną, o du pabūklus, kaip medžiokliniame šautuve - vieną virš kito. Štai taip:

Gražu, tiesa? Pirmą kartą išgirdęs šią idėją juokiausi, paskui kantriai aiškinau oponentams, kad tai dar vienas atvejis, kai rusai nuvairuoja į akligatvį, stengdamiesi padaryti kažką, neturintį analogo - "biez analogof". Taip, tokiu būdu galima ženkliai padidinti greitošaudą, tačiau tokiu atveju kainos/efektyvumo santykis peržengia visas sveiko proto ribas - galima į Mėnulį nusiųsti burinį laivą, bet neverta. Galima neabejoti, kad rusams įtaką padarė suomių Patria koncerne sukurtas dvivamzdis automatinis minosvaidis AMOS, tačiau ir šis nepasiteisino - užsienio rinkos jam taip ir neatsidarė.
Rusai sėkmingai muilino akis, rodydami nuotraukas iš gamyklos, kurioje neva buvo surenkama serijinė dvivamzdė "Koalicija"

Iš tiesų, tai tik  į standartinę ankstesnio tipo savaeigę haubicą MSTA-S buvo sumontuoti du 152 mm pabūklai 2A68, ir jinai netgi išriedėjo į pasifotografuoti į poligoną.

Šiomis fotosesijomis ir pasišaudymais dvivamzdės "Koalicijos" epopėja ir baigėsi. Patys rusai smaginosi lenktyniaudami, kas "pripieš" daugiau vamzdžių - kai kas pridėjo tris, kai kas aštuonis, mano nuomone  neoficialų konkursą laimėjo šis piešinukas - jeigu kas nors matėte su daugiau vamzdžių, prašau, pataisykite

Tačiau naujas savaeigis pabūklas Rusijos kariuomenei buvo labai reikalingas, ir pabaigus nevykusius eksperimentus su "dvivamzdžiu", imtasi rimtesnių darbų - konstruoti pabūklą, kurį būtų galima gaminti. Pasižadėta "Koalicijas" pradėti tiekti kariuomenės daliniams 2016 m., bet nepavyko.
Dėl to buvo kalti ne tik artilerinės dalies konstruktoriai, bet ir važiuoklės. Mat "Koalicija-SV" iš anksto buvo konstruojama montuoti ant konkrečios - tanko T-14 "Armata" - važiuoklės. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad laiku nebus nei šio tanko, nei jo važiuoklės kitoms sistemoms montuoti. Beliko pasirinkti tarp dviejų galimų važiuoklių: T-72 ir T-90. Pirmoji įvertinta kaip nebeperspektyvi, ir teisingai, todėl pasirinkta antroji, tuo labiau, kad jos keliamoji galia yra didesnė. O keliamoji galia itin svarbi - automatizuotas "Koalicijos-SV" bokštelis yra didelis ir sunkus. Sumontuotas ant T-90 važiuoklės, bokštelis visiškai ją užgožia. Tanko T-90 svoris - apie 48 t, "Koalicijos" svoris - daugiau kaip 50 t (kai kurie šaltiniai nurodo iki 55 t).  Tai reiškia, kad važiuoklė bus perkrauta, todėl artilerijos sistema bus mažiau mobili, mažiau judri mūšio lauke. Video medžiagoje aiškiai matyti, kaip nelengvai savaeigė haubica pajuda iš vietos. Vis dėlto svarbiausia, kad sistemos techninis patikimumas ir intervalai tarp remontų bus ženkliai mažesni - dėl didesnio svorio ir didesnio važiuoklės dalims tenkančio krūvio jos dažniau lūžta. Kaip žmogaus sąnariai, sparčiau dylantys dėl viršsvorio.
2016 m. "Koalicija" neatsirado kariuomenės daliniuose, tačiau keli bandomieji pavyzdžiai sudalyvavo gegužės 9-osios parade.
Tada ir pasirodė įvairūs palyginimai, kaip "Koalicija" 1,5-2 karto lenkia savo analogus Vakaruose. Visų pirma kalba ėjo apie vokiškas 155 mm saveiges haubicas Pzh 2000, kurias šiandien turime ir Lietuvos kariuomenėje, Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione.

Kuo nebenauja vokiška haubica prastesnė už naująją rusišką "Koaliciją"? Niekuo. Geresnė. Kol kas panaudotas 152 mm pabūklas 2A88 yra visiškai nežinomas, tenka pasikliauti negausia propogandine informacija. Rusų deklaruojamas šaudymo tolis - 40 km, yra toks pat, koks ir PzH 2000. Rusų deklaruojamas šaudymo tolis specialiais sviediniais - 80 km tėra propagandinė "antis" - šaudyti gali, į ką nors pataikyti - ne. Antra vertus, absoliuti dauguma artilerijos taikinių yra gerokai arčiau - prieš pat savo tankų ir pėstininkų "nosį". Tą "Koalicija" padaryti gali. Teoriškai - geriau nei senesnė MSTA-S, praktiškai - nelabai.  Didžiausia bėda ir galvos skausmu turėtų būti pilna "Koalicijos" automatizacija - pažadėti, kad veiks, yra daug sunkiau, nei užtikrinti, kad patikimai veiks. kaip ten bebūtų, jokios revoliucijos artilerijos srityje "Koalicija" į mūšio lauką neatneš. Tai eilinis kartas, kai rusai vejasi tai, ką Vakarai jau pasiekė prieš 15-20 metų. Todėl, kaip ir anksčiau, rjusai varžysis ne kokybe, o kiekiu. PzH 2000,  vis plačiau populiarėjanti Pietų Korėjos haubica K9, lenkiška artilerijos sistema "Krab" - jau yra kariuomenėse, o rusiškam analogui ir toliau reikės jas vytis. Amerikiečiai taip pat modernizuoja savo artileriją, ir nereikėtų apsigauti, kad neva jie šiandien atsilieka - artilerijos jėga ne tik "popieriniame" šaudymo tolyje, bet visoje stebėjimo, ryšių, valdymo ir ugnies sistemoje. Ir šiame žaidimo lauke rusai nėra padėties šeimininkai.

2020 m. gegužės 24 d., sekmadienis

Ukraina: vieno mažo mūšio istorija

Karą Ukrainoje  dažnas iš mūsų įsivaizduoja kaip intensyvius antrojo pasaulinio karo mūšius: ilga fronto linija, didelės pajėgos, puolančios viena kitą su organizuotais daliniais, su šimtais tankų, uraganine artilerijos ugnimi. Ši klaida labai trukdo suformuoti "išmoktas pamokas", aktualias Lietuvos atveju, ir yra netgi žalingas, nes remiantis klaidingomis išvadomis priimami klaidingi sprendimai. Bet šiandien ne apie tai.
Paviešinti vieno 2016 m. gruodžio 18 d. vykusio mūšio dalyvio atsiminimai mums leidžia mums pažvelgti atidžiau į karo Ukrainoje patirtis. Šis mūšis žinomas kaip "mūšis už miškelį", o ši diena kartais vadinama viena kruviniausių: pasak oficialios ATO (Antiteroristinės operacijos - nes taip buvo vadinami karo veiksmai Rytų Ukrainoje) štabo informacijos žuvo ir dingo be žinios 5, buvo sužeisti 6, traumas ir kontūziją patyrė 10 Ukrainos karių. Tai kas gi čia buvo per mūšis?
Šį kartą remsiuosi tik vienu šaltiniu - 54-osios mechanizuotos brigados 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos kariškio (karinis laipsnis ir pareigos nenurodyti), slapyvardžiu 'Kidur" ("Кидур"), vadovavusio vienai iš dviejų puolime dalyvavusių grupių, interviu. Beje, mokantiems rusiškai rekomenduočiau jį perskaityti prieš skaitant tolimesnį mano tekstą: interviu
MŪŠIS
Būsiu objektyvus, ir broliai ukrainiečiai sulauks kritikos - iš klaidų turime mokytis.
Pastebėsiu - kad visi puolime dalyvavę kariai buvo "dešiniojo sektoriaus" nariai, todėl labiau motyvuoti, nei visi kiti batalione.
Užmeskime akį į prie interviu pridėtą žemėlapį - mūšis vyko dėl jame pažymėto (netaisyklingas stačiakampis juodomis kraštinėmis) nedidelio miškelio. Mėlynai pažymėtos ukrainiečių pozicijos, raudonai - separatistų.

Dalyvauti puolime buvo atrinkti 20 savanorių iš paminėtos 3-iosios kuopos. Jie buvo padalinti į dvi grupes po 10 karių. Pirmajai vadovavo kuopos vadas Nikita Jarovoj, slapyvardžiu "Šaitanas", antrai - "Kiduras" (jo teigimu, grupei turėjo vadovauti "Bugajus", vienas iš dešinio sektoriaus lyderių brigadoje, tačiau likus 5-6 valandoms iki puolimo jis atsisakė dalyvauti dėl "blogo sapno", todėl buvo paskirtas "Kiduras"). Kiekviena grupė turėjo atakuoti po atskiras priešo pozicijas - "Kiduro" grupei teko pozicijos "Олени" (liet. pažodžiui būtų "Elniai").
Čia būtinas komentaras. Pavadinti mūšiu nedidelės 20 karių grupės išpuolį - pernelyg skambu. Iš esmės čia turime vos ne pirmo pasaulinio karo situaciją, kada nedidelė karių grupė šturmuoja kitos, mažesnės, priešo karių grupės ginamas pozicijas su tikslu pagerinti taktinę padėtį. Šiuo atveju buvo mažiau apkasų, nebuvo ištisinės įtvirtintos fronto linijos, bet esmė ta pati - nedidelis išpuolis siaurame žemės lopinėlyje. Tikslas? Labiau tikėtis ne taktinės, o moralinės pergalės, kaip sako 'Kiduras" - "atkovoti savo žemę".
Norėtųsi atkreipti dėmesį į dar vieną detalę - "Kiduras" mini, kad prieš šį išpuolį šalimais turėjo panašų išpuolį įvykdyti 3-iojo Specialių operacijų pajėgų pulko padalinys, tačiau atsisakė, motyvuojant netinkama žvalgyba. Tuo pačiu "Kiduras" pasiskundžia, kad jo grupė buvo pėstininkai, ir kad tokius "šturmo" išpuolius turi vykdyti specialios operacijų pajėgų kariai. Šiame jo teiginyje slypi dar viena Ukrainos ginkluotųjų pajėgų bėda - naivus tikėjimas, kad tik specialios paskirties daliniai gali vykdyti bet kokias operacijas, kuriose reikia susidurti su priešu. Visų pirma tai rodo karių motyvacijos stoką, antra - elemantarių karybos žinių trūkumą. Sakysite, kad karas geresnis mokytojas? Iš dalies taip, tačiau jeigu kare sugebėjai išlikti, tai anaiptol nereiškia, kad kariavai sėkmingai, ir kad įgijai pakankamai sugebėjimo efektyviai kariauti.
Specialios paskirties daliniai yra kaip špaga - ja galima durti tiksliai ir greitai, po to reikia atsitraukti atgal. Įtvirtintų pozicijų šturmas yra pėstininkų, ir tik pėstininkų darbas - malkos skaldomos kirviu, ne špaga.
"Kiduras" skundžiasi, kad prieš puolimą vykdant artilerijos apšaudymą sviediniai krito už 50 m nuo priešo pozicijų ir jokios žalos jiems nepadarė. Visgi panašu, kad moralinis efektas buvo - kova už poziciją "Олени" vyko vos 20 minučių - tai reiškia, kad po nedidelio pasišaudymo priešas, greičiausiai 2-4 separatistai, tiesiog pasitraukė be didesnio pasipriešinimo.
Vos užėmus separatistų pozicijas, šie ėmėsi kontraatakuoti. Iš pradžių nedidelėmis pajėgomis - vieno skubiai atvykusio skyriaus, remiamo pėstininkų kovos mašinos BMP - t.y. 10 ukrainiečių grupę atakavo 7-8 pėstininkai. Tačiau netrukus separatistai pradėjo šaudyti iš visų pusių, pasak "Kiduro" - iš 20-40 m atstumo.
Tuo metu antrai grupė pateko į katastrofišką padėtį - žuvo jai vadovavęs kuopos vadas "Šaitanas". Tuoj pat paaiškėjo, kad niekas nežada ateiti į pagalbą - BMP vairuotojai atsisakė važiuoti su šaudmenimis ir paimti sužeistuosius, kuopos vadas buvo nukautas, o jį pavaduojantis vadas akivaizdžiai neturėjo jokio nurodymo tokiam atvejui. Pabaigusi šovinius "Kiduro" grupė pasitraukė, jis pats buvo sužeistas. pasirodė, kad separatistai pasitraukimo nepastebėjo, ir poziciją "Олени" po paros dar kartą užėmė ukrainiečių kariai.
Išvados ir pamokos
Šio kruvino išpuolio analizės vertinimas gana liūdnas:
- kyla pagrįstų abejonių, kad toks išpuolis neturėjo jokio aiškaus tikslo. Nėra tikslo - nerizikuok karių gyvybėmis;
- planavimas apsiribojo tik puolimu, elementaru, bet apie tolimesnius veiksmus užėmus pozicijas, apie grupės sustiprinimą, aprūpinimą šaudmenimis ir atsitraukimą visiškai nepagalvota;
- kuopos vadui pačiam ėmusis vadovauti skyriui, jo padalinys liko kaip vaikas be galvos ir nebebuvo kam priimti sprendimo. Bataliono vadas tuo taip pat nepasirūpino;
- nebuvo numatyta reikiama parama ugnimi, kaip galima suprasti - nutarta pasikliauti vien bataliono minosvaidžiais, kurie dirbo neefektyviai - kas visiškai nenuostabu, atsižvelgus į tai, kad grupėje nebuvo priešakinio stebėtojo minosvaidžių ugniai koreguoti;
- moralinis faktorius itin svarbus - šiuo atveju atsisakinėjo dalyvauti mūšyje grupės vadas, snaiperis, pėstininkų kovos mašinų vairuotojai. dar kartą pastebėsiu - neatsirado vado, galinčio duoti aiškius įsakymus ir pajėgaus priversti juos vykdyti. Sutikite, vežti šaudmenis iki grupės, šalia kurios už 20 m guli priešas, sovietinei BMP su jos plonyčiais šarvais yra akivaizdi savižudybė.
Taigi, pasikartosiu - šis šturmo išpuolis vyko kaip pirmajame pasauliniame kare, vos su keliais skirtumais: priešo pozicijos buvo vertinamos remiantis ne žvalgybinio medinio biplano, o šiuolaikinio drono darytomis nuotraukomis, pirmajame pasauliniame tokiu atveju buvo nepalyginamai profesionalesnis planavimas ir ženkliai stipresnė parama ugnimi - tokiu atveju vokiečių šturmo grupė galėjo tikėtis net divizijos artilerijos paramos.
Gaila, bet dažnu atveju iš ukrainiečių galime pasimokyti ne KAIP kariauti, o KO nedaryti.