Šaudymas per stiklą

Šią temą paskatino vakar nutikęs įvykis - užsieniečių ir baikerių konfliktas Vilniuje, pasibaigęs šaudymu į automobilį. Neaptarinėsiu ir nevertinsiu šio įvykio aplinkybių, tai yra teisėsaugos darbas, tik atkreipsiu dėmesį į vieną paviešintą aplinkybę - kulkų pėdsakus apšaudytame automobilyje. Ši nuotrauka puiki iliustracija tam, apie ką toliau kalbėsime.

Kulkų žymės automobilyje

Galima teigti, kad buvo iššauti ne mažiau kaip trys šūviai, nors ko gero jų buvo daugiau - sprendžiant iš nuotraukos, šoninis langas turėtų būti sudaužytas bent dviem šūviais. Aiškiausias kulkos pėdsakas matomas mažesniame galinių durelių langelyje. Kulka pramušė stiklą, tačiau jo visiškai neišmušė. Atkreipčiau dėmesį į paliktos skylės formą - labai aiškiai matyti, kad kliudžiusi ir jau pramušusi stiklą kulką labai stipriai "pasivertė" šonu, išmušdama maždaug 3-4 kulkos ilgių stiklo gabalėlį.

"Pavirtusios" kulkos pėdsakas

Toks kulkos "pavirtimas" gali nustebinti ne vieną šaulį, nesusipažinusį su kulkų trasų pasikeitimu susidūrus su stiklu. Akivaizdu, kad kulka ne tik pasiverčia, bet ir nukrypsta nuo savo pradinės skrydžio trajektorijos. O tai reiškia, kad šaudami į vieną taikinį, patys sau netikėtai galite kliudyti visiškai kitą. Pvz., šaudami iš automobilio vidaus į priešais jūsų automobilį esantį kilerį (į gėlių pardavėją juk nešaudysite), galite kliudyti iš šalia esančio namo balkone stovintį gėlės vazoną. Tai būtų mažiausiai skaudi šūvio pasekmė, apie galimas kitas, daug skaudesnes, nelabai ir norisi rašyti, kiekvienas gali pasirinkti pagal savo empatijos lygį. Ir atvirkščiai, šaunant į vairuotoją arba į greta jo esantį ginkluotą priešininką, galite kliudyti automobilyje esančius įkaitus arba visiškai niekuo dėtus žmones. Nuraminsiu, kad šaudant iš arti tas nukrypimas yra kontroliuojamas, tačiau tikimybė, kad kulka nueis Dievui į langus yra didelė.
Jeigu kulkos būtų lėkę ten, kur atrodytų turėjo nulėkti, šis Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnų apšaudyto automobilio vairuotojas nebūtų iššokęs ir pabėgęs.

Grįžkime prie pirmo atvejo Vilniuje. Galbūt dar didesnė kulkos nukrypimo ir rikošeto tikimybė yra pataikius į metalines transporto priemonės dalis.

Kulkos žymė durelėse

Mūsų aptariamu atveju į dureles pataikiusi kulka, kaip matyti, kliudė ir mašinos kėbulą ir greičiausiai čia įstrigo.
Automobilis gali tapti ne tik taikiniu pareigūnams, bet ir jų vienintele apsauga. Todėl puiku, kad Lietuvos policija, kaip ir jų kolegos užsienyje, atidžiai studijuoja galimą kulkų poveikį automobiliams ir, reikia manyti, jį perduoda būsimiems pareigūnams ir visiems kitiems kolegoms.

Policijos pareigūnai detaliai tyrinėja kulkų pėdsakus automobilyje

 Dar smagiau, kad šią gerą žinią komunikuoja ir visuomenei:
 https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2017/01/30/news/policininkai-siauliuose-susaude-automobili-668997/
Aš dėl to jaučiuosi geriau, tikiuosi jūs - taip pat 😃
Be abejo, užsienio šalyse tokiems tyrimams skiriama daug daugiau išteklių. Pvz., JAV visiškai normalu sušaudyti porą dešimčių automobilių - todėl galimi daug patikimesni ir labiau moksliškai pagrįsti rezultatai. Tačiau pastebėsiu, kad užsienio kolegos mielai dalinasi šia ir kitomis patirtimis bei įvairių testų rezultatais. Kaip jau sakiau, belieka tikėtis, kad šia patirtimi dalijamasi ir Lietuvos policijoje bei su kitomis valstybės tarnybomis.

Ne tik automobiliai

Tačiau stiklai yra ne tik automobiliuose - kartais tenka šaudyti ir per įvairius pastatų langus, stiklines sienas bei duris. Akivaizdu, kad čia stiklo tipo, storio, atsparumo ir kitų parametrų įvairovė yra kolosali. Manau aišku, kad kalbame policijos ir kitų teisėsaugos tarnybų pareigūnus. Kino trileriuose ir žaidimuose dažnai matome, kaip tokius šūvius atlieka įvairūs samdomo žudikai,

Vaizdelis iš žaidimo

Tačiau tai greičiau kūrybinė išmonė, nei realybė. O Lietuvoje kol kas ir visai negirdėtas atvejis,
Skirtingai nuo karinių operacijų, kuriose priešą reikia nukauti, policinių operacijų metu reikia ne tik neutralizuoti ginkluotą nusikaltėlį ar teroristą, bet ir užtikrinti, kad kulka ir stiklo bei kitų medžiagų skeveldros ir atplaišos nekliudys įkaitų ar kitų nieku dėtų piliečių.. Taip pat būtina tiksliai pataikyti, kad sužeistas nusikaltėlis nepradėtų pleškinti į visus aplinkui. Todėl policijos snaiperiams labai svarbu žinoti, koks konkrečiai yra stiklas, per kurį gali tekti šauti.

Policijos snaiperis tarnyboje

Tam bandymų ir testų pagalba atrinkinėjami labiausiai tinkami šoviniai ir kuriamos specialios kulkos, kuriama atitinkama taktika.
Beveik visų matytų tyrimų atvejais nustatyta, kad mažiausiai efektyvios šaudant per stiklą yra .223 arba 5,56x45 mm kalibro kulkos, žinoma - ir jų atitikmenys, pvz. rusiški 5,45x39 mm šaudmenys. Panašiai yra ir su šaudymu į kitus taikinius, todėl snaiperio šautuvai dažniausiai nebūna mažesnio nei .308, arba 7,62x51 mm, t.y. standartinio NATO kalibro, arba specialių dar didesnių kalibrų, dažniausiai draudžiamų naudoti civiliams.
Apsaugos darbuotojai ir pareigūnai turėtų žinoti, kad mažiausias kulkos nukrypimas yra tada, kada šaunama "tiesiai", t.y., kai kulka atsimuša į stiklą 90 laipsnių kampu, statmenai jo plokštumai.

Labiausiai visiems linkiu, kad netektų į nieką šaudyti nei per stiklą, nei be jo, taip pat - kad ir į jus niekas nešaudytų. Net ir tiems, kuriems tai yra kasdienė tarnyba. O jeigu teks - tai būti tam pasiruošus, apsišarvavus žiniomis, įgūdžiais ir šaltais nervais. Ir visada pagalvoti apie tai, kaip apsaugoti nuo šalutinio poveikio aplinkinius.

Kalbant apie atvejį Vilniuje, pastebėsiu, kad tolimesnis teisinis procesas turėtų būti įdomus - ne taip dažnai savigynai išduotas ginklas panaudojamas prieš autotransporto priemones, jeigu vyks teismas, gali būti sukurtas vienoks ar kitoks teisinis precedentas.

Lietuvos okupacija 1940 m.

Birželio 14 d. minime ne tik Gedulo ir vilties dieną, 1940 m.Sovietų Sąjunga Lietuvai pateikė ultimatumą ir pradėjo Pirmosios Respublikos okupaciją. Šis tekstas buvo publikuotas 2010 m.

Okupacija neišvengiama

Šiemet sukanka 70 metų, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. 1940 metų birželio 15 d. Į Lietuvos Respublikos sieną plūstelėjo Raudonosios armijos daliniai. Kaipgi klostėsi įvykiai tą lemtingąją 1940 vasarą?

1940 gegužės 10 d. Sovietų Sąjungos Liaudies gynybos komisariato komisaro pavaduotojas A.Loktionovas apsilankė pas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus ir pareiškė pretenzijas dėl sovietinių karių Šmargonec ir Butajev pagrobimo bei pastarojo mirties aplinkybių. Lietuvoje buvo sudaryta speciali komisija šių įvykių aplinkybėms ištirti ir tikėtasi visus klausimus išsiaiškinti taikiai. Gegužės viduryje buvo nuspręsta į Maskvą nusiųsti užsienio reikalų ministrą J.Urbšį, kad šis vietoje išsiaiškintų, ko sovietai nori. Tolimesni sovietinės valdžios veiksmai buvo nesuprantami ir nesuderinami su jokia diplomatine praktika. Jų reikalavimu į Maskvą išskrido ministras pirmininkas A.Merkys, kuris birželio 7 ir 9 d. Susitiko su Molotovu. Birželio 11 prie Lietuvos delegacijos prisijungė ir J.Urbšys. Buvo kartojami tie patys ir ne mažiau absurdiški nauji kaltinimai Lietuvai dėl sovietinių karių grobimo ir nedraugiškos, netgi priešiškos politikos Sovietų Sąjungos atžvilgiu.Birželio 13 d. vakare Ministrų taryba susirinko pas Prezidentą. Ministras pirmininkas A.Merkys savo pranešimą baigė žodžiais: „Įspūdis toks, kad viskas baigsis geruoju“. Tuo tarpu 1940 birželio 14 d. vakare visos iliuzijos subliuško, kai apie 23 val. Lietuvos užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui Maskvoje buvo įteiktas Sovietų Sąjungos ultimatumas, reikalaujantis teisti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Saugumo departamento direktorių A.Povilaitį, sudaryti naują, sovietams priimtiną vyriausybę ir įsileisti papildomas neribotas sovietinės kariuomenės įgulas. Panašu, kad Lietuvos vyriausybė nebeturėjo jokios erdvės deryboms ar galimybės laimėti laiko pasiruošti agresijai atremti. Nepriklausomai nuo Lietuvos vyriausybės sprendimo, 1940 m. birželio 15 d. 9 val. ryto sovietinės kariuomenės daliniai būtų peržengę valstybės sieną ir pradėję karo veiksmus prieš Lietuvos Respubliką.

1939 metais Lietuvos politinė vadovybė neinformavo tautos apie Sovietų Sąjungos grasinimus, o Vilniaus krašto grąžinimas labai smarkiai sušvelnino sovietinių dalinių įvedimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktą, šiuos sovietinius dalinius oficialiai netgi pakylėjant į karinio sąjungininko ir saugumo garanto statusą. Sprendimas 1938 priimti Lenkijos, o 1939 ir Vokietijos, ultimatumus, stipriai smogė politinės valdžios autoritetui, pakirto pasitikėjimą šia valdžia, jos sugebėjimu priimti reikalingus sprendimus ir garantuoti valstybingumą. Piliečiai ir visų pirma sustiprėjusi opozicija vaikiškai naiviai siejo viltis apie platesnes politines laisves ir dalyvavimą šalies  valdyme su galimybe pasinaudoti sovietais savo ir šalies naudai.

Nebuvo net represijų ir masinių trėmimų nuojautos. To pasėkoje Sovietų Sąjunga gavo galimybę pasėti netikrumo, tuščių vilčių sėklą, vėliau privedusią prie neva „savanoriškos“ Lietuvos Respublikos okupacijos. Tuo tarpu jau 1940 birželio 7 d. apie 2 val. ryto Maskvos laiku sovietinė kariuomenė gavo įsakymą pradėti telktis prie Lietuvos sienų. Slaptas Vokietijos - Sovietų Sąjungos susitarimas ir milžiniška sovietinės kariuomenės jėga buvo tie veiksniai, kurie nepriklausomai nuo Lietuvos valios okupaciją darė neišvengiamą.

Tarptautinė Lietuvos izoliacija

1940 birželį tarptautinėje arenoje nebeliko jokios jėgos, galinčios nors deklaratyviai palaikyti Lietuvą. Birželio 14 d. Vokiečtijos kariuomenė įžengė į Paryžių, Prancūzija buvo ant pralaimėjimo slenksčio. Didžioji Britanija praktiškai nebeturėjo reguliariosios kariuomenės, o beveik visa karinė technika liko prie Diunkerko. Prasidėjo paskutinė Lietuvos okupacijos fazė. 

Vokietijos kariuomenė įžengia į Paryžių, 1940 m. birželio 14 d.

Kaip pažymi Rusijos istorikas M.Meltiuchovas, Sovietų Sąjunga, užsipuldama Lietuvą, nereiškė jokių pretenzijų Latvijai ir Estijai. Tradiciškai įsikibo nagais į vieną Baltijos valstybę, kitoms paliekdama viltį. Neva „nedraugiška“ Lietuva pati kalta: kūrė antisovietinę Baltijos Antantę, grobė sovietinius kariškius. Ir šiaip ji bloga. Vos į Lietuvą plūstelėjus Raudonosios armijos daliniams, „blogomis“ tapo ir Latvija su Estija. 1940 birželio 16-ąją prasidėjo ir šių šalių okupacija. Tačiau niekas Lietuvoje ir nepuoselėjo vilčių, kad į Sovietų Sąjungos ir Lietuvos „pokalbį“ įsikiš Latvija ar Estija. Neseni karo veiksmai Suomijoje ne tik parodė, kad Sovietų Sąjungai galima sėkmingai pasipriešinti. Žiemos karas kėlė ir liūdnas mintis apie sovietų galybę, nekreipiančią dėmesio į nežmoniškus nuostolius. Kai kas viltis siejo su Vokietija. Šiandien žinome, kokios tuščios buvo visos šios viltys. 1940 metų birželio 14 dieną Lietuva, prislėgta sovietų ultimatumo, buvo vienui viena.

Sovietų kariuomenė

Kalbant apie 1940 m. Lietuvos okupaciją, būtina įvertinti ir karinį faktorių.

Dauguma istorikų, vertindami sovietų pajėgas 1940 birželio okupacijos metu, remiasi rusų istoriku M.Meltiuchovu. Paprastai sovietinė kariuomenė „padalinama“ į 3 maždaug lygias dalis:  8-ą armiją Estijai, 3-ią – Latvijai, o 11-ą – Lietuvai užimti. Kaip nurodo Meltiuchovas, Baltijos valstybėms okupuoti buvo skirta apie 435 tūkstančiai karių, apie 8000 pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3000 tankų ir daugiau kaip 500 šarvuotų automobilių. Karines oro pajėgas sudarė 29 bombonešių (3 lengvieji, 18 vidutinių, 5 sunkieji ir 3 tolimosios aviacijos), 2 atakos ir 16 naikintuvų pulkų, viso apie 2600 lėktuvų. Tuo tarpu tik visiškai užėmus Lietuvą, 3-iosios armijos dalys per pilnai atsivėrusią Lietuvos-Latvijos sieną iš karto išėjo į giliausią Latvijos kariuomenės užnugarį. O birželio 14-16 dienomis 3-ios armijos taikinyje visų pirma buvo Lietuva. Galima teigti, kad prieš Lietuvą nukreiptos pajėgos sudarė daugiau nei pusę visoms trims Baltijos valstybėms okupuoti skirtų pajėgų. Būtina pastebėti, kad tik nedidelė dalis šių pajėgų galėjo nedelsiant susikauti su Lietuvos kariuomene.

Baltarusijos karinė apygarda sutelkė 11-ą (10-as ir 11-as šaulių, 6-as kavalerijos korpusai, viso 7 šaulių ir 2 kavalerijos divizijos, 3 lengvųjų tankų brigados) ir 3-ią armijas (4-as ir 24-as šaulių, 3-ias kavalerijos korpusai, viena atskira šaulių divizija, viso 6 šaulių, 1 motorizuota ir 2 kavalerijos divizijos, 3 lengvųjų tankų brigados) bei 214-ą oro desanto brigadą. Blogiausia, kad Lietuvos teritorijoje stovėjo gausios, beveik 20000 karių, sovietų įgulos. Kirtimų aerodrome, N.Vilnioje, Prienuose, Alytuje ir Gaižiūnuose buvo išsidėstę: 16-ojo ypatingojo šaulių korpuso vadovybė, 5-a šaulių divizija, 2-a lengvųjų tankų brigada, 19-as korpuso zenitinis divizionas, 54-as bombonešių ir 10-as naikintuvų pulkai bei kiti ryšių ir aprūpinimo daliniai.

1940 birželio 12 Baltarusijos Ypatingosios karinės apygardos vadas D.Pavlovas išleido įsakymą Nr. 002/op dėl karinių veiksmų prieš Lietuvos Respubliką. 11-a armija su 16-o ypatingojo šaulių korpuso daliniais turėjo apsupti ir sunaikinti Lietuvos kariuomenę, esančią Kauno rajone. 16-as korpusas taip pat turėjo užtikrinti ir savo įgulų apsaugą, užimti ir išlaikyti pagrindinius tiltus per Nemuną ir Nerį bei užtikrinti 935 karių iš 214-os oro desanto brigados desantavimą  rajone, esančiame 5 km į pietus nuo Gaižiūnų. Šie desantininkai kartu su 16-o ypatingojo šaulių korpuso daliniais turėjo užimti svarbiausius objektus Kaune. Į Kauno aerodromą dar turėjo būti permesti 475 desantininkai iš tos pačios brigados. Lietuvą buvo planuojama okupuoti per 3-4 dienas, neleidžiant Lietuvos kariuomenei pasitraukti į Vokietiją.

Lietuvos kariuomenė

Jau minėtas M.Meltiuchovas pateikia netikslius, gerokai sumažintus duomenis apie Lietuvos kariuomenę, kuriais vadovautis negalima. Karo atveju 1940 birželį Lietuvos kariuomenė karo atveju turėjo mobilizuoti 5 pėstininkų divizijas ir 1 brigadą, 12 pasienio apsaugos batalionų, 3 kavalerijos, 6 artilerijos pulkus ir kitus smulkesnius dalinius. Mobilizuotą Lietuvos kariuomenę turėjo sudaryti daugiau kaip 125 tūkstančiai karių, ginkluotėje buvo apie 220 patrankų ir haubicų, 300 20 mm automatinių pabūklų, apie 110 81 mm minosvaidžių, 9 zenitiniai 75 mm pabūklai, daugiau kaip 900 sunkiųjų ir apie 4000 lengvųjų kulkosvaidžių, virš 20 lengvųjų tankų Vickers-Carden-Loyd ir 6 šarvuoti automobiliai Landsverk L-181. Dvylika beviltiškai senų lengvųjų tankų Renault FT ir keletas tokių pat senų vokiškų šarvuotų automobilių kovos veiksmas nebetiko. Karo aviaciją sudarė 34 naikintuvai, iš kurių 7 FIAT CR.20,  buvo visiškai pasenę, vienas lengvasis bombonešis ANBO-VIII, 20 žvalgybinių lėktuvų ANBO-41, 12 ANBO-IV, 14 Ansaldo A.120, 2 DH-89 ir nemažas kiekis mokomųjų ir treniruočių lėktuvų. Viso lėktuvų parką sudarė 117 lėktuvų, kurių dalis buvo remontuojama.

Lietuvos kariai

Lietuvos kariuomenė karštligiškai ginklavosi ir ieškojo kelių kariuomenės potencialui sustiprinti. Visų pirma, buvo numatyti suformuoti nauji, motorizuoti, priešlėktuviniai ir prieštankiniai daliniai. Buvo suformuotos 5 motorizuotos priešlėktuvinės kuopos, o pėstininkų pulkuose numatyti atskiri motorizuoti būriai, ginkluoti 20 mm automatiniais pabūklais LAP. Ateityje numatyta pėstininkų pulkuose suformuoti 47 mm prieštankinių pabūklų būrius, karo metu Kauno komendantūra turėjo mobilizuoti prieššarvinį batalioną. 1940 metais numatyta padidinti minosvaidžių skaičių kariuomenėje, pėstininkų pulke vietoje vieno minosvaidžių būrio turėti 3 tokius būrius, po 1 kiekviename šaulių batalione. Nutarta pagreitinti prieštankinių minų gamybą, pirmi keli tūkstančiai turėjo būti pagaminti iki 1940 liepos, o iki metų galo – bent 50000 vienetų.  1939 metais manevruose sėkmingai išbandyti motorizuoti inžineriniai būriai. Lyginant su kitų šalių kariuomenėmis greitai ir užtikrintai įvykdyta 1939 dalinė mobilizacija atskleidė tik nežymius trūkumus ir leido tikėtis pakankamai sėkmingos mobilizacijos ir netikėtai užpuolus priešui bei aktyviai veikiant jo aviacijai. Tenka pripažinti, kad mobilizacinius planus gerokai sujaukė sovietinės karinės įgulos Lietuvos teritorijoje.

Šaulių būriai turėjo nedelsdami stoti į kovą su priešakiniais priešo daliniais, naudodami partizaninio karo taktiką. Jiems buvo numatyti daryti ardymai ir kliūtys, pvz., šaulių būriui išduota žibalo tiltui padegti.  Galbūt šiandien tai gali sukelti šypseną, tačiau tuo metu tai buvo gana paprastas ir efektyvus būdas naikinti medinius tiltus ir tiltelius. Priekaištai, kad partizaninė taktika nebuvo numatyta yra visiškai neteisingi. Tokiai taktikai skirtas visas Lietuvos kariuomenės Pėstininkų statuto II dalies (Kautynės) IX skirsnis (Partizanų veiksmai). Tą paneigia ir su šauliais susiję kariuomenės dokumentai, saugomi  LCVA. Buvo numatyta prieš  pagrindinę gynybos liniją daryti ardymus ir kliūtis iki 5 km gylio. Tačiau tam reikėjo sprogmenų, žmonių ir, visų svarbiausia, laiko. Reikėjo laiko ir mobilizacijai, papildyti taikos meto sudėties dalinius ir suformuoti naujus. Tam reikėjo mažiausiai 30 valandų. O laiko nebuvo. Ultimatumas buvo paskelbtas 1940 birželio 14 d. apie 23 val., nurodant terminą iki 1940 birželio 15 d. 9 val. ryto Lietuvos laiku. Šiandien galime tiktai spėlioti, ar priėmusi sprendimą priešintis Lietuvos vyriausybė galėjo tikėtis laimėti kažkiek laiko, reikalingo kariuomenei mobilizuoti ir gynybai parengti. Būtina pažymėti, kad pagrindines kryptis turėjo pridengti pakankamai stiprios, jau taikos metu sudarytos priedangos rinktinės. Dar po 1938 metų kovo įvykių buvo padarytos reikiamos išvados dėl šių rinktinių pajėgumo ir veiksmų, vėliau sėkmingai patikrintos manevruose.

Atgavus Vilnių, dalis kariuomenės (1-as pėstininkų ir 3-ias kavalerijos pulkai su artilerija) buvo dislokuota Vilniuje ir Vilniaus krašte. Švenčionėlių poligone pratybas baiginėjo ir itin patriotiška ir moraliai stipri jėga – Karo mokykla (2 kadro ir 3 aspirantų kuopos, mokomoji baterija). Šie daliniai stovėjo beveik kaktomuša su smogiamosiomis 3-ios ir 11-os armijų grupuotėmis. Lėti, negausūs, be jokios galimybės sulaukti pastiprinimo, jie turėjo nedaug šansų organizuotai atsitraukti ir susijungti su likusia kariuomene. Nebent vyriausybė būtų sugebėjusi laimėti laiko derybomis.

Bet kokiu atveju teigti, kad Lietuvos kariuomenės pasirengimas atremti agresiją buvo tik „popierinis“ nėra jokio pagrindo.

Jeigu būtų pasipriešinta

Kaip jau minėjau, pradiniame etape pagrindinis smūgis turėjo būti smogtas Kaunui. Čia buvo dislokuotas II-os pėstininkų divizijos štabas, 2-as (2 batalionai) ir 5-as (2 batalionai)  pėstininkų pulkai, 3-ias artilerijos pulkas (2 grupės), 1-as kavalerijos pulkas ir kiti daliniai. Netgi taikos meto Kauno įgula niekuo nenusileido šalimais dislokuotai 5-ai sovietų šaulių divizijai. Natūralios kliūtys – Nemunas ir Neris – leido tikėtis, kad iš karto neteks susidurti su pagrindine „Trojos arklio“ smogiamąja jėga – 2-a tankų brigada. Kaip nurodo A.Anušauskas, 112 šios brigados tankų dar gegužės pabaigoje buvo perkelti į Gaižiūnus. Nuo to, kaip ilgai pavyks išlaikyti tiltus ar juos sunaikinti, priklausė ir Kauno, ir visos Lietuvos gynyba.

Sunaikinti sovietų tankai prie Jonavos tilto, 1941 m. birželis - tokį patį vaizdą buvo galima išvysti ir 1940 m.

Kartu turėjo būti smogta ir Marijampolės kryptimi, siekiant atkirsti kelius pasitraukti į Vokietiją. Tam buvo paskirtas 6-as kavalerijos korpusas, sustiprintas tankų brigada ir šaulių divizija. Šiai jėgai turėjo pasipriešinti Marijampolės priedangos rinktinė, kurios pagrindą sudarė 9-as pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas. Šis pulkas buvo vienintelis, kuris birželio 15-ą buvo pakeltas ir pajudėjo link Kybartų. Bežygiuojantį pulką pasivijo kavalerijos viršininkas generolas Tallat-Kelpša ir generolas V.Žilys ir prikalbino grįžti į kareivines.

Lietuvos mastu giliame užnugaryje karo metu turėjo mobilizuotis pagrindinės kariuomenės pajėgos, taip, kad net kritus Kaunui ir praradus jį gynusius dalinius, mūšis dėl Lietuvos dar nebūtų baigtas. Lietuvos karo aviacija jau turėjo patyrimą greitai išsisklaidyti po slaptas aikšteles ir aerodromus. Beje, kai kuriuos pasienio apsaugos batalionus (PAB), formuojamus iš pasienio policijos pareigūnų ir kitų šaulių, 1939 rugsėjį pavyko mobilizuoti per 10 valandų.

Didelė ir gerai ginkluota Sovietų Sąjungos kariuomenė turėjo ir daugybę trūkumų. Nepaisant Lenkijos „išvadavimo“ ir Žiemos karo patirties, vis dar šlubavo kariuomenės rūšių bendradarbiavimas, tiekimas, ryšiai. Labai silpna grandis buvo taktinė žvalgyba. Divizijų ir brigadų žvalgybos batalionai praktiškai buvo tik „popieriniai“, aukštesnioji vadovybė specialių žvalgybos dalinių visiškai neturėjo. Dar nuo 1939 rudens sovietai šią problemą spręndė sudarydami nedideles motorizuotas, aprūpintas tankais, šarvuočiais ir autotransportu grupes. Tačiau ir šios grupės buvo daugiau judrūs avangardai, nei žvalgybos daliniai. Pagrindinės šaulių ir kavalerijos dalys paskui savo motorizuotus priešakinius dalinius nespėjo. Labai didelė šarvuotos ir auto technikos dalis buvo sena ir susidėvėjusi. A.Anušauskas nurodo, kad trūko trečdalio autotransporto, o 45 procentai turimų automobilių buvo sugedę. 73 procentus ginkluotėje buvusių senų konstrukcijų tankų BT ir T-26 reikėjo remontuoti, trūko atsarginių dalių, pusę jų buvo galima naudoti tiktai kaip mokomuosius. Nors buvo numatyta pasinaudoti „žaibiško karo“ taktika, susidūrus su stipriu pasipriešinimu apeiti sparnus, blokuojant ir vėliau sunaikinant gynybinius rajonus, šiandien nėra pagrindo tikėtis, kad sovietams būtų pavykę tokią taktiką pritaikyti. Tas pats vaizdas, stebėtas 1939 rudenį Lenkijoje, 1939-1940 Žiemos kare, išliko ir 1941 birželį: vos pajudėję pirmyn sovietiniai junginiai prastai vykdo žvalgybą, praranda ryšį vienas su kitu, pradeda byrėti dėl techninių gedimų ir netikusio tiekimo. Į priekį metamos vietoje iš kelių skirtingų padalinių sudarytos grupės, neturinčios jokių žvalgybinių duomenų, kurios susidūrę su pasipriešinimu nepajėgios įvykdyti užduočių. Po to pamažu prisitraukia pagrindinės pajėgos ir, patirdamos nemažus nuostolius, jėga „perlaužia“ silpnesnio priešo gynybą. Beje, panaši situacija kartojosi Čečėnijoje ir netgi Pietų Osetijoje: reguliarios kariuomenės kolonos buvo „apkarstomos“ visokiais „specialiais“, „rytų“ ir kitokiais padaliniais, už kurių grėsmingų vardų slėpėsi silpnos,  pusiau reguliarios formuotės.

Vokiečių oro desantas, panaudotas Belgijoje ir Olandijoje, pademonstravo šio ginklo rūšies galimybes ir privalumus. Sovietų Sąjungos oro desanto daliniai Besarabijoje demonstravo vien trūkumus. Nepaisant to, kad nebuvo jokio pasipriešinimo, desanto operacijos buvo netinkamai suplanuotos, tikslai ir uždaviniai neaiškūs, daliniai prastai paruošti desantavimui. Kaip pastebėjo patys sovietai, sutikus menkiausią pasipriešinimą nuostoliai būtų buvę didžiuliai, uždaviniai neįvykdyti. Itin silpna desanto operacijų grandis buvo tinkamų desantavimo priemonių trūkumas. Pagrindinis oro desanto lėktuvas buvo pasenęs lėtaeigis sunkusis bombonešis TB-3. Dėl desantavimui nepritaikytos šio lėktuvo konstrukcijos parašiutininkai galėjo šokti su labai dideliais intervalais. Išbarstytiems 5-7 km spinduliu parašiutininkams susirinkti sunkiuosius ginklus, susiburti į padalinius ir organizuotai vykdyti kovos veiksmus praktiškai buvo neįmanoma. Todėl desantavimas dažniausiai vykdavo išlaipinant karius aerodrome. Beje, Lietuvos kariuomenė dar 1940 m. sausio mėnesį numatė aerodromų priešlėktuvinei gynybai skirtiems 20 mm pabūklams LAP įrengti ir priešdesantinei gynybai pritaikytas pozicijas.

Gausi sovietinė karo aviacija, gausiai aprūpinta jau morališkai ir techniškai pasenusiais naikintuvais ir bombonešiais, turėjo ne mažiau trūkumų, nei žemės kariuomenė. Pasak A.Anušausko, net aštuntadalis lėktuvų buvo sugedę, o kiti - dėl įvairių priežasčių galėjo skraidyti tik 60-110 km spinduliu.

Kaip jau minėjau, pasibaigus tikrai sunkiems, sunku net spėti kelių dienų trukmės, mūšiams dėl Kauno, o 3-ios armijos 3-iajam kavalerijos korpusui prasimušus pro Panevėžį ir Nevežį, dar laukė kelios šviežios divizijos už Dubysos, vėliau ir už Jūros upių.

Taip, kad sovietinis planas sutriuškinti Lietuvos kariuomenę ir  neleisti jai pasitraukti į Vokietiją greičiausiai  nebūtų lengvai ir visiškai pavykęs. Visas šis kelias būtų nužymėtas ne tik sovietinių, bet ir Lietuvos karių ir gyventojų krauju.

Ar reikėjo priešintis

Kaip šiandien žinome, naktį iš birželio 14-os į 15-ą prezidentūroje įvykusiame posėdyje daugumos buvo nuspręsta nesipriešinti (nors ir nebuvo balsuota), ministras pirmininkas A.Merkys atsistatydino, naują vyriausybę sudaryti pavesta S.Raštikiui. Už pasipriešinimą pasisakė: prezidentas A.Smetona, krašto apsaugos ministras K.Musteikis, švietimo ministras K.Jokantas, valstybės kontrolierius K.Šakenis. Už ultimatumo priėmimą pasisakė kariuomenės vadas V.Vitkauskas ir buvęs kariuomenės vadas S.Raštikis, motyvuodami tuo, kad dėl Lietuvoje esančių sovietinių įgulų priešintis būtų neįmanoma. Prezidentas su daugumos Ministrų tarybos narių, naujai parinkto ministro pirmininko ir kariuomenės vado siūlymu ultimatumą priimti ir nesipriešinti nesutiko ir savo pareigas eiti pavedė ministrui pirmininkui. Birželio 15-osios rytą prezidentas A.Smetona išvyko iš Kauno į Kybartus ir pasitraukė į Vokietiją.

Yra daugybė argumentų už ir prieš pasipriešinimą. Vieni mano, kad priešintis privalėjome, nes to reikalauja garbė ir pareiga savo tautai ir Tėvynei. Kad pasipriešinę turėjome galimybę išlikti bent tiek savarankiški kiek Lenkija ar kitos Rytų bloko šalys. Neįmanoma paneigti, kad ginkluotas pasipriešinimas neleistų begėdiškai meluoti apie „taikią revoliuciją“, „savanorišką prisijungimą“, vėlesnį „išvadavimą iš nacių okupacijos“ ir t.t. Kiti teigia, jog pasipriešinę šiandien neturėtume nei Vilniaus, nei Klaipėdos. Kad būtų dar platesnio masto, dar žiauresnės ir kruvinesnės represijos prieš mūsų tautą.

Tačiau pavartykime leidinį „Lietuvos karininkai 1918-1953“, atsiminimus, Lietuvos genocido centro duomenis, paskaičiuokime, kaip nukentėjo Lietuva ir nepasipriešinusi kariuomenė. Argi buvo galima nukentėti dar labiau? Neiššovę nei šūvio 1940 birželį palaidojome Lietuvos kariuomenę, vėliau – darbščiausią ir patriotiškiausią tautos dalį. Žiaurumo neišmatuosi. Bolševizmas neparodė nei ženklo gailestingumo nei iš bado mirštančiai Ukrainai, nei tyliai pasidavusioms Baltijoms šalims. Visiškai naivu tikėtis „mažesnių“ represijų iš okupanto, besiremiančio ideologiniu genocidu. Lietuvos kariuomenė nesipriešino, tačiau tai nesutrukdė atimti gyvybę 2 metukų buvusio kariuomenės vado divizijos generolo Stasio Raštinio dukrai, o kitas dukras visam gyvenimui atskirti nuo tėvų. Įžengdami į taikiai vartus atvėrusią Lietuvą, sovietai kardais užkapojo pasienio policininką. O kitus Lietuvos piliečius pribaiginėjo jau NKVD rūsiuose ir Sibire.

Neišvengiamai sau užduodame klausimą – o gal šiandien gyventume kitaip, jei 1940 metų birželio 15-ąją būtų nugriaudėję šūviai?

Jo Ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus, ilgai ir nuosekliai kovojęs už Lietuvos laisvę, šiuo klausimu pasisako kaip įprastai tiesiai ir labai atvirai: „Manau, kad vieningo visuomenės pritarimo pasipriešinimui tomis birželio dienomis, tikriausiai nebūtų gauta. Dėl pačios to meto politinės santvarkos. Nors tautinė santvarka nuo 1926 iki 1939 metų Lietuvai davė labai daug. Šiandien aš manau, kad tada pasipriešinti, bent simboliškai, reikėjo. Tokios pačios nuomonės buvo ir generolai K.Musteikis, J.Černius, E.Adamkavičius.“

Okupacija

Lietuvai priėmus ultimatumą, birželio 15-ą dieną pajudėjo ir po visą kraštą išplito sovietinė kariuomenė. Kaune apie pietus prie svarbiausių objektų pasirodė sovietiniai tankai. Pereidami valstybės sieną, kai kurie sovietiniai daliniai savavališkai sulaikė arba nuginklavo Lietuvos pasienio policininkus. Net ir nesutikus pasipriešinimo žygis vyko gana sunkiai. Pasak A.Anušausko, „...daugybė tankų, sunkvežimių ir traktorių liko ten, kur žygiavo okupaciniai daliniai. Okupacija būtų dar ilgiau užtrukusi, jeigu iš karto nebūtų susitarta, kad Lietuvos kariuomenė savo autotransportu per pirmas 3 dienas pergabens 1000 tonų degalų ir kitų krovinių“.

Kiti, ne Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai Kauną pasiekė tik naktį iš 15-os į 16-ą bei sekančią dieną. Birželio 16-ą 63 sunkieji bombonešiai TB-3, lydimi dviejų naikintuvų eskadrilių, nusileido Šiaulių Zoknių aerodrome ir išlaipino 720 214-os oro desanto brigados karių, ginkluotų kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais. Šie desantininkai su vėliau atžygiavusia tankų brigada pasuko į Latviją.

Netrukus ištikusios tragedijos mastą pajuto visa Lietuva. Prasidėjo ir šalies valstybingumo ramsčio bei simbolio – Lietuvos kariuomenės – naikinimas.

Būtina išmokti: skaudžios belgiško terorizmo pamokos

Antradienio rytas, Lježas, Belgija. Dvi policijos pareigūnės, 45 ir 53 metų amžiaus, tikrina automobilių parkavimą. Netikėtai iš nugaros jas užpuola ginkluotas peiliu teroristas. Iš principo jo vardo neminėkim, jis nevertas išlikti istorijoje. Peilis buitinis, kurį bet kurioje statybinių ar buitinių prekių parduotuvėje rasite pavadintą tapetų, popieriaus ar peiliu laužomais ašmenimis. Žinote, toks kurio ašmenys yra „gabalėliais“ – atšipo, nulaužei ir išstūmei iš rankenos naują dalį. Maža, bet svarbi detalė – laikinai vienai dienai iš kalėjimo išleistas teroristas nesugebėjo įsigyti ne tik šaunamojo ginklo ar sprogmenų, bet net ir rimtesnio peilio.

Tapetų peilis

Jeigu palygintume su 2011 m. teroristiniu išpuoliu Lježe – tiesiog žaislinis įrankis. 2011 m. tame pačiame Lježe siautėjęs teroristas turėjo karišką automatinį šautuvą FN FAL, .41 Magnum kalibro revolverį ir rankinių granatų. Tą kartą žuvo šeši žmonės, trys iš jų  - ligoninėje nuo sužeidimų, daugiau kaip šimtas buvo sužeisti. Policijos pareigūnams apsupus aikštę, teroristas nusišovė.



FN FAL

Tai irgi esminis skirtumas – 2018 m. gegužės 29 d., antradienį, teroristas taikėsi būtent į pareigūnus. Sužeidęs policininkes, teroristas užvaldė jų ginklus ir abi nušovė. Tada nušovė 22 metų jaunuolį. Ir niekur nebėgo. Atvirkščiai – užėjęs į šalia esančią mokyklą paėmė įkaite valytoją (pasak kitų šaltinių – ir dar vieną moterį) ir sulaukė policijos.

Tiek apie patį teroristinį aktą. O dabar pakalbėkime apie policiją. Tiksliau – apie policijos pareigūnų veiksmus šio išpuolio metu. Kinijos žinių agentūros China Xinhua News paskelbtame įraše (filmuota nežinomo asmens telefonu pro buto ar ofiso langą, nuoroda - šio teksto pabaigoje) užfiksuotas dramatiškas policijos ir teroristo susišaudymas bei pastarojo žūtis nuo pareigūnų kulkų. Deja, pavadinti tai, ką matome, sėkminga policijos operacija negalima. Pirma, išėjimas iš mokyklos buvo blokuotas nesilaikant elementarių taisyklių. Antra, grupelė policininkų, kaip galima spręsti pagal ekipiruotę ir sudėjimą – antiteroristinio padalinio pareigūnų, nukreipė dėmesį į atvykusius kolegas. Todėl netikėtai pro duris iššokęs teroristas policininkus užklupo netikėtai – video įraše aiškiai matyti kilusi sumaištis. Kitoje gatvės pusėje, itin patogioje pozicijoje buvę du (bent jau tiek matome įraše) pareigūnai neiššovė nė karto (!), taip leisdami teroristui varpyti kulkomis jų netikėtai užkluptus kolegas. Negalima neįvertinti belgų policininkų pasirengimo ir ryžto – po akimirksnio pasimetimo jie atidengė ugnį atgal. Taiklią ugnį – teroristas ant žemės nukrito užtikrintai negyvas.

Tačiau padarytos klaidos kainavo labai skaudžiai – net keturi policininkai buvo sužeisti, iš jų vienas – sunkiai, jo gyvybei gresia pavojus. Priminsiu, kad tokius nuostolius sugebėjo padaryti ne koks puikiai Islamo valstybės instruktorių parengtas „šaulys“, o narkotikų „stumdytojas“, 20 metų nuteistas kalėjimo „kamštis“, ginkluotas kukliu šešiašūviu tarnybiniu policijos revolveriu! Deja – tai visiškas policijos operacijos fiasko, po kurio belgų policija turėtų padaryti rimtas išvadas.

Raudonu apskritimu pažymėtas nukautas teroristas, mėlynu - sužeistas policijos pareigūnas

Šį video savo kursantams turėtų rodyti ir komentuoti kiekvienas instruktorius, nes tai – neįkainojama mokomoji medžiaga. Į ką gi reikėtų atkreipti dėmesį? Pirma – į greitą policijos pareigūnų atvykimą į įvykio vietą. Panašu, kad teroristinių išpuolių užgrūdintiems belgams tai puikiai pavyko. Antra, kad įvykio vietoje atsirastų pareigūnas, kuris gebėtų ir turėtų įgaliojimus vadovauti visiems iš skirtingų tarnybų surinktiems pareigūnams, paskirstyti blokavimo pozicijas ir duoti aiškias užduotis. Trečia, ir tai itin svarbu, leisti pareigūnams suvokti, kad jie patys gali būti užpulti. Pareigūnai įpratę turėti iniciatyvą – pasirinkti, kada, kur ir kaip pradėti sulaikymo operaciją. Tuo tarpu atskirais atvejais, o ypač tai liečia terorizmą, nusikaltėliai gali patys pulti pareigūnus – kaip matyti įraše, būtent tai ir padarė nukautas teroristas. Tokie atvejai paprastai lydimi skaudžių nuostolių – kaip ir nutiko Lježe. Panašus atvejis gerokai seniau nutiko Lenkijoje, kur du gerai ginkluoti rusų nusikaltėliai padarė skaudžių nuostolių specialiosioms policijos pajėgoms. Nepaisant to, kad policija tokiais atvejais VISADA įveikia nusikaltėlius ir teroristus, dėl klaidingų pirminių pareigūnų veiksmų būna žuvusių ir sužeistųjų – kažkas nebegrįžta namo.

Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinė "Aras"

Dar vienas svarbus aspektas, kurį neturėtų pamiršti policijos taktikos instruktoriai – visada reikia stebėti savo užnugarį ir turėti kuo reaguoti į naujai iškilusias grėsmes. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, tai nėra įprasta, tačiau pasaulinėje praktikoje nereti atvejai, kai į nusikaltimą ar terorizmo aktą reaguojančius pareigūnus užpuola bendrininkai. Ypač skaudžios pasekmės gali būti tada, kai antrinį išpuolį įvykdo teroristai, kurių tikslas ir yra padaryti kuo daugiau nuostolių policijos ir kitų tarnybų pareigūnams. Kaip matėme paskutinių išpuolių Europoje metu, teroristai neretai ir negalvoja apie tai, kaip išgyventi – dėl to prognozuoti jų elgesį bei vadovautis įprastomis procedūromis sudėtinga. Lietuvoje terorizmo grėsmė kol kas maža, o policijos ir specialiųjų tarnybų darbas šioje srityje vertintinas gerai. Tačiau būtina mokytis iš svetimų klaidų. Nes jeigu teroristai apsireikš Vilniuje ar kitame Lietuvos mieste, padarius tokias klaidas žus pareigūnai ir piliečiai.

Ir, žinoma, nuoširdi užuojauta žuvusių policijos pareigūnių šeimoms.

Nuoroda į China Xinhua News video įrašą:
https://www.facebook.com/XinhuaNewsAgency/videos/2505598196134276/