2019 m. rugpjūčio 12 d., pirmadienis

Ar Baltijos šalims reikia kovinių lėktuvų?

Nuolatos girdime tokį klausimą - ar Lietuvai reikia kovinių lėktuvų? Ar Baltijos šalims reikia kovinių lėktuvų? Klausimas aktualus, kaip ir ne vienas jūsų, domiuosi juo seniai. Analizuoju kitų šalių įsigijimus, eksploatacijos kaštus ir problemas. Iki šiol į šį klausimą atsakydavau keliais pagrindiniais teiginiais:
SAAB Grippen naikintuvas, nuotr. iš gamintojo puslapio
1. Koviniai lėktuvai Lietuvai reikalingi. Poreikiai jiems platūs, pradedant nuo plataus spektro bendradarbiavimo su Sausumos pajėgomis ir baigiant oro gynyba.
2. Šiuo metu lėšų koviniams lėktuvams nėra ir artimiausiu metu nebus.
3. Turėti savo kovinius lėktuvus yra būtinybė, negalima amžinai gyventi "išlaikytinio" lūkesčiais.
3. Šiandien kalbėti apie savo kovinius lėktuvus gali tik politinis savižudis, kadangi tai kelia pavojų Baltijos oro policijos misijai. Todėl būtina:
1) aiškiai nusistatyti laiko ašį ateičiai, pagal kurią būtų kuriamos kovinės pajėgos;
2) tai turi būti bendras visų trijų Baltijos šalių (3B) projektas;
3) verta pamąstyti apie bendrą 3B kovinį aviacijos komponentą, valdomą rotaciniu principu.

Todėl nepaprastai įdomu buvo išgirsti Estijos karo akademijos viršininko pavaduotojo, plk. Riivo VALGE mintis liepos 26 d. vykusioje konferencijoje. Pranešėjui maloniai sutikus, pasidalinsiu kai kuriomis mintimis ir pranešimo skaidrėmis. Mano išverstus (vertimas laisvas, siekiant perteikti esmę) jo teiginius pažymėjau žalia spalva, originalius teiginius anglų kalba - mėlyna spalva.

Plk. R.Valge pranešimo esmę tiksliai atitiko pavadinimas: Oro pajėgumų vystymo Baltijos šalyse perspektyvos, origin: Prospects of Developing Air Domain Capabilities in Baltics.
(Oro pajėgumai šiuo atveju supaprastintai reiškia naikintuvus ir oro gynybos baterijas)
Pranešėjas iškėlė du pagrindinius klausimus:
1. Ar Baltijos šalys turi sukurti/palaikyti Oro pajėgumus? (Kodėl?) 
origin: Should 3B develop/own military Air Domain Capabilities? (Why)
2. Ar Baltijos šalys gali sukurti/palaikyti Oro pajėgumus? (Lėšų klausimas)
origin: Could 3B develop/own military Air Domain Capabilities? (The Money Question)

Atsakymas į pirmą klausimą buvo trumpas ir aiškus:
- Nuo antrojo pasaulinio karo nė vienos konvencinės sausumos pajėgos nelaimėjo nė vieno mūšio, jeigu priešininkas kontroliavo oro erdvę;
- Vienintelė tikėtina grėsmė Estijai/NATO kyla iš šalies, kuri turi dideles konvencines pajėgas, įskaitant pajėgią aviaciją;
- Vienintelė galimybė atgrasyti/atremti konvencines pajėgas yra turėti greitaireaguojančias subalansuotas jungtines (oro, sausumos, jūros) pajėgas;
- taigi, į oro pajėgas 3B regione neturi būti žiūrima pro pirštus.



Atsakydamas į antrą klausimą plk. R.Valga pateikė tris pavyzdžius, palygindamas 3B su Suomija, Danija ir Slovakija keliais pjūviais:
1) gyventojų skaičių;
2) gynybos biudžetą;
3) turimų naikintuvų skaičių;
4) raketinių oro gynybos sistemų skaičių.

Trijuose pirmuose stulpeliuose pateikiami Estijos (EE), Latvijos (LAT) ir Lietuvos (LTU) statistiniai duomenys, už raudonos linijos - susumuoti 3B (4 stulpelis) ir lyginamos šalies (5 stulpelis) duomenys. Duomenys nėra preciziškai tikslūs, nes tai yra tik pavyzdys, skirtas iliustruoti patį mąstymo principą.
Ir taip, 3B turėdamos apie 10% gyventojų daugiau nei Suomija, surenka apie 30% mažesnį gynybos biudžetą. Su tiek lėšų, suomiai sugeba ekploatuoti 55 naikintuvus ir 4 vidutinio nuotolio raketines oro gynybos baterijas. Tiesiogiai santykinai lyginant pagal gynybos biudžeto dydį, 3B teoriškai galėtų turėti apie 39 naikintuvus (pvz., kiekviena valstybė po 12 naikintuvų eskadrilę) ir maždaug po 1 oro gynybos bateriją.


Dar įdomesnis Slovakijos atvejis. Lyginant su ja, 3B turėdamos apie 10% daugiau gyventojų, surenka apie 30% didesnį gynybos biudžetą. Su tiek lėšų, slovakai sugeba ekploatuoti 11 naikintuvų, įsigyti 14 naujų ir  išlaikyti 6 oro gynybos baterijas.
Taigi, 3B teoriškai galėtų turėti po 4-6 naikintuvus ir po 2 oro gynybos baterijas.


Plk. R.Valga sako, kad "Estija, Latvija ir Lietuva nepajėgios įsigyti jokios aviacijos sistemos. Susumavus gynybos išlaidas galimybės atrodo geriau".
Orig.: "Estonia, Latvia or Lithuania separately, are struggling to acquire any Air Domain combat capable systems. With the combined military spenditure the possibilities look better."

Sunku jam nepritarti. O dabar pasinaudosiu proga išsakyti savo nuomonę.
Žiūrint į Slovakijos pavyzdį, kovinių aviacijos pajėgumų įsigijimas atrodo visiškai įmanomas. Ne rytoj, bet ir nelaukiant, kol Marse įsikurs Žemės kolonijos. Lietuva jau įsigijo 2 NASAMS oro gynybos baterijas (tiesa, atrodo, kad jos bus nepilnos, apkarpytos sudėties, ir kol jos pradės saugoti Lietuvos dangų dar teks palūkėti), belieka įsigyti lėktuvus.
Tačiau šiandien atskiri lėktuvai nekariauja, o keli lėktuvų grupė nėra pajėgi užtikrinti jokių uždavinių vykdymo. Bet 12-18 lėktuvų eskadrilė jau yra kovinis vienetas.
Ar galėtų toks kovinis vienetas būti bendras? Mano nuomone - taip. Jis galėtų būti dislokuotas dalimis kiekvienoje šalyje, tačiau turėti bendrą vadovybę, paskiriamą rotaciniu principu ir, svarbiausia, aiškias užduotis, kad nesigautų antklodės tempimas vienos šalies naudai. Tai būtų pats paprasčiausias ir greičiausias būdas sukurti kovinį 3B aviacijos komponentą, ateityje išauginant kiekvienoje valstybėje po eskadrilę, vėlgi - pavaldžią bendrai vadovybei. Tai leistų atpiginti ir suvienodinti personalo parengimą ir technikos aptarnavimą, sukuriant tokią infrastruktūrą, kuri neįkandama nė vienai iš 3B atskirai. Be to, galima tikėtis ir solidžios Šiaurės šalių paramos.
Ko reikia? Politinės valios.
Ką manote jūs?

P.S. gerb.skaitytojai, priminsiu, kad skaidrės yra autorinė nuosavybė, ir jas platinti bei naudoti kitais nei savišvietos ir diskusijų tikslais be autoriaus, plk. R.Valge sutikimo būtų neetiška.




2019 m. rugpjūčio 9 d., penktadienis

Ukraina planuoja įsigyti braziliškus lėktuvus EMB 314 Super Tucano?

Besidomintys karyba tikriausiai jau spėjo išgirsti informaciją apie Ukrainos karinių oro pajėgų ketinimus įsigyti braziliškų atakos lėktuvų EMB 314 Super Tucano.
Reikia pripažinti, kad brazilų aviakompanijai Embraer pavyko sukurti labai neblogą lengą atakos lėktuvą, jau spėjusį puikiai užsirekomenduoti trečio pasaulio šalyse, kurios kovoja prieš įvairaus plauko partizanų ir sukilėlių grupuotes. Tarp jo operatorių - Afganistanas (nupirkti JAV vyriausybės), Brazilija, Indonezija, Kolumbija, Ekvadoras, Honduras, Dominikos Respublika, Libanas ir dar keletas, antra tiek galvoja šiuos lėktuvus įsigyti. Prieš kelias dienas nuvilnijo žinia apie Ukrainos delegaciją, vadovaujamą Karinių oro pajėgų vado, atvykusią į Braziliją susipažinti su EMB 314 Super Tucano ir galimybėmis juos įsigyti.
EMB 314 Super Tucano
Prisipažinsiu, Ukrainos ketinimas juos įsigyti buvo kiek netikėtas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jie tiktų naudoti prieš prorusiškus separatistus Rytų Ukrainoje. Ukrainos karinėms pajėgoms trūksta lėktuvų ir sraigtasparnių, ir tokia pigi alternatyva atrodo labai viliojančiai. Tai nedidelis atakos lėktuvas, tačiau jis gali pakelti ir panaudoti apie pusantros tonos pačios įvairiausios ginkluotės: 12,7 mm kulkosvaidžius, valdomas ir nevaldomas raketas, valdomas ir nevaldomas raketas oras-žemė, raketas oras-oras ir elektroninę ginkluotę pakabiname konteineryje. Jis daug patogesnis atakuojant žemės taikinius, nei nepalyginamai greitesni reaktyviniai naikintuvai. Nepalyginamai pigesnė ir jo ekploatacija.
Tačiau pažiūrėjus atidžiau, tai neatrodo tinkamas Ukrainai problemos sprendimas. Kodėl?
Grįžkime prie Super Tucano istorijos - jis naudojamas tų šalių, kurios kovoja prieš įvairius sukilėlius. Menkai ginkluotus sukilėlius. Rytų Ukrainos separatistai ginkluoti geriau, nei dauguma Europos kariuomenių, o oro gynybos priemonių koncentracija čia ypatingai didelė. Žinoma, didžioji dalis pirmųjų Ukrainos karo aviacijos nuostolių buvo dėl padarytų taktinių klaidų. Tačiau vėliau separatistai gavo dar daugiau pačių įvairiausių priešlėktuvinių ginklų, ir šis puikus braziliškas lėktuvėlis čia negalėtų veikti taip nebaudžiamai, kaip Afrikos ar Pietų Amerikos valstybių padangėse. Kita medalio pusė - galimas Rusijos karinės aviacijos įsikišimas į eventualius karo veiksmus (teoriškai ginkluotas konfliktas šiuo metu įšaldytas) Rytų Ukrainoje. Kol kas, deja, Rusijos karinės oro ir kosmoso pajėgos pajėgios uždengti oro erdvę virš separatistų kontroliuojamų teritorijų, akimirksniu priversdamos Super Tucanus nekišti čia nosies. Taip jau nutiko Sakartvele.
Taigi, Ukrainos karinės oro pajėgos tarsi ir gautų nebrangią (sąlyginai) oro atakų priemonę, tačiau lemtingu momentu ji neturėtų galimybės efektyviai veikti.
Vietoje to reikėtų aiškaus plano, kaip sustiprinti savo naikintuvų aviaciją ir oro gynybos priemones, nes tai yra būtina sąlyga siekiant atgrasyti potencialų agresorių nuo puolimo konvencinėmis pajėgomis. Nes būtų naivu manyti, kad Rusija nebegali ryžtis įžiebti trumpo lokalaus karo su Ukraina, tokiu būdu vėl sujaukdama jos visus vidaus politinius pasiekimus. Tikimybė mažesnė nei anksčiau, tačiau vis dar įmanoma.
Todėl jeigu manęs kas paklaustų patarimo, aš pasiūlyčiau tokių egzotiškų trečio pasaulio šalių ginklų atsisakyti ir, susiveržus diržą, stiprinti konvencines priemones. Ukraina yra didelė, turinti perspektyvą šalis, kuri gali sau tą leisti, ir privalo tą padaryti.

2019 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis

TORSUS Praetorian

Beveik prieš metus ginklų parodoje MSPO (Kielcai, Lenkija) į akis krito toks keistas off-road autobusas, visiškai negirdėtu pavadinimu TORSUS. Autobusą pristatė Lenkijos įmonė Szczęśniak Pojazdy Specjalne, reklamuodama jį kaip tinkamą ugniagesiams, sienos apsaugai ar policijai. Idėja paprasta - į sunkiai pravažiuojamą vietovę dvi-tris dešimtis pareigūnų su reikalingu kroviniu privežti patogiu visureigiu autobusu. Labai malonus rūpestis, deja, tai ne pagal kišenę beveik visų šalių tarnyboms.
TORSUS Praetorian, nuotr. autoriaus
Autobusas sukurtas ant MAN važiuoklės, su 240 AG MAN varikliu, gali išvystyti 117 km/h greitį, pervežti 31 keleivį. Szczęśniak Pojazdy Specjalne atstovai pažadėjo netrukus pristatyti ir daugiau šio autobuso variantų.
Tik vėliau sužinojau, kad šį autobusą sukūrė ukrainiečių pora - Vachtangas Dzuchašvilis ir Julija Chomič. Jie įkūrė ir firmą TORSUS, o Lenkijos įmonė tėra tarpininkas, turintis padėti sertifikuoti autobusą ES ir čia jį pardavinėti (kas, kiek žinau, nepadaryta iki šiol).
Ukrainiečių teigimu, jų sukurto autobuso kaina vos 100 tūkst. JAV dolerių, mažiausiai 3 šio autobuso sanitariniai variantai naudojami Ukrainos Nacionalinėje gvardijoje, gauta daug preliminarių užsakymų iš viso pasaulio ir JAV. Galbūt ir gauta, tačiau kol kas apie tai nieko neteko girdėti. Bet kokiu atveju šiems šauniems ukrainiečiams linkiu sėkmės, naujų idėjų ir gerų pardavimų. Neabejoju, kad apie juos dar išgirsime.