Lapkričio 12, Kalnų Karabachas, trečia diena po karo

 

Lapkričio 12, Kalnų Karabachas, trečia diena po karo

Gana netikėta, bet abi pusės sąžiningai laikosi paliaubų. Armėnus galima suprasti, jie dabar užsiėmę kaltų paieškomis ir lieja emocijas gatvėse, o štai kad Azerbaidžano laikosi susitarimo – gana netikėta. Antra vertus, pagal susitarimą jiems atiteks tiek daug, kad gal ir neverta skelti kibirkštis rizikuojant išprovokuoti armėnus atsisakyti sutarties – ir kraujo pralieta pernelyg daug, ir Azerbaidžano visuomenė bei tarptautinė bendrija šiek tiek pakeistų savo požiūrį. Tarptautinei visuomenei Karabachas jau seniai neįdomus – tą rodo absoliutus nulis informacijos pagrindinėse Vakarų žiniasklaidos priemonėse. O štai Rusijos valstybiniai kanalai ir žiniasklaida tiesiog verda: užsienio reikalų ministras Lavrovas ir užsienio reikalų ministerija nespėja savo paskyrose ir interviu atsakinėti į Turkijos pareiškimus apie turkų „taikdarius“, stosiančius tarp armėnų ir azerbaidžaniečių kartu su rusais. Pagal Turkijos versiją jie čia bus, pagal Rusijos – bus, bet tik bendrame vadovavimo centre, kuris bus kažkur Azerbaidžane, dar neaišku kur, bet pakankamai toli nuo Kalnų Karabacho teritorijos. Šis klausimas bus derinamas rytoj į Ankarą atvykus Rusijos delegacijai. Apie ją, beje, kalba tik turkai, rusai apie šį vizitą oficialiai neskelbia.

Delegacija turės pasikalbėti ne tik apie Karabachą. Labiausiai tikėtina, kad daugiau bus kalbama apie Siriją. Ką tik rusai su turkais aptarė padėtį Sirijoje. Pasak Rusijos Gynybos ministerijos, per 8 mėnesius, nuo kovo 1 d., turkų remiama opozicija 31 kartą apšaudė Sirijos pajėgas, o pasak turkų – sirai 8 kartus apšaudė jų pajėgas. Rusai patvirtina 31 sirų paminėta atvejį, ir nepatvirtina nė vieno iš turkų paminėtų atvejų. Tai reiškia, kad rusai netiesiogiai kaltina Turkiją dėl paliaubų režimo pažeidinėjimo Sirijoje. Akivaizdu, kad Kremliui tokia padėtis netinka, greičiausiai dėl to, kad Sirijos valdžia skundžiasi ir reikalauja rusų paramos. Visi puikiai supranta, kad susitarimas dėl Kalnų Karabacho buvo ir susitarimo dėl šiandieninės padėties Sirijoje (ir Libijoje) dalis.

Bet grįžkim į Karabachą. Rusai toliau permetinėja „taikdarių“ padalinius, užimančius stebėjimo postus palei liniją tarp armėnų ir azerbaidžaniečių. Tačiau jeigu pirmas dvi paras atskrido 27 ir 25 lėktuvai, tai šiandien pranešta tik apie keturis lėktuvus Il-76 su „taikdariais“. Tačiau tiek lėktuvų užtenka atgabenti vos vienam - dviem būriams karių su etatiniu transportu. Permetimo tempas greičiausiai sumažėjo dėl to, kad tiesiog brigadoje nėra daugiau padalinių, pasirengusių nedelsiant išvykti, o ir lėktuvai reikalingi kitur – karinės transporto aviacijos Rusijai labai trūksta.. Iki šio buvo atgabenta „taikdarių“ kontingento vadovybė (net 154 kariai), 2-ojo bataliono vadovybė,  ryšių, granatsvaidžių ir medicinos būriai, minosvaidžių baterija, 4 motošaulių kuopos (po 74 karius ir 10 šarvuotų transporterių BTR-82A kiekvienoje, viena iš jų priskirta iš 1-ojo bataliono), priskirtas karo policijos būrys, 2 bepiločių valdymo komandos ir aviacinė grupė – 8 sraigtasparniai (Mi-8 ir Mi-24). Spėčiau, kad šiandien tais dviem paminėtais lėktuvais buvo atgabentas žvalgybos būrys. Šį kontingentą remia Armėnijos teritorijoje stovintis jungtinis vienetas su tankais ir pėstininkų kovos mašinomis, atvykęs iš Giumri bazės.

Pačioje Armėnijoje tęsiasi protestai. Prisimenant, kad 1999 m. penkiems asmenims įsiveržus į parlamento rūmus buvo nušautas tuometinis ministras pirmininkas, seimo pirmininkas ir 6 ministrai bei aukšti politikai, rimtai sunerimčiau dėl premjero N. Pašiniano gyvybės.

Kol kas visiškai neaiški likusios niekam nepriklausančios Kalnų Karabacho dalies ateitis, Lavrovas sako, kad ji bus sprendžiama vėliau. Azerbaidžanas atsiimtose teritorijose žada armėnams suteikti kultūrinę autonomiją (kas tai yra – neaišku). Žinoma, jeigu jose liks armėnų, nes šiuo metu jie visi iš ten pasitraukė.

Azerbaidžanas dar stiprina spaudimą: Rusijai pateikė sąrašą asmenų, kurie neva kovėsi Kalnų Karabache kaip samdiniai. Kalnų Karabacho vadovas A. Arutunianas įtrauktas į tarptautiniu lygiu paieškomų nusikaltėlių sąrašą, galima neabejoti, kad ateityje šis sąrašas pasipildys ir kitais asmenimis, kariavusiais arba vadovavusiais civilinėms įstaigoms Kalnų Karabache. Pasak azerbaidžaniečių, Kalnų Karabacho administraciją masiškai palieka čia vadovaujančias pareigas užėmę asmenys.

Premjeras N. Pašinianas toliau teisinasi, kad jeigu nebūtų pasirašęs susitarimo, visa armėnų grupuotė Kalnų Karabache, apie 25000 karių, būtų buvę apsupti, o visas Karabachas prarastas. Šiandien jis jau pradėjo kalbėti apie korupciją prieš jį buvusių valdžios atstovų tarpe – neva kariuomenei stiprinti skirtos lėšos „nuplaukė“ į jų kišenes. Vidiniai nesutarimai ilgam paralyžiuos Armėniją. Padėtis po pralaimėjimo žeminanti ir  visiškai nepavydėtina.

Šiandien iliustracijai prisegu V. Putino įsaką dėl taikos palaikymo priemonių Kalnų Karabache (oi, kaip negražiai, NKVDėšniškai skamba pats pavadinimas).

 

 

Lapkričio 11 d., Rusijos „taikdariai“ Kalnų Karabache

 

Lapkričio 11 d., Rusijos „taikdariai“ Kalnų Karabache

Vakar, lapkričio 10 d. Kalnų Karabache pagal iš vakaro pasirašytą sutartį baigėsi karo veiksmai, ir iš karto iš Rusijos pajudėjo „taikdariai“. Šį žodį rašau kabutėse, nors šiuo metu rusų kariai yra būtent taikdariai, be jokių kabučiu, ir be jų kitų, „teisingų“ taikdarių nėra, o kaip bus ateityje – pamatysime.

Taikos palaikymo misijoms užsienyje Rusijos armijoje yra išskirta 15-oji atskiroji motošaulių brigada. Šioje misijoje dalyvauja tik tarnaujantys pagal kontraktą ir specialiai parengti tokioms operacijoms kariai, dauguma – įgiję patirties Sirijoje (savotiška patirtis). Viso į Kalnų Karabachą bus permesta oru: 1960 kariai, 90 šarvuotų transporterių BTR-82A, 380 automobilių ir specialios technikos, tame tarpe šarvuoti automobiliai „Tigr“ ir „Taifun“, 2 žvalgybiniai bepiločiai „Orlan“. Jie išsidėstys 16 stebėjimo postų palei visą Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų sąlyčio liniją, bus sukurtos dvi zonos („Šiaurė“ ir „Pietūs“) su savo vadovybėmis.

Per pirmą parą iš Uljanovsko į Erebuni karinį aerodromą Armėnijoje buvo permestas beveik visas 2-asis brigados batalionas, viso: 414 karių, 54 automobiliai, 8 sraigtasparniai, 2 bepiločiai Orlan. Vos išsilaipinęs batalionas atliko 300 km žygį per teritoriją, kurioje dar vakar vyko mūšiai. Jam permesti per parą atlikti 23 transportinių lėktuvų  Il-76 ir 4 An-124 skrydžiai.

Šiandien iki pietų permesti dar 263 kariai (tarp jų: bataliono minosvaidžių baterija ir priskirta 1-oji pirmo brigados bataliono kuopa) ir 55 automobiliai, tam prireikė 2 lėktuvų An-124 ir 23 Il-76.

Atkreipkite dėmesį, kiek daug lėktuvų reikia gana nedideliam kontingentui permesti. Atsižvelgiant į tai, kad kartu buvo permesta labai nedaug atsargų, joms papildyti reikėtų dar daugiau skrydžių. Jeigu teisingai suprantu, rusai iš viso panaudojo 2 An-124 ir 23 Il-76, ir tai rodo, kokios nedidelės jų transporto aviacijos galimybės.

Pagal susitarimą, rusų „taikdariai“ čia bus 5 metus, paskui terminas gali būti pratęstas. Be abejo, visi manantys, kad Rusija čia įkėlė koją ir tai yra blogai, yra teisūs. Tačiau iš kitos pusės, rusų kariai bet kuriuo momentu gali atsidurti ir pakankamai nepatogioje padėtyje, jeigu čia prasidėtų kokios nors konfliktuojančių pusių provokacijos arba atsinaujintų karo veiksmai. Nes kontingentas tokio dydžio teritorijai nėra didelis, jis silpnai ginkluotas ir užtikrinti jo paramą bei tiekimą gali būti rimtu iššūkiu.

Aišku, kad už savo buvimą čia mokės ne rusai.

Kas buvote panašiose stebėjimo misijose, būtų smagu išgirsti jūsų patirtį ir komentarus.

Žemėlapis – iš Rusijos generalinio štabo vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininko generolo pulkininko S. Rudskojaus briefingo

 

 

 

Lapkričio 9 d., karas Kalnų Karabache

 

Lapkričio 9 d., karas Kalnų Karabache

 Lapkričio 4 d. rašiau apie mūšius prie Šušos miesto (nepripažinto kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas – vos už kelių km), rusų apžvalgininkai žadėjo jo užėmimą „jau rytoj“. Praėjo 5 dienos, ir nors Azerbaidžanas praneša apie Šušos užėmimą, kol kas mūšiai dėl šio miesto tebevyksta. Ir rašyti apie ką šias 5 dienas nelabai buvo: Azerbaidžano pajėgos kasdien nedidelėmis grupelėmis skverbėsi pro taip pat nedidelėmis grupelėmis veikiančių armėnų gynybą (kalnuota ir miškinga vietovė), ir čia, susitelkę į didesnes grupes, vis stumtelėdavo „gynybos liniją“ gilyn, užimdami vieną po kito kaimus, paliktus armėnų. Civiliai gyventojai vis didėjančiu srautu palieka Kalnų Karabachą, keldami pabėgėlių krizės grėsmę – pasilikti Azerbaidžano pajėgų užimtose teritorijose niekas neketina, o Armėnijai toks pabėgėlių skaičius taptų tikra humanitarine katastrofa. Kurią spręsti tektų ir ES, t.y. ir mums su jumis.

Šiomis dienomis labai sumažėjo bepiločių atakų. Azerbaidžanas sako, kad dėl blogo oro ir rūko. Be abejo, kad vis dėlto pasireiškia ir dronų nuostoliai, ir, tikėtina, amunicijos trūkumas. Kita svarbi priežastis – kad kalnuotoje miškingoje vietovėje rasti ir atakuoti mažą karių grupelę sudėtinga, o svarbiausia – didelė tikimybė, kad bus atakuoti savi kariai. Tai leidžia ramiau ir efektyviau veikti armėnų artilerijai, jai šiuose mūšiuose tenka pagrindinis vaidmuo. Nes artilerijos ugnis daug efektyvesnė, negu pasišaudymas automatais. Armėnai vis stengiasi kontratakuoti, kovingumo trūkumu juos apkaltinti būtų sunku.

Rusai toliau kaltinami tiekiantys ginklus armėnams, o armėnai – mėginantys įtraukti rusus į karą. Pažiūrėkime, kokios Rusijos pajėgos čia dislokuotos. 102-oji karinė bazė Giumri mieste, Armėnijoje, yra Kremliaus forpostas regione. Bazėje turėtų tarnauti apie 5 tūkst. karių, nors jų skaičius dar prieš konfliktą ir jo metu galėjo būti padidintas. Nuo senų laikų skirtas čia atstovauti Rusijos karinę galią per military presence. Ne tik ginti Armėniją nuo galimos agresijos, bet ir daryti spaudimą Armėnijos valdžiai. O taip pat – ir pašonėje esančiam Sakartvelui (Gruzijai). Nors propaganda nuolat kartoja, kad čia yra modernus karinis vienetas, vos užmetus akį į vaizdus iš poligono atrodo, kad gyvenimas čia sustojo devyniasdešimtais: sena, sudėvėta sovietinė technika. Nauja čia tik šalmai, liemenės ir uniforma, visa kita – seni tankai T-72B (be termovizorių žinoma, todėl ‚akli“ naktį ir prastomis meteorologinėmis sąlygomis), pėstininkų kovos mašinos BMP-2, artilerija, seni šaulių ginklai. Snaiperių kuopos (yra toks vienetas, į kurį sutraukti visi bazės snaiperiai) ginklai – tiesiog „subrūžinti“ seni SVD šautuvai, kurie snaiperio – tik pagal pavadinimą. Kariai ginkluoti „kalašnikovo“ automatais, be jokių modernių taikiklių – jų neturi net žvalgų kuopa.

Oro gynybą užtikrina savaeigiai pabūklai ZSU-23-4 ir raketinės sistemos „Striela-10“ – visiškai beviltiški kovoje prieš šiandieniniu oro taikinius, tame tarpe ir prieš dronus. Viename reportaže rusų žurnalistas net pasimetė, stovėdamas tarp armėnų ir rusu salvinių raketinių  sistemų „Grad“ BM-21 baterijų – jos abi buvo tokios senos, kad pirštu parodyti kur „moderni Rusijos armija“, o kur „mažieji broliai-sąjungininkai armėnai“, žurnalistui buvo tiesiog gėda. Taip atrodo motošaulių brigada, sausumos pajėgų bazėje komponentas. Beje, koją čia rusams pakištų ir tai, kad visi jų mokymai skirti veikti prieš nedideles ir prastai ginkluotas nereguliarias pajėgas. Susidūrusi su gerai aprūpintomis konvencinėmis pajėgomis, Giumri dislokuota motošaulių brigada atrodytų silpnai.

102- bazę dar dengia oro gynybos pulkas, kurį sudaro 2 divizionai, ginkluoti sistemomis S-300V, vienu divizionu „Buk-M1“. Vėlgi – garsūs pavadinimai, po kuriais slepiasi sena technika su kukliais pasiekimais. Pridengti vienai bazei kaip užtenka, netgi daugiau nei reikia – jų užduotis yra taip pat (pamėginti) apsaugoti Armėniją nuo raketinio smūgio.

Oro gynybą užtikrinti turi ir 18 naikintuvų MiG-29, nemaža jėga kaip tokiam regione, nors 4 iš jų yra mokomieji. Bet beveik visiškas nulis, jeigu tektų susidurti su turkų aviacija.

Bazėje yra ir taktinių raketų „Iskander“ bei tolimo nuotolio salvinių sistemų „Smerč“ padaliniai. Pastarieji jau mėnesis kaip naudojami abiejų konflikto pusių apšaudyti civilinius taikiniams Kalnų Karabache ir Azerbaidžane. Nes prieš karinius taikinius jie daug mažiau sėkmingi.

Yra 4 smogiamieji sraigtasparniai Mi-24 ir 7 universalūs Mi-8. Tiksliau – šiandien liko tik 3 Mi-24, nes vieną ryte numušė Azerbaidžano pajėgos. Ir čia atvejis, kurį verta apkalbėti detaliau. Sraigtasparnis lydėjo rusų koloną iš 102-osios bazės, kuri kažkaip atsidūrė visiškai kitame Armėnijos gale, toli toli nuo bazės. Labiausiai tikėtina, kad kolona gabeno krovinius prie sienos su Nachičevane esantiems rusų pasieniečiams. Čia siena yra tik su Armėnija, Kalnų Karabacho karas sąlyginai netoli, bet realiai kaip už devynių marių. Azerbaidžanas teisinasi, kad „įsitempę kariai“ neatpažino rusų sraigtasparnio ir jį numušė pernešama raketine sistema (greičiausiai – rusiška „Igla“). Gali būti, kad sraigtasparnis net neturėjo apsaugos nuo tokių raketų sistemos. O jeigu ir turėjo, tai nelabai galėjo jas panaudoti. Juk vyko rutininis kolonos eskortavimas – tai yra įprastinė Rusijos kariuomenėje procedūra, kai ginkluoti sraigtasparniai tiesiog lydi koloną, žvalgydami jos maršrutą ir atakuodami kokią nors diversinę grupę, sugalvojusią apšaudyti automobilius. Bėda tame, kad tokiu atveju pats sraigtasparnis tampa lengvu taikiniu, jeigu priešininkas turi pernešamas raketines sistemas. Jeigu užpuolimo tikimybė didelė, sraigtasparniai naudoja kitą taktiką, kurią labai gerai išvystė Sirijoje. Šį kartą nesitikėta jokių netikėtumų, todėl raketa pilotams tapo mirtinu (literally) netikėtumu.

Po sraigtasparnio numušimo Kremlius atsidūrė labai pikantiškoje padėtyje: azerbaidžaniečiai prisipažino, kad numušė Rusijos sraigtasparnį virš Armėnijos teritorijos. Sraigtasparnis priklausė Rusijos kontingentui, kuris pagal Kolektyvinės gynybos sutartį saugoja Armėniją nuo užsienio šalių agresijos. Ne Kalnų Karabachą, o būtent formaliai nekariaujančią Armėniją. Rusijos reakcija stulbinančiai nulinė. Galima pagalvoti, kad ruošiamas koks nors atsakas, bet yra indikatoriai, kurie rodo, kad Kremlius, bent kol kas, neskuba su kariniu atsaku. Pvz., Maskvoje ir Sankt Peterburge policijai nurodyta sulaikyti visus, mosuojančius iš automobilių Armėnijos, Azerbaidžano arba Turkijos vėliavomis ir taip palaikančius kurią nors pusę Kalnų Karabache, ir siųsti juos į gimtuosius kraštus.

Beje, vos prieš dieną pasirodė informacija, kad armėnai naudoja savaeiges haubicas 2S1 „Gvozdika“, kurių iki šiol neturėjo, ir kad šias haubicas jiems perdavė Rusijos 102-oji karinė bazė (nors rusai tokių  haubicų čia nenaudoja, bet gal turėjo saugomų garažuose). Ar tai būtų galima susieti su rusų sraigtasparnio Mi-24 numušimu? Tiesą sakant, aš taip nemanau.

Rytoj bus įdomi diena – Kremlius turėtų „atsibusti“ ir piktintis, turėtų prasidėti kalba apie įvairias iniciatyvas. Be jokios abejonės, šiandien apie tai rusų diplomatinis korpusas šnekasi su visų konflikte dalyvaujančių šalių ir aplinkinių valstybių diplomatais, rytoj turėtų būti daugiau viešų pareiškimų.

Reikia pagirti Iraną, kuris prie sienos su Kalnų Karabachu sutelkė dideles karines pajėgas, ir Teheranas į panašius „nelaimingus atsitikimus“ gali akimirksniu atsakyti karine jėga. Rusija tokios prabangos neturi, bet nutylėti irgi negalės.

Jeigu situacija nesikeis, Šuša kris, o vėliau – ir Stepanakertas. Apsupime gali atsirasti ir didelis skaičius armėnų karių. Tačiau ... Kare stebuklai nutinka retai, bet neatmetu tikimybės, kad armėnai dar gali mėginti kontratakuoti ir šiek tiek atstumti priešininką. Nors tokia tikimybė šiandien atrodo labai maža, atsižvelgiant į Azerbaidžano sugebėtas sutelkti šiame rajone pajėgas, bei į bendrą karinį ir ekonominį pranašumą, kuris vis didėja.

Man berašant, prieš 7 min. Rusijos Užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad Azerbaidžano prisipažinimą numušus sraigtasparnį ir pažadą atlikti tyrimą ir nubausti kaltus kariškius vertina pozityviai. Jokio grasinimo „sumalti į miltus“. V. Putinui didžiavalstybinio šovinizmo dvasia auklėta visuomenė to neatleis.

Lapkričio 4, karas Kalnų Karabache

 

Lapkričio 4, karas Kalnų Karabache

 Ilgokai nerašiau apie Kalnų Karabachą. Priežastis paprasta – frontas užstrigo, o jokių rimtesnių politinių įvykių nebuvo, rašyti „Kalnų Karabacho kare nieko naujo“ būtų tiesiog banalu.

Kasdieniuose Azerbaidžano pranešimuose ir vaizdo įrašuose stabiliai mažėja sunaikintos (ar neva sunaikintos) armėnų karinės technikos skaičiai. Armėnų pranešimuose stabiliai kalbama apie diversines žvalgybines grupes, kurios dieną-naktį bando prasibrauti pro jų gynybą, bet nuolat atmušamos ir patiria didelius nuostolius. Apžvalgininkai nuolat kartoja, kad tuoj tuoj Šuša miestas  kris, o perkirtus Lačino koridorių, t.y. kelią, jungiantį Kalnų Karabachą su Armėnija, armėnams teks pasiduoti. Senokai kartoja, įsivaizduoju, kaip jiems nusibodo, o sustoti neišeina, skaitytojai laukia žinių. Gyvenamųjų vietovių apšaudymus tebevykdo abi pusės, bet jie vis mažiau intensyvesni. Vis daugėja pranešimų apie karo nusikaltimus, o tai įrodantys vaizdo įrašai kelia liūdesį dėl nežmoniško elgesio. Vargu ar kas nuteis šiuos smulkius karo nusikaltėlius, net jeigu ir pavyks nustatyti jų asmenybes – nė viena pusė jų neišduos jokiam tarptautiniam tribunolui.

Armėnai pademonstravo keletą apvirtusių ir/ar sudegusių lengvų šarvuotų automobilių – pavyko suorganizuoti sėkmingą pasalą. Šalia mėtosi Sirijos kovotojams būdinga striukė ir šlepetė, nesiimsiu spręsti, tikrai čia paliktos nukautų ar sprunkančių proturkiškų samdinių, ar tiesiai prieš objektyvą padėtos armėnų. Šiandien armėnai pranešė apie prieš pietus įvykdytas kelias atakas, kurių metu buvo pamušta po kelis tankus T-72 ir po kelias sovietines pėstininkų kovos mašinas. Matosi, kad vietovė nėra palanki naudoti šarvuotą techniką, ir kad azerbaidžaniečiai mėgina mažomis pėstininkų grupelėmis prasiskverbti pro armėnų gynybos linijas, kurios nėra ištisinės, ir jas pralaužti, bet dideliais pasiekimais pasigirti negali. Akivaizdu, kad azerbaidžaniečių pusė nebe taip intensyviai naudoja bepiločius. Vis dažniau naudojami nedideli Izraelio gamybos smogiamieji bepiločiai-savižudžiai, kurių kovinis užtaisas sudaro tik apie 0,5 kg. Labai labai mažas užtaisas, su kuklia nedidele pažeidžiamąja galia. Ar tai reiškia, kad didesnių atsargos jau baigėsi? Apie Azerbaidžano bepiločius detaliau pakalbėsime šiek tiek vėliau, yra vertų aptarti aplinkybių, apie kurias apžvalgininkai paprastai nekalba.

Azerbaidžanas toliau mėgina atsiimti kiek galima daugiau teritorijos, bet jau pradeda kalbėti apie derybas, o armėnai stengiasi atsilaikyti užimamose pozicijose iki derybų. Ar įmanoma, kad jie atblokš azerbaidžaniečius atgal? Kol kas nepanašu.

Kol Kalnų Karabacho fronte tyliai, bet įnirtingai kaunamasi, pakalbėkime apie šiame kare naudojamus ginklus. Šį kartą – apie vieną retesnį, nelabai sutinkamą buvusiose SSRS respublikose, naudojamą armėnų pajėgose. Tai – sutrejintas jugoslaviškas 20 mm pabūklas Zastava M-55. „Sutrejintas“ reiškia, kad šią lengvą artilerijos sistemą sudaro 3 pabūklai, sumontuoti ant vieno lafeto (gerai matoma nuotraukoje). Armėnai jį dažniausiai montuoja ant vikšrinio lengvai šarvuoto transporterio MTLB, tiesiog atvirai pastatydami ant mašinos viršaus. Trys vamzdžiai leidžia vienu metu iššauti tris kartus daugiau sviedinių, o teoriškai tai padidina tikimybę pataikyti į oro taikinį. Dar labiau jų efektyvumą padidintų šiuolaikinė automatizuota taikymosi sistema, kurios, deja, nėra. Antra vertus, dėl mažo šaudymo nuotolio šis pabūklas nėra panacėja, o tėra tik nedidelė sudedamoji oro gynybos dalis. Kalnuose tokių artimo nuotolio ginklų efektyvumas gali būti šiek tiek didesnis, Dėl tokio trigubo ugnies škvalo šis pabūklas efektyvus ir prieš pėstininkus atvirame lauke, tam 20 mm automatiniai pabūklai dažnai naudojami visuose karuose.

Kaip visada, neapsieisiu be istorijos, negaliu nepaminėti kad ir kuklaus, bet tiesioginio M-55 pabūklo ryšio su tarpukario Lietuvos kariuomene. Mat pats 20 mm pabūklas yra šveicarų firmos Hispano-Suiza, modelis HS804, jugoslavai įsigijo licenciją jam gaminti. O Lietuva buvo įsigijusi dviejų tipų Hispano-Suiza 20 mm pabūklus: 14 vnt. HS S7 buvo sumontuoti prancūziškuose naikintuvuose Dewoitine D.501L, o perkamiems naujiems prancūziškiems naikintuvams Morane-Saulnier MS-406, kurie taip ir negauti, buvo spėta įsigyti pabūklų HS404. Juos buvo galima montuoti ant savadarbių stovų ir 1940 m. panaudoti aerodromų apsaugai ar miestų oro gynybai, bet taip padaryti neplanuota ir, deja, bet neprireikė. O HS804 yra pokarinis, patobulintas modelis tų pačių Hispano-Suiza pabūklų , kurie įsigyti ir naudoti tarpukario Lietuvos karo aviacijoje.

Nuotraukose: Azerbaidžano pajėgų trofėjus, iš armėnų paimtas jugoslaviškas pabūklas M-55, sumontuotas ant šarvuoto vikšrinio vilkiko MT-LB, tempiamas M-55 iš Serbijos muziejaus, ir šiandien naudojamas Serbijos pajėgose M-55, sumontuotas serbų gamybos ratiniame šarvuotame transporteryje BOV.

Ar bus naujas itališkas-lenkiškas tankas?

 

Lenkijai reikia 500 naujų tankų. Jie turi būti gaminami Lenkijoje, nes tai leistų išlaikyti daug kvalifikuotų darbo vietų vietinėje gynybos pramonėje. Bet ką gaminti? Racionaliausia būtų "europietiškas tankas", Main Ground Combat System (MGCS), kuriamas Vokietijos ir Prancūzijos. Čia yra dvi problemos - vokiečiai su prancūzais nelabai nori dalintis kai kuriomis technologijomis, nes jų sukūrimas kainavo ne vienus metus darbo ir daug pinigų, antra, MGCS pasirodys tik 2035 (geriausiu atveju). Lenkams tai netinka, nes jų T-72 ir PT-91 tankų parkas yra beviltiškai pasenęs, "byra" ant akių ir praktiškai nebeturi tolimesnės modernizacijos galimybės. Korėjiečiai siūlo savo tanką K2PL (į kurį, kaip sakė vienas rusas, europiečiai neįtelpa, tikėti ar ne - nežinau), tačiau ar jis priimtinas lenkams, ar jie nori dar didesnio žingsnio pirmyn? Ir štai dar vienas pasiūlymas - italai, kuriems reikia pakeisti savo tankus C1 Ariete, siūlo ispanams ir lenkams prisijungti prie "itališko" tanko kūrimo proceso ir jį gaminti kartu. Įdomi mintis, siūlanti įdomią perspektyvą, bet ir ne be trūkumų. Galbūt nelabai įgyvendinama. Bet kokiu atveju, toks pasiūlymas yra ir spaudimas vokiečiams su prancūzais MGCS padaryti tikrai "europietišku tanku".

Kuris tankas nuotraukoje itališkas, o kuris - "polonizuotas" sovietinis, tikriausiai nesunkiai atskirsite?

https://defence24.com/will-poland-build-a-main-battle-tank-with-italy-and-spain-political-decisions-are-the-key

Spalio 30, trisdešimt ketvirta karo Kalnų Karabache diena

 

Spalio 30, trisdešimt ketvirta karo Kalnų Karabache diena

 

Politinių pareiškimų visiškai negirdėti, prabilęs apie norą tarpininkauti ir pateiktą planą Iranas arba jį derina su konflikto šalimis, arba nusprendė iki pirmadienio pailsėti. Apie Ženevoje vykstančio Armėnijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrų susitikimų rezultatus nieko įdomaus negirdėti. Abu ministrai atskirai susitinka su Minsko grupės valstybių diplomatais, ar įvyks ir jų abiejų susitikimas – neaišku. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas dar prieš šį susitikimą apie jo galimus rezultatus keletą kartų spėjo pasisakyti labai skeptiškai. Nenustebčiau, jeigu tai būtų tik retorinė širma, galbūt kaip tik iš jų tikisi labai daug.

Dabar apie kovas. Armėnai praneša, kad pietuose vyksta mūšiai, daugiausia naudojami pėstininkai ir artilerija, tankai nenaudojami, nes  Azerbaidžanas daug  jų kitos šarvuotos technikos prarado mūšiuose. Vis dėlto manyčiau, kad svarbiausia priežastis ne dideli nuostoliai (o jie nemaži), bet miškinga kalnuota vietovė, nepalanki plačiam šarvuotos technikos veikimui.

Azerbaidžanas toliau demonstruoja atakų iš oro video įrašus, kuriuose vis mažiau atakuotų (ir galbūt sunaikintų) tankų, daug artilerijos, ir  po truputį daugėja atakuotų pėstininkų pozicijų. Nors sprogimų „debesys“ atrodo įspūdingai, nesunku pastebėti, kad armėnų pėstininkams apkasuose dažniausiai didesnių nuostolių nepadaroma – ir šiandien lauko fortifikacija tebėra senas geras būdas jiems sumažinti.

Dviejuose įrašuose matyti, kaip atakuojami ir sunaikinami du didelio kalibro salvinių raketų paleidimo įrenginiai. Teigiama, kad tai rusiški „Smerč“, kuriais armėnai apšaudė Gendžė miestą ir kitas vietoves. Tačiau yra manančių, kad tai panašios kinietiškos sistemos, nes užtikrintai atskirti jas iš oro nėra taip paprasta – aš asmeniškai įrašo nuodugniai nestudijavau, tam reikia daug laiko.

Visiškai neminima aviacija, panašu, kad veikia tik bepiločiai.

Kas nustebino labiausiai, tai Armėnijos gynybos ministerijos pranešimas JAV ambasadoje (amerikiečių prašymu) apie vykdomas operacijas ir padėtį fronte. Karo metu nėra įprasta daryti tokius pranešimus, ypač valstybei, kuri oficialiai kare nedalyvauja. Galbūt tai žinutė Azerbaidžanui ir Turkijai, o gal tiesiog neįprastas atvejis.

Jeigu Ženevoje nebus jokio postūmio, savaitgalį greičiausiai toliau vyks nedideli taktiniai susirėmimai. Kai kurie Rusijos apžvalgininkai priešingai nei aš prognozuoja šį savaitgalį stambią Azerbaidžano puolamąją operaciją. Kol kas jų įžvalgos nelabai tvirtinasi, bet galbūt šį kartą jie žino daugiau, nei aš – mano rankose tik vieši šaltiniai.

Pasaulio žiniasklaida šiuo metu labiau koncentruojasi į Prancūzijos ir islamo valstybių konfliktą. Rusijoje Kalnų Karabacho temą visiškai išstūmė žemės drebėjimas Turkijoje, jam skiriam tiek dėmesio, kad kyla įtarimas, jog arba Kremlius demonstruoja norą susitarti su turkais, arba kad užkulisiuose jau realiai bręsta „atšilimas“ santykiuose, šitą po savaitgalio pamatysim.

Nuotraukoje: Armėnijos gynybos ministerijos atstovas pristato padėtį fronte Kalnų Karabache ir informuoja apie vykdomas karines operacijas.

Spalio 29, trisdešimt antra karo Kalnų Karabache diena

 

Spalio 29, trisdešimt antra karo Kalnų Karabache diena

 Azerbaidžano pajėgos vietomis po truputėlį juda pirmyn, armėnai – atkakliai priešinasi. Armėnai pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos jau už 5 km nuo Šušos (antras pagal dydį Kalnų Karabacho miestas), o nuo čia jau galima apšaudyti Stepanakertą  (Kalnų Karabacho sostinė) lauko artilerijos pabūklais. Azerbaidžano pajėgos toliau demonstruoja bepiločių atakų vaizdus, vis dažniau atakuojami pėstininkai lauko įtvirtinimuose ir atviroje vietoje. Nors sprogimai iš paukščio skrydžio atrodo bauginančiai, neretai atakuoti pėstininkai tiesiog išsibėgioja. Keletą kartų žvalgybinio bepiločio objektyve trumpai bet aiškiai matosi beveik statmenai žemyn krentanti didesnio kalibro raketa (arba bomba). Armėnai platina video, kuriuose jų pėstininkai, dažniausiai įsitvirtinę (ar tiesiog užėmę pozicijas, bet neįsitvirtinę) aukštumoje apšaudo Azerbaidžano pajėgas. Deja, dažniausiai nelabai gali pademonstruoti, kokius nuostolius padarė.

Armėnai praneša apie gyvenamas vietoves atakuojančius Azerbaidžano lėktuvus, azerbaidžaniečiai pranešė apie oro gynybos numuštus du armėnų atakos lėktuvus Su-25, atakavusius jų pozicijas, armėnai to nepatvirtina. Panašu, kad šalys pradėjo aktyviau naudoti aviaciją. Ar gali būti, kad netrukus virš kovų rajono pamatysime ir naikintuvus? Labai tikėtina, kad į mūšius gali įsijungti ir Gendžė oro bazėje dislokuoti Turkijos naikintuvai F-16 – pasak armėnų, jie nuo konflikto pradžios patruliuoja visai netoli Kalnų Karabacho sienos. Priminsiu, kad armėnai buvo apkaltinę turkus numušus jų Su-25 jau virš Armėnijos teritorijos, bet taip iki dabar nepateikė jokių to įrodymų.

Anksčiau rašiau apie tai, kad galbūt atsiras kokia nors ne Minsko grupės valstybė, t.y. ne JAV, Rusija ir Prancūzija. Minsko grupės formatas jau daug kartų pademonstravo, kad nebeturi, o gal – niekada neturėjo, galių spręsti ginkluotus ir politinius konfliktus posovietinėje erdvėje. Ši autoriteto krizė atveria duris kitoms valstybėms, siekiančioms lyderystės būtent tokiu būdu – sprendžiant įsisenėjusius konfliktus. Aš vis laukiu, kada tokios lyderystės siekį pademonstruos Kinija. Tačiau ar realiai įvertinusi nepakankamą svorį, o, galbūt, atsižvelgdama į COVID-19 padarytą reputacinę krizę, Kinija tarpininkauti nesiveržia. Gana netikėtai tarpininke siekiant paliaubų Kalnų Karabache pasisiūlė Iranas. Šiandien šios valstybės užsienio reikalų viceministras Abbas Araghchi, viešėdamas Maskvoje, išsakė Irano ketinimą tapti realiu mediatoriumi. Iraniečiai sakosi turintys realų planą, kurio kitos valstybės, nesančios šio regiono dalimi, tiesiog nepajėgios pateikti. Kaip į tai žiūri Armėnija, Azerbaidžanas, Turkija ir Minsko grupė, kol kas neaišku, bet jau pirmas paviešintas punktas – „okupacijos atsisakymas“ – iš esmės negali būti priimtinas Armėnijai. A. Araghchi savo vizitus pradėjo nuo Baku, o iš Maskvos skris į Jerevaną ir Ankarą.

Per kiek daugiau nei mėnesį trunkantį konfliktą, ir pirmą kartą per 20 dienų trunkančias, bet taip ir neprasidėjusias „paliaubas“, pirmą kartą Azerbaidžanas, tarpininkaujant Rusijai, perdavė 29 žuvusius armėnų karių kūnus.

Armėnija toliau vieną po kito keičia žvalgybos tarnybų vadovus, ir Azerbaidžanas išnaudoja šį faktą savo propagandai. Kodėl jie keičiami – nėra aišku.

Kare pasitaiko ir kurioziškų įvykių, twiterio paskyros screenshote - ant armėnų šventiko automobilio nukrito ir jį apgadino Azerbaidžano bepilotis, kurio užtaisas nesuveikė.

Spalio 27, trisdešimt pirma karo Kalnų Karabache diena

 

Spalio 27, trisdešimt pirma karo Kalnų Karabache diena

 Ši diena įsimintina pranešimu apie sunkiai sužeistą armėnų pajėgų Kalnų Karabache vadą ir gynybos ministrą generolą leitenantą Džalalą Arutunianą. Kad sužeidimas rimtas rodo tai, kad jis buvo skubiai atleistas, o į pareigas paskirtas naujas vadas. Pasak armėnų, Arutunianas buvo sužeistas kovinėse pozicijose, o pasak Azerbaidžano šaltinių – įvykdžius slaptą operaciją kodiniu pavadinimu „Kerštas“. Neva buvo sekami Dž. Arutuniano maršrutai, ir šiam pasukus į vieną iš gynybos rajonų, iš bepiločio buvo atakuotas jo automobilis. Azerbaidžanas paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota ši ataka. Galimai ši ataka – nes atrodo labai įtikinamai, bet nėra galimybės tai patikrinti. Galimi du atvejai: pirma, kad automobilis su D. Arutunianu buvo atakuotas atsitiktinai, antra, kad buvo pasinaudota agentūrine informacija ir surengta bepiločių ataka. Pastarasis atvejis atitinka Izraelio naudojamą taktiką, naikinant įvairių prieš izraeliečius kovojančių grupuočių lyderius. mano nuomone, turime antrąjį atvejį.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas kreipėsi su uždegančia kalba apie tai, kad bus kovojama iki galo. Deja, mano nuomone jis kur kas silpnesnės iškalbos nei Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas, o kalboje minimi išdavikai, su kuriais bus kovojama, optimizmo ne itin įkvepia.

Panašu, kad karo veiksmai daugiausiai pasireiškia tarpusavio susišaudymu artilerija ir salvinėmis sistemomis bei dronų atakomis, neinant į tiesioginius mūšius.

Atrodo, kad šalių pajėgos dėl patirtų nuostolių ir nuovargio praranda galią ir išsikvepia. Gali būti, kad reikia laiko persigrupuoti ir atsigauti. O gal visgi artėjama link karo pabaigos?

Tuo metu vyksta intensyvūs visų suinteresuotų pusių diplomatų ir vadovų pokalbiai. Telefonu pakalbėjo ir Rusijos bei Turkijos prezidentai, pareiškimas apie pokalbio turinį ir rezultatus blankus. Azerbaidžanas kaltina Rusiją tiekiant  armėnams ginklus iš savo karinės bazės Armėnijoje (jau rašiau anksčiau – kas tuo galėtų abejoti).

Pradeda bruzdėti Armėnijos opozicija, bet ji negausi, ir padėties nepakeis.

Nuotraukose – generolas leitenantas Dželalas Arutunianas ir, kaip teigiama, automobilis UAZ kuriame jis buvo apšaudytas ir sužeistas. Atrodo, kad automobilis turėtų būti labiau apdegęs, bet ...

Taip pat ir nuoroda į video: https://radikal.ru/video/yUKiksANpE

 

 

Spalio 26, pirmoji trečiųjų paliaubų ir 30-oji karo Kalnų Karabache diena

 

Spalio 26, pirmoji trečiųjų paliaubų ir 30-oji karo Kalnų Karabache diena

 Azerbaidžanas pranešė, kad vos po kelių minučių įsigaliojus paliauboms (8 ryto vietos laiku), armėnai jas sulaužė, pradėję apšaudyti Tertero rajoną. Prezidentas I. Alijevas teigia įsakęs neatsakyti ugnimi, siekiant paliaubas išsaugoti. Tačiau iš karto pats sau paprieštaravo teigdamas, kad jeigu tarptautinė visuomenė nori ugnies nutraukimo, privalo priversti armėnus pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančios teritorijos Kalnų Karabache. Ar tokius žodžius galima įvertinti kaip ketinimą toliau tęsti kovos veiksmus, siekiant visiškai išsekinti armėnų pajėgas ir jas palaužti karine jėga? Ko gero taip. Tuo pačiu pasiliekant ir politinių derybų galimybę, kadangi spalio 29 d. Armėnijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrai vėl susitiks, šį kartą Ženevoje.

Prezidentas taip pat patvirtino, kad Gendžė oro bazėje yra 5-6 Turkijos naikintuvai F-16, kurie, prasidėjus karo veiksmams, liko po pratybų ir negalėjo išskristi. Skamba nesolidžiai, tačiau Rusija įvedė tokią madą viską neigti arba vaikiškai aiškintis, ir aplinkiniams tenka su tuo susitaikyti.

I. Alijevas teigia, kad Turkijos naikintuvai karo veiksmuose nedalyvauja, tačiau bus panaudoti, jeigu Azerbaidžanas bus užpultas.

Jau ryte ir armėnų pusė pranešė apie Azerbaidžano pajėgų vykdomą apšaudymą, kuris ypač suintensyvėjo apie 17 val. vietos laiku visoje fronto linijoje. Neseniai Armėnijos premjeras N. Pašinianas pranešė, kad paliaubos ir vėl nutrūko. Abi pusės kaltina vienas kitą jas pažeidus.

Šiandien pirmą kartą per konfliktą daviau trumpą interviu vienam iš Azerbaidžano žinių portalų. Labai sudėtinga kalbėti vienai iš kariaujančių pusių, ir yra didelė rizika, kad tavo žodžiai gali būti neteisingai interpretuoti. Bet jeigu bijai vilko, neik į mišką, aš linkęs tikėti ir pasitikėti. Labai nedetalizavau, plačiau apie šio karo pamokas bus galima pakalbėti, kai jis pasibaigs, kol kas viskas gula „ant popieriaus“.

Tokia įdomesnė vakarykštė žinia – Izraelis perdavė jau kelias humanitarinės pagalbos siuntas Azerbaidžanui, o Armėnija pagalbą iš Izraelio priimti atsisakė – nes šioje šalyje pagaminti bepiločiai stebi ir atakuoja jų karius Kalnų Karabache.

Vienas pagrindinių politinių situacijos aspektų – taikos mediatorių krizė. Nė viena iš Minsko grupės valstybių neturi pakankamai įtakos ir autoriteto regione, todėl paliaubų susitarimas nustoja galioti vos nudžiūvus rašalui nuo jų parašų.

Nuotraukoje – Turkijos naikintuvai Azerbaidžano Gendžė oro bazėje, bendrų pratybų metu, prieš prasidedant karui Kalnų Karabache.

 

Turkijos naikintuvai F-16 Gendžė oro bazėje, Azerbaidžanas

 Spalio 25, aštuntoji antrųjų paliaubų Kalnų Karabache diena

Mūšių intensyvumas toliau mažėja, Azerbaidžano pajėgos pradeda naudoti TV principu valdomas bombas (t.y. pačioje bomboje sumontuota televizijos kamera, pagal kurią operatorius ją valdo). Pirmą kartą rodo atakuojamus neaiškios paskirties nedidelius pastatus (aplink kuriuos nematyti jokios karinės infrastruktūros ir jokios karinės veiklos požymių). Viename video įraše matome, kad atakuojamas netgi vienas karys negiliame apkase (arba prie įėjimo į blindažą). Azerbaidžanas praneša gana nedidelius, jeigu palyginti su ankstesnėmis dienomis, armėnams padarytus nuostolius – 2 tankus, 7 pabūklus, salvinę raketinę sistemą, du pastatus, 2 lauko fortifikacijas. Tačiau vis dar toli nuo jau prieš kelias dienas beveik visų apžvalgininkų žadėto armėnų pajėgų Karabache sutriuškinimo.

Interviu Fox News TV Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas skaičiuoja šimtus sunaikintų armėnų tankų ir kitos šarvuotos technikos, pamini, kad buvo sunaikintos 6 oro gynybos sistemos S-300 (kas tikriausiai nėra tiesa). Bet kur kas svarbesni kiti I. Alijevo žodžiai. Jis toliau siunčia žinutę, kad nesitrauks nuo užsibrėžto tikslo – atsiimti visas Azerbaidžanui priklausančias vietoves Kalnų Karabache. Kaltina kitas šalis tiekiant Armėnijai modernią ginkluotę, kuri šiuo metu neva non-stop gabenama lėktuvais. Sakosi turįs visus duomenis apie lėktuvų reisus ir kas buvo atgabenta, tačiau nepamini nė vieno konkretaus atvejo. Puikiai suprasdamas, kad duoda interviu amerikiečių žiūrovams, pasakoja apie savo indėlį į kovą su terorizmu ir koks patikimas JAV taikos palaikymo misijose partneris yra Azerbaidžanas. Vikriai išsisuko nuo kaltinimo į mūšį siunčiant Turkijos remiamų grupuočių kovotojus iš Sirijos. Konkrečius kaltinimus, kad Azerbaidžanas pradėjo puolimą Kalnų Karabache atsako tradicine fraze, kad taip tik gynėsi nuo armėnų agresijos. Pasak jo, paliaubos neįmanomos tik dėl armėnų klastos, kurie jas vos paskelbtas nutraukia. Šią žinutę jis kartoja nuolat ir kituose šaltiniuose – paliaubos įmanomos tik tada, kai jas nelaužys armėnai. Akivaizdu, kad būtent armėnai nori paliaubų, o azerbaidžaniečiai nori daryti jiems spaudimą, ir tą patį reikalauja daryti iš visų pageidaujančių tapti tarpininkais. Stipriausia buvo gerai sudėliota žinutė apie tai, kad armėnai iš paskutiniųjų siekia į konfliktą tiesiogiai įtraukti Rusiją. I. Alijevo interviu kaip propagandinį veiksmą įvertinčiau 10.

Prisipažinsiu, labai sunku prognozuoti, kai Azerbaidžano prezidentas turi tokį gerą poker face, kiek ilgai jis dar pasiruošęs laikytis. Neįmanoma įvertinti ir to, kiek ilgai dar gali laikytis armėnai. Atsižvelgiant į priešininko persvarą ir konflikto trukmę, jie kol kas laikosi pakankamai gerai.

Savaitgalis baigiasi, ir rytoj, spalio 26 d. 12:00 a.m. EDT laiku prasidės naujos paliaubos, šį kartą jau tarpininkaujant amerikiečiams.

Kaip visada, su pranešimu apie paliaubas atsilieka net didžiosios žinių agentūros

Spalio 22, penkta naujų (antrų) paliaubų Kalnų Karabache, ir apie NATO gynybos ministrų nuotolinį susitikimą

 

Spalio 22, penkta naujų (antrų) paliaubų Kalnų Karabache, ir apie NATO gynybos ministrų nuotolinį susitikimą

 

Visi apžvalgininkai sutartinai teigia, kad Azerbaidžano pajėgos sėkmingai puola, beveik pasiekė Stepanakertą su Armėniją siejantį kelią ir netrukus pasieks pergalę. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad atsidengia puolančios kariuomenės sparnai ir išsitęsia rikiuotė, todėl kyla puolimo iš flangų ir atkirtimo pavojus. Armėnijos karinė vadovybė sulaukia kritikos dėl padarytų klaidų. Išplatintame video įraše matyti, kaip lygiame lauke salvinėmis raketinėmis sistemomis apšaudomi, kaip teigiama, puolantys armėnų pėstininkai. Neva tai nepavykęs didelis armėnų kontrpuolimas, apie kurį buvo pranešę ir patys armėnai. Visgi video matyti tik nedidelis padalinys, ugnies užkluptas lygiame lauke, kur turėjo patirti didelius nuostolius. Plataus masto kontrpuolimas atrodo kitaip, ir į vieno bepiločio kamerą jo "nesutalpinsi". Panašu, kad Azerbaidžano pajėgos šiuo metu savo rankose tvirtai laiko iniciatyvą. Apie karo veiksmus Kalnų Karabache pakalbėsime vėliau – kai šiek tiek nusės karo dulkės ir bus daugiau patikimesnės informacijos. Jeigu frontas sustos, bus galima plačiau pakalbėti apie abiejų šalių ginkluotę – čia informacija aiškesnė ir jos yra daugiau. Armėnų pusė nuolat kalba apie didelius Azerbaidžano karių nuostolius, ir kada tai taps dideliu galvos skausmu prezidentui I. Alijevui. Nelabai pritarčiau – mano nuomone, Azerbaidžane sukurta tokia visuomenės patriotinio pakilimo būsena, kad ji pajėgi priimti bet kokio dydžio gyvosios jėgos nuostolius.

O dabar apie kitą renginį. Šiandien nuotoliniame NATO gynybos ministrų susitikime buvo aptarta keletas svarbių klausimų, kuriuos pranešime pristatė NATO generalinis sekretorius J. Stoltebergas:

1. NATO turi pirmauti sausumoje, ore, jūroje, kibererdvėje ir kosmose. Ministrai sutiko įsteigti naują NATO Kosminį centrą Sąjungininkų oro pajėgų vadovybės bazėje Ramšteine, Vokietijoje. Kosmosas dar pernai pripažintas nauja operacine erdve.

2. Reaguodama į augantį ir vis didesnė grėsmę keliantį Rusijos branduolinį potencialą, NATO parengė atsakomąjį paketą politinių ir karinių priemonių.

3. Stiprinami konvenciniai NATO pajėgumai: šalys-narės įsigyja penktos kartos naikintuvų, oro ir priešraketinės gynybos sistemų „Patriot“ ir SAMP/T, investuoja į naujas technologijas ir ginkluotę.

4. Bus didinamas NATO šalių atsparumas tokių šalių kaip Kinija vykdomam  agresyviam investavimui į jūrų ir oro uostus bei telekomunikacijų saugumui keliamai grėsmei.

Bus didinamas finansavimas ir t.t.

Ir mane labiausiai dominanti dalis: ministrai pritarė  de-konfliktavimo mechanizmo Viduržemio jūroje sukūrimui, siekiant išvengti incidentų. Įdomiausias todėl, kad čia susidūrė dviejų NATO šalių – Turkijos ir Graikijos – interesai. Pripažįstama, kad karinis de-konfliktavimo mechanizmas neišspręs problemos esmės, bet padės pagrindus politinei diskusijai, kuri netrukus prasidės tarpininkaujant Vokietijai.

Apie Kalnų Karabachą  - nė žodžio. Užklausė Radio Free Europe/Radio Liberty žurnalistas, pasidomėjęs, ar apie tai buvo kalbėta per susitikimą su Turkijos gynybos ministru, ar bus kalbama vėliau su Turkijos atstovu prie NATO. Atsakymas buvo aptakus: Armėnija ir Azerbaidžanas yra pripažįstamos kaip svarbūs partneriai, Armėnijos prezidentas pasiprašė susitikti, ir buvo priimtas. Paprašys Azerbaidžano prezidentas – susitiks ir su juo. NATO labai susirūpinusi konfliktu, tačiau nėra jo dalis. Turkija yra svarbi NATO narė. Generalinis sekretorius aiškiai išsakė, kad politinis klausimo sprendimas nėra NATO reikalas, ir kad tai bus sprendžiama rytoj Vašingtone, kur JAV valstybės sekretorius M. Pompeo susitiks su Armėnijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrais.

Rusija taip pat išsakė viltį, kad konfliktą Kalnų Karabache padės sureguliuoti JAV, o TASS pastebėjo, kad NATO pirmą kartą paprašė Turkijos pasinaudoti savo įtaka ir padėti pasiekti paliaubas.

Laukiam rytojaus – ką atneš susitikimas Vašingtone.

Nuotraukoje – NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas spaudos konferencijoje po pirmos ministrų susitikimo dienos

 

Spalio 21, ketvirta papildomų (antrų) paliaubų Kalnų Karabache diena

 

Toliau didėja politinis spaudimas Armėnijai. Azerbaidžanas pareiškė, kad armėnų premjeras N. Pašinianas nemato jokios diplomatinės išeities konflikte dėl Karabacho. Armėnijos pusė tuoj pat ėmė tą neigti, įrodinėdama, kad žodžiai buvo neteisingai interpretuoti, ir kad yra pasiruošusi kompromisui.   Turkijos viceprezidentas Fuat Oktay interviu vietiniam CNN kanalui pareiškė, kad Turkija pasiruošusi įvesti savo karines pajėgas į Azerbaidžaną ir dalyvauti karo veiksmuose Kalnų Karabache, jeigu tik bus gautas toks prašymas. Ir anksčiau turkai sakėsi pasirengę suteikti bet kokią paramą, tačiau apie tiesioginį dalyvavimą konflikte taip atvirai kalbama nebuvo. F. Oktay teigimu, Turkija dėl to nedvejoja, prezidentas R.T. Erdoganas dėl to nedvejoja.

Toks teiginys, kad „prezidentas nedvejoja“, būdingas ne tik oficialių Turkijos atstovų retorikai. Toks pat naratyvas beveik žodis žodin atkartojamas ir Azerbaidžano diplomatų, tik jau kalbant apie šios valstybės prezidentą I. Allijevą. Pvz., tą patį buvo galima girdėti prieš tris savaites Azerbaidžano ambasadoriaus Rusijoje Polad Biulbiul Ogly (Bülbüloğlu) interviu Rusijos portalui RBK. Tiesą sakant, labai dažnai I. Alijevas atrodo tarsi R.T. Erdogano veidrodinis atspindys. Ir tai nėra tiesiog mėgdžiojimas, manau tai yra tas paveikslas, kurį šiandien nori matyti abiejų kaimyninių valstybių visuomenės. Nes būtų klaidinga manyti, kad abu prezidentai priima sprendimus neatsižvelgdami į visuomenės nuomonę. Daliai turkų ir azerbaidžaniečių autoritarizmas ir galios ekspansija akivaizdžiai yra priimtini. O prieštaraujantys sėkmingai nutildomi. Turkijoje po nevykusio perversmo prieštaraujančių tiesiog nebeliko.

Ar Armėnija tikrai yra atsidūrusi ant karinio pralaimėjimo slenksčio, ir Azerbaidžanas su Turkija tiesiog spaudžia greičiau pasiduoti, ar Azerbaidžano puolimas išsikvėpė ir spaudžiama tam, kad daugiau pasiekti per būsimas derybas? Galima ir apsirikti, bet atrodo, kad vis dėlto karinė padėtis armėnams itin nepalanki – dalis pozicijų prarasta, oro gynyba ir šarvuota technika karo veiksmų rajone sunaikinta. Azerbaidžano bepiločiai veikia patirdami nuostolių, tačiau jiems sutrukdyti armėnai nebepajėgia. Nuotraukose ir įrašuose vis dažniau matomi išsigandę mobilizuoti armėnų jaunuoliai, o tokių dalinių vertė kruvinoje fronto mėsmalėje yra nedidelė. Armėnai vis dar suduoda skaudžių smūgių, tačiau prarasta šarvuota technika ir bepiločių trukdomas judėjimas atima galimybę kontratakuoti ar greitai permetinėti rezervus į pavojingas kryptis.

Oryx twitterio paskyroje https://twitter.com/oryxspioenkop  teigiama, kad šiandien Armėnija prarado 100-ąjį tanką, sunaikintą Azerbaidžano pajėgų dronų Bayraktar TB2, čia išvardinama ir daugybė kitos sunaikintos technikos – autorius ją skaičiavo analizuodamas azerbaidžaniečių video įrašus. Negaliu pasakyti, kiek paskyros autorius teisus, kadangi pats neskaičiavau, o žiūrint tokius įrašus galima apsirikti, jau matytą įrašą įvertinant kaip naują. Bet kokiu atveju nuostoliai – kolosalūs. Tiesa, man kyla vienas klausimas, į kurį aš neturiu atsakymo – jeigu Azerbaidžano pajėgos taip sėkmingai užiminėja gyvenamąsias vietoves Kalnų Karabache, tai kodėl po to nerodo čia rastų sunaikintų Armėnijos tankų nuotraukų? Juk išvežti juos iš kalnų armėnai negalėjo?  O štai paimtas dvi pėstininkų kovos mašinas azerbaidžaniečiai mielai demonstravo visais kanalais: https://twitter.com/Mukhtarr_MD/status/1318985503748882433. Galbūt tik todėl, kad vaizdai iš bepiločio kameros atrodo daug įspūdingiau, nei pamušto, bet nesudegusio tanko nuotrauka? Ir vis dėlto kirba įtarimas, kad ne viskas azerbaidžaniečiams einasi kaip sviestu patepta, bet armėnai tokių vaizdžių įrodymų pateikia nepalyginamai mažiau.

Kad karinė padėtis blogėja, rodo vis aktyvesni ir vis labiau desperatiški Armėnijos mėginimai tarptautinės bendrijos pagalba nutraukti karo veiksmus – Armėnijos užsienio reikalų ministras siuva tarp Jerevano ir Maskvos, o pokalbiai su Rusijos užsienio reikalų ministru S. Lavrovu tęsiasi nuo ryto iki vakaro. Tuo metu Armėnijos prezidentas A. Sarkisianas ieškodamas paramos keliauja per Europą – šiandien susitiko su Europos tarybos pirmininku ir lankėsi pas NATO generalinį sekretorių.

Jeigu manote, kad bendrame NATO generalinio sekretoriaus ir Armėnijos prezidento pranešime buvo pagrinde kalbėta apie Kalnų Karabachą, tai klystate – kalbėta apie vertinamą Aljanso partnerę Armėniją ir jos indėlį į NATO misijas ir operacijas, visų pirma Afganistane, užsimenant tik apie konflikto neeskalavimą - ką ten dar eskaluoti, kai karo veiksmai nesustojo nė minutei.  Bet jeigu pokalbio neklausysite, o tik skaitysite žinutę, tai joje Karabachas nepaminėtas.  KK neužsimenama ir ryt bei poryt vykstančio nuotolinio NATO gynybos ministrų susitikimo darbotvarkėje. Klausimų apie Turkiją buvo ne vienas – bet visi apie Turkijos ir Graikijos santykius.

Spėkime, ar žurnalistai paklaus pas mūsų ministrą, ar buvo kalbėta apie konfliktą? Nes Kalnų Karabacho tema iš Europos žiniasklaidos puslapių praktiškai visai išnyko.

O šiandien ryte buvo dar kartą patvirtinta apie būsimą I. Alijevo ir N. Pašiniano susitikimą Maskvoje – tačiau vakare Azerbaidžanas pareiškė, kad kol kas vadovams susitikti per anksti. Už dviejų dienų, spalio 23 d. JAV valstybės sekretorius M. Pompeo Vašingtone turi susitikti su Armėnijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrais.

Taigi, diplomatiniai kanalai nuo intensyvių konsultacijų net kaista, tačiau realaus konflikto sprendimo kaip nėra, taip nėra, nors kartais jau atrodė, kad jis pasiekiamas ranka.

Turbūt jau daugelis girdėjote, kad armėnai kritikuojami dėl pasirinktos gynybinės taktikos, senos technikos ir neinvestavimo į naujausias technologijas. Kritika kaip ir teisinga, bet net beveik 5 proc. BVP skiriančios gynybai Armėnijos gynybos biudžeto nepakanka finansuoti reikiamiems įsigijimams, antra vertus, didelę neigiamą įtaką daro tai, kad savo ginklus primeta ir vienintelė reali sąjungininkė Rusija. Būtent dėl šios priežasties nerimo gaidelės vis dažniau pasigirsta ir pačioje Rusijoje – svarstoma, ar pačios Rusijos armija nėra beviltiškai atsilikusi, ir kaip ji sugebėtų veikti mūšio lauke, kuriame priešininkas turi daug bepiločių, kurių neturi patys rusai. Tiesą sakant, grįžtama prie tos pačios amžinos, rusų kariškiams skausmingos bėdos – potencialūs Rusijos priešininkai turi milžinišką, beveik absoliučią persvarą ore. Galima neabejoti, kad Rusija padarys išvadas po Kalnų Karabacho konflikto.

O ar išvadas padarysime ir mes? Ar vėl nepadarysime klaidų vertindami išmoktas pamokas, kaip kad padarėme vieną kitą vertindami Rytų Ukrainos pamokas?

Nuotraukoje – trijų valstybių vadovai. Tiems dviem, kurie plačiai šypsosi, šiandien visai nebejuokinga

 

 

Spalio 19, antra naujų paliaubų Kalnų Karabache diena

 Spalio 19, antra naujų paliaubų Kalnų Karabache diena

Šiandien būsiu itin lakoniškas. Pradėsiu nuo mano nuomone pagrindinio šios dienos akcento – Azerbaidžano prezidento I. Alijevo interviu Rusijos žinių agentūrai TASS išsakytas pasiryžimas asmeniškai atvykti į Maskvą susitikti su Armėnijos premjeru N. Pašinianu. Pagyros Rusijai, kaip svarbiai regiono jėgai. Reikalavimas, kad Armėnija siektų konstruktyvaus dialogo derybose. N. Pašinianas taip pat patvirtino atvyksiąs į Maskvą, tačiau pareiškė, kad taika galima tik priėmus kompromisinį sprendimą, nes nė viena iš šalių nepasiduos.

Armėnai pademonstravo numušto Azerbaidžano pajėgų bepiločio, galimai Bayraktar TB2, liekanas – būtent šis modelis pridarė daugiausia nuostolių. Kaip ir galima suprasti, kad šis bepilotis buvo numuštas su pernešama raketine sistema (MANPADS), greičiausiai rusiška Igla-S. Keletą kartų esu paminėjęs, kad kalnuose su oro taikiniais sėkmingai kovojama surengiant pasalas jų galimo skridimo vietose. Nenustebčiau, jeigu šis paukštis ir buvo „sumedžiotas“ būtent tokiu būdu.

Armėnijos agentūros Bars Media nuotraukose –karių grupė kalnuose su Igla-S, laukianti priešo „paukščių“

 

Spalio 18, pirmoji naujų paliaubų Kalnų Karabache diena

 

Spalio 18, pirmoji naujų paliaubų Kalnų Karabache diena

Sviediniai ir raketos toliau krenta gyvenamuosiuose kvartaluose abiejose fronto pusėse. Toliau vyksta mūšiai, abi šalys skelbia apie priešininko nuostolius. Armėnai pranešė numušę 9 bepiločius, iš kurių 2 – virš Armėnijos ir 7 virš Kalnų Karabacho. Patikrinti nurodytą skaičių nėra jokios galimybės. Sekmadienį jaučiasi šioks toks suaktyvėjimas, kas kaip ir galėtų reikšti, kad pirmadienį galimas postūmis dėl taikos derybų, bet greičiausiai tai nieko nereiškia, tiesiog aktyvesnė diena. Žinau, kad norisi konkretesnių žinių apie karo veiksmus, bet kol kas informacijos per mažai, kad būtų galima ką nors užtikrintai teigti.

Įdomesnė detalė – azerbaidžaniečiai pademonstravo mūšyje pažeistą ir  paimtą savaeigę prieštankinę mašiną  9P149 „Šturm-S“. Tai mašina, kuri būna aukštesnei vadovybei pavaldžių prieštankinių padalinių ginkluotėje. Rusijos kariuomenėje „Šturm-S“ divizionas (bataliono dydžio vienetas) paprastai yra artilerijos brigados sudėtyje. Beje, tik pernai tokį divizioną gavo Kaliningrado srityje dislokuota artilerijos brigada, iki tol jų mūsų kaimynystėje nebuvo. Mašina sukurta vikšrinio vilkiko MTLB bazėje, gana stipriai automatizuota (ekipaže – tik 2 kariai), naudojamos 5-8 km atstumu šaudančios raketos, kurioms vis dėlto trūksta pramušamosios galios kovoti su šiuolaikiniais tankais. Tačiau senesniems sovietiniams ir vakarietiškiems (pvz., Lenkijos turimiems) tankams ši sistema yra pavojingas priešininkas.

Turkijos prezidentas R.T. Erdoganas, vakar kalbėdamas telefonu su Rusijos prezidentu V. Putinu pasižadėjęs kartu spręsti  Kalnų Karabacho krizę, taip pat bendradarbiauti Sirijoje ir Libijoje, šiandien rusus apkaltino tiekiant ginklus Armėnijai. Būtų keista, jeigu Rusija patyliukais armėnų neginkluotų, bet didesnius ginklų kiekius atvežti nėra galimybių, o ir pagauti tą darant už rankos kol kas nepavyko. Keisčiausia, kad R.T. Erdoganas tuo pačiu apkaltino ir JAV bei Prancūziją. Be abejo, čia gyvenančios armėnų bendruomenės renka lėšas savo kariaujantiems tautiečiams paremti, tame tarpe ir ginklams pirkti, tačiau juokinga teigti, kad JAV ir Prancūzijos vyriausybės parduoda ar padeda gabenti įsigytus ginklus į Kalnų Karabachą. Tačiau būtent šios trys valstybės – Rusija, JAV ir Prancūzija – yra ta pati Minsko grupė, kuri tarpininkauja dėl paliaubų ir būsimų derybų. NATO šalis kaltina dvi kitas NATO šalis slapta tiekiant ginklus vienai kariaujančiai pusei, kas, vėlgi, atrodo tragikomiškai, atsižvelgiant į griežtas prekybos ginklais su kariaujančiomis šalimis taisykles JAV ir Prancūzijoje, ir labai laisvą ginklų embargą interpretavimą pačioje Turkijoje, bei turkų teikiamą paramą Azerbaidžanui. Viso to fone žinia apie turkų pirmą kartą išbandytą iš Rusijos pirktą oro gynybos sistemą S-400 skamba visai fantasmagoriškai – žymūs „šaltojo karo“ laikų politikai mūsų dienų pasaulyje jaustųsi labai nekomfortiškai.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas dar kartą pagrasino pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę, jeigu Azerbaidžanas tęs agresiją. Jau kelis kartus pakartotas grasinimas mažai kam atrodo vertas dėmesio.

Pasaulį labiausiai neramina civilių aukos. Maskvoje prie Azerbaidžano ir Armėnijos ambasadų žmonės nešė žaislus ir gėles aukoms pagerbti. Panašu, kad tai „valdiška“ Kremliaus akcija, kurią mėginama pateikti kaip pilietinę iniciatyvą.

Laukiam pirmadienio, viltis miršta paskutinė.

Nuotraukoje - trofėjiniai ginklai. Tokiais sovietiniais automatiniais granatsvaidžiais AGS-17 gausiai apginkluoti armėnų gynybos punktai kalnuose. Traukiantis juos dažniausiai tenka palikti

Spalio 17, septinta ir paskutinė pirmųjų paliaubų Kalnų Karabache diena

 

Spalio 17, septinta ir paskutinė paliaubų Kalnų Karabache diena. Paskutinė, nes man rašant šį įrašą (23:00 Lietuvos laiku) įsigalioja antros humanitarinės paliaubos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Vietos laiku jos įsigalioja spalio 18 d. 0:00 val. , todėl nuo rytojaus pradėsiu skaičiuot Antrų paliaubų dienas

Sulaukiau priekaištų dėl kelių praleistų dienų - šiek tiek sutrukdė kiti darbai, kuriems reikėjo daugiau dėmesio, ir, deja, būtų tekę kartotis: buvo daug pokalbių telefonu, jų komentarų, toliau tęsėsi mūšiai ir civilių apšaudymai artilerija bei raketomis.

Buvo kelios vykusios armėnų pasalos, iš kurių paminėčiau vieną - nesilaikanti elementarių taktikos reikalavimų, žygiuojanti keliu Azerbaidžano pėstininkų kuopa buvo sušaudyta iš arti, kinžaline flangine ugnimi nuo į kelią besiremiančios kalvos, ir neteko daugiau kaip pusės savo sudėties. Karas toliau žiaurėja, daugėja informacijos apie belaisvių sušaudymus.

Šiandien Azerbaidžano gynybos ministerija išplatino įrašą, kuriame bepiločiai masiškai atakuoja armėnų pėstininkų pozicijas. O tai jau visiškai nauja – iki šiol buvo atakuojami tankai ir kita šarvuota technika, oro gynybos ir artilerijos pozicijos. Reikalas tame, kad visuose karuose apsikasę pėstininkai būdavo labai sunkiai pažeidžiami. Reikėdavo tonų artilerijos sviedinių, kad priversti pėstininkus palikti pozicijas, arba taip nuslopinti jų paramos priemones, kad besiginančius pėstininkus iš pozicijų išstumtų savi pėstininkai.

Šį kartą matome gana neįprastą vaizdą – raketa pataiko tiesiai į apkasą ir nukauna ar sužeidžia jame esančius karius. Sprogimo bangos išsviestas ir pora dešimčių metrų lekiantis, kojomis ir rankomis mojuojantis karys atrodo kaip surežisuota scena iš kino filmo. Bauginančiai aiškiai matomos smulkiausios detalės – pvz., sau šaudymo poziciją apkase įsirengiantis karys, šalia kurio netrukus įvyksta sprogimas. Akivaizdu, kad artėjanti raketa skleidžia specifinį garsą – nes netrukus prieš jai sprogstant, armėnų kariai puola bėgti į visas puses arba krenta į šalia esančias priedangas tarsi pagal komandą, nesidairydami į šalis.

Vis dėlto nemaža kaltė tenka ir patiems armėnų pėstininkams – jų apkasai yra platūs ir tiesūs kaip styga, todėl raketai pataikius į apkasą (o ji įskrieja velniškai tiksliai), sprogimo banga žaibiškai „nubėga“ apkasu į kairę ir dešinę: jeigu apkasas būtų laužytos linijos formos, nuostoliai būtų gerokai mažesni, kadangi sprogimo banga taip toli neplistų.

Tokie apkasai kasami ne dėl neprofesionalumo, o todėl, kad atsitraukiant ir užimant naujas pozicijas, kietoje uolėtoje žemėje inžinerinė technika iškasa pagrindinę plačią ir tiesią tranšėją, kurioje po to kariai darosi sau pozicijas šaudymui. Tokiu atveju kartais geriau individualūs atskirų karių apkasai, vėliau sujungiami į bendrą sistemą vis gilinamais praėjimais.

Azerbaidžanas pranešė apie 3 sunaikintas oro gynybos sistemas „Tor“. Jas ja minėjau, tai naujas senos sovietinės sistemos variantas, armėnai jų bateriją (ar dvi) gavo tik 2019. Tiesa, Azerbaidžanas taip  ir nepateikė jokių įrodymų, kad tikrai jas atakavo ir sunaikino. Armėnai praneša apie keletą numuštų bepiločių ir atakos lėktuvų Su-25. Vis dėlto akivaizdu, kad Azerbaidžano aviacija ir bepiločiai viešpatauja ore, ir dėl to jų smūgiai tampa dar skaudesni. Tai, kad atakuoja pėstininkus, reiškia tik viena – kitų taikinių, tokių kaip tankai ir oro gynybos, yra mažai, ir tie patys geriau maskuojami.

Vienintelė išeitis armėnams – panaudoti naikintuvus Su-30SM, tačiau tam vargu ar bus ryžtasi.

Kad armėnų padėtis labai sunki rodo jų desperatiški bandymai paveikti tarptautinę bendruomenę, kad didintų spaudimą Azerbaidžanui ir Turkijai, reikalaujant nutraukti kovos veiksmus. Jau nebegrasinama pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę, pagrindinis motyvas – galima humanitarinė katastrofa ir pabėgėliai. Pasitelkiami visi buvę Armėnijos vadovai ir diplomatai, bendruomenės užsienyje.

Lūžio tašku galima laikyti šiandien vakare vykusį Rusijos prezidento V. Putino ir Turkijos prezidento R.T. Erdogano pokalbį telefonu. Iš esmės jo metu buvo įteisintas kelių šalių diplomatų darbas, siekiant nutraukti kovos veiksmus. Nors būtent po šio pokalbio buvo priimtas sprendimas dėl paliaubų (jau antrų) paskelbimo, vis dėlto akivaizdu, kad prezidentų pokalbio metu dominavo ne tik Kalnų Karabachas, bet ir Sirija su Libija – Kremliui ir Ankarai svarbu susitarti nelaipioti vienas kitam ant kojų būtent čia. Mėginama nustatyti kontaktus, kurie padėtų išspręsti kilusias krizines situacijas ir išvengti karinės konfrontacijos., kylančios tiek dėl abiejų valstybių, tiek dėl jų palaikomų vietos pajėgų interesų ir veiksmų susikirtimo šiame regione.

Naivu tikėtis, kad ir šito susitarimo bus griežtai laikomasi. Paskutinėje savo kalboje, vos kelios valandos iki Rusijos ir Turkijos prezidentų pokalbio telefonu, Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas tiek kartų panaudojo žodžius fašizmas ir fašistai, kalbėdamas apie armėnus, kad nėra jokių iliuzijų dėl tolimesnės aštrios konfrontacijos.

Vis dėlto yra šansų, kad pirmadienį bus pereita prie konkretesnių susitarimų. Jau kalbama apie specialaus statuso suteikimą Kalnų Karabachui  Azerbaidžano sudėtyje, nors anksčiau tai nebuvo minima, apie taikdarius, išskirsiančius kariaujančias puses. Tačiau greitų sprendimų nebus, nes Armėnija tiesiog negali taip imti ir nusileisti.

Pabaigai šiek tiek apie naujus šūvius informaciniame fronte:

Azerbaidžano prezidentas asmeniškai kalba apie armėnų motinas, blokuojančias kelius iš mobilizacijos punktų, kad jų vaikų neišvežtų kariauti į Kalnų Karabachą, o armėnai sako, kad humanitarinės paliaubos sudarys galimybę pasitraukti apsuptiems azerbaidžaniečių daliniams.

Nuotraukoje - 5 armėnų kariai, sugulę prie kelią dengiančio apsauginio šlaito - netrukus į juos pataikys bepiločio paleista raketa

Spalio 13, ketvirta paliaubų diena

 

Spalio 13, ketvirta paliaubų diena

 

Stepanakertas po apšaudymų, TASS nuotrauka

Paliaubos tęsiasi, karo veiksmai ir civilių gyvenviečių apšaudymas – taip pat. Vis daugėja šūvių informaciniame fronte. Čia abi kariaujančios pusės aršiausiai kaunasi dėl Hadruto – abi stengiasi įtikinamiau parodyti, kad būtent ji kontroliuoja šį miestą. Armėnai skleidžia informaciją apie specialius Azerbaidžano karių būrius, kurie slapta prasmunka į priešo kontroliuojamas gyvenamas vietoves išskleidžia Azerbaidžano vėliavą, nusifotografuoja, ir skubiai sprunka atgal. Na, manęs neįtikino, bet ne į mane tokiomis informacinėmis žinutėmis ir šaudo.

Armėnijoje surinkta daugybė nesprogusių modernių turkiškų ir izraelietiškų raketų, užtaisų, dronų ir jų liekanų. Vien Stepanakerte rasta 673 vnt. raketų ir kasetinių užtaisų. Nėra abejonių, kad didelė dalis šio turto nukeliaus į Rusiją, bus išstudijuota ir neužilgo panašius konstrukcinius sprendimus pamatysime „analogų neturinčiuose“ rusiškuose ginkluose ir karinėje technikoje. Ir tai nedžiugina.

Kremlius skelbia, kad Turkija palaiko paliaubų susitarimą, turkai sakosi palaikysiantys Azerbaidžaną iki galutinės pergalės.   

Vokietija spaudžia Turkiją susilaikyti nuo provokacijų Viduržemio jūroje  ir palaiko Kiprą su Graikija ginče dėl dujų telkinių žvalgybos ir eksploatacijos.

Vis daugėja pranešimų apie toliau aštrėjančią padėtį Sirijoje.

Tiek šiandien užteks, antraip teks kartoti tai, ką jau parašiau šią ir praeitą savaitę.

Tikriausiai laikas pakalbėti apie Baltarusiją.

Nuotraukoje – vaizdai iš Stepanakerto ir iš Gendžė. Kiekviename kare labiausiai kenčia civiliai

Spalio 12, trečia paliaubų Kalnų Karabache diena

 

Spalio 12, trečia paliaubų Kalnų Karabache diena

 

Abi pusės toliau kaunasi dėl atskirų vietovių. Azerbaidžano gynybos ministerija pateikia informaciją apie puolančius armėnų karius, mėginančius atsiimti prarastus kaimus. Netrukus praneša apie išvaduotą dar vieną kaimą – puola armėnai, o kaimą užima besiginantys azerbaidžaniečiai. Abi pusės toliau kaltina viena kitą apšaudžius civilius, ir niekaip nesusitaria, kuri kontroliuoja vieną ar kitą vietovę. Pasirodo video, kuriuose rodomi sužaloti nukautų karių kūnai, ir kaltinama belaisvių kankinimu ir žudymu. Čia – tamsioji karo pusė. Azerbaidžanas sako, kad armėnai apšaudė Gendžė miestą su „Scud“ raketomis – tai yra sovietinis kompleksas „Elbrus“, Vakaruose geriau žinomas NATO suteiktu „Scud“ pavadinimu. Jeigu prisimenate, tokias raketas tiesiog medžiojo Koalicijos žvalgyba,  aviacija ir specialiosios pajėgos. Nes su branduoliniu arba cheminiu užtaisu jos gali pridaryti daug žalos. O štai su konvenciniu – nelabai pavojingos, bet neišvengiamai sugriaus vieną kitą pastatą ir atneš civilių aukų, paleidus raketą į miestą ar didesnę gyvenvietę.  Tačiau Azerbaidžanas nepateikė daiktinių įrodymų, kad tikrai buvo panaudotas „Scud“, neva po sprogimo jų nepavyko rasti. Teiginys daugiau nei abejotinas – mano fb drauguose yra ne vienas kariškis ar teisėsaugos pareigūnas, turintis patirties greitai surinkti nuolaužas ir nustatyti, kokia raketa buvo panaudota. Beje, anksčiau armėnai šaudė panašiomis, bet naujesnėmis raketomis „Točka“. Gali būti, kad senkant jų atsargoms, paleista ir senesnio tipo „Elbrus“/“Scud“ komplekso raketa.

Armėnai sakosi numušę vieną atakos lėktuvą Su-25. Teigia, kad Azerbaidžano pajėgos šiais lėktuvais bombarduoja taikinius Kalnų Karabache, dengiamos turkų naikintuvų F-16. Atrodo pakankamai įtikinamai, tačiau materialių įrodymų nėra (o tai stebina). Priminsiu, kad Azerbaidžano karinės oro pajėgos turi sovietinių naikintuvų MiG-29, tačiau apie jų panaudojimą virš Kalnų Karabacho neteko girdėti. Azerbaidžano gynybos ministerija kategoriškai neigia naudojanti atakos lėktuvus, kadangi siekia išvengti civilių aukų.

Armėnai vėl numuša į bepilotį perdarytą civilį lėktuvą An-2, „kukurūzniką“, azerbaidžaniečiai teigia, kad tai pačių armėnų lėktuvas, numuštas norint imituoti sunaikintą bepilotį. Abi pusės teigia numušusios po porą priešininko bepiločių ir deda krentančio drono ir jo nuolaužų video įrašus ir nuotraukas. Kada šie įrašai ir nuotraukos daryti – niekas nežino. Azerbaidžanas  nebeplatina video įrašų, kuriuose bepiločiai naikina armėnų karinę techniką. Susiprato, kad tokie vaizdai ir paliaubos nelabai suderinami tarpusavyje.

Informacinis karas pereina į naują lygmenį –  Azerbaidžano prokuratūra pagal tris baudžiamojo kodekso straipsnius (viešas terorizmo skatinimas, vieši raginimai veikti prie valstybę ir neteisėtas Azerbaidžano valstybinės sienos perėjimas) iškėlė baudžiamąją bylą rusų blogeriui/žurnalistui Semionui Pegovui, vedančiam naujienų kanalus WarGonzo. Pastarasis gerokai įkyrėjo įrodinėdamas, kad armėnai kontroliuoja vietoves, apie kurių užėmimą buvo pranešę oficialios Azerbaidžano institucijos. Azerbaidžano generalinė prokuratūra nusiuntė teisinės pagalbos prašymą Rusijos generalinei prokuratūrai. Tai deklaratyvus veiksmas, kadangi Rusija neišduos savo piliečio, žurnalisto, ir nesuteiks jokios realios pagalbos. Tačiau S. Pegovo gyvenimas nebus labai ramus – tarptautinis prašymas jį išduoti gali užklupti netikėtai, dabar arba gerokai vėliau, ir tokioje šalyse, kuri išsiųs į Azerbaidžaną net mirktelėt nespėjus. Jau nekalbant apie tai, kad su juo gali būti susidorota fiziškai ir pačioje Rusijoje – azerbaidžaniečių diaspora čia didelė.

Bet įdomiausia šioje istorijoje tai, kad panašius kaltinimus Azerbaidžano prokurorai teoriškai gali ir armėniško Sputniko žurnalistams – tiesiog neįtikėtina, kaip abu Sputnikai, veikiantys rusų kalba, skirtingai rašo Armėnijos ir Azerbaidžano skaitytojams! Viename aprašomi azerbaidžaniečių daromi pažeidimai ir didvyriški armėnų darbai, kitame – priešingai.

Tarptautinės politikos fronte rusai sukasi kaip vijurkai, įrodinėdami, kad su visais kontaktuoja, visi pasiruošę deryboms, nors ir vyksta paliaubų pažeidimai, o Turkijos užsienio reikalų ministras telefonu užtikrino, kad  visokeriopai remia Maskvos taikos iniciatyvas. Tuo tarpu Jungtinių Tautų generalinis sekretorius pareiškė, kad paliaubos neįmanomos, kol abi pusės nenutrauks ugnies. Armėnijos ministras pirmininkas ambasadoriams užsienio šalyse nurodė informuoti juos priimančias valstybes, kad jeigu Azerbaidžanas toliau pažeidinės paliaubas, Armėnija pripažins Kalnų Karabacho derybas. Šį grasinimą jau girdėjome anksčiau, tačiau jis nelabai suveikė, Ir nepanašu, kad Armėnija ryžtųsi tokiam žingsniui. Armėnų užsienio reikalų ministras vėl lankėsi Maskvoje – akivaizdu, kad tik čia matoma galimybė priversti azerbaidžaniečius atsitraukti. Savo ruožtu Azerbaidžano prezidentas daro spaudimą pasakodamas apie žydinčius sodus, naujus namus, ir šiaip rojų Kalnų Karabache čia netrukus apsigyvensiantiems azerbaidžaniečiams.

Štai toks nesibaigiantis karo, politikos ir propagandos ugnies židinys, kurį užgesinti niekaip nepavyksta.

Nuotraukoje – turkų naikintuvai F-16, kurių skrydžių virš Kalnų Karabacho įrodymų Armėnija kol kas nepateikia