Žvilgsnis iš po šarvo: hipotetinis Ukrainos katerių mūšis Kerčės sąsiaurio incidente

Po Krymo okupacijos ir Rusijos karinės intervencijos Rytų Ukrainoje mūsų draugai ukrainiečiai susidūrė su keletu naujų saugumo ir gynybos problemų. Viena iš jų - grėsmė galimam "koridoriui" iš Rusijos į okupuotą Krymą nutiesti. Be pavojaus būti užpultiems sausumoje, čia iškilo būtinybė ir turėti bent minimalią apsaugą nuo puolimo ir apšaudymo iš jūros. Rusijai pastačius tiltą per Kerčės sąsiaurį ir pradėjus agresyviai reikšti pretenzijas kontroliuoti Azovo jūrą, Ukrainai teko rasti atsaką.
Kaip viena iš šio atsako sudedamųjų dalių tapo karinių jūrų pajėgų demonstracinis buvimas Azovo jūroje - arba military presence.
Toks politikos įrankis itin populiarus, bet jūroje jį dažniausiai naudoja didelės šalys, turinčios didelius laivus ir didelius laivynus. Be jokios abejonės pirma asociacija - JAV lėktuvnešiai ir lėktuvnešių grupės, kurios akivaizdžiai demonstruoja JAV politinę valią tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Valią, ir galią ją įgyvendinti. O štai šių svarbiausių veiksnių - valios ir galios - Ukrainoje reikėtų labai gerai paieškoti.
Demonstruoti Ukrainos laivyno valią ir galią buvo patikėta mažiems šarvuotiems kateriams Giurza-M. Kodėl? Nes daugiau nėra kam.  Iš sovietinio palikimo liko vos keletas laivų, kuriuos būtų galima pavadinti koviniais. Bandydami spręsti šią problemą, ukrainiečiai nusprendė pasistatyti 20 šarvuotų katerių Giurza-M. Šešis iš jų spėjo pastatyti ir priimti tarnybon. Kadangi būtent šie kateriai yra pasakojimo herojai - visas dėmesys jiems.

Iš pirmo žvilgsnio Giurza-M atrodo neblogai. Tikriausiai žinote, kad yra tokia gyvatė - giurza. Labai nuodinga, stipri ir kovinga. Pavadinimas itin tiko pasirinktam kateriui. Jis turėjo būti greitas, vikrus, gerai ginkluotas ir šarvuotas. Užkabinsi - pasigailėsi.
Kateris ginkluotas dviem distanciniu būdu valdomais moduliais BM-5M.01 Katran-M, arba KAU-30M, t.y. "sujūrintas" modulis lengvai šarvuotai technikai. Šio modulio pavadinimų galima rasti ir daugiau, nesu tikras, kuris iš jų yra oficialus, tačiau tai ne esmė. Esmė ginkluotė: 30 mm pabūklas ZTM-1 (300 sviedinių), 30 mm automatinis granatsvaidis KB-117 (ukrainietiška sovietinio AGS-17 modifikacija, 29 granatos), 7,62 mm kulkosvaidis KT-7,62, taip pat sovietinio PKM variantas, 400 šovinių) ir 2 prieštankinės raketos "Barjer". Įspūdinga, tiesa? O juk pabūklas dar ir stabilizuotas, yra TV ir termovizinė kameros.

Bet gyvenime viskas atrodo kiek kitaip, nei reklaminiuose prospektuose. Šarvai yra tik pavadinimas, galintys atlaikyti tik 7,62 mm šarvamušes kulkas iš 300 atstumo, ir tai tik pasirinktose vietose, kitur - šaudyk skersai išilgai kad ir paprastu "kalašnikovu", o ginkluotė labiau tinkama kovoti su sausumos pajėgomis Dnipro pakrantėje, bet ne su karo laivais.
Kateris gavo daug Ukrainos ir užsienio šalių, ypač Rusijos, žiniasklaidos ir besidominčių žmonių dėmesio. Ir nelabai pelnytai. Nes, tiesą pasakius, tai yra nedidelis upėms skirtas kateris su labai kukliomis galimybėmis, kurį į jūrą Ukraina išleido tik todėl, kad daugiau nebuvo ką. Bet išleido.
Ir labai greitai du šio tipo kateriai tapo Rusijos įžūlios ir agresyvios provokacijos auka - lapkričio 25 d. kateriai "Berdiansk" ir "Nikopol" bei jų lydimas vilkikas "Jany Kapu" buvo apšaudyti Rusijos pasienio apsaugos tarnybos laivų, atakuoti, paimti ir nuvilkti į Rusijos karinę bazę Kerčėje. Šie įvykiai žinomi visiems, tačiau aš pamėginsiu pažvelgti iš kitos pusės, tiksliau, iš po Giurza-M šarvo - kokios būtų buvę ginkluoto susirėmimo su Rusijos pajėgomis pasekmės hipotetinio pasipriešinimo atveju. 
Taigi, su kokiomis rusų pajėgomis susidūrė ukrainiečių "Berdiansk" ir "Nikopol". Kadangi vieno teisingo atsakymo į šį klausimą nėra, remdamiesi šiuo metu turima informacija (po 5 min gal jūs žinosite daug daugiau) nusistatysime tam tikrą hipotetinio susirėmimo legendą. Taigi, pastudijavus nuotraukas, video ir interneto platybes galima identifikuoti sekančias rusų pajėgas:
sargybinis laivas "Izumrud" (vandens talpa apie  700 t, 1x6 (t.y. šešiavamzdis) 30 mm pabūklas AK-630, 2x12,7 mm kulkosvaidžiai Kord)

Izumrud

sargybinis laivas "Don" (1200 t, 2x6 30 mm pabūklas AK-306)

Don

minų traleris "Viceadmiral Zacharjin" (800 t, 1x6 30 pabūklas AK-306, 2x14,5 mm kulkosvaidžiai)

Viceadmiral Zacharjin

šarvuotas artilerijos kateris AK-248 (76,2 mm pabūklas lengvojo tanko PT-76 bokštelyje, suporintas su 7,62 mm kulkosvaidžiu SGMT, 2x25 mm pabūklas 2M-3M, 17x140 mm salvinė reaktyvinė sistema BM-14-17).

AK-248

Netoliese laikėsi ir mažasis priešpovandeninis laivas "Suzdaliec" (76 mm pabūklas AK-76, 1x6 30 mm pabūklas AK-630).

Suzdaliec

 Ginkluotę, skirtą kovoti tik su oro ar tik su povandeniniais taikiniais neminėsime.
Taigi, šie laivai buvo pagrindiniai, kurie būtų dalyvavę puolime prieš ukrainiečių katerius hipotetiškai pasipriešinus. Be jokios abejonės netoliese buvo dar ir daugiau Rusijos karo laivų, tačiau apsiribokime tik šiais, kurių buvimas įvykio vietoje yra vienaip ar kitaip užfiksuotas.
Iš oro Rusijos pajėgas rėmė 2 atakos lėktuvai Su-25 ir 1 sraigtasparnis Ka-52. Vėlgi, skaičiuosime tik šias oro pajėgas, užfiksuotas įvykio vietoje.
Su-25 ginkluotas suporintu 30 mm pabūklu GŠ-30-2, abu lėktuvai po sparnais turėjo po 4 500 kg kalibro bombas FAB-500.
Sraigtasparnis Ka-52 ginkluotas 30 mm pabūklu ir su 2 pakabintais 80 mm nevaldomų raketų blokais, po 20 raketų kiekviename.
Na, o dabar - prie ugnies ir dūmų.
A. Reali situacija.
Rusų pasienio sargybos laivai gauna įsakymą taranuoti ukrainiečių laivus. Sėkmingai taranuojamas vilkikas, tačiau manevringi ir greiti Giurza-M sukasi kaip vijurkai, ir juos bandantys taranuoti rusų laivai susiduria patys: "Don" įmuša nemažą plotą "Izumrud" borto. Tačiau kas tik bėga ir ginasi, tas niekada nelaimės - ukrainiečiai įspaudžiami į kampą, apšaudomi ir, neatsakius į ugnį ugnimi, užgrobiami.

Užgrobti Ukrainos kateriai ir vilkikas Kerčėje

B. Hipotetinė stuacija
Gavę įsakymą pasipriešinti ginklu, ukrainiečių kateriai "Berdiansk" ir "Nikopol", pasinaudodami savo manevringumu, išeina į "Don" bei "Izumrud" borto pusę - tokia padėtis leidžia staigiai iš arti atidengti ugnį iš abiejų, galinio ir priekinio 30 mm pabūklų, taikantis į mašinų skyrių ir į tiltelį, vienu metu į abu arba koncentruojant ugnį į vieną, ir vėliau ją perkeliant į antrą. Tokia laivų padėtis neleistų rusų pasienio laivams panaudoti savo šešiavamzdžių pabūklų, kadangi jie iškelti aukštai ir susidaro didelės "mirties zonos", t.y. laukas, kurio rusų pabūklai negali apšaudyti.
30 mm sviedinių serija iš abiejų pabūklų perskrodė "Izumrud" bortą, išvedė iš rikiuotės mašinų skyrių. Keliose vietose plykstelėjo gaisras. AK-630 sukosi dešinėn, beviltiškai mėgindamas pagauti į taikiklį šarvuotą katerį, esantį visiškai jo ugniai nepasiekiamoje zonoje. Netrukus sviediniai atlėkė ir į tiltelį...
Kaip rodo karų ir lokalinių karų praktika, paskandinti "Izumrud" ir "Don" tipo laivą 30 mm pabūklų ugnimi galima tik labai nelaimingai (o priešininkui - laimingai) susiklosčius aplinkybėms. Tačiau net ir kelių sviedinių pataikymai neišvengiamai sukelia ugnį laive bei ekipažo nuostolius. Iššovus apie 100 sviedinių, degantys, praradę eigą "Izumrud" ir "Don" liktų plūduriuoti, įgulai karštligiškai kovojant su daugybiniais gaisro židiniais.
Tačiau čia sėkmė neišvengiamai paliktų ukrainiečių laivus. Jiems artėjant, toliau nuo pirmojo susidūrimo vietos esantys "Suzdaliec", "Viceadmiral Zacharjin" ir AK-248 pasitiktų 76 ir 30 mm ugnimi.
O net ir 30 mm sviediniai iš "Giurza-M" daro rėtį. Nuotraukoje - "Berdiansk" su 30 mm sviediniu, iššautu iš rusų "Izumrud" sumontuoto AK-630.

Jeigu Fortūna mestų jiems vieną palankų žvilgsnį, du didesni rusų laivai gautų keletą 30 mm sviedinių, tačiau tai jiems nesutrukdytų sušaudyti artėjančius šarvuotus katerius. Greičiausiai vienas 76 mm sviedinys iš "Suzdaliec" iššautas sviedinys sudaužytų vieną iš katerių. Ypatingai pasisekus, lėtas ir turintis pasenusią taikymosi ir ugnies valdymo sistemą rusų šarvuotas kateris AK-248 šaudytų netaikliai ir gautų savo porciją sviedinių, galbūt net tokią taiklią, kad neišsilaikytų ant vandens arba vos vos nupūškuotų iki kranto.
Atakos lėktuvams Su-25 reikėtų labai palankių aplinkybių, kad galėtų atakuoti bombomis - dėl didelio greičio jie galėtų tikėtis atakuoti tik vieną kartą, šarvuotiems kateriams esant pakankamai toli nuo pačių rusų laivų. greičiausiai jiems būtų galimybė vos vieną kartą juos apšaudyti iš pabūklų, ir tik labai trumpa serija. Todėl tikimybė, kad Su-25 smogs mirtiną smūgį būtų minimali.
Susidorojus su "Izumrud" ir "Don", didžiausias ir pavojingiausias priešas būtų sraigtasparnis Ka-62. nevaldomomis raketomis ir 30 mm ugnimi jis neišvengiamai išvestų iš rikiuotės vieną katerį po kito, arba juos sustabdytų ir paliktų bejėgiais taikiniais 76 mm laivų pabūklams.
Variantas B, kaip suprantate, yra tik mano vaizduotės vaisius.
Yra ir laimingas variantas C.
Nesiųsti ginkluotų laivų ten, kur Kremlius gali išprovokuoti užpuolimą kada tik panorėjęs ir sau palankiomis sąlygomis. Jūroje neišsikasi apkasų ir kitaip nefortifikuosi vietovės. Čia nepadės nei sava artilerija, nei šarvuota technika.
Politikai neturėtų siųsti ginkluotų karių ten, kur juos gali neišvengiamai užpulti, tačiau kur jiems patys politikai neleidžia panaudoti savo ginklų. Nes šiandien Ukraina patyrė dar vieną smūgį, ir pralaimėjo dar vieną informacinio karo mūšį.
Nepaisant to, mes esame su Ukraina. Ne Ukraina išprovokavo šią  įžūlią agresiją Kerčės sąsiauryje, tai agresorius pasirinko palankią vietą ir klastingai, iš anksto gerai pasiruošęs, užpuolė. Bet Ukrainos laivyną dar pasieks fregatos iš JAV, bus pabaigti statyti pačių ukrainiečių laivai ir kateriai. Ateis laikas, kai okupantams teks rimtai pagalvoti, prieš ryžtantis provokacijoms jūroje.

Slava Ukraini!

P.S. tekstas rašytas prieš 2022 m. vasario 24 d. invaziją

Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:

Support Egidijus Papečkys at Contribee!

EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon

Sąskaita: AB Swedbank, LT417300010147658150 (paskirtis - už publikacijas)

Žvilgsnis iš po šarvo: lenkiškas šarvuotas transporteris Rosomak

Būna tokių dienų, kai tau netikėtai nutinka kas nors malonaus. Pavyzdžiui, gauni galimybę įlipti į šarvuotą mašiną, kuri tegul ir nėra visai nepažįstama, bet nėra ir gerai pažįstama. Paprastai į ją tik įkiši nosį,  o aplinkui šmirinėja būriai tokių pat smalsuolių. Todėl galimybė laisvai, niekam netrukdant įlipti ir išlipti pro visus liukus ir duris, išbandyti vairuotojo ir taikytojo vietą yra tikras malonumas. Ne, nevairavau ir nešaudžiau, garaže tą ir sunkoka padaryti. Bet vietoje to galėjau atidžiai apžiūrėti šarvus, papildomus šarvus, važiuoklę ir visas instaliacijas.
Tai apie ką aš čia? Žinoma apie lenkišką ratinį šarvuotą transporterį Rosomak, kuris savo ruožtu yra "polonizuotas" (t.y. supaprastintas ir pritaikytas gaminti Lenkijoje) suomiškas Patria AMV XC-360P.

Lenkiškas ratinis šarvuotas transporteris Rosomak

Šis šarvuotas transporteris Lenkijoje gaminamas nuo 2003 m., viso jų pagaminta apie 870, iš kurių 359 yra versija su itališku bokšteliu Hitfist-30P, likę apie 520 vnt. - be bokštelio, daugumoje specializuotos versijos, o 2013 m. buvo užsakyti dar apie 300 vienetų mašinų. 

Mašinos su papildomais šarvais vadinamos "afganistanietiškomis", nes buvo papildomai apšarvuotos būtent misijai Afganistane. Protingi interneto puslapiai rašo, kad grįžus į Lenkiją papildomi šarvai buvo nuimti. Man pasisekė, nes mašinos buvo skirtos ekipažams apmokyti, todėl viena iš buvo su dalimi nenuimtų papildomų šarvų.
Apie mašiną ir šarvus galite pasiskaityti išsamiai internete, informatyvių aprašymų pilna visomis kalbomis. Lietuvių kalba rasite daug kritikos, nes mes, lietuviai, tokie. Todėl nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad mašinai buvo iškelti reikalavimai plaukti ir būti permetamai transportiniu lėktuvu, be to, kad ją būtų galima gaminti Lenkijoje ir kad būtų kuo pigesnė. Už visus šiuos reikalavimus teko sumokėti atsisakant kai kurių kitų privalumų. Viena iš jų - šarvų storis. Tačiau kiek teko girdėti, "afganistanietiškas" variantas pakankamai patikimas, su jomis Afganistane tarnavę lenkų kariai mašina labai patenkinti visais aspektais, tame tarpe ir šarvų apsauga. Kaip čia yra, kuo tikėti - lenkais, ar Lietuvos ekspertais - paliksiu spręsti jums patiems. Kadangi su jiems skirtomis šarvų plokštėmis, tiek pradinio tipo, tiek naujomis, teko susipažintai jau anksčiau, o taip pat patyrinėti ir įvairių priemonių poveikį šarvuotoms mašinoms, aš tiesiog palaikysiu lenkų karininkų nuomonę, kad jiems tokie šarvai atrodo pakankami. Tiesa, jos šarvai, o ypač dugnas, yra kuklesni, nei Lietuvos kariuomenei nupirktų Boxerių. Turbūt daugelis pažįstate tą jausmą, kai atsisėdęs į net visai silpnai šarvuotą mašiną pasijunti daug saugesnis. Toks neobjektyvus, bet malonus jausmas. Nes kaip bežiūrėsi, šarvuotas transporteris nėra taip šarvuotas kaip tankas. Rusiško 125 mm tanko pabūklo sviediniui jokio skirtumo, ar šarvai Stanag 3, ar 6+, todėl mūšyje labai svarbu ne tik šarvai, bet ir taktika bei karių parengimas.
Taigi, pradėsiu nuo vairuotojo vietos. Į ją patekti per vairuotojo liuką - vienas malonumas. Sėdėti ir naudotis visais prietaisais - taip pat. Nesu aukštas vyrukas, bet į plotį užimu pakankamai vietos, tačiau Rosomake man buvo patogu VISUR. Ko norėtųsi vairuotojo vietoje - didesnio ekrano, bet, kaip jau minėjau, buvo šiek tiek pataupyta ir, pagaliau, nuo jų gamybos pradžios jau praėjo 15 metų. Tačiau pasikartosiu - vairuotojo vietoje jaučiausi labai komfortiškai.
Na, o toliau - taikytojo vieta. Nuotraukoje ji yra dešinėje, kairėje matyti vado ekranas.

Į ją atsisėdęs savo žinioje turi 30 mm pabūklą ATK Mk 44 Bushmaster  ir 7,62 mm kulkosvaidį UKM-2000. Po pirmų džiaugsmingų sekundžių erdvioje, patogioje vietoje, pradėjau ieškoti "tarakonų". Pirmas - mažokas taikytojo ekranas, kuris dar buvo man ne itin patogioje vietoje. Naudotis "joysticku" reikėtų pasipraktikuoti, nes neįgudusiais pirštais vietoje bokštelio pasukimo į kairę kartais  kilstelėdavau pabūklą aukštyn. Į dešinę viskas ėjosi kaip sviestu patepta, kaip šimtas pirmą kartą. Sekantis nelabai patogus elementas - optinis taikiklis. Juo reikėtų naudotis, jeigu dėl kokių nors priežasčių taikymuisi negalėčiau naudotis ekranu. Nuotraukoje jis pažymėtas dešinėje viršuje.

Norint juo taikytis, tenka pasisukti dešinėn, šiek tiek kampu važiavimo kryptimi, ir asmeniškai man tenka nevisai patogiai palinkti bei kelti taikytojo sėdynę aukštyn. Ilgesnį laiką pabuvus tokioje padėtyje gerai nesijausčiau. Pats bokštelis Hitfist-30P buvo sukurtas naudoti su 25 mm lengvesniu pabūklu Bushmaster. Ar dėl šios priežasties, ar dėl kitos, bokštelis nesisukioja taip lengvai, kaip norėtųsi. XIX a. pabaigos vokiškas plieninis tvirtovės stebėtojo bokštelis net šiandien sukiojasi maloniau. Teko girdėti, kad dėl bokštelio perkrovimo ant jo negalima sumontuoti ir prieštankinių raketų Spike paleidimo įrenginių. Didesnis nei suplanuota svoris patrumpina eksploatacijos laiką - matomai dėl šios priežasties ir buvo padaryti keli gana ankstyvi atsarginių dalių bokšteliui remontuoti pirkimai. Buvo ir kita priežastis - lenkams netikėtai paaiškėjo, kad HITFIST sumontuoti termovizoriai dirba kitu dažniu, nei Spike raketų valdymo įrenginys.

Bet kokiu atveju, bokštelis smagesnis, nei ukrainietiško BTR-4, kuris tiesiog begėdiškai apkrautas ginkluote. Bus labai įdomu palyginti lietuviškų Boxerių bokštelius.
Pačiu pabūklu lenkai tiesiog entuziastingai sužavėti. 
Rosomakui dažnai prieštaraujama dėl paprastesnės, kaip sako, sunkvežimio, važiuoklės. Čia vėlgi linkęs tikėti lenkų karininkais, kurie sako, kad važiuoklė pasirodė pakankamai patikima ir po Afganistano didelių remontų jai nereikėjo. Vėlgi, kalbant apie Boxerius, jiems grįžus iš Afganistano važiuoklė buvo remontuojama visiems. Ar čia labiau vokiškas tvarkingumas, ar dėl didesnio mašinos svorio tikrai nežinau. Jeigu žinote kaip yra iš tikrųjų - būsiu dėkingas už komentarus.
Neslėpsiu, Rosomakas man patiko. Tuo labiau, kad išlandžiojom skersai išilgai su mašiną ne tikrai gerai pažįstančiu ir su ja Afgansitane tarnavusiu, bet ir savo techniką mylinčiu karininku :) A, taip, korpusas atrodo erdvus, tačiau variante su bokšteliu desanto skyriuje patogiai telpa tik 6 pėstininkai su ginklais ir ekipuote, todėl lenkams teko atitinkamai sumažinti motorizuotą pėstininkų skyrių dviem žmonėmis.
Kaip jau sakiau, nekantriai laukiu galimybės palyginti su mūsų Boxeriu.

Na, o kitas maloniai jaudinantis susitikimas laukė šalimais - lenkiškos pėstininkų kovos mašinos, "bėvupo", arba BWP-1 (sovietinė BMP-1) bokštelis su mokomąja vieta taikytojui. Tiesa, buvo išmontuotas prieštankinių raketų paleidimo įrenginys ir jo valdymo aparatūra bokštelio viduje. Čia jau nėra net ką lyginti su Rosomak, bet jaunystės laikų mašiną prisiminti vis tiek smagu.

QN-506: kinų "Terminatorius" su ... kondicionieriumi

Neseniai aprašinėjau kinų mašiną, panašią į rusišką BMPT "Terminator", kurios nuotraukos buvo "netyčia" nutekintos prieš paroda Zuhai Avia Show 2018 Kinijoje: Šarvuota paramos ugnimi mašina iš Kinijos. Pagaliau pasirodė oficiali informacija. Internetas vėl pilnas pagiriamųjų aprašymų - ypač entuziastingi rusai. O kaipgi, juk pagaliau kažkas dar ėmėmsi konstruoti mašiną, panašią į rusišką BMPT "Terminatorius".

Ant mašinos viršaus dar pastatė ir stebėjimo bei taikymosi "galvą", iškeliamą aukštyn ant stiebo. Puikus sprendimas: matyti toliau, galima apsidairyti saugiai iš už kliūties. Nieko keisto - mašinos kūrėja pristatoma Kinijos firma Wuhan  Guide Infrared, besispecializuojanti tokių sistemų kūrime. Galima apžiūrėti detaliau:

Įgulos darbo vietos viduje atrodo šiuolaikiškai ir įspūdingai. Šiek tiek vėliau parodysiu su tuo modernumu šiek tiek komiškai susijusią detalę.

O dabar pažiūrėkime, dėl ko buvau teisus ir dėl ko klydau savo ankstesniame tekste, preliminariai vertindamas mašiną.
30 mm patrankėlė yra rusiškos 2A72 kopija. Šis pabūklas šaudant labai vibruoja ir dėl to yra netaiklus. Todėl, kaip ir minėjau, jam reikalinga kokia nors palaikanti atrama.
Suklydau dėl nevaldomų raketų - jos yra ne 57 mm sovietinio S-5 tipo, o 70 mm amerikietiško tipo. Gali būti, kad iš šio įrenginio galima naudoti ir tokias pačias valdomas, lazerio spinduliu nutaikomas  raketas, kas laaabai padidina jų efektyvumą. O dviejų tipų valdomos raketos galės šaudyti ir į tankus, ir į dronus bei kitus oro taikinius.
Iki 10 km atstumu taikinius galės apšaudyti smogiamasis dronas,

o žvalgybą vykdyti quadrokopteris.

Pasirodo, ta juokinga privirinta lentynėlė, blokuojanti automatinės gynybos nuo raketų ir granatų įrangą, ir buvo skirta vienam vieninteliam tikslui - parodoje ant jos pastati droną ir pademonstruoti parodoje 😊
O čia piešinukas, demonstruojantis kaip viską gali naikinti ši baisi kinų šarvuota mašina. Taip nesunku viską piešti su kompiuteriu 😊

Pakartosiu tai, ką buvau rašęs praeitame tekste - mašina nėra kovinė, ji skirta tik demonstracijai parodoje, o pats bokštelis jeigu ir bus panaudotas, tai tik ateityje sumontuotas ant kitų mašinų. Šis tanko korpusas paaukštintas "skardiniais" šarvais tam, kad jame tilptų visos tos gražios darbo vietos, kad jas galėtų patogiai apžiūrėti lankytojai. O labiausiai komiška šioje istorijoje yra tai, kad sugrūdus tiek elektronikos į parodai skirtą mašiną ji nėra normaliai aušinama, todėl teko pasirinkti visiškai netradicinį, dar niekda nematytą sprendimą - gale bokštelio pritvirtinti paprasčiausią buitinį kondicionierių, kad neperkaistų ir nenusproginėtų tie visi gražiai viduje mirgantys ekranai ir įgulos darbo konsulės.

Juokingiausia skaityti rusų forumuose pagarbiai aprašinėjamą kondicionierių, kaip "kietą" kinų sprendimą kovinėje mašinoje 😊
Gale dar sumontuotakamera, jau įprasta šarvuotose mašinose, leidžianti stebėti aplinką 360 laipsnių 

Taigi, matome gana įdomų demonstracinį bokštelį, į kurį sudėta visko tiek, kiek įmanoma. Kad jis būtų tinkamas montuoti kovinėse mašinose dar teks gerokai padirbėti. Visgi daryčiau prielaidą, kad bokštelis taip ir liks demonstraciniu, nors jį pamatysime dar ne vienoje parodoje, sumontuotą ir ant kitų šarvuotų tipų mašinų.
Ne viskas auksas, kas žiba

Vienas populiarus mitas apie Merkavą, kurį seniai laikas sugriauti

Karo istorija pilna mitų, kurie taip įsišaknija mūsų galvose, kad juos sugriauti nėra lengva. Vienas iš geriausių pavyzdžių - vokiečių propagandos paskleistas mitas apie tai, kaip lenkų kavaleristai tankus su kardais atakavo. Nors, atrodytų, jis paneigtas daug kartų ir daugybėje vietų, šios propagandinės legendos šalininkų surasti visai nesunku.

Kitas labai gajus mitas yra apie tai, kad Izraelio tankuose "Merkava" esantis papildomas skyrius skirtas pėstininkų desantui pervežti. Pastarasis Lietuvoje dar gajesnis, nei lenkų kavalerijos "szarźa".
Pradėkime nuo pradžių. Nuolat su kaimyninėmis arabų šalimis kariaujantis Izraelis labai plačiai naudojo tankus. Tačiau tankas ne tik brangus ginklas. Ne visada taip paprasta juos įsigyti - Izraeliui ne kartą taikytas viešas ar užmaskuotas embargas. Be to, mūšių ir techninio susidėvėjimo retinamą tankų parką nuolat reikėjo atnaujinti. Po 1967 m. karo ir pokarinių susirėmimų Izraelyje buvo nuspręsta sukurti ir pradėti gaminti savo konstrukcijos tanką, kuriame pagrindinis akcentas buvo nukreiptas į šarvą, t.y. į aukštesnį tanko ir jo ekipažo apsaugos lygį.
Nors pats "kruviniausias" Izraelio tankams ir tankistams karas įvyko 1973 m., naujojo tanko studija buvo pradėta gerokai anksčiau - 1970 m. rugpjūtį, likus vos penkioms dienoms iki mano gimtadienio. Pirmieji prototipai pasirodė tik 1974 m., o pirmas tankų batalionas Izraelio gynybos pajėgose (IDF - Israel Defence Force) - 1980 m., t.y. po 10 metų nuo studijos pradžios. Netrukus tankas tapo tikra legenda dėl savo galimybių išlikti mūšyje ir dėl itin mažų įgulų nuostolių, lyginant su kitais tankais.
Izraelio konstruktorių pasiekimai kelią pagarbą. Ypač atsižvelgiant į tai, kad tai buvo pirmas jų sukonstruotas tankas ir, kad Izraelio pramonės gaminami šarvai kokybiškai atsiliko nuo vakarietiškų šarvų. Problema buvo išspręsta originaliai - perkeliant variklį į tanko priekį. Tokiu būdu variklis tapo papildoma apsauga ekipažui, o tanko gale atsirado papildoma erdvė. Štai šis skyrius ir tapo pagrindu mitui, apie jame pervežamus pėstininkus.

http://bartohoby.blogspot.com/2013/04/merkava.html

Atrodytų, labai patogu - pėstininkai tvarkingai sulipa į tanką, atvažiuoja iki mūšio lauko, čia išlipa ir kovoja bendradarbiaudami su tanku. Būtent tokį vaizdą šaltojo karo metais suformavo tiek sovietinė, tiek vakarietiška karinė žiniasklaida. Buvo pateikiama informacija, kad į šį skyrių telpa 8-10 pėstininkų, t.y. visas skyrius. Abejoti kaip ir nebuvo pagrindo. Bet, abejonės pradėjo kilti vos pradėjus studijuoti sovietų ir NATO šalių kariuomenių organizaciją ir taktiką. Kilo logiškas klausimas - o kodėl taip patogiai nedaro nė viena kita kariuomenė? Tiesa paaiškėjo gerokai vėliau, kai visus taškus ant "i" sudėjo pažįstami Izraelio tankistai. Be daugybės privalumų, tankas su priekyje sumontuotu varikliu turi ir trūkumų. Vieni didžiausių iš jų yra svoris (reikia apšarvuoti didesnį vidinių tanko skyrių tūrį) ir padidėjusi šiluminė tanko signatūra - tankas yra geresnis "šiluminis" taikinys. Bet grįžkime prie aptariamo papildomo skyriaus.
Pirma, Izraelio kariuomenės taktika numato tik vieną pėstininkų kovos būdą - pėsčiomis, išlipus iš mašinų. Šarvuotos mašinos juos gali paremti ugnimi, bet tik būdamos be pėstininkų. Kaip teigia senas Izraelio tankistas veteranas, pavadinkime jį L., dalyvavęs keliuose karuose, padalinio vadas, įsakęs pėstinikams mūšyje dalyvauti sėdint mašinose, galėjo atsidurti ir karo teisme. Viena iš priežasčių be abejo yra tai, kad naudoti amerikietiški šarvuoti transporteriai M3, M5 ir vėlesni M113 buvo labai silpnai šarvuoti. Tačiau ir vėlesnis, tanko "Merkava" bazėje sukurtas taip pat legendinis sunkusis šarvuotas transporteris "Namer" taip pat skirtas tik pervežti pėstininkus - todėl jis nėra laikomas pėstininkų kovos mašina, nors ir šarvuotas praktiškai taip pat, kaip tankas.

APC "Nammer"

Ir čia atreipčiau dėmesį, kad neturėdamas bokštelio su įgula, specialiai pertvarkytu korpusu "Nameras" perveža tik 3 įgulos narius ir 9 pėstininkus. Tai kaipgi į tanką "Merkava" gali sutilpti 8-10? Pastarasis skaičius Izraelio tankistams sukėlė juoką. Kaip ir tai, kad koks nors karininkas galėtų tuo patikėti.
- Tu rimtai? - perklausė L.
Pasak jo, 8 sutilptų, kaip silkės skardinėje, be ginklų ir ekipuotės. Su viena sąlyga - jeigu iš minimo skyriaus iškrautume visus ten esančius sviedinius. Tokiu atveju būtų galima sutalpinti, labai nepatogiai, 4 ginkluotus pėstininkus arba du sužeistuosius su neštuvais. Tačiau iškrauti sviedinių niekas neketina - bokštelyje jų yra tik 6, kiti 12 po užtaisytojo kojomis. Papildomame skyriuje sukrauta 12 konteinerių po 4 sviedinius (105 mm pabūklu ginkluotoje Merkava Mk I). Man dar priminė, kad "Merkava" perveža 60 mm minosvaidžio, sumontuoto bokštelio išorėje, minas, o paskutiniu metu - dar ir papildomas aktyvios apsaugos "Trophy" šaudmenis. Dar dažnai pasiimamos papildomos vandens talpos.
Pasakojama, kad "koridorius" tarp sviedinių yra šventai tanko vadui priklausanti vieta, kur jis gali  nusnūsti :)
Kaip sakė L., į šį skyrių pėstininkai gali būti kišami tik tada, kai jie plūsta krauju po priešo ugnimi. tačiau ir tokiu atveju tankas dažniausiai pridengia jų evakuaciją šarvais ir ugnimi. Vienas iš tankistų prisiminė atvejį, kai jiems teko pervežti kelis pėstininkus, tačiau pasak jų tokia praktika nėra įprasta IDF ir gali būti tik esant labai išimtinėms sąlygoms.
Taigi, "believe it or not", argumentai ant stalo.
Laukiami visi komentarai, nuomonės ir kritika.

Turkijos tolimojo nuotolio oro gynybos perspektyvos

Turkija toliau stebina savo oro gynybos stiprinimo planais - kalba eina net apie naujas tris skirtingas tolimojo nuotolio gynybos sistemas. Tačiau tai nerealu, vadinasi, gudraujama Osmanų imperijoje.

S-400

Pirmiausia - Turkija 2017 m. gruodį pasirašė sutartį iš Rusijos pirkti oro gynybos sistemas S-400, 4 baterijas, kurios turėtų būti pradėtos tiekti jau 2020 m. pavasarį. Tai dar labiau atšaldė santykius su NATO, o ypač su JAV. Mat, pirkti ginklus iš doktrinoje priešiška įvardintos valstybės, nesuderinamus su visa NATO sistema nėra nei padoru, nei racionalu. Be viso kito, JAV turėjo visiškai suprantamus lūkesčius parduoti Turkijai amerikietiškas oro gynybos sistemas "Patriot". Turkų pasiteisinimas, kad perka pigiau, NATO kolegų neįtikino ir netgi suerzino - kai Turkijai reikėjo pridengti savo oro edrvę prasidėjus pilietiniam karui Sirijoje, NATO šalys čia siuntė savo "Patriot" baterijas.

Visgi S-400 buvo užsakytos ir, rodos, ko dar reikia?

EUROSAM

Turkijos norai didesni - sukurti dar vieną, vakarietišką sistemą, kurią gamintų vietoje ir kuri būtų modernesnė už rusišką. Todėl 2018 m. Turkija užsakė studiją dėl tolimo nuotolio oro gynybos sistemos sukūrimo su konsorciumu, kurį sudaro turkų įmonių Alsesan ir Roketsan bei prancūzų-italų EUROSAM, (kuriančiu ir gaminančiu oro gynybos sistemas SAMP/T ir jūrinius variantus su raketomis Aster). Studija turi būti baigta po 18 mėnesių ir rezultatai panaudoti kuriant Turkijoje naują oro gynybos sistemą.

Siper

Tačiau tuo pačiu jau paminėtos Aselsan ir Roketsan sudarė sutartį kurti dar vieną naują tolimo nuotolio oro gynybos sistemą Turkijos ginkluotosioms pajėgoms, kuriai neseniai buvo suteiktas pavadinimas Siper! Apie tai prezidentas R.T. Erdoganas pranešė spalio 31 d. Turkijos vyriausybė dėl šios sistemos, galinčios apšaudyti oro taikinius (tarp jų ir balistines raketas) iki 90 km atstumu. Dar įdomiau, kad pirmosios Siper turi atsidurti daliniuose jau 2021 m. spalį! Teigiama, kad Siper bus kuriama artimo ir vidutinio nuotolio sistemos Hisar pagrindu. Hisar kuriama nuo 2007 m., tačiau iki dabar dar nepriimta ginkluotėn. Tai kokiu stebuklingu būdu tikimasi gerokai sudėtingesnę sistemą sukurti, išbandyti ir pradėti gaminti mažiau nei per 3 metus. Atsakymas prašosi pats - tik pasinaudojant rusų S-400 ir EUROSAM technologijomis. Bet vargu ar ši teorinė galimybė įgyvendinama praktikoje - realiai per tiek laiko galima tik pradėti gaminti pagal licenciją, nes netgi panaudojant atskirus konstrukcinius sprendimus pradėti gaminti visiškai naują oro gynybos sistemą neįmanoma.

Ką gi, tikriausiai šiems ambicingiems Turkijos planams pačiai gaminti oro gynybos sistemas nelemta būti įgyvendintiems, bent jau ne taip greitai, kaip viešai teigiama. Iki šiol Turkijos karo pramonė jau ne kartą pademonstravo savo nesugebėjimą kokybiškai ir laiku sukurti modernias ginklų sistemas, o Turkijos vyriausybė neskuba pirkti jau sukurtas - pinigų aruodas ne be dugno. Bet kokiu atveju Turkijos oro erdvė nebus pridengta nuo galimo smūgio raketomis iki pat 2020-2021 m. Tai yra kaina, kurią tenka mokėti dėl R.T.Erdogano vykdomos vidaus politikos.