Preliminarus smūgio Assado režimui Sirijoje vertinimas

JAV prezidento D.Trumpo pažadėtas smūgis įvyko – ankstų šeštadienio rytą į taikinius Sirijoje nuskriejo iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo laivų bei lėktuvų paleistos raketos. Manau būtina pažymėti, kad šis smūgis buvo skirtas ne sirams ir Sirijai, o prezidento B.Assado režimui, dar kartą panaudojusiam cheminį ginklą, nuodingas dujas, prieš civilius gyventojus nesibaigiančiame šios šalies pilietiniame kare. Tikslas buvo nubausti režimą ir, svarbiausia, atgrasyti nuo tolimesnio masinio naikinimo ginklo naudojimo prieš civilius. Atsižvelgiant į tai ir buvo pasirinkti konkretūs taikiniai. Kol kas tiksliai žinomi tik trys iš jų: cheminių ginklų kūrimo ir tyrimo centras prie Damasko, cheminio ginklo saugykla ir vadovavimo centras šalia Homso. Koalicijos partneriai nepaskelbė, kiek buvo paleista raketų, tačiau galima manyti, kad Rusijos ir Sirijos šaltinių skelbiamas 100-110 raketų skaičius yra gana tikslus. Galima spėti, kad kita dalis raketų buvo nutaikytos į oro gynybos valdymo centrus, radarus ir kitus oro gynybos objektus bei karinius taikinius. Šiek tiek stebina, kad nepranešama apie aviacijos bazių apšaudymą – greičiausiai todėl, kad dar kelios dienos prieš ataką pagrindinės sirų karo aviacijos pajėgos persikėlė aviacijos bazes, kuriose dislokuoti rusai ir jų lėktuvai. Toks taikinių pasirinkimas leidžia daryti išvadą, kad buvo siekiama išvengti civilių gyventojų ir Rusijos kariškių aukų (pirminiais duomenimis – išvengta). Būtina pastebėti, kad koalicija neatakavo nei B.Assado rezidencijos, nei kitų tiesiogiai ir asmeniškai su prezidentu ir aukščiausiais jo režimo nariais susijusių taikinių. O tai yra indikatorius, kad siekiama pasilikti tolimesnio politinio spaudimo režimui galimybę. Deja, tai taip pat rodo, kad JAV ir koalicija neturi priemonių artimiausiu karine jėga režimą nuversti ir to nesieks. Kitas nepalankus indikatorius yra tai, kad nei D.Trumpas, nei T.Mey, nei E.Macronas neiškėlė jokių reikalavimų B.Assadui – tai kaip ir reikštų, kad tolimesnių smūgių nebus, o režimui nekeliama prievolė surasti ir nubausti kaltus „iešmininkus“, deklaruoti apie visų cheminio ginklų atsargų sunaikinimą, inspektorių įsileidimą ar pan. Tokia padėtis labai palanki režimui ir leidžia tikėtis, kad išvengs tolimesnių smūgių iki tol, kol bus vėl panaudotas cheminis ginklas.

Jeigu B.Assado režimas po šio smūgio atsigaus gana lengvai, kur kas sunkesnė padėtis Kremliuje. V.Putinas pasijuto ASMENIŠKAI įžeistas, kad nebuvo atsižvelgta į jo pasiūlymus ir surengtas smūgis, kuriam jis prieštaravo. Anksčiau to nebuvo – Kremliaus ruporai ir pats V.Putinas kalbėdavo tik Rusijos, bet ne savo vardu. Ypatingai skaudu turėjo būti dėl to, kad likus 10-12 valandų iki smūgio, V.Putinas su Prancūzijos prezidentu telefonu aptarinėjo Sirijos klausimus ir E.Macronas nuslėpė, kad smūgis tuoj tuoj bus suduotas. Atvirkščiai, jeigu Kremlius paskelbė teisingą pokalbio santrauką, buvo susitarta dėl ekspertų įsileidimo į Siriją ir artimesnio Rusijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ir gynybos ministrų bendradarbiavimo, siekiant de eskaluoti konfliktą. Tai tikrai nepagerins Rusijos santykių su Prancūzija. Tačiau nepaisant to, kaip smarkiai V.Putinas būtų įsižeidęs, jis neturi kaip ir kuo atsakyti JAV ir koalicijai. Kariniam atsakui nėra nei pagrindo, nei karinių pajėgų, nėra nei ekonominių nei kitų priemonių. Todėl beliks užgniaužti pyktį ir ieškoti patogios progos vėliau. Deja, kol Sirijoje bus nors vienas rusų kareivis, o išeiti iš ten jie neketina, kol Sirijoje ar šalia jos bus nors vienas JAV ir kitų NATO valstybių karys ir lėktuvas, atsitiktinio karinio susidūrimo tikimybė išlieka pakankamai reali.

Kalbant apie raketų smūgį negalima nepastebėti naujo posūkio – jeigu anksčiau propaganda aiškindavo, kad raketos nepasiekė tikslo arba pataikė į civilius taikinius, šiuo metu labiausiai akcentuojama tai, kad neva didžioji dalis raketų buvo numušta ore ir iš viso nepasiekė taikinių. Be abejo, jokie tokio senos, dar sovietinės oro gynybos „efektyvumo“ įrodymai nepateikiami, bet kam tai rūpi. Propaganda nuosekliai kuria tokios nepažeidžiamumo, menamo atsparumo NATO aviacijos ir raketų smūgiams iliuzijos naratyvą.

Galima neabejoti, kad svarbiausia Rusijos propagandos kryptis artimiausiu metu bus mėginimas paneigti faktą, kad cheminį ginklą panaudojo B.Assado pajėgos ir kurti propagandinius „įrodymus“, kad tą neva padarė Vakarų remiama opozicija. Spėčiau, kad Kremlius galbūt net „atras“ britišką ar prancūzišką pėdsaką.

Pabaigai norėčiau pastebėti, kad didžiosios Europos šalys sprendimą smogti B.Assado režimui palaikė ir, nors nedalyvavo tiesiogiai, prisidėjo jį įgyvendinant. Mažesnės valstybės su savo viešais padėties vertinimais neskuba. Kaip visada nelabai skubės ir ES. O juk nereikėtų pamiršti, kad formuojant ES balsą svorio turime ir mes, mažieji. Ir turime siekti, kad mūsų balsas būtų svaresnis.

Karinis smūgis „gyvuliui, nuodijančiam dujomis“, suduotas. Tai tas išskirtinis atvejis, kai karinė jėga buvo neišvengiamai būtinas politikos įrankis. Toliau vėl teks grįžti prie tradicinės diplomatijos – bet tvirtos ir  nuoseklios, nes prabangos būti lankstiems cheminio ginklo atveju neturime.