Kai pirmą kartą pasigirdo kalbos apie galimą Šiaurės Korėjos karių dalyvavimą kare Ukrainoje, jos atrodė kaip prastas anekdotas. Bet jie ėmė ir pasirodė. Žinoma, nuo tų kalbų iki pasirodymo daug vandens nutekėjo, bet visgi pasirodė.
Kremlius neskubėjo jų mesti į mūšį. Skyrė laiko jiems aprengti, parengti, ir apginkluoti. Be to, korėjiečiai buvo labai geras ginklas informaciniame kare – jie tarsi ir buvo, bet tarsi jų ir nebuvo.
Net šiandien, kada abejonių dėl dalyvavimo kare nėra, tebėra neaišku kiek korėjiečių pateko ukrainiečiams į rankas, bet skaičius tikrai nėra didelis. Nieko keisto, nes šiauriečiai buvo pasiųsti į frontą Rusijoje, Kursko srityje, kur ukrainiečiai gynėsi, o vėliau turėjo pasitraukti, ir mūšio laukas su nukautais ir sužeistais korėjiečiais liko rusų pusėje. Be to, kaip galima spręsti iš viešoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, korėjiečiai daugiausia nuostolių patyrė nuo bepiločių, taip ir nepriėję iki ukrainiečių pozicijų.
Tačiau prieš pradėdami detaliau aptarinėti korėjiečius Ukrainoje, apžvelkime Šiaurės Korėjos ginkluotąsias pajėgas, pamėginkime pažiūrėti, kas yra tie Šiaurės Korėjos kariai ir ko iš jų galima tikėtis. Klausimas išlieka itin aktualus, nes labai nenustebčiau, jeigu korėjiečiai pasirodys karo veiksmuose ir pačioje Ukrainoje.
Šiaurės Korėjos ginkluotosios pajėgos
Iki 2024 metų Šiaurės Korėjos ginkluotosios pajėgos mažai ką domino. Rašydami apie jas visi dažniausiai pasitenkindavo apibendrintais duomenimis, kurių patikimumą nei norėta, nei galėta patikrinti dėl Šiaurės Korėjos režimo uždarumo. Daugiau dėmesio skirta branduolinio ginklo nešėjams, tankams ir egzotiškoms artilerijos ir salvinės raketinėms sistemoms.
Detalesnės informacijos buvo galima rasti JAV marinų (jūrų pėstininkų) korpuso (USMC) parengtuose duomenų rinkiniuose. Nes marinai vieni pirmųjų vyktų į Pietų Korėją šiauriečių agresijos atveju. Žinoma, nors internetinėje erdvėje ir galima rasti kai kurių tokių duomenų rinkinių, kur kas daugiau jų galima rasti marinų bazėse. Tiesa, čia gali patekti ne visi. Dabar belieka gailėtis, kad pasėdėti ir paskaitinėti turėjau labai mažai laiko, prioritetas buvo kitos, tuo metu aktualesnės temomis, todėl perverčiau toli gražu ne viską, kas buvo skirta geriau pažinti su šiauriečius.
Karinė vadovybė
Labai svarbi kiekvienų ginkluotųjų pajėgų dalis yra aukščiausioji vadovybė.
Jeigu pamėgintume panagrinėti visus Šiaurės Korėjos generolus, tai tam reikėtų kelių storų tomų apimties monografijos. Todėl nesigilindami į atskiras asmenybes pamėginkime įvertinti apibendrintai. Šiaurės Korėjos atveju tai įmanoma, nes tai, ko labiausiai bijo režimas, yra asmenybės aukščiausioje karinėje vadovybėje.
Bet kuriame kitame režime, pagrįstame bet kokia ideologija, į valdžią gali iškilti stipriausios asmenybės. Šiaurės Korėjoje tai neįmanoma, nes valdžia čia yra ŠEIMOS rankose, o ideologija tėra priemonė šiai valdžiai išlaikyti. Neabejoju, kad jeigu tik būtų tokia galimybė, ŠEIMA būtų paskelbusi apie savo Dievišką kilmę ir įkūrusi savo monarchinę dinastiją.
Tokiomis aplinkybėmis valdanti ŠEIMA priversta kariškius laikyti tvirtai suspaustame kumštyje. Todėl tarp aukščiausios karinės valdžios mes nerasime asmenybių. Čia griežtai baudžiama už nepasisekimą, bet nemažiau griežtai baudžiama ir už parodytą iniciatyvą. Šiaurės Korėjoje nėra jokio tikslinio valdymo (Mission Command), viskas pagrįsta aklu paklusnumu.
Į karinės vadovybės Olimpą pakyla tik nuolankūs ir visiškai lojalūs generolai, tarp kurių nėra jaunimo. Diktatorių nuolat supa pensijinio amžiaus vadai ir vadukai, tarp kurių yra nemažai susijusių giminystės ryšiais su ŠEIMA. Generolai nuolat rotuojami iš vienų pareigų į kitas, ir nė vienoje pasaulio valstybėje nėra tokių dažnų pažeminimo laipsniu atvejų kaip Šiaurės Korėjoje. Ryte jūs galėjote atsibusti armijos generolu su keturiomis žvaigždutėmis antpečiuose, o vakare jau grįžti tik su trimis, pažemintas iki generolo pulkininko.
Tokiomis aplinkybėmis užaugę ir iki savo postų keturiomis atropoję generolai bijo bet kokios iniciatyvos ir veikia tik griežtai pagal nurodymus iš viršaus. O tai reiškia, kad priimami lėti, pavėluoti ir neefektyvūs sprendimai. Kompetenciją dažniausiai apibrėžia ne karinės žinios ir įgūdžiai, o ištikimybė režimui ir gebėjimas užsirašinėti blonknotėlyje tai, ką didingai ištarė diktatorius.
Padėtį galutinai apsunkina tai, kad Šiaurės Korėjos aukščiausioji vadovybė verda savo sultyse, neturi karo veiksmų ir misijų patirties užsienyje, neturi galimybės studijuoti užsienio aukštosiose karo mokyklose.
Šiaurės Korėjos karinė vadovybė tokia ideologizuota ir nepatyrusi, kad net Rusijos generalitetą ištiktų kultūrinis šokas mėginant planuoti veiksmus kartu su šia supuvusia sistema.
Šiek tiek šviežio kraujo neišvengiamai įlies iš Kursko srities grįžę jaunesnio amžiaus karininkai ir generolai, tačiau kol kas negirdėti, kad kas nors iš jų jau būtų prasimušęs į aukščiausiosios karinės vadovybės sluoksnius, kur priiminėjami svarbiausi sprendimai.
Šiaurės Korėjos ginkluotųjų pajėgų ypatumai
Didžiausią įtaką šiauriečių karybai daro geografija, vietovės ypatumai, keliami uždaviniai ir karinė mintis.
Vietovės čia kalvotos, su srauniomis upėmis, daug kur ribotomis manevro galimybėmis. Kadangi vienintelė „tikro karo“ patirtis gauta tik 1950-1953, ir praktiniais, ir ideologiniais sumetimais daug dėmesio skiriama šiam prieš 80 metų vykusiam karui tarp Pietų ir Šiaurės,
Tačiau šiame kare kovėsi nepilnos sudėties divizijos su dideliu artilerijos trūkumu ir nedideliu kiekiu senų sovietinių tankų T-34-85. Priešininkui stengtasi primesti mūšius kalnuotose vietovėse, kur bandyta juos įveikti pėstininkams mažomis grupėmis skverbiantis pro gynybos linijas, vėliau užgriūnant visa mase. Nebuvo suformuota jokių stambesnių junginių, neapmokytų karininkų vadovaujami štabai veikė prastai, padėtį dar labiau apsunkino labai prasti ryšiai.
Be to, 10 Šiaurės Korėjos divizijų buvo stipriai apdaužytos pačioje karo pradžioje ir netrukus ritosi atgal, barstydamos sunkesnę ginkluotę. Pagrindinė karo našta teko Kinijos kariuomenės „savanoriams“, realiai – 30 pėstininkų ir 4 artilerijos divizijoms.
Be to, būtent ideologija ir trukdo semtis gerosios patirties, nes išbraukiama viskas, kad politiniams vadovams atrodo ideologiškai nepriimtina.
Hipotetiniai karo veiksmai su Pietų Korėja gali įvykti 248 km pločio demarkacinėje linijoje, kurią šiauriečiai turėtų pralaužti, pradėję įsiveržimą į Pietų Korėją. O jokio kito karo – tik Pietų Korėjos sutriuškinimas ir užgrobimas – Šiaurės Korėjos doktrinos nenumato.
Tai ir nulėmė Šiaurės Korėjos ginkluotųjų pajėgų ypatumus. Šiauriečiai turi daug tolimo nuotolio raketų, turinčių naikinti pietiečių ir JAV kontingento pajėgas dislokacijos vietose, oro ir jūrų bazes, oro gynybos sistemą, bei trikdyti logistiką.
Prasilaužti pro demarkacinę liniją turėtų padėti galingas artilerijos ir salvinių raketinių sistemų ugnies volas, tankai ir pėstininkų masė. Tuo pačiu pietiečių gynybos linijas turėtų iš nugaros įveikti ir „pragraužti“ įvairiausiomis priemonėmis į užnugarį permesti arba mažomis grupėmis prasiskverbę specialios paskirties kariai.
Kaip matome, Šiaurės Korėja ruošėsi būtent tokiems karo veiksmas, kurie šiandien vyksta Ukrainoje. Su viena maža išlyga – be tokio didelio skaičiaus dronų. Tačiau suprantame, kad šiandien sąlyginai pigūs dronai jau turėjo sudominti net ir atsilikėlius šiauriečius.
Na, yra ir minusų – Šiaurės Korėja turi labai ilgas pakrantes. Ir nors jos yra sunkiai prieinamos, tam turi skirti nemažai pajėgų ir priemonių.
Gyvoji jėga
Realus Šiaurės Korėjos gyventojų skaičius nėra žinomas, nenustebčiau, kad jis tiksliai nežinomas net ir valstybės politinei valdžiai – tūkstančiu kitu mažiau ar daugiau – niekam čia neįdomu. Bet apibendrintai turėtų būti apie 26-27 mln.
Ir štai iš tokio skaičiaus gyventojų šiauriečiai sugeba išlaikyti apie 1,2 mln. karių pajėgas, o rezervas siekia apie 5 mln.
Privaloma karo tarnyba yra nuo 3 iki 5 metų, bet gali siekti ir 10. Tai neturėtų stebinti, nes kareiviai tėra pigi darbo jėga, o pašaukus tokį didelį jaunų žmonių juos lengviau suvaldyti. Kai kurie „kariai“ net nėra matę uniformos ar ginklo, o tiesiog metų metais atlieka "karinę tarnybą" statybose, žemės ūkyje ir pramonėje.
O dar yra visokių sukarintų organizacijų, tarnybėlių, kurioms priskirta daugybė rezervistų. Jų pasirengimas ir kovinė vertė yra minimalūs.
Trumpai apžvelkime Šiaurės Korėjos pajėgas ir ginkluotę. Ji itin gausi ir spalvinga, todėl ginklams ir technikai bus skirtas atskiras tekstas. Aprašyti visą šitą originalų korėjietišką „žvėryną“ yra nelengvas iššūkis.
Specialiosios pajėgos
Pradėsiu nuo jų, nes daugiausia šansų, kad būtent korėjiečių „specukai“ pasirodys Ukrainoje pirmieji.
Kiekvienam režimui būdinga turėti didesnes nei įprasta specialios paskirties pajėgas. Tą gerai matome net sovietinio kolūkio principais valdomoje Baltarusijoje.
Tikslus Šiaurės Korėjoje specialiųjų pajėgų skaičius nėra žinomas. Pagal įvairius šaltinius jas gali sudaryti nuo 60 iki 120 tūkst. karių. Kai kurie šaltiniai praneša apie 200 tūkst. karių, bet mano nuomone šis skaičius yra stipriai perdėtas.
V
isi šie kariai suvesti į 10-12 brigadų ir keletą atskirų pulkų bei batalionų. Tarp jų – žvalgybinės (vadinamos „snaiperių“) lengvųjų pėstininkų ir amfibiniai vienetai.
Būtent tokiems specukams ir skirsiu daugiausia dėmesio sekančioje, antroje dalyje, nes būtent jie daugiausiai ir kariavo Kursko srityje. Apžvelgsime ir jų ankstesnes operacijas ir akcijas, pasirengimą, nuostolius ir pasiekimus, visa tai, kas iš anksto nulėmė jų nesėkmes vos tik pasirodžius fronto linijose Kursko srityje.
Be to, tai tikrai originaliausia Kim Jong Uno kariaunos dalis.
Sausumos pajėgos
Tai pačios didžiausios pajėgos, kurias sudaro apie 1 mln. karių. Ginkluotė irgi įspūdinga – apie 4200-4500 tankų, 2500 kitų šarvuotų mašinų, 8600 artilerijos pabūklų, 7500 minosvaidžių ir 5500 salvinių raketinių sistemų.
Sausumos pajėgų sudėtį skirtingi šaltiniai nurodo su dideliais skirtumais. Pastaraisiais metais Šiaurės Korėjos vyksta nuolatiniai pokyčiai, informacija apie kuriuos pasiekia pavėluotai, yra fragmentiška ir patikrinti jos patikimumą labai sudėtinga.
Taigi, Sausumos pajėgas turėtų sudaryti 12-15 korpusų, iš kurių 2-4 mechanizuoti, 1 tankų, 2 artilerijos o likę – pėstininkų. Korpusuose sutelkta 27-30 pėstininkų, 4 mechanizuotos bei 1 tankų divizija, 4 pėstininkų, 10 mechanizuotų, 21-30 artilerijos ir 15 tankų brigadų.
Neabejoju, kad vyresnio amžiaus generolai patys nebeatsirenka, kokių ir kiek divizijų ir brigadų jie turi, todėl savo pajėgas skaičiuoja korpusais.
Tankų įvairovė didelė – lengvieji korėjietiški M1985 (sovietų ir kinų tankų bazėje), sovietiniai PT-76 ir kiniški Type 62.
Nemažai senų sovietinių T-54 ir T-55, šiek tiek jų bazėje sukurtų kiniškų Type 59 tankų.
Didžiausią dalį sudaro sovietiniai tankai T-62 ir jų bazėje sukurtos korėjietiškos variacijos sunkiai ištariamais pavadinimais Chonma-ho, Pokpung-ho, Songun-915 ir Cheonma-2. Kaip Šiaurės Korėjoje įprasta, konstruojant naujas tankų modifikacijas panaudojami skirtingų sovietinių, rusiškų ir kiniškų tankų mazgai ir sprendimai.
Nepaisant gausių spekuliacijų apie jų galimybes kovoti su modernesniais amerikietiškais Abrams ir Pietų Korėjos tankais K2 reikia nepamiršti, kad korėjiečių šarvai yra technologiškai atsilikę ir negali užtikrinti bent kiek apylygės apsaugos. Seni 100 ir 115 mm pabūklai yra visiškai per silpni. Į paskutines tankų modifikacijas pavyko sukišti 125 mm sovietinius pabūklus, tačiau jie naudoja seniausių tipų sviedinius.
Todėl Šiaurės Korėjos tankai yra lengvai pažeidžiami ir mažai tinkami kovai su priešo tankais. Jie tinkami tik pėstininkų rėmimui. Kad susitikus su Abrams ir K2 turėtų nors kokią viltį išlikti, šiauriečiai ant jų bokštelių pradėjo montuoti po 2 valdomas prieštankines raketas.
Europoje tai jau praeita prieš 6-7 dešimtmečius, kai prancūzai ieškojo būdų „pastiprinti“ savo lengvuosius tankus AMX-13. Tai nepasiteisino, bet skęstantis ir šiaudo griebiasi.
Gerai matomas viena didžiausių Šiaurės Korėjos sausumos pajėgų trūkumų – jose labai mažai pėstininkų kovos mašinų, šarvuotų transporterių, ir aplamai lengvesnių šarvuotų mašinų. Įprastai jų skaičius kitose kariuomenėse būna 2-3 kartus didesnis nei tankų, o Korėjoje atvirkščiai – tankų vos ne dvigubai daugiau.
Tai reiškia, kad šiauriečių kariai turi važinėtis nešarvuotais sunkvežimiais, o dažnai tiesiog pasikliauti savo kojomis. Šiuolaikiniame kare mobilumas yra kritinis veiksnys, ir karo atveju jie turėtų didelių problemų.
Labai mažai tikėtina, kad Ukrainoje pamatysime korėjietišką šarvuotą techniką. Nors niekada nesakyk niekada – Rusija ir Šiaurės Korėja vadovaujasi sava, mums ne visada suprantama logika.
Sausumo pajėgos gausiai aprūpintos artilerija. Kad, kaip jau minėjau, galėtų tegul ir ne itin taikliai, bet labai gausiai apipilti priešininką sviediniais ir raketomis.
Nors mums Šiaurės Korėjos artilerija visų pirma siejasi su 170 mm savaeigiais pabūklais Koksan, liūto dalį sudaro seni sovietiniai pabūklai. Tarp jų galima išskirti kiek naujesnius pokarinius modelius – didelį kiekį 152 mm haubicų D-20, 130 mm patrankų M-46, 122 mm patrankų D-74, A-19 ir 122 mm haubicų D-30.
Senesni pabūklai – daug per antrąjį pasaulinį karą pagamintų 152 mm patrankų-haubicų ML-20, 152 mm haubicos D-1, viena kita 122 mm patranka A19, didelis kiekis 122 mm haubicų M-30.
Nemažai jų perdarė į savaeiges haubicas, sumontavę ant vilkiko AT-59.
Salvinės raketinės sistemos itin mėgstamos biednesnėse šalyse. Jų ugnis galinga, bet nelabai taikli, joms nereikia gerai parengtų artileristų, be to – sąlyginai pigu.
Korėjiečiai pirmąsias salvines raketines sistemas pradėjo gaminti 60-taisiais. Tai buvo sovietinės BM-13 ir BM-31, plačiau žinomos kaip „Katiušos“.
Vėliau pradėjo gaminti garsiąsias BM-21 „Grad“, kurios ir dabar kariauja praktiškai visuose karuose visuose pasaulio kraštuose, tame tarpe ir Ukrainos fronte.
 |
| BM-21 Grad |
Bet didelei armijai reikėjo ir daug sistemų. Todėl lygiagrečiai su „Grad“ dideliais kiekiais pradėjo gaminti ir paprastesnes ir pigesnes 107 mm kiniškas tempiamas „Type 63“ salvines raketines sistemas. Vos 12 kreipiamųjų („Grad“ – net 40), ženkliai mažesnis galingumas ir šaudymo tolis. Bet jos buvo lengvesnės, mažesnių gabaritų, ir kalnuotoje vietovėje galėjo būti transportuojamos bet kokiu vietiniu transportu, kas labai svarbu gana nedideliu motorizacijos lygiu pasižyminčioje Korėjoje.
 |
| Type 63 |
Pirmoji korėjietiška 12x240 mm (12 kreipiamųjų su 240 mm kalibro raketomis) salvinė raketinė sistema M1985 buvo sukurta ir priimta ginkluotėn apie 1990, pasižiūrėjus į sovietinę 240 mm sistemą „Uragan“. Šaudymo tolis – 35-40 km.
Sekanti korėjietiška 22x240 mm sistema M1991 pasirodė apie 2000. Jos šaudymo tolis apie 65-70 km.
Na, o 2012 m. buvo pademonstruota sistema „Čiučche-100“, 8 kreipiamosios, kalibras nežinomas, šaudymo tolis apie 120 km.
KN-09, dar vadinama M2015, jau gerokai modernesnė 300 mm kalibro sistema, su valdomomis raketomis, šaudymo tolis 120-180 km, kitų šaltinių teigimu net iki net iki 200 km.
Šiuo metu naujausiai sukurta KN-25, arba M2019, 600 mm kalibro, išbandyta 2019 rugpjūtį. Teigiama, kad 2022 metų pabaigoje jų turėta net 30, kai tuo tarpu Rusijoje tuo metu buvo tik 20 Tornado-S (modernizuota sistema „Smerč“), gamintų nuo 2016.
Na, ir žinoma, rusiškos operatyvinės taktinės balistinės raketos analogas (beveik kopija) KN-23. Mašinoje sumontuotos 2 raketos. Pačios raketos iš rusiškų „Iskander“ paleidėjų plačiau naudojamos Ukrainoje.
Kadangi šiauriečių artilerija, minosvaidžiai ir salvinės raketinės sistemos vis dažniau matomi (ir naikinami) Ukrainos kare, jiems ir visiems kitiems ginklams ir technikai taip pat bus atskiras detalesnis tekstas.
Karinės oro pajėgos
Tai yra dešimtmečiais atsilikęs pajėgumas, kurio Šiaurės Korėja niekaip nepajėgia bent jau išlaikyti tame pačiame lygyje – metams bėgant, jų kovinis pajėgumas tik ritasi žemyn.
Nusenę MiG-29 ir šlubuojantys abiem sparnais MiG-23 nebepajėgūs kovoti su savo priešininkų aviacija, o gausi pasenusių sovietinių ir kiniškų atakos lėktuvų armada neprasiverš pro Pietų Korėjosir JAV pajėgų oro gynybą.
Padėtį tikimasi pakeisti iš Rusijos gavus naujų tipų lėktuvų ir kiniškų atakos bepiločių, bet kol kas nei vienų, nei kitų nenusimato.
Taip pat visi pažymi civilių lėktuvų An-2, pas mus vadinamų „kukurūznikais“, gausą Šiaurės Korėjos oro pajėgose. Jie yra skirti ne specialiųjų pajėgų karių infiltracijai į Pietų Korėjos užnugarį, bet, tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju kaip jie tą padarytų. Prasmukti su 1-2 lėktuvėliais dar įmanoma, tačiau bandyti permesti didesnes specukų pajėgas tokiu būdu yra savižudybė.
Šiaurės Korėjos aviacija tikrai nepasirodys Ukrainos fronte, todėl detaliau jos šiame tekste neaptarsime.
Kadangi Pietų Korėja ir JAV regione turi triuškinantį aviacijos pranašumą, Šiaurės Korėjoje daug dėmesio skiriama oro gynybai. Kas beje būdinga visiems komunistiniams-socialistiniams režimams, nes jų ekonominis atsilikimas neleidžia sukurti pagrindo daugiau intelekto reikalaujančių pajėgų vystymui.
Tačiau ir čia nieko gero. Pagrindinę oro gynybos sistemų masę sudaro beviltiškai pasenę sovietiniai kompleksai S-75 (vidutinio nuotolio), S-125 (artimo nuotolio) ir S-200 (tolimo nuotolio) kompleksai, kurių modernizacijos galimybės išsemtos prieš dešimtmečius. Šiaurės Korėja bando sukurti savo gamybos oro gynybos sistemas, keletą jų pavyzdžių jau ir parodė, Tačiau jas kuria pasiremdami sovietinėmis sistemomis ir jų kiniškais analogais, todėl didesniais pasiekimais pasigirti negali. Pvz., kurdami tolimo nuotolio sistemas mėgina kopijuoti rusiškų S-300 ir S-400 bei kinų sprendimus, o artimo nuotolio – taip pat rusiškus „Tor“ ir kinų HQ-17.
Galima neabejoti, kad korėjiečiai iš rusų išsireikalavo atsilyginti ginkluote ir technologijomis, jau užfiksuoti pasirodę rusiški artimo nuotolio „Pancir-1S“.
Mūšio lauke kariuomenė naudojasi ant rusiškų šarvuotų transporterių sumontuotomis pernešamomis (MANPADS) savo gamybos sistemomis HT-16PGJ. Vizualiai mašina panaši į sovietinę „Striela-10“, bet vietoje 4 rusiškų raketų turi sumontuotas 8 mažesnes.
MANPADS stengiasi turėti kiek įmanoma daugiau, nes tai pati pigiausia raketinė sistema, o kalnuotose vietovėse ją galima panaudoti dar efektyviau. Turi sovietinių ir rusiškų „Striela-2M“, „Striela-3“, „Igla-1“, kiniškų HN-5А ir savo gamybos jau paminėtų HT-16PGJ, vėlgi, sukurpto iš sovietinių ir kinų sistemų.
Gana komiškai atrodo paraduose ant kiekvieno tanko sumontuotos 2 tokios sistemos. Atrodo grėsmingai, bet iš tiesų yra visiškas nonsensas. Kaip ir patys tankai bei visa kita, kas ant jų sumontuota.
Taip pat naudoja daug senų mažo kalibro priešlėktuvinių pabūklų (jų suskaičiuojama apie 9000) ir 14,5 bei 12,7 mm kulkosvaidžių.
Realiai visa šita senovinių ginklų masė teoriškai gali padaryti žalos priešo aviacijai ir dronams, tačiau šiuolaikinė aviacija, naudojanti tolimo nuotolio preciziškai nutaikomas raketas ir valdomas bombas gali skraidyti nekreipdama dėmesio į šitą akmens amžiaus oro gynybą.
Galima neabejoti, kad Ukrainoje pasirodę korėjiečiai turės daug ką iš paminėtų lengvų priemonių oro gynybai nuo dronų.
Karinės jūrų pajėgos
Nors jos tikrai gausios, iš karto plika akimi matosi pagrindiniai ypatumai ir trūkumai.
Visų pirma, jose neproporcingai daug povandeninių laivų ir itin daug nedidelių laivelių ir katerių, skirtų ilgų pakrančių apsaugai ir savam desantui priešo pakrantėje.
Šiaurės Korėjos laivynas išsiskiria tuo, kad jie stengiasi į kiekvieną geldą sukišti kiek galima daugiau ginkluotės, ypač raketų ir torpedų. Tačiau visa elektronika, t.y. brangiausia dalis, yra atsilikusi ir kokybiškai, ir kiekybiškai. Kaip rodo istorija, tokie laivai nesugeba išnaudoti savo ginkluotės privalumų ir yra lengvai pažeidžiami priešininko, kuris juos pirmas aptinka, pirmas nusitaiko ir taikliai pataiko.
Didesnių laivų labai mažai. Visiškai neseniai nuleisti į vandenį du naikintojai (anksčiau pas mus klasifikuojami pagal rusišką madą kaip eskadriniai minininkai) bus didžiausi ir geriausiai ginkluoti laivai. Tačiau iš karto krenta į akis, kad juose sumontuoti kiniški radarai atrodo kaip vežikas su skrandute ir botagu šiuolaikiniame automobilyje.
Visgi tai yra akivaizdi Šiaurės Korėjos ambicija išsiveržti į „blue water“.
Keletas fregatų ir pora korvečių kokios nors didesnės vertės taip pat neturi.
Pasikartosiu – Šiaurės Korėjos jūrų pajėgos yra skirtos savo pakrančių apsaugai, Pietų Korėjos jūrinei blokadai (povandeniniai laivai) ir smulkių desanto grupių desanto išlaipinimui Pietų Korėjos pakrantėse.
Juodojoje jūroje jų nepamatysime, todėl apsiribosime tokiu trumpu aptarimu.
Balistinių raketų pajėgos
Ko gero, tai žinomiausios, daugiausiai ištyrinėtos, aptartos ir aprašytos Šiaurės Korėjos pajėgos, kurias šiame tekste neaptarsime.
Mano darbą ir įdėtą laiką galima įvertinti:
Naudoti tekstą ar atskiras jo dalis komerciniais tikslais be atskiro sutikimo draudžiama
