Legendinis ZH-29 šautuvas - tarnyboje tarpukario Lietuvoje

 

Valstybei vis tvirčiau stojantis ant kojų, tarpukario Lietuvos kariuomenė ginklavosi vis modernesniais ir efektyvesniais ginklais. Numatytas tikras persiginklavimo proveržis buvo sustabdytas tik prasidėjusio antro pasaulinio – užsienio valstybės jau nebeskubėjo pardavinėti ginkluotės, o nupirktos – pristatyti užsakovams. Taip mūsų pėstininkai liko be naujų čekoslovakiškų sunkiųjų kulkosvaidžių ir suomiškų pistoletų-kulkosvaidžių, prieštankininkai – be naujų prieštankinių pabūklų, minosvaidininkai – be 47 mm lengvųjų granatsvaidžių. Ir tuo sąrašas dar nesibaigia.

Žinoma, modernūs ginklai Lietuvoje pasirodė gerokai anksčiau. Pvz., vienas geriausių (o gal net pats geriausias) čekoslovakiškas lengvasis kulkosvaidis vz. 26, Lietuvos kariuomenėje pavadintas Brno 26 m.  O 1931 m., Lietuvoje atsirado šautuvai kuriuos galima pavadinti jeigu ne legendiniais, tai tikrai žinomais ir įdomiais viso pasaulio ginklų istorijos mėgėjams. Šį kartą kalba apie čekoslovakišką pusiau automatinį šautuvą ZH-29 (kažkada papildžiau lietuvišką wikipediją, nurodydamas šiuos šautuvus buvus ir Lietuvoje).

Pusiau automatinis šautuvas ZH-29

Taigi, 1929 m. Čekoslovakijos ginklų įmonės Československá Zbrojovka konstruktoriui Emanueliui Holekui (kulkosvaidžių vz. 26 ir vz. 37 konstruktorių Vaclavo ir Františeko Holekų broliui) pavyko sukonstruoti labai neblogą pusiau automatinį šautuvą, kuris vėliau tapo pavyzdžiu ne vienam žymiam ginklui, ir kuriuo tuoj pat susidomėjo užsienio šalys. Mat tuo metu buvo tikras tokių ginklų kūrimo vajus, tikėtasi (ir teisingai) tokiu būdu (dėl didesnės greitošaudos) padidinti pėstininkų galimybes. Konstruoti tokius šautuvus sekėsi ne itin – ypač sunkiai sekėsi patenkinti kariuomenių keliamus griežtus patikimumo reikalavimus. Geriau sekėsi didžiosioms valstybėms – 1936 m. JAV pradėjo ginkluotis pusiau automatiniais šautuvais M1 Garand, sovietai 1938 m. priėmė ginkluotėn SVT-38, o 1940 m. pagerintą jo versiją SVT-40. Beje, vėliau itin pamėgtą Lietuvos partizanų. Neabejoju, kad dar labiau jie būtų pamėgę ZH-29, deja, po 1940 m. okupacijos lietuviški ZH-29 pranyko be pėdsakų.

Didžiausiais ZH-29 pirkėjais tapo kinai, pirmą partiją įsigiję jau 1929 m. Tuo metu kinai užvertė Europos ginklų gamintojus užsakymais, šluote šluodami ginklus, kaip kad mūsų laikais arabų šalys. Kuo didesni ir įdomesni buvo ginklai – tuo labiau kinams jų reikėjo. ZH-29 sudalyvavo ir italų-abisinų kare, naujesniu modeliu ZH-32 buvo ginkluota Etiopijos imperatoriaus gvardija, o bent po keletą vienetų įsigijo praktiškai visos valstybės, pačios gaminančios ginklus.

Kinų karys su ZH-29

Besidomintiems tarpukario kariuomene turėtų kilti klausimai – o tai kurie kariuomenės daliniai jais buvo ginkluoti, ir kodėl jų nematome nė vienoje kariuomenės nuotraukoje? Atsakymas paprastas – todėl, kad šautuvais ZH-29 buvo ginkluota ne kariuomenė, o Vidaus reikalų ministerijai pavaldi pasienio policija. Tačiau mobilizacijos metu jais ginkluoti pasienio policininkai turėjo būti mobilizuoti į formuojamus Lietuvos kariuomenės Pasienio apsaugos batalionus. Pvz., Klaipėdos krašto pasienio policininkai, numatyti mobilizuoti Tauragės karo komendantūros žinion, o iš čia turėjo patekti į II pasienio apsaugos batalioną, į kurį būtų atsinešę 13 vnt. ZH-29 šautuvų iš sekančių padalinių: Šilutės sektoriaus viršininko vadovavimo grupė – 2, XIV rajonas – 1, VI raj. – 2, VII raj. – 1, Rusnės mokymo centras – 1, Pagėgių sektoriaus viršininko vadovavimo grupė – 1, VIII, IX, X, XI ir XII rajonai – po 1.

Kariuomenė šių ginklų nepirko dėl jų brangumo ir sudėtingumo, priešpaskutiniaisiais Nepriklausomybės metais pasirinkusi pėstininkų ugnies galią padidinti įsigydama artimesnio nuotolio ginklų – 9 mm pistoletų-kulkosvaidžių.

Lietuvos pasienio policijai nupirkti ZH-29 buvo 7,92x57 mm kalibro, standartinio Lietuvos kariuomenėje. Ginklas svėrė apie 4,5 kg, ir buvo maždaug puse kilogramo sunkesnis ir apie 5 cm ilgesnis (ilgis – apie 1150 mm) už policijoje ir kariuomenėje naudojamus „trumpus“ Mauser 24L šautuvus. Prijungiamoje dėtuvėje, labai pagreitinančioje ginklo per užtaisymą mūšio metu, tilpo 10 šovinių (Mauser 24L 5 šovinių dėtuvė buvo nenuimama), kiekvienas ginklas buvo komplektuojamas 4 tokiomis dėtuvėmis. Viso įsigyta 50 šautuvų, vienas šautuvas su 4 dėtuvėmis ir priežiūros bei valymo reikmenimis (grūstuvas, šepetys ir universalus raktas išardymui) kainavo 68,59 JAV dolerius. Viso firmai  Československá Zbrojovka Akciova Společnost už ginklus buvo sumokėta 3429,5 JAV dolerių. Pinigai sumokėti 3 lygiomis dalimis: 1/3 abiems pusėms sutartį patvirtinus, 1/3 ginklus atgabenus į Kauną ir 1/3 ne vėliau kaip per 15 dienų ginklus priėmus komisijai. Iš firmos paimtas 10 proc. užstatas, kuris, neišpildžius sutarties, turėjo likti užsakovui.

ZH-29 taiklumu šiek tiek nusileido Mauser 24L šautuvams. Atliekant nustatytus šaudymo pratimus (po 5 šūvius gulint ir atsiklaupus), šaudant šautuvais ir karabinais buvo reikalaujama surinkti ne mažiau 43 taškus gulom ir 40 klūpom, o automatiniais šautuvais - atitinkamai 40 ir 35, iš galimų penkiasdešimties. Viena reta nuotrauka byloja, kad pasienio policininkai tarnybinius ZH-29 naudojo ir medžioklėje – jų laimei, tuo metu tokio griežto kaip šiandien ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nebuvo. Didžiausia mano svajonė – išgirsti ir/ar išvysti, kad bent vienas ZH-29 buvo naudojamas 1941 m. Birželio sukilime ar pokariniame partizaniniame kare. Gaila, bet tokia laimė dar neaplankė.

Bet kaip apie tarpukarį – ir be estų? Estijos kariškiai 1939 m. sausį Lietuvos kolegų labai prašė duoti jiems testavimui keletą ZH-29, bet kadangi šie buvo Vidaus reikalų ministerijos žinioje, taip jų ir negavo.

Tokia trumpa ZH-29 tarpukario Lietuvoje istorija. Beje, tai ne vienintelis mažiau žinomas ginkluotėje esantis ginklas. Lietuvos kariuomenėje būta ir daugiau įdomių ir retesnių ginklų pavyzdžių, apie kuriuos pakalbėsime ateityje.