II pėstininkų divizijos ir Kauno įgulos pasiruošimas gynybai 1940 m. balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje

 

Artėjant eilinėms 1940 m. okupacijoms metinėms, pats laikas pradėti diskutuoti apie Lietuvos kariuomenės pasirengimą pasipriešinti Sovietų Sąjungos agresijai. Kadangi apie tai galima parašyti didelę ir storą monografiją, pradėkime nuo atskirų detalių, ir taip žingsnis po žingsnio susidėliokime bendrą vaizdą. Šį kartą – apie balandžio pabaigoje/gegužės pradžioje vykusius II pėstininkų divizijos ir Kauno įgulos pasiruošimus gynybai, kuri būtų nuleidusi nemažai kraujo agresoriui.

Sunaikintas sovietinis lengvasis tankas BT-7, nuotrauka asociatyvi

Šiandien 1939-1940 m. Žiemos karas ir didvyriška Suomijos kova yra pasipriešinimo sovietų agresijai simbolis. Ypatingai Lietuvos visuomenei, nuo 1940 m. kankinamai kaltės jausmo dėl „neiššauto šūvio“ 1940 m. birželį. Tarpukaryje į situaciją žiūrėta kiek kitaip – įvertinta suomių drąsa ir ryžtas, tačiau baisėtasi  neregėtu bolševikų žiaurumu ir beatodairiškumu, suomius uždusinusių savų raudonarmiečių krauju. Neliko nepastebėti ir dideli tokiai mažai šaliai gynėjų nuostoliai.

Tačiau nepaisant šio karo ir Lenkijos kampanijos sukelto šoko, politinės valdžios slepiamų nuo visuomenės pavojingų Sovietų Sąjungos kėslų, Lietuvos kariuomenė blaiviai rengėsi atremti galimą sovietų ir vokiečių agresiją. Gavosi dviprasmiška situacija – Lietuvos politinei valdžiai pradėjus ieškoti kelių, kaip ištrūkti iš sovietų „saugumo garantijų“ zonos, kariuomenei tradiciškai teko ruoštis tiek gynybai nuo eventualaus Vokietijos įsiveržimo, tiek nuo sovietinių „sąjungininkų“ agresijos. Lietuvos teritorijoje jau stovėjo sovietų karinės įgulos, todėl tokius pasirengimus teko slėpti.

1940 m. antroje balandžio pusėje Lietuvos politinė valdžia sovietų agresiją įvertino kaip labai tikėtiną, ir tai aiškiai atsispindi kariuomenės dokumentuose. Balandžio 22 d. II pėstininkų divizijos vado operatyviniam pavaldumui buvo perduoti ir visi Kaune dislokuoti karo aviacijos daliniai bei Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė. Tą galima vertinti tik kaip pasiruošimą Kauno gynybai, visas čia esančias karines pajėgas sutelkiant Kauno įgulos vado (II pėstininkų divizijos vado) rankose. Tuo pačiu nuo miesto priešlėktuvinės apsaugos uždavinių atpalaiduoti kavalerijos ir pėstininkų daliniai. Anksčiau 1-as Husarų pulkas ir 2-as bei 5-as pėstininkų pulkai turėjo išskirti dalį savo turimų 20 mm automatinių pabūklų ir sunkiųjų kulkosvaidžių įrengti ugnies pozicijoms Kaune, numatytoms pagal priešlėktuvinės gynybos planą. Tokiu atveju paminėti pulkai būtų praradę nemažai itin reikalingų mūšio lauke sunkiųjų paramos priemonių. Į Prienų ir Alytaus rajonus buvo išsiųstos Ryšių bataliono radijo stotys su priskirtais motociklais. Čia jos turėjo vykdyti lauko pratimus ir įpratinti prie veikiančio radijo ryšio sovietines įgulas, kad vėliau, prireikus čia slapta permesti Lietuvos kariuomenės dalinius, sovietai neatkreiptų dėmesio į dirbančias radijo stotis ir neįtartų kariuomenės sutelkimo. Į Jonavą buvo permesta 2-o pulko 5-a pėstininkų kuopa, o gynybą ruože nuo Kauno iki Jonavos turėjo užtikrinti 1-as Husarų pulkas ir Kauno karo komendantūros formuojamas Prieššarvinis batalionas (šiandien jį pavadintume prieštankiniu).

Tokia viešai nedemonstruojama aukštesnė karinė parengtis buvo kiek atlaisvinta gegužės 4-6 d. Radijo stotys su motociklais į tuos pačius rajonus Alytuje ir Prienuose turėjo vykti tik kas dvi savaitės. Tokiu pačiu laiko intervalu turėjo vykti ir 1-o Husarų pulko bei Prieššarvinio bataliono lauko pratimai dešiniajame Neries krante. Jonavoje palikta 5-a pėstininkų kuopa, sustiprinta inžineriniu padaliniu. 1-as Inžinerinis batalionas gavo įsakymą parengti šulinius visų Kauno tiltų pylimų sprogdinimui, taip sutrukdant priešui tiltų atstatymą juos sunaikinus.

Kaune dislokuoti 2-as, 5-as pėstininkų, 3-ias artilerijos pulkai ir Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė turėjo daryti lauko pratimus, nuolat užimdama plane numatytas pozicijas. Gynybą planuota organizuoti už Kauno miesto ribų. Tam numatytos motorizuotos užtvaros, kurias sudarė 2-o pėstininkų pulko sunkvežimiais ir motociklais pervežami pėstininkai, sunkieji kulkosvaidžiai, Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės 20 mm pabūklai LAP (Lėktuvinis automatinis pabūklas, taip Lietuvos kariuomenėje buvo vadinami vokiški pabūklai Flak 30) ir 1-o Inžinerinio bataliono kariai. Pastarieji turėjo greitai įrengti kliūtis, o pėstininkai su ugnies priemonėmis jas pridengti. Motorizuotoms užtvaroms paskirti vadovauti ne pėstininkų, o inžinerijos karininkai. Šios užtvaros turėjo stabdyti Gaižiūnuose dislokuotos sovietinės tankų brigados priešakinius dalinius. Prie kliūčių stabtelėje tankai turėjo būti iššaudyti LAP pabūklais, o sunkieji kulkosvaidžiai atkirsti priešo pėstininkus (kurių, beje, sovietai Gaižiūnuose neturėjo, o jų tankus turėjo paremti oro desantas) ir kliūtis mėginančius pašalinti pionierius (karo inžinerijos dalinių karių pavadinimas). Labai protingas veiksmų planas, panaudojant taktiką, ne kartą pritaikytą antrajame pasauliniame kare.

Netrukus planas kiek pakoreguotas, į motorizuotas užtvaras paskyrus tokius pačius 20 mm pabūklus LAP iš 2-os priešlėktuvinės motorizuotos kuopos, o visus Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės pabūklus sutelkus tik oro gynybos uždaviniams.

Marijampolėje dislokuotas 9-as pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulkas, esantis  II pėstininkų divizijos sudėtyje, sovietų puolimo atveju turėjo užimti pozicijas Prienų kelyje. Šiam pulkui ilgą laiką teko bene sunkiausia užduotis – vienu metu organizuoti gynybą dviem kryptim: puolant Lenkijai link Kalvarijos, puolant Vokietijai – link Kybartų. Bet kokiu atveju ginantis viena kryptimi, dar reikėjo išstatyti saugą ir kita kryptimi, o puolant Lenkijai ir Vokietijai vienu metu, pulkas būtų atsidūręs tarp kūjo ir priekalo. Prienuose dislokavus didelę sovietinę įgulą, 9-am pėstininkų pulkui dar teko pridengti ir šią kryptį. 1940 m. pavasarį turint tik 2 batalionus tai buvo itin sudėtinga užduotis. Tačiau labai reikalinga – kol 9-as pėstininkų pulkas būtų laikęsis, tol būtų išlaikytas kelias pasitraukti į Vokietiją vyriausybei, valstybės institucijoms ir daliai visuomenės. Žinoma, buvo ir alternatyvus kelias per Tauragę, tačiau didžioji dalis Suvalkijos tą būtų spėjusi padaryti tik per Kybartus.

Taigi, balandžio pabaigoje Lietuvos kariuomenė jau buvo pradėjusi vykdyti praktinius pasirengimo gynybai nuo sovietų agresijos veiksmus, ir sovietai šio pasirengimo nepastebėjo!

Balandį juos labiau jaudino Baltijos Antantė – kaip matyti iš sovietinių pasiuntinybių ir karo atašė pranešimų, būtent tuo metu įžvelgta grėsmė, kad Lietuva pasirengusi sudaryti su Latvija ir Estija karinės sąjungos sutartį (iki tol Baltijos Antantė nebuvo karinė sąjunga). Kurioziška, bet tuo pačiu metu Sovietų Sąjungos biurokratinis aparatas derino ginklų pardavimo Lietuvai klausimus, bet tai jau kita, labai įdomi tema.