M72 LAW - JAV dovana Lietuvos kariuomenei

 

 

 

Šiandien mus pasiekė gera žinia – JAV Lietuvos kariuomenei (toliau – LK) padovanojo vienkartinių prieštankinių granatsvaidžių M72 LAW už 10 mln. dolerių sumą. Nors nepaviešinta daug svarbių detalių, pvz., kiek ir kokio modelio granatsvaidžių dovanojama, galima drąsiai teigti, kad dovana yra vertinga ir reikalinga. Kaip informavo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, visi granatsvaidžiai bus priskirti KASP (Krašto apsaugos savanorių pajėgos) pėstininkų skyriams. 

Vienkartinis 66 mm granatsvaidis M72 LAW, gamintojo NAMMO nuotrauka

Negaliu nepritarti ministro teiginiui, kad ši dovana padidins LK pajėgumus. Imkime ir aptarkime – kodėl?

Skyrius yra mažiausias kovinis pėstininkų vienetas, kurį šiandien sudaro apie 8-15 karių. Mechanizuotuose ir motorizuotuose pėstininkų skyriuose dalis karių yra kovinės mašinos ekipažas, o likę skyriaus kariai gali išsilaipinti kaip veikti kaip paprasti „pėsti“ pėstininkai, šiandien labai dažnai tokią išsilaipinančią grupę sudaro vos 6-7 kariai. Ir čia susiduriame su problema – skyrius yra skyrius tik tada, kada jisai turi bent vieną skyriaus automatinį ginklą – kulkosvaidį, ir bent vieną prieštankinį ginklą – granatsvaidį arba pernešamų valdomų raketų sistemą.

Nesigilindami į skyriaus automatinio ginklo problematiką (o čia yra apie ką pakalbėti), panagrinėkime skyriaus prieštankines priemones. Šis klausimas skirtingose valstybėse yra sprendžiamas labai įvairiai. Dažniausiai skyrius gauna vieną standartinį granatsvaidį. Lietuvos kariuomenėje tai yra 84 mm granatsvaidis Carl Gustaf (modifikacijos nuo M1 iki M3), Rusijos ir Lenkijoje – 85 mm granatsvaidis RPG-7 (galintis naudoti iki 105 mm kalibro granatas), JAV – valdomų prieštankinių raketų sistema garsusis Javelin (prieš tai - M47 Dragon), arba – tik vienkartiniai prieštankiniai granatsvaidžiai. Daugumos valstybių kariuomenių pėstininkų skyriai dar papildomai apginkluojami ir vienkartiniais granatsvaidžiais. Tai yra šių ginklų privalumas – juo gali naudotis bet kuris greitai apmokytas karys. Kai kurie iš šių granatsvaidžių yra lengvi ir jų galima pernešti keletą – visų pirma tas pasakytina apie M72 LAW.

Būtent M72 LAW buvo pirmasis vienkartinis granatsvaidis, kuriuo buvo masiškai apginkluoti ne tik pėstininkai, bet ir visos kitos kariuomenės rūšys. Netrukus kitos šalys ėmėsi kopijuoti amerikiečius, pasinaudodamos galimybe ne tik pakartoti, bet ir pralenkti.

Didžiausiu M72 trūkumas atsirado dėl jo privalumo – nedidelis 66 mm kalibras padėjo išlaikyti nedidelius gabaritus svorį, tačiau tuo pačiu buvo užbrėžta galingumo ir šarvų pramušimo riba. Nes kuo didesnis kalibras – tuo didesnis šarvų pramušimas. Deja, pradėjus didinti kalibrą prieinama kita riba – ginklas jau tampa nebepanešamas vienam kariui.

JAV dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje nuspręsta M72 pakeisti kitu, naujesniu granatsvaidžiu. Tačiau sukurtas 70 mm (t.y. vos 4 mm didesnio kalibro nei M72) granatsvaidis Viper amerikiečių netenkino. Surengus konkursą paaiškėjo, kad geriausiai amerikiečių lūkesčius patenkina šiandien švedų Saab Bofors Dynamics (pavadinimai keitėsi) gaminamas 84 mm vienkartinis granatsvaidis AT4, kuris 1983 m. buvo priimtas ginkluotėn kaip lengvas universalus ginklas (Lightweight Multipurpose Weapon) M136. AT4 tapo efektyviu prieštankiniu ginklu, o platus kovinių užtaisų asortimentas (prieštankinis, skeveldrinis, kovai su įtvirtinimais, dūmų uždangai ir t.t.) leido juos naudoti prieš įvairius taikinius. Švediškas ginklas turėjo dar vieną didelį pliusą – prie jo buvo galima montuoti pačius įvairiausius taikiklius, labai padidinančius efektyvumą, o po šūvio juos nuimti ir uždėti ant kito AT4.

Švediškas 84 mm vienkartinis granatsvaidis AT4 su moderniu taikikliu, gamintojo Saab nuotrauka

Tačiau JAV visiškai neatsisakė ir M72 LAW, kadangi išskirtinai maži gabaritai ir svoris leido jį sėkmingai naudoti ten, kur kiti buvo per dideli, per sunkūs ir per brangūs. Tobulėjančios technologijos leido šiek tiek padidinti jo prieštankines galimybes, o taip pat atsirado variantų su kitų tipų užtaisais, efektyviais prieš specifinius taikinius, taip pat ir variantas, kuriuo galima šaudyti iš uždarų patalpų, nesibaiminant, kad šūvio metu karšta dujų srovė nudegins „uodegą“ pačiam šauliui ar kitam skyriaus kariui. Tačiau tokiu pačiu keliu tobulėjo ir kiti granatsvaidžiai. Visgi jiems didėjant ir sunkėjant, M72 LAW liko toks pat, ir šis ryškus privalumas yra svarbus ir šiandien.

LK šiandien ginkluota ne tik paminėtais granatsvaidžiais Carl Gustaf, bet ir vienkartiniais granatsvaidžiais AT4. Abu šie ginklai yra 84 mm kalibro ir gali pramušti storesnius šarvus, nei M72 LAW. Jau ne vieni metai eina kalbos apie tai, kad LK pirks būtent M72, o ne AT4, gi internetuose netyla kalbos apie tai, kad neverta keisti jau turimą granatsvaidį mažiau efektyviu prieš tankus. Ar taip teigiantys yra teisūs?

Ir taip, ir ne. Laikai keičiasi, tankų apsauga tobulėja, ir AT4 (taip pat ir Carl Gustaf) taip pat jau nebegali taip efektyviai kovoti prieš tankus, kaip kad anksčiau. Net ir su naujausiais ir moderniausiais koviniais užtaisais. Nieko keisto – šiandien jau reikia apie 110 mm granatos tam, kam anksčiau užteko 84-90 mm. 

Vokiškas 110 mm vienkartinis prieštankinis granatsvaidis RGW 110, gamintojo Dynamit Nobel Defence nuotrauka

Būtent dėl šios priežasties granatsvaidžiai vis dažniau iš prieštankinės priemonės tampa universalia paramos ugnimi priemone, skirta kovoti su atvirais ir lengvais šarvuotais taikiniais bei, svarbiausia, taikiniais urbanizuotoje vietovėje, visų pirma pastatuose. Kadangi mūšio lauke skyriui reikia pernešti vis daugiau ginklų, šaudmenų ir amunicijos, akivaizdi tendencija skyrius apginkluoti valdomomis granatomis ir raketomis, taip padidinant taiklumą, leidžiantį sunaudoti mažiau amunicijos ir, tuo pačiu, mažiau jos temptis ant pečių. Taip į naują gyvenimą grįžo Carl Gustaf, kuris prieš keletą metų atsirado amerikiečių pėstininkų būriuose ir skyriuose, o netrukus sulauksime visos eilės lengvų valdomų raketų sistemų, kurios buvo pradėtos kurti kaip prieštankinės, tačiau ateityje bus naudojamos kaip universalios, o į tankus jomis bus šaudoma tik išimtiniais atvejais (nes tam šioms lengvoms raketoms neužteks galios). Prieštankinės gynybos svoris deleguojamas kitoms, galingesnėms prieštankinėms priemonėms: aviacijai, artilerijai, didelio nuotolio valdomoms prieštankinėms raketinėms sistemoms ir, be abejo, dronams.

Tačiau tuo pačiu mūšio lauke, kuris jau nebėra taip aiškiai apibrėžtas fronto linija, o prasitęsė giliai į užnugarį, atsiranda daug lengvai šarvuotų mašinų ir kitų taikinių, prieš kuriuos pakankamai efektyvūs M72 LAW tipo lengvi vienkartiniai granatsvaidžiai. Būtent dėl to Danija perka ne AT4 papildyti jau turimoms atsargoms, o M72A6 LAW. Todėl ir Lietuvai labai svarbu aprūpinti LK vienkartiniais granatsvaidžiais. Ir amerikiečių dovanojami M72 LAW labai padidins KASP savanorių galimybes karo su potencialiu agresoriumi atveju, labai puikiai derės poroje su Carl Gustaf. Apmokyti karį naudotis vienkartiniu granatsvaidžiu labai paprasta, ar tai būtų M72, ar AT4. Jiems nereikia jokios ypatingos logistikos, kadangi iššovus tuščias „vamzdis“ tiesiog išmetamas, todėl  jų atveju standartizacija nėra tokia svarbi. Todėl abu ginklai gali būti naudojami kartu, išnaudojant M72 LAW mažus gabaritus ir svorį, ir didesnį AT4 galingumą bei galimybę naudoti įvairius taikiklius. Svarbiausia yra jų turėti, ir tiek daug, kad būtų visur – pas kiekvieną karį, kiekvienoje mašinoje. Ir kiekvieno šaulio namuose 😊