Vakar buvo ta diena, kada istorija besidominti visuomenė eilinį kartą kėlė sau klausimą – o ar galėjome 1939 m. spalio 10 d. atsisakyti Sovietų sąjungos grąžinamo Vilniaus ir neįsileisti sovietinių įgulų? Ar tai būtų padėję išvengti okupacijos? Į šį klausimą vakar interviu 15min.lt atsakė prof. dr. Zenonas Butkus (nuoroda). Sovietai tokią pačią „savitarpio pagalbos“ sutartį primetė ir Latvijai bei Estijai, nors jos neatgavo jokių teritorijų. Prof. Butkus sako, kad alternatyva buvo priešintis – aš šią alternatyvą šiek tiek panagrinėjau anksčiau (nuoroda) ir sutinku – priešintis galėjo. Lietuvos teritorijoje dar nebuvo sovietinių įgulų, negrėsė ir sovietų ataka iš Latvijos. O kas toliau? Jeigu 1940 m. birželį buvo akivaizdi galimybė vyriausybei ir kariuomenei trauktis su mūšiais ir internuotis Vokietijoje, tai 1939 m. spalį vyriausybė turėjo pagrindą tokia galimybe abejoti. Be to, susiklostė itin nepalanki politinė padėtis:
1. Mažiau nei prieš pusmetį atplėšta Klaipėda ir Klaipėdos
kraštas, visuomenė nusiteikusi prieš Vokietiją.
2. Sovietų Sąjunga Lietuvos politinės valdžios
visuomenei pozicionuojama kaip sąjungininkė, visada paremdavusi prieš Lenkiją.
Dabar tiesia ranką, dovanoja Vilnių. „Neatlygintinai ir draugiškai“. Visuomenė 19
metų gyveno informaciniame fone „mes be Vilniaus nenurimsim“, ir vyriausybės
ryžtas gintis nuo „dovanojamo Vilniaus“ žmonėms būtų visiškai nesuprantamas.
3. Sovietų Sąjunga nereiškė teritorinių
pretenzijų, tik „siūlė“ savo karines bazes. Jeigu manote, kad visa visuomenė
tai laikė okupacija – labai klystate. Dalies visuomenės nuomone šios bazės
visiškai eliminavo „amžino priešo“ Vokietijos grėsmę. Beje, dalies kariuomenės
nuomonė buvo tokia pati – pirmą kartą Lietuva gauna sąjungininką, kuris padės
apsiginti nuo Lenkiją ir Čekoslovakiją prarijusios Vokietijos, leis (pagaliau)
apsirūpinti iš sąjungininko gautais ginklais. Sakysite, naivus ir kvailas požiūris?
Iš vienos pusės taip. Tačiau žiūrint iš tų dienų perspektyvos priešai buvo du –
Lenkija ir Vokietija, draugas – tik SSRS (ir ji realiai ne kartą palaikė ar net
gelbėjo).
4. SSRS nekariavo su didžiosiomis Europos valstybėmis,
todėl būti jos sąjungininke vertėjo. O štai Vokietija buvo karo padėtyje su
Prancūzija ir Didžiąją Britanija. Tiek asmeniškai A. Smetona, tiek didelė dalis
visuomenės neabejojo, kad Vakarų sąjungininkai eilinį kartą sutriuškins
Vokietiją. Lietuva turėjo galimybę prasidėjusį antrą Didįjį karą labai ramiai pralaukti
su sovietų pagalba. Kaina už tai neatrodė labai didelė – tektų šiek tiek
paderinti savo užsienio politiką. Ekonomikai atsidarę durys į sovietų žaliavas
(naftos ir jos produktų nebuvo įmanoma gauti) žadėjo aukso amžių. Tuo labiau,
kad toliau išliko galimybė sėkmingai prekiauti su Vokietija.
Svarbiausia, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija
atrodė pakankamai solidus garantas, pajėgus atgrasyti Staliną nuo Lietuvos okupacijos.
Ir šis garantas puikiai veikė. Tol, kol visiems netikėtai kaip nunokęs obuolys
krito Prancūzija. Sovietinė okupacija prasidėjo tik vokiečių batams sutrepsėjus
Paryžiuje.
O dabar grįžkime prie prof. dr. Z. Butkaus
teiginių. Su vienu iš jų aš visiškai nesutinku. Profesorius teigia, kad po
pirmo pasaulinio karo visoms 16 valstybių su 100 mln. gyventojų, esančių tarp
Vokietijos ir SSRS, sudarius sąjungą agresija nebūtų buvusi įmanoma. Deja, bet
toks variantas iš esmės nebuvo įmanomas net teoriškai – nebuvo jokios, nė
mažiausios galimybės to meto nacionalistines (nacionalizmas tuo metu buvo mažų
valstybių išlikimo sąlyga) valstybes sujungti į vieną kumštį ir sudaryti
valdymo instituciją, galinčią priimti ryžtingus konsoliduotus politinius
sprendimus. Tarptautinė visuomenė iki to paprasčiausiai nebuvo užaugusi.
Taigi, reziumuojant – pasipriešinti 1939 m.
galėjome, tačiau nuo okupacijos tai nebūtų išgelbėję. O mėginimas pasipriešinti
greičiausiai būtų reiškęs greitą A. Smetonos ir valdančio politinio elito galą.
Nes būtent ši politinė valdžia sukūrė visuomenėje SSRS kaip „draugo“ įvaizdį,
ir pati tapo savo žaidimo su sovietais auka. Ir tai buvo esminis skirtumas tarp
Suomijos, kurios politinė valdžia ir visuomenė sovietus visada matė tik kaip
potencialų agresorių. Antras skirtumas – Suomijoje buvo demokratija. Mažoje
valstybėje „stipri ranka“ yra labai silpna, praktiškai bejėgė, susidūrusi su
grėsme iš išorės. Tik demokratija pajėgi sukurti stiprią ir laisvą visuomenę.
Nes priešinasi ne valdžia, o piliečiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą