Žvilgsnis iš po šarvo: Patria AMV XP

 Ilgai nelaukę, iš ką tik apžiūrėtos suomiškos Patria 6x6 šarvuotos mašinos lipam į sekančią, taip pat suomišką - Patria AMV XP. Mums labai pasisekė, kad šį kartą ji yra su norvegų firmos Kongsberg bokšteliu Protector RT20 MCRWS. 

Pradėkime nuo trumpos istorijos. Ne nuo Adomo ir Ievos, o nuo šaltojo karo pabaigos. Būtent jo metu visose pasaulio kariuomenėse užtikrintai įsitvirtino šarvuoti transporteriai - pėstininkams pervežti ir paremti ugnimi skirtos mašinos. Antrojo pasaulinio karo metais itin išpopuliarėjusius pusiau vikšrinius transporterius ėmė keisti vikšriniai. Toks sprendimas pasirodė esąs brangus. Militaristinis sovietinis režimas  negalėjo pasigirti automobilių ir kitų mechaninių transporto priemonių pramone, ženkliai atsiliekančia nuo Vakarų, todėl pasirinko gaminti ratinius transporterius: dviejų ašių BTR-40 ir trijų ašių BTR-152. Tačiau tokių mašinų pravažumas, apsauga ir ginkluotė buvo aiškiai nepakankami. Problema buvo išspręsta pradėjus gaminti keturių ašių transporterį BTR-60 ir tolimesnius jo variantus. Vakaruose ratiniai šarvuoti transporteriai daugiausia buvo naudojami pagalbinėms užduotims,  o koviniuose daliniuose dažniausiai buvo sutinkami vikšriniai transporteriai bei vikšrinės pėstininkų kovos mašinos. Žinoma, buvo ir vakarietiškų keturių ir trijų ašių transporterių, pvz. DAF YP-408, su 8x6 ratų formule (pirmasis skaičius reiškia ratų skaičių, antrasis - kie iš jų yra varomi), tačiau aktyviau juos konstruoti imtasi tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Tada suomių SISU kompanija, vėliau tapusi Patria koncerno dalimi, sukūrė irt pradėjo gaminti mašiną XA-180 Pasi. Šį transporterį mielai pirko skandinavai - Suomija, Švedija ir Norvegija, jis buvo pradėtas plačiai naudoti Jungtinių tautų pajėgose ir neblogai užsirekomendavo taikos palaikymo misijose. Manau čia nemažą vaidmenį suvaidino ir tai, kad Suomija buvo neutrali valstybė. Tuo pačiu buvo išvengta tokių situacijų, kai JT pajėgos su kokiais  nors M113 būtų veikę "karštame taške", kur viena ar abi konflikto pusės irgi naudotų šiuos amerikietiškus transporterius. 

Baigiantis šaltajam karui technologijos jau leido gaminti didesnes, modernesnes ir pravažesnes ratines šarvuotas mašinas. Kadangi išnyko didelio masto konvencinio karo grėsmė, pradėta karpyti gynybos biudžetus, taip sukuriant naujų ratinių transporterių paklausą - mat jų įsigijimo ir eksploatacijos kaštai buvo gerokai mažesni, nei vikšrinių mašinų. Tiesa, po daugybės studijų ir testų paaiškėjo, kad tam geriausiai tinkamos naujos kartos keturių ašių 8x8 mašinos. Netrukus Europos gamintojai pasiūlė visą gamą tokių šarvuotų transporterių, dažnai vizualiai itin panašių. Ir čia suomiai pasirodė esą įžvalgūs - pirmieji sugebėjo sukonstruoti, pradėti gaminti ir parduoti 8x8 mašinas Patria AMV. 

Daug kam netikėtai transporteriu susidomėjo Lenkija. Mūsų kaimynai anksčiau naudojo čekoslovakiškus transporterius OT-64, buvo įvertinę jų privalumus ir ieškojo tokios mašinos, kurią galėtų gaminti vietinė pramonė. Suomiai visada buvo linkę mielai dalintis technologijomis, sudarydami galimybę jų ginkluotę gaminti pagal licenciją. Tai labai palengvino eksportą ir leido išvengti tokių sudėtingų  ir kainuojančių mechanizmų, kaip, pvz., kredito suteikimas pirkėjui. Maža, neutrali Suomija negalėjo tikėtis eksporto užsakymų ir dėl politinės įtakos, kaip kitos didžiosios Europos valstybės ir JAV.

Sandoris su Lenkija buvo labai naudingas abiems šalims ir padėjo pagrindus sėkmingam bendradarbiavimui ateityje. Lenkai polonizavo mašiną, pavadintą Rosomak, taip dar sumažindami jos kainą ir pritaikydami prie vietinės pramonės technologinių galimybių. pagaminę daugiau nei 1000 šių transporterių, sėkmingai juos naudojo Afganistane, o ant dalies mašinų sumontavo itališką bokštelį Hitfist-30P. Toks mėginimas sutaupyti lenkams sukėlė kai kurių problemų. Apie jas detaliau galite paskaityti čia: "Žvilgsnis iš po šarvo: lenkiškas šarvuotas transporteris Rosomak".

Viena iš problemų pasirodė esanti per maža vidaus erdvė pėstininkams pervežti - Rosomakams pasiekus kariuomenę paaiškėjo, kad vietoje 8 karių desanto skyriuje telpa vos 6 (dėl ginklų, kuprinių ir kito reikalingo pervežti turto), todėl išlaipintas pėstininkų būrys "susitraukė" iki 18 "durtuvų". Mėgindami išspręsti šią problemą ir ištaisyti keletą kitų eksploatacijos metu paaiškėjusių konstrukcinių trūkumų, Lenkijos gamintojai paruošė mašinos modernizacijos paketą - kiek prailgino korpusą ir padarė keletą kitų konstrukcinių pakeitimų. Projektas sudomino suomius, ir po derybų abi pusės patenkintos sukirto rankomis - suomiai šiuos pakeitimus panaudojo naujame mašinos variante AMV XP, o visi naujų eksportui skirtų Patria AMV korpusai pradėti gaminti Lenkijoje (lenkai korpusus sugebėjo pradėti gaminti ir gerokai pigiau, nei Suomijoje). 

Štai toks naujas Patria AMV XP ir atkeliavo į Lietuvą, į parodą Live Firing Show 2021, spalio 6-7 dienomis vykusią pabradės poligone: https://livefiringshow.com/. Kadangi suomiai labai lankstūs ir gali montuoti bet kokius pirkėjo pageidaujamus bokštelius, šį kartą mašiną išvydome su norvegų firmos Kongsberg bokšteliu. Ši firma itin išgarsėjusi įvairios paskirties patikimų nuotoliniu būdu valdomų bokštelių gamyba, o panašų bokštelį amerikiečiai nupirko perginkluoti savo šarvuotiems transporteriams Stryker. 

Stryker su šiuo bokšteliu, tada dar egzistuojančiu tik "popieriuje", buvo siūlomas ir Lietuvai, tačiau buvo pasirinktas vokiškas Boxer, tapęs pėstininkų kovos mašina Vilkas. Savo mašiną tada Lietuvai pasiūlė ir Patria, už 110 mašinų prašydama mažiau, nei kainavo 88 Boxeriai. Tokiu atveju jomis buvo galima pilnai apginkluoti du batalionus, visus jų padalinius (vadovybę, ryšius, medikus ir minosvaidininkus) aprūpinus vienodomis standartinėmis mašinomis. Reikia pažymėti, kad tokiu atveju LK būtų gavusi paprastesnę ir mažiau šarvuotą mašiną, nei Boxer, o pasirinktas bokštelis Patria pasiūlymą būtų pabranginęs.

Patria AMV XP labai plačiai aprašyta, todėl nesigilinsiu į visus niuansus ir variantus, o susikoncentruosiu į mašiną, su kuria turėjau galimybę artimiau susipažinti Live Firing Show. Neslėpsiu, gyva ji man patiko dar labiau, nei video ir paveikslėliuose. 

Vos nuriedėjusi nuo puspriekabės pademonstravo puikias dinamines savybes ir - ypatingai tylų variklio ir visos mašinos garsą. Mašina praktiškai negirdima. Net keista, kodėl gamintojas neakcentuoja šios mūšio lauke itin vertingos savybės. 

Susipažinimą pradedame nuo galinių durų. Mėginant įžiūrėti, ar čia yra ir nusileidžianti aparelė (iš toliau atrodo, kad yra tik galinės durys) - ją iš karto ima ir nuleidžia. Labai patogu - nori, atsidarai duris, nori, nuleidi aparelę. Taigi, mums atsiveria štai toks vaizdas į desanto/kovinį skyrių:

Matome 8 pakankamai patogias sėdynes pėstininkams, priekyje, kur matosi šviečiantys ekranai, dvi vietos ekipažui: mašinos vadui ir taikytojui. Vairuotojas savo vietą užima per liuką mašinos priekyje. Aštuoni pervežami pėstininkai yra privalumas, kitose panašiose mašinose jų telpa vos šeši-septyni. Net ir vienas ar du papildomi kariai pėstininkų skyrių sustiprina, jis turi ne tik daugiau "durtuvų" ir ugnies galios, bet taip pat yra atsparesnis nuostoliams ir lankstesnis mūšyje. Tarp šalia sėdinčių karių pečių yra pakankamas intervalas sėdėti patogiai, tačiau vietos jau mažiau, nei didesnėje, bet prasčiau apsaugotoje Patria 6x6 (apie ją - čia). mažiau vietos ir kojoms, nors taip pat patogu ir pakanka. O štai vietos kuprinėms, ginklams, šaudmenims, ekipuotei, kurios Patria 6x6 apstu, čia nėra visiškai. Nuotraukoje žemiau matyti, kad vos kelios mūsų atsineštos dėžės su vienkartiniais granatsvaidžiais ir šoviniais vidinę erdvę sumažina ženkliai:

Mašina aprūpinta geromis stebėjimo kameromis, kurios leidžia stebėti aplinką tiek ekipažui, tiek pėstininkams. Nuotraukoje matome galinę kamerą, kuri šiek tiek pridengtanuo kulkų ir skeveldrų, taip pat ir nuo nepalankių atmosferos veiksnių.

Kairės pusės stebėjimo kamera (dešinėje - analogiška)

Pėstininkai gali apšaudyti prirartėjusį priešą, išlindę per du liukus desanto skyriaus stoge. Ambrazūrų tokio tipo mašinose jau senokai nėra, kadangi jos labai susilpnina šarvus ir bendrą mašinos apsaugą, o efektyvumas pro jas šaudant yra minimalus.

Mašinos gale yra dvi išsikišę "spintos". Jos pridengia įlipančius ir išsilaipinančius pėstininkus tuo metu, kada jie būna labiausiai pažeidžiami. Nuotrauka ne iš parodos, bet pridengiantys korpuso išsikišimai abipus aparelės matosi gerai.

Nuotrauka iš gamintojo puslapio

Bendrai mašinos apsauga yra labai nebloga, ypač - nuo minų ir savadarbių užtaisų (IEAD). Mašina kompaktiška, sustiprinta važiuokle ir galingesniu varikliu, nei ankstesni variantai. Pasak koncerno patria sausumos ginkluotės produktų vadovo Toni Toyryla, ji sveria 32 t,  šarvai - STANAG 5 lygio, garantuotai apsaugantys nuo 25 mm sviedinių. Iš esmės tai reiškia, kad ji gali atlaikyti ir rusiškus 30 mm sviedinius, bet ne kiekvienu atveju, priklausomai nuo sviedinio tipo ir pataikymo kampo. Su tokiais šarvais mašina yra pakankamai dinamiška ir pravaži. 

Tiek apie pačią mašiną. O dabar pereikime prie ant mašinos sumontuoto Kongsberg bokštelio PROTECTOR RT20 MCRWS. Jame - 30 mm pabūklas Mk 44 Bushmaster, šaudantis tiesiogiai, be juostų paduodamais 30x173 mm sviediniais (vietoje jo gali būti montuojamas 40 mm Bushmaster, šaudančią 40x180 mm sviediniais) ir 7,62 mm kulkosvaidis FN MAG, t.y. tokie pat, kaip ir Lietuvos kariuomenės įsigytose pėstininkų kovos mašinose "Vilkas". Bokštelis yra be valdomų prieštankinių raketų sistemos. Tokia praktika yra įprasta kai kuriose Vakarų šalyse, kovą su tankais paliekant kitoms specializuotoms prieštankinėms priemonėms. Žinau, žinau, Lietuvoje tokios mintys laikomos erezija 😀 Tačiau tokia realybė. Žinoma, Kongsberg siūlo galimybę valdomas prieštankines raketas sumontuoti klientui pageidaujant, ant bokštelio stogo gali būti montuojami papildomai 12,7 mm kulkosvaidis arba 40 mm automatinis granatsvaidis.

Pirma, kas krito į akis atsisėdus į mašinos vado vietą, tai stebėjimo periskopų pašildymo ir nuplovimo jungikliai. Tiek vadas, tiek taikytojas turi po 4 tokius persikopus, ir kiekvienas iš jų yra atskirai pašildomas ir nuplaunamas!

Nuotraukoje - visa mašinos ugnies valdymo sistemos įranga kaip ant delno. Vadas ir taikytojas naudojasi abiem tarp jų esančiais monitoriais, ir kiekvienas turi savo atskirą stebėjimui ir taikymuisi. Labai patogus valdymas, užteko poros minučių susipažinti. Komandų mažai, ir jos labai aiškios. Bokštelis ir pabūklas valdomi pulteliu, esančiu po monitoriumi. Jį galima vienu judesiu nusiimti, ir naudotis atsilošus, kaip namuose. Tiesiog kompiuterinis žaidimas. Įgudimo reikia preciziškam pabūklo nutaikymui, nes pultellis gana "jautrus", bet tai - irgi trumpo praktikavimosi reikalas. 

Į ekranus perduodamas tikrai kokybiškas vaizdas. Persijungiu į termovizorių - jo pagalba taikinius galima aptikti ir naktį, ir blogomis atmosferos sąlygomis.

Ugnies valdymo sistema užtikrina "hunter-killer" funkciją. Tai reiškia, kad mašinos vadas visą laiką stebi aplinką, aptiktus prioritetinius taikinius perduoda naikinti taikytojui. Tai vyksta labai paprastai - aptikęs taikinį spusteliu mygtuką, bokštelis pasisuka ir pabūklas žiūri tiesiai į taikinį. Taikytojui, šiandien jo vietoje Kongsberg kompanijos atstovas, belieka greitai šiek tiek taikliau nusitaikyti ir jį sunaikinti. Tuo metu mašinos vadas, t.y. aš, toliau dairausi po mūsų "mūšio lauką" ir ieškau kitų taikinių. 

Tokia sistema leidžia greitai identifikuoti pavojingiausius ir prioritetinius taikinius ir juos eliminuoti pirmiausia. Ne taip seniai išbandyta lenkiško Rosomako ugnies valdymo sistema atrodo, švelniai tariant, senstelėjusi. Patys lenkai tą supranta, ir naujas jų bokštelis ZSSW-30 jau bus nuotolinis su nauja ugnies valdymo sistema ir valdomomis prieštankinėmis raketomis "Spike" (nors jis bus montuojamas tik ant mašinų, kurios yra be Hitfist bokštelio).

Kongsberg bokštelis ant Patria AMV XP juda tiesiog dieviškai tyliai, švelniai ir stabiliai. 

Paklausykite patys:

Stabilumu pasižymi ir šaudymo metu, netgi važiuojant.

 Geras, puikus bokštelis, ne veltui jo kaina viršija pačios mašinos kainą.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti mašiną, tai pasakyčiau jog Patria AMV XP su Kongsberg RT20 bokšteliu yra tikras saldainis - tyli, patikima, gerai apsaugota, taikli. Tikra šiuolaikinė vakarietiška mašina, pažintis su kuria buvo maloni ir įsimintina.

Tiesa, įsigijus pėstininkų kovos mašinų "Vilkas", Patria AMV XP jokių šansų atsirasti Lietuvos kariuomenėje neturi. 

Nuotraukos ir video iš asmeninės kolekcijos, fotografuota mano ir Ryčio Misiūno, filmuota Ryčio Misiūno, jeigu prie nuotraukos nenurodyta kitaip

Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:

Support Egidijus Papečkys at Contribee!

EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon

  

Žvilgsnis iš po šarvo: naujoji suomių Patria 6x6

 

Visada labai įdomu pasidairyti į šarvuotas mašinas, ypač smagu pasižiūrėti, kas slepiasi po kiekvienos iš jų šarvais. Tokia proga visada atsiranda Live Firing Show, karinės technikos ir ginkluotės parodoje Pabradėje. Parodos atidarymas vyks tik rytoj, šiandien čia pluša tik parodai besiruošiantys kompanijų atstovai ir keletas parodos organizatorių. Tarp jų ir Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas ats. mjr. Židrūnas Šadauskis bei aš. Jau ne pirmą kartą esame atsakingi už demonstruojamų pavyzdžių įvežimą ir jų saugumą Lietuvoje, todėl gamintojai nuo mūsų paslapčių neturi. Bičiulis Jarmo atitempia visus vairuotojus ir ugnies sistemų operatorius – abi mašinos trumpam mūsų žinioje. Pradėjome nuo šarvuoto transporterio Patria AMV su norvegų Kongsberg kompanijos bokšteliu, tačiau šiai mašinai bus skirtas sekantis įrašas tinklaraštyje. Šį kartą pakalbėsime apie suomių pademonstruotą naujieną – šarvuotą transporterį Patria 6x6. Tokį patį, kokius ką tik užsakė Latvija. Jeigu žiūrite laidą „Mūšio laukas“, tai Aleksandras Matonis šią mašiną jums jau pristatė. Na, ne visai tokią, nes ant „mūsiškės“, demonstruojamos parodoje, sumontuota 120 mm minosvaidžio sistema NEMO, tuo tarpu DSEI parodoje Londone, kurioje reportažą darė „Mūšio laukas“, ant Patria 6x6 buvo sumontuotas belgiškas  nuotolinio valdymo bokštelis Cockerill CLWS su 30 mm pabūklu. Bet pradėkime nuo pačio bazinio transporterio.

Šarvuotos mašinos taip pabrango, kad tapo nebeįperkamos daugeliui pirkėjų. Dauguma didžiųjų Vakarų valstybių neketina investuoti į pigesnių mašinų kūrimą, tačiau į šią galimybę greitai ir lanksčiai sureagavo Suomijos gamintojas, Patria koncernas, pasiūlęs naują galimybę – 6x6 šarvuotą transporterį, kol kas dar negavusį jokio aiškaus pavadinimo, ir reklamuojamą kaip „Patria 6x6“. Buvo atsigręžta į 8-to dešimtmečio sėkmingą produktą – SISU XA-180 PASI šarvuotą transporterį. Patria atstovai sako, kad naujasis Patria 6x6 yra visai nauja mašina, ir čia jie yra dalinai teisūs. Kaip pagaminti pigesnį šarvuotą transporterį? Vienas iš racionaliausių būdų – panaudoti dalį standartinio, karinio ar komercinio sunkvežimio dalių. Tai apribos galimybes transporterį stipriau apšarvuoti, tačiau leis ant jo patogiai montuoti įvairias ginkluotės ar kitas specialios technikos sistemas. Kaip laidoje „Mūšio laukas“ (S3E5) sakė Patria tarptautinės partnerystės prezidentas Jukka Holkeri – „manau radome tinkamą rinkos vietą, mums pavyko identifikuoti poreikį. Kad ginti savo šalį, reikia įperkamos mašinos, kuri būtų įvairių konfigūracijų, naudojama įvairiems tikslams, ir kad pajėgtumėte jų įsigyti daug“. Kaip jau minėta, šia galimybe pasinaudojo Latvija – už 200 mln. Eur įsigis 200 šešiaračių transporterių, pirmus planuoja gauti 2022, o paskutinių sulauks 2029. Mašinos bus gaminamos Latvijoje, kurios pramonė 7 metus turės darbo vietų jų gamybai, o vėliau – priežiūrai ir remontui. Kas žino, galbūt Latvijos įmonės įsijungs ir į bendrą Patria gamybos grandinę, kaip tai padarė Lenkijoje – šiandien Lenkijos pramonė gamina Patria AMV korpusus, kurie buvo patobulinti atsižvelgus į pagal licenciją gamintų lenkiškų Rosomak (polonizuota Patria) eksploatacijos patirtį.  Kaip visada, vietinio gamintojo šarvuočius perka ir Suomija – pasirašytas kontraktas per kelis artimuosius metus įsigyti 160 vnt. Patria 6x6 savo kariuomenei. 

Ką gi, pats laikas pereiti prie pačios mašinos. Jas abi pasitikome smagiai išsišiepę. Gražuolė Patria AMV (8x8) ir bjaurusis ančiukas Patria 6x6. Oras puikus, nuotaika šventinė, kažkaip pasimiršo vakarykštis nuovargis, juokingi (pro ašaras) nuotykiai muitinėje. Patapšnojome Patrias (o ką, gal pakeliui pakeitė į kartonines), apžiūrėjome, pasifotografavome ir leidomės pirmyn. 

LŠS vado pavaduotojas ats. mjr. Židrūnas Šadauskis (kairėje) ir aš

Va taip smagiai pradedame dieną. Mašinas pristatome saugiai ir greitai. Priparkuojame ir einame ilsėtis. Į parodos vietą abi Patrios atrieda savo ratais, smagiai keldamos poligono keliukų smėliuką. Keturių ašių (8x8) Patria AMV yra gerokai mažesnė nei jaunėlė Patria 6x6.

Patria 6x6 su NEMO sistema kairėje, Patria AMV - dešinėje

Patria AMV tiesiog pritrenkia savo variklio garsu, tiksliau pasakius - jo nebuvimu. Išgirsti ją atvažiuojant praktiškai neįmanoma net stovint šalia. Bet apie šią įdomią mašiną su dar įdomesniu bokšteliu pakalbėsime kitame įraše. O mūsų šiandienio herojaus - Patria 6x6 - variklis atrodo dirba net per garsiai. Iš tiesų ne taip ir garsiai, bet po AMV  keliamos tylos net lengvosios mašinos girdisi kaip traktoriai. Kol AMV "sulaksto" ištraukti užstrigusius Patrios ir Kongsberg firmų mikroautobusus, apžiūrime Patria 6x6 atidžiau. Panašu, kad dizainerio iš Italijos šiai mašinai nesamdė 😀.

Patria 6x6

Pažiūrėjęs į mašiną iš galinės pusės kai kas gali patirti šoką. Estetika - žemiau nulio. Neabejoju, kad jūsų sandėliuko durys atrodo gražiau. O štai mane toks vaizdas netgi džiugina - platus korpusas reiškia, kad jame yra daug vietos. Bus kur susidėti kuprines, ginklus, šaudmenis, įvairią kitą ekipuotę, ir dar liks vietos patogiai atsisėsti. Tai yra didelis privalumas. Nuleidžiamos rampos nėra, ir tai - minusas. Tačiau tai reiškia mažesnę kainą (nors ir nedaug). Durys didelės, plačios ir, svarbiausia, yra iki pat korpuso apačios. Žemiau jų kabanti kilpa padėti kojai įlipant man visai ne prie širdies. Tokios kilpos turėtų būti laivuose - jie ten įpratę stiebais karstytis. Jeigu pirkčiau tokią mašiną, užsisakyčiau patogesnę atramą kojai. 

Patria 6x6

Visgi pasilipti reikia aukštokai, Židrūnas vidutinio ūgio, o korpuso grindys aukščiau jo juosmens.

Neapsigaukite - erdvės viduje daug daugiau, nei atrodo. Už sėdynių lieka įspūdingas tarps viskam susikrauti, nėra jokių kyšančių ir vietą užimančių konstrukcijos detalių, jokių laidų, jokių "spintelių" - nieko nėra. Meti kuprines, dėžes su šoviniais, granatsvaidžius, vandens ir maisto pakuotes. Galima ir akordeoną. Nuotraukoje matome dvi patogias kėdes, įtaisytas taip, kad sprogus minai geriau apsaugotų karį. Šiandien apžiūrėtoje Patria 6x6 ant jų sėdi du minosvaidžio sistemos NEMO užtaisytojai. Šarvuotame transporteryje, skirtame pervežti pėstininkų skyrių, yra 10 tokių kėdžių, dar 3 vietos skirtos mašinos ekipažui. Sėdėti yra labai patogu, neįpratai daug vietos kojoms ir nereikia brūžintis pečiais su kaimynais - dar vienas erdvaus kėbulo privalumas.

Patria 6x6 vidus. Matosi NEMO užtaisytojų kėdės

Viduje dar pasidairysime vėliau, kai kalbėsime apie minosvaidžio sistemą, o  dabar sėskimės į vairuotojo kabiną. Joje viskas paprasta, akys neraibsta nuo mygtukų ir jungiklių gausos, viskas patogiai po ranka, viskas aišku. 

Patria 6x6 vairuotojo vieta

O štai vaizdas pro langą - kaip kine. Trys patogūs valytuvai (valytuvai, stiklų ir veidrodžių pašildymas - geroji ir rūsčių suomių pusė). 

Vairuotojo kabinoje nepadoriai daug vietos. Daugiau, negu komerciniame sunkvežimyje. Man čia labai patiko, pritrūko tik kavos ir šiltų bandelių.

Iš priekio žiūrėti į mašiną visiškai neįdomu. Netgi nyku. Nė vienos detalės pagražinimui 

Įlipimas į vairuotojo kabiną irgi ne pats patogiausias, nors ir skųstis labai nėra kuo, ir nieko geriau čia nelabai sugalvosi. Privalumas yra plačios durys ir milžiniškas ranktūris pasilaikyti įlipant. Vėl paminėsiu tą nelabai patogią kilpą kojai padėti. Visgi analogiško vokiško transporterio TPz Fuchs durys man šiek tiek patogesnės.

 

Iš vairuotojo skyriaus į gale esantį minosvaidžio įgulos ir amunicijos skyrių galima nesunkiai prasisprausti pro va tokį koridorių. Galima šioje erdvėje ką nor padėti. Tai įmanoma tik dėl suomiškai erdvaus ir racionalaus korpuso. Nelabai gražus, bet patogus eksploatacijoje.

Užmeskime akį į važiuoklę. Viskas labai paprasta. Vieni sakys, kad pernelyg paprasta mūšio laukui, kiti - kad paprasta prižiūrėti ir remontuoti. bet kokiu atveju pigesnė važiuoklė, kurioje panaudota ir sunkvežimio elementų, labai sumažina šarvuotos mašinos kainą, supaprastina ir atpigina jos eksploataciją. mano nuomone, jeigu jau pirkdamas renkiesi ekonominį variantą, tai važiuoklė yra tai, ko tau reikia. Lenkiškų Rosomakų (polonizuota Patria) patirtis Afganistane leidžia tokios važiuoklės labai nebrokyti. Pats jomis ten nevažinėjau, girdėjau iš lenkų. neturiu pagrindo netikėti Rosomakus Afganistane prižiūrėjusiu ginkluotės karininku, kažkada man detaliai aprodžiusiu visą mašiną. Tada negalėjau fotografuoti, o šiandien - prašom, kiek širdis geidžia, Patria atstovai leido paveiksluoti viską.

Suprantu, kad daugeliui skaitytojų labai rūpi, kokie yra šios mašinos šarvai. Žinau, kad žemesnis nei STANAG 6 jūsų nepatenkins. Priminsiu, kad mašina skirta demonstracijai parodose, todėl jos šarvavimas skyrėsi priklausomai nuo vietos, ir aš jį įvertinčiau kaip STANAG 1 ir 2. Sustiprinti šarvus galima, tačiau nemanau, kad Patria 6x6 apsaugą galima sustiprinti daugiau nei iki 3 lygio. Tačiau šarvuotam transporteriui, kuris neturėtų jaustis tanku ir neturėtų lįsti į mūšio lauką po priešo ugnimi, to visiškai pakanka. Matote, mūšio lauke yra ne tik lengvų ginklų. Mūsų regione eventualaus karo metu tektų susidurti su tikimybe "pasigauti" ir 125 mm tanko sviedinį, ir prieštankinę raketą "Kornet", ir daug kitų senesnių, bet galingų sviedinių ir raketų, kuriems visiškai tas pats - STANAG 6 + ar STANAG 2 pagal "popierius". Nes raketos muša per šarvą, ne per techninį pasą.
Priminsiu - Patria 6x6 yra taksi iki mūšio lauko ir platforma montuoti paramos priemonėms ir specialiai technikai. Būtent tai, ko savo pasirinktai gynybos koncepcijai norėjo latviai. Na, norėtų daugiau, bet kaina yra labai svarbus ir dažnai lemiamas faktorius. Norite pasiginčyti - pasiimkite kišenpinigius ir nusipirkite iš salono Mersedesą".
Apie pačią mašiną šiandien tiek, o dabar keliaukime prie 120 mm minosvaidžio sistemos NEMO. Gamintojai sako, kad gali sumontuoti bet kokį bokštelį su bet kokia ginkluote. Ir jie teisūs - gali. Bet ar to reikia? 120 mm minosvaidis - būtent tai, ko reikia. Ir ko šiandien ieško Lietuvos kariuomenė. 
Taigi - vėl truputėlis istorijos. Suomių Patria su britų BAE sukūrė tiesiog puikią sudvigubinto 120 mm automatinio minosvaidžio sistemą AMOS, sumontuotą visiškai autonominiame bokštelyje. 

Patria AMOS, gamintojo nuotrauka

AMOS taip visiems patiko dėl savo ugnies galios, kad net atsirado siūlančių brigados lygmenyje visai atsisakyti artilerijos ir turėti vien minosvaidžius. Švelniai tariant, pasiūlymas netinkamas, todėl jo niekas ir neįgyvendino. Tačiau nutiko taip, kad puikus revoliucinis minosvaidis, kuris patiko absoliučiai visiems, nesulaukė nė vieno pirkėjo. Neskaitant pačių suomių, kurie nepirkti AMOS negalėjo jau vien iš nacionalinio pasididžiavimo. Nes kainos ir efektyvumo santykis nepasirodė tinkamas net Amerikai.

Antra vertus, ieškoti eksportinių variantų ir toliau tobulinti AMOS suomiams šiek tiek trukdė sistemos "bendrasavininkiai" britai. Problemą išsprendė sukurdami sistemą NEMO, kurią ir Live Firing Show 2021 ir pamatėme sumontuotą ant Patria 6x6. 

Taigi, gale sėdi 2 užtaisytojai, kurie iš amunicijos skyriaus

ima štai tokias minas

ir deda jas štai čia, kur pažymėta raudonai

Mina saugiai pakeliama aukštyn, minosvaidis užtaisomas ir po šūvio keliolika kilogramų dovanų sėkmingai "pristatoma" jų visai nenorinčiam sulaukti priešui, esančiam už 6,5-7 km. Du tvirti suomių vaikinai galėtų užtaisinėti ir greičiau, tačiau dar reikia nusitaikyti, todėl greitošauda siekia 6-10 šūvių per minutę. 

Naudojamos standartinės NATO minos, tinka ir šiandien naudojamos Lietuvos kariuomenėje. Tereikia tokio nedidelio metalinio "gaubtuvėlio", uždedamo ant minos "uodegos". 

Mina su ant "uodegos" uždėtu "gaubtuvėliu"

Minosvaidis valdomas nuotoliniu būdu, iš jo šaudyti lengva ir paprasta, tereikia šiek tiek žinių ir įgudimo. Operatorius sėdi šalia vairuotojo. Įdomu, kiek žodžių pasako vienas kitam santūrūs suomiai per tą laiką, kol iššauna keletą minų, ir keičia poziciją?

Lietuvos kariuomenei reikia savaeigių minosvaidžių, skirtų pėstininkų kovos mašinomis "Vilkas" apginkluotiems batalionams. Neabejoju, kad jus kankina klausimas - o ar galima NEMO sistemą sumontuoti ant "Vilko" bazės. Be abejo, galima. Neabejoju, kad toks variantas Lietuvos kariuomenėje rimtai svarstomas. Tačiau tai ne vienintelė opcija, ką tik parodoje vokiečių Rheinmetall pademonstravo savo konstrukcijos minosvaidį, sumontuotą ne bokštelyje, o šarvuoto transporterio "Boxer" (lietuviško :"Vilko" bazė) korpuso viduje - taip pat galite pamatyti laidoje "Mūšio laukas".
Apibendrinant: Suomijos Patria koncernui pavyko sukurti sąlyginai pigią ir labai racionaliai sukomponuotą mašiną. Tačiau jeigu ieškote pėstininkų kovos mašinos arba geriau šarvuoto transporterio - Patria 6x6 tikrai skirta ne jums. Viena iš alternatyvų Patria 6x6 būtų vokiškas šarvuotas transporteris TPz Fuchs. Pastarasis lenkia "suomį" pagal daugelį parametrų, tačiau Patria 6x6 yra pigesnis ir erdvesnis pasirinkimas. Abi mašinos turi bendrą potencialių pirkėjų ratą, tačiau tuo pačiu taikosi ir į kiek skirtingus pirkėjus.
 Kurią iš jų norėtumėte matyti Lietuvoje jūs?

Nuotraukos iš mano asmeninio albumo,  jeigu neparašyta kitaip, fotografuota mano ir Ryčio Misiūno.

Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:

Support Egidijus Papečkys at Contribee!

EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon

In memoriam: brig. gen. Antanas Gustaitis

 

Prieš 80 metų, 1941 metų spalio 16 d. Sovietų Sąjungos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas legendinis aviacijos konstruktorius, Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas Antanas Gustaitis.

Žmogus, kurio sukurti lėktuvai ANBO 1940 metais sudarė PUSĘ viso Lietuvos karo aviacijos parko! Jo dėka Lietuvos aviacija tapo žinoma pasaulyje, o kariuomenė gavo kokybiškus, labai patikimus ir specialiai jos poreikiams ir užduotims sukonstruotus lėktuvus.

Kuklus ūkininkų vaikas iš netoli Marijampolės esančio Obelinės kaimo, baigė garsiąją Marijampolės gimnaziją, tuo metu nuo vokiečių besitraukiančių rusų išvežtą į Jaroslavlį, ir 1916 m. įstojo į Kelių inžinerijos institutą Sankt Peterburge (tuo metu vadinosi Petrogradu). Jau 1917 m. buvo mobilizuotas, tačiau fronto nepasiekė – tapo Konstantino artilerijos mokyklos kursantu. Kurios irgi nebaigė. Karininko laipsnį gavo 1920 m., jau Lietuvoje, pabaigęs Karo aviacijos mokyklos I laidą. Dalyvavo kovose už Lietuvos Nepriklausomybę, o joms pasibaigus tęsė karjerą Karo aviacijoje.

Jau 1925 m. liepos 14 d. pakėlė į dangų savo pirmą sukonstruotą ir Aviacijos parko dirbtuvėse pagamintą vienvietį ANBO-I. O už 2 mėnesių iškeliavo studijuoti į Aukštąją aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokyklą Prancūzijoje. Ją baigė 1928 m., grįžo su aviacijos ir mechanikos konstrukcijų inžinieriaus diplomu. Ir paraleliai su sėkminga karininko karjera konstravo lėktuvus:

1927 m. lapkričio 10 d. – lengvasis lėktuvas ANBO-II

1929 m. spalio 5 d. pakėlė trečiąjį savos konstrukcijos lėktuvą, mokomąjį ANBO-III

1931 m. gegužės 19 d.  – mokomasis ANBO-V

1932 m. liepos 14 d. – lengvąjį žvalgybai ir bombardavimui skirtą ANBO-IV

1933 metų liepos 6 d. – mokomasis ANBO-VI

1936 m. rugpjūčio 11 d. – mokomasis ANBO-51 (modernizuota ANBO-V versija)

1937 m. sausio 21 d. – lengvasis žvalgybos lėktuvas - bombonešis ANBO-41 (modernizuota ANBO-IV versija)

1938 m. rugsėjo 5 d. – į dangų šovė ANBO-VIII. Ko gero tautiečių mylimiausias, o tuo pačiu ir labiausiai mitologizuotas A. Gustaičio sukonstruotas lėktuvas.

Peržiūrėję sukonstruotų lėktuvų sąrašą matome, kad jame yra tik mokomieji ir žvalgybiniai lėktuvai. Tiesa, dar vadinami ir lengvaisiais bombonešiais, tačiau galimybė atakuoti žemės taikinius buvo tik „fakultatyvinė“. Realiai lengvuoju bombonešiu galima pavadinti tik ANBO-VIII, kuris buvo universalus, vienodai tinkamas tiek žvalgybai, tiek atakoms iš oro. Ir čia yra tas esminis skirtumas tarp Antano Gustaičio ir kito talentingo konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus, panašiai tuo pačiu metu pradėjusio kurti lėktuvus DOBI. Jurgis Dobkevičius siekė rekordų – mėgino išspausti iš konstrukcijos kiek įmanoma daugiau greičio, tobulindamas ir rinkdamasis originalias aerodinamines formas. Todėl visi jo lėktuvai nebuvo nei patogūs, nei saugūs skraidyti. J. Dobkevičius paliko karinę tarnybą ir planavo gyventi iš lėktuvų kūrimo, juos reklamavo užsienio spaudoje. Buvo ką reklamuoti – 1923 m. DOBI-II buvo greičiausias dvivietis lėktuvas pasaulyje. Tačiau konstruktoriaus rizika nepasiteisino – DOBI lėktuvai nuolat patirdavo avarijas, o galiausiai, ir labai greitai, pasiglemžė ir pačio J. Dobkevičiaus gyvybę. 1926 m. birželio 8 d. Jurgi Dobkevičius žuvo aviakatastrofoje, leisdamasis su savo trečiu lėktuvu DOBI-III.

Karo aviacijos vadovybė rėmė J. Dobkevičiaus darbą ir planavo iš karto gaminti 10 lėktuvų DOBI-II seriją. Keistokas sprendimas, nes, mano nuomone, jau tuo metu matėsi konstrukciniai šio lėktuvo trūkumai, ir jo nepritaikymas oro žvalgybai vykdyti. Tačiau po serijos avarijų DOBI lėktuvų gamybos Karo aviacijai atsisakyta.

Tuo tarpu A. Gustaitis iš karto kūrė lėktuvus, kurių labiausiai reikėjo Lietuvos karo aviacijai. Paprastus, gaminamus iš turimų medžiagų, labai kruopščiai parenkant variklius. Rezultatas buvo tikrai įspūdingas – lėktuvai gavosi nebrangūs, labai patikimi, lengvai pilotuojami, atleidžiantys lakūnui pilotavimo klaidas, pigūs eksploatacijoje. Visi jo lėktuvai galėjo tūpti praktiškai bet kurioje lauko aikštelėje, o prireikus – tiesiog pievoje, ir iš jos pakilti. Oro žvalgui taip pat buvo labai patogios sąlygos stebėjimui ir fotografavimui. Nedidelis pernešamų bombų kiekis ir kulkosvaidžiai svoris leido atakuoti žemės taikinius. Lėktuvai buvo pakankamai greiti savo klasei.

Man labiausiai imponuoja A. Gustaičio sugebėjimas atsisakyti asmeninių konstruktoriaus ambicijų, jeigu jos susikirsdavo su Karo aviacijos interesais. Gytis Ramoška (detaliausiai ANBO lėktuvus tyrinėjęs istorikas) pamini tokį atvejį - konstruodamas ANBO-IV, A. Gustaitis jis suprojektavo uodegos plokštumą tokią pačią, kaip tuo metu naudojamo Lietuvos Karo aviacijoje itališko lengvojo bombonešio Ansaldo A-120. Ne todėl, kaip kad šaipėsi kai kurie kritikai, kad nemokėjo, o todėl, kad karo atveju šios plokštumos galėtų būti naudojamos remontuojant abiejų tipų lėktuvus, palengvindamos jų grąžinimą į rikiuotę. Kiekvienam kuriančiam žmogui pajėgti save taip apriboti – didelis iššūkis. Be to, A. Gustaitis atsispyrė pagundai imtis naikintuvų konstravimo, nors šie greiti ir manevringi lėktuvai yra kiekvieno konstruktoriaus svajonė. Iš kitos pusės, drįsčiau kelti prielaidą, kad A. Gustaičiui naikintuvai buvo gerokai mažiau artima sritis – būtent todėl nuo jo tapimo Lietuvos Karo aviacijos viršininku naikintuvų aviacija stiprokai šlubavo. O bene didžiausia klaida buvo tai, kad klaidingai įvertino olandišką naikintuvą Fokker D. XXI, kuris jau 1935-1936 m. galėjo būti pradėtas gaminti Lietuvoje, ir 1940 m. būtume turėję kokybiškai ir kiekybiškai pranašesnes naikintuvų pajėgas, o 1941-1942 m. būtų atsiradusi galimybė žengti sekantį žingsnį pirmyn ir pradėję dar modernesnių naikintuvų gamybą. Bet istorija susiklostė taip, o ne kitaip, ir dėl politinių ir geopolitinių priežasčių jokie naikintuvai nebūtų pakeitę skaudaus ir klaidingo sprendimo 1940 m. birželį.

Bet grįžkime prie A. Gustaičio. 1938 m. rugpjūtį pastatytas ir išbandytas žvalgybos lėktuvas-lengvasis bombonešis ANBO-VIII buvo proveržis pirmyn. Nors jau ir jautėsi atsilikimas nuo didžiųjų valstybių, tačiau ANBO-VIII vis dar labai tiko Lietuvos Karo aviacijai, tai buvo tikra „darbinė kamanė“, atitinkanti visus keliamus reikalavimus ir tinkama visoms užduotims vystyti. Tuo metu jau buvo sunku, ar net visai neįmanoma, gauti pirkti ne tik lėktuvų, bet ir jų dalių bei aviacinės ginkluotės. ANBO-VIII gamyba Lietuvoje galėjo ilgam užtikrinti poreikius, gerokai mažiau priklausant nuo užsienio tiekėjų. Tačiau tada nutiko antrasis pasaulinis karas. Vokiečių propaganda buvo itin sėkminga, ir jos dėka Lenkijos kampanija ir jos rezultatai, tiksliau tai, kaip jie buvo pateikti vokiečių propagandos mašinos, sukėlė šoką viso pasaulio kariuomenėse. Tas palietė ir aviaciją. Lietuvoje taip pat imtasi peržiūrėti visus projektus, taktikas ir ginkluotę. A. Gustaitis ir anksčiau turėjo pavyduolių, bailiai už nugaros šnibždančių, kad jis neva pernelyg pelnosi iš lėktuvų konstravimo, kaip Karo aviacijos viršininkas tiesiog „prastumdamas“ savo konstrukcijas. Tai buvo šlykštus melas, A. Gustaičiui teko rimtai pakovoti už savo lėktuvus su sprendimus priimančiomis komisijomis, tarp kurių buvo visų institucijų atstovai. Pvz., to meto Valstybės kontrolė už valstybės lėšas kovojo kaip liūtas už liūtukus.

Tačiau jo nedraugai netrukus galėjo triumfuoti – sudaryta komisija, vadovaujama Karo technikos viršininko brig. gen. K. Popeliučkos (šiam generolui turėčiau daug priekaištų dėl ne vieno projekto) ANBO-VIII „nurašė“ kaip visiškai netinkamą laikmečio reikalavimams, net nepasivarginusi pasikviesti A. Gustaitį. Pastarasis išsikovojo teisę statyti lėktuvus, pasižadėjęs juos aprūpinti naujais, galingesniais varikliais ir apginkluoti 20 mm pabūklais, kurių būtinai reikėjo komisijos nariams. Su varikliais reikalas buvo išsprendžiamas – netikėtai atsirado galimybė įsigyti jų Sovietų Sąjungoje. Nepatikėsite, bet jeigu Vokietija nebūtų taip greitai sutriuškinusi Prancūzijos, Lietuva nebūtų buvusi okupuota, o sovietų varikliai būtų atkeliavę ir sumontuoti į ANBO-VIII (jie jau buvo atsidūrę prašomos parduoti technikos ir ginklų sąraše, kurį sovietai būtų patenkinę, jeigu ne okupacija). Nepaisant gerokai prastesnės sovietinių variklių gamybos kultūros ir kokybės nei naudojamų britiškų, gerų mechanikų dėka (o tokie ir buvo Lietuvoje) juos naudoti buvo galima sėkmingai – ką vėliau įrodė Suomijos karo aviacijos technikai, sumontuodami galingesnius trofėjinius sovietinius variklius į senus prancūziškus naikintuvus.

O štai dėl pabūklų komisija buvo neteisi – tokio tipo nešarvuotame lėktuve kaip ANBO-VIII montuoti pabūklus nebuvo prasmės, netgi atvirkščiai, jie būtų ženkliai pabloginę lėktuvo technines ir kovines charakteristikas. Neabejoju, A. Gustaitis juos pažadėjo tik tam, kad gauti komisijos leidimą statyti ANBO-VIII, o vėliau tiesiog būtų padaręs savaip.

Lietuvoje įprasta lyginti ANBO-VIII su vokišku pikiruojančiu bombonešiu Ju-87, tačiau tai visiškai nepalyginami lėktuvai. A. Gustaičio konstrukcija buvo nepalyginamai reikalingesnė nei Ju-87, kuris Lietuvos Karo aviacijoje iš viso būtų sunkiai radęs sau vietą. Iš esmės ANBO-VIII galėtų būti lyginamas su sovietiniu artimu bombonešiu Su-2 (išgarsintu pseudoistoriko Rezuno-Suvorovo kaip „puolamasis bombonešis“ „Ivanov“) ir gerokai didesniu bei brangesniu, tačiau turinčiu labai panašias galimybes britų bombonešiu Bristol „Blenheim“. Abu šie lėktuvai buvo pakankamai sėkmingi, atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis jiems teko veikti.

Sėkmingu lėktuvu galėjo tapti ir ANBO-VIII. Bet netapo, nes Lietuva buvo okupuota, o Antanas Gustaitis suimtas ir sušaudytas. Nepritariu dabar madingiems užsipuolimams jo atžvilgiu, išdaviko etiketės klijavimui ir kitai piktai kritikai. Jis jos nenusipelnė. Antanas Gustaitis buvo vienas iš nedaugelio karininkų, kuris hibridinę sovietinę agresiją perprato iš karto. Jis išliko ištikimu Lietuvos patriotu, o už padarytas klaidas sumokėjo asmenine kančia ir savo gyvybe.

Žvelgdamas atgal pasakyčiau, kad 1940 m. birželį Lietuvos aviacija buvo pasirengusi vykdyti užduotis pasipriešinus sovietų agresijai, ir tame yra nemaža dalis asmeninio Antano Gustaičio indėlio – tiek kaip lėktuvų konstruktoriaus, tiek kaip Karo aviacijos viršininko.

Amžiną Atilsį, Generole!

Norintiems daugiau sužinoti apie Antaną Gustaitį, ANBO lėktuvus ir Lietuvos karo aviaciją rekomenduoju apsilankyti unikaliame Lietuvos aviacijai skirtame forume Plieno sparnai www.plienosparnai.lt 

Čia surinkta medžiaga ir nuotraukomis mielai naudojuosi dėl patikimumo ir gausumo.

Jeigu tekstas patiko, mano viešus ir nemokamus įrašus galima paremti:

Support Egidijus Papečkys at Contribee!

EgidijusPapeckys is creating Military and History News by Egidijus Papečkys | Patreon

Ar 1939 m. spalį buvo galima atsisakyti Vilniaus ir išvengti okupacijos?

 

Vakar buvo ta diena, kada istorija besidominti visuomenė eilinį kartą kėlė sau klausimą – o ar galėjome 1939 m. spalio 10 d. atsisakyti Sovietų sąjungos grąžinamo Vilniaus ir neįsileisti sovietinių įgulų? Ar tai būtų padėję išvengti okupacijos? Į šį klausimą vakar interviu 15min.lt atsakė prof. dr. Zenonas Butkus (nuoroda). Sovietai tokią pačią „savitarpio pagalbos“ sutartį primetė ir Latvijai bei Estijai, nors jos neatgavo jokių teritorijų. Prof. Butkus sako, kad alternatyva buvo priešintis – aš šią alternatyvą šiek tiek panagrinėjau anksčiau (nuoroda) ir sutinku – priešintis galėjo. Lietuvos teritorijoje dar nebuvo sovietinių įgulų, negrėsė ir sovietų ataka iš Latvijos. O kas toliau? Jeigu 1940 m. birželį buvo akivaizdi galimybė vyriausybei ir kariuomenei trauktis su mūšiais ir internuotis Vokietijoje, tai 1939 m. spalį vyriausybė turėjo pagrindą tokia galimybe abejoti. Be to, susiklostė itin nepalanki politinė padėtis:

1. Mažiau nei prieš pusmetį atplėšta Klaipėda ir Klaipėdos kraštas, visuomenė nusiteikusi prieš Vokietiją.

2. Sovietų Sąjunga Lietuvos politinės valdžios visuomenei pozicionuojama kaip sąjungininkė, visada paremdavusi prieš Lenkiją. Dabar tiesia ranką, dovanoja Vilnių. „Neatlygintinai ir draugiškai“. Visuomenė 19 metų gyveno informaciniame fone „mes be Vilniaus nenurimsim“, ir vyriausybės ryžtas gintis nuo „dovanojamo Vilniaus“ žmonėms būtų visiškai nesuprantamas.

3. Sovietų Sąjunga nereiškė teritorinių pretenzijų, tik „siūlė“ savo karines bazes. Jeigu manote, kad visa visuomenė tai laikė okupacija – labai klystate. Dalies visuomenės nuomone šios bazės visiškai eliminavo „amžino priešo“ Vokietijos grėsmę. Beje, dalies kariuomenės nuomonė buvo tokia pati – pirmą kartą Lietuva gauna sąjungininką, kuris padės apsiginti nuo Lenkiją ir Čekoslovakiją prarijusios Vokietijos, leis (pagaliau) apsirūpinti iš sąjungininko gautais ginklais. Sakysite, naivus ir kvailas požiūris? Iš vienos pusės taip. Tačiau žiūrint iš tų dienų perspektyvos priešai buvo du – Lenkija ir Vokietija, draugas – tik SSRS (ir ji realiai ne kartą palaikė ar net gelbėjo).

4. SSRS nekariavo su didžiosiomis Europos valstybėmis, todėl būti jos sąjungininke vertėjo. O štai Vokietija buvo karo padėtyje su Prancūzija ir Didžiąją Britanija. Tiek asmeniškai A. Smetona, tiek didelė dalis visuomenės neabejojo, kad Vakarų sąjungininkai eilinį kartą sutriuškins Vokietiją. Lietuva turėjo galimybę prasidėjusį antrą Didįjį karą labai ramiai pralaukti su sovietų pagalba. Kaina už tai neatrodė labai didelė – tektų šiek tiek paderinti savo užsienio politiką. Ekonomikai atsidarę durys į sovietų žaliavas (naftos ir jos produktų nebuvo įmanoma gauti) žadėjo aukso amžių. Tuo labiau, kad toliau išliko galimybė sėkmingai prekiauti su Vokietija.

Svarbiausia, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija atrodė pakankamai solidus garantas, pajėgus atgrasyti Staliną nuo Lietuvos okupacijos. Ir šis garantas puikiai veikė. Tol, kol visiems netikėtai kaip nunokęs obuolys krito Prancūzija. Sovietinė okupacija prasidėjo tik vokiečių batams sutrepsėjus Paryžiuje.

O dabar grįžkime prie prof. dr. Z. Butkaus teiginių. Su vienu iš jų aš visiškai nesutinku. Profesorius teigia, kad po pirmo pasaulinio karo visoms 16 valstybių su 100 mln. gyventojų, esančių tarp Vokietijos ir SSRS, sudarius sąjungą agresija nebūtų buvusi įmanoma. Deja, bet toks variantas iš esmės nebuvo įmanomas net teoriškai – nebuvo jokios, nė mažiausios galimybės to meto nacionalistines (nacionalizmas tuo metu buvo mažų valstybių išlikimo sąlyga) valstybes sujungti į vieną kumštį ir sudaryti valdymo instituciją, galinčią priimti ryžtingus konsoliduotus politinius sprendimus. Tarptautinė visuomenė iki to paprasčiausiai nebuvo užaugusi.

Taigi, reziumuojant – pasipriešinti 1939 m. galėjome, tačiau nuo okupacijos tai nebūtų išgelbėję. O mėginimas pasipriešinti greičiausiai būtų reiškęs greitą A. Smetonos ir valdančio politinio elito galą. Nes būtent ši politinė valdžia sukūrė visuomenėje SSRS kaip „draugo“ įvaizdį, ir pati tapo savo žaidimo su sovietais auka. Ir tai buvo esminis skirtumas tarp Suomijos, kurios politinė valdžia ir visuomenė sovietus visada matė tik kaip potencialų agresorių. Antras skirtumas – Suomijoje buvo demokratija. Mažoje valstybėje „stipri ranka“ yra labai silpna, praktiškai bejėgė, susidūrusi su grėsme iš išorės. Tik demokratija pajėgi sukurti stiprią ir laisvą visuomenę. Nes priešinasi ne valdžia, o piliečiai.

Baltijos šalių oro gynyba Rusijos karinio laivyno karininko akimis

Rusijos gynybos ministerijos periodiniame leidinyje "Karinė užsienio apžvalga" ("Зарубежное военное обозрение"), skirtame karybos klausimams ir naujienoms užsienio valstybėse (visų pirma - NATO), pasirodė straipsnis, skirtas įvertinti Baltijos šalių oro gynybai, jos ateičiai ir perspektyvoms. Jo autorius naudojosi viešais šaltiniais ir pademonstravo sugebėjimą (be sarkazmo) rinkti informaciją atviruose šaltiniuose, kas dėl kalbos barjero ne visada pavyksta. Informacija pateikta labai glaustai, bet aiškiai ir pakankamai tiksliai. Be abejo, pasitaikė smulkių klaidelių, bet jas galima laikyti nereikšmingomis. Išvardinti visi oro erdvės kontrolės valdymo sistemos elementai, valdymo centrai ir valdymo grandinės, gana detaliai aprašytos radiolokacinės sistemos. Ugnies priemonėms skirta nedaug dėmesio, ir ši teksto dalis yra silpniausia, visą dėmesį skiriant Lietuvos įsigytoms NASAMS oro gynybos sistemoms. Būtent informacijoje apie NASAMS netikslumų daugiausia. Netikslumų netaisysiu, tegul ir toliau klysta.

Nurodyta, kad viena NASAMS baterija dislokuota Vilniuje, kita - Klaipėdoje. Paminėta, kad kartais į Baltijos šalis permetamos amerikiečių "Patriot" ir britų "Rapier" baterijos (tikslingai nepaminėdamas, kad tai vyksta per tarptautines pratybas ir suplakdamas į vieną vietą visiškai skirtingų lygių oro gynybos sistemas).Iš esmės autorius gerai įvertino oro erdvės kontrolės sistemą, pastebėdamas, kad ji jungia nacionalinius ir tarptautinius komponentus, ir yra pajėgi vykdyti užduotis, tačiau konstatavo, kad oro gynybos priemonių nepakanka, atsiliekama nuo NATO standartų. Be abejo, autorius paminėjo Baltijos oro policijos misiją. Čia jis neišvengė propagandinės duobės, iš pradžių įvertindamas šią misiją vykdančių lėktuvų skrydžius kaip keliančius grėsmę Rusijai, o vėliau tekste konstatuodamas realią padėtį pripažino, kad šie lėktuvai tik vykdo oro erdvės kontrolę ir nėra pavojingi.

Autorius nurodė, kad Baltijos šalių oro gynyba stiprinama aprūpinant sistemą naujomis automatizuotomis ir duomenų perdavimo priemonėmis, statant naujus sandėlius priešlėktuvinių raketų saugojimui ir didinant jų atsargas (???), siekiant į bendrą tinklą įjungti Švedijos ir Suomijos oro gynybos sistemas, siekiant vietoje Baltijos oro policijos misijos turėti nuolatinį NATO aviacijos komponentą, vykdantį ne oro policijos, o oro gynybos uždavinius.

Labai neblogas tekstas, leidžiantis Rusijos ginkluotųjų pajėgų personalui susipažinti su Baltijos šalių oro gynybos sistema. Šiek tiek (vos vos, labai nedaug) koją autoriui tikriausiai pakišo tai, kad jis yra laivyno karininkas, silpniau išmanantis sausumos oro gynybos aspektus.

NASAMS baterija Lietuvoje

Kaip ir kodėl Vakarai atidavė Afganistaną talibams

 

Nesunku įsivaizduoti, kokia įtampa dabar tvyro Baltuosiuose Rūmuose – padėtis Afganistane blogėja nepalyginamai greičiau, nei buvo prognozuota, ir jokios geros pabaigos nebus. Daug apžvalgininkų sutartinai teigė, kad Kabulas turėtų atsilaikyti apie pusantro mėnesio, remdamiesi neįvardintais šaltiniais oficialiuose sluoksniuose. Šiandien talibai stovi Kabulo priemiesčiuose ir sakosi duosią laiko vyriausybės pajėgoms apsispręsti ir pasiduoti. Iš esmės tai yra pažadas leisti atsitraukti užsienio valstybių pajėgoms, tuo pačiu patiems talibams siekiant išvengti skaudžių JAV oro pajėgų smūgių. Mirti pergalės dieną niekas nenori – ateina valdžios, turtų, moterų (deja, bet Afganistane tai taip pat yra turtas) ir įtakos sferų dalybų metas. JAV ir koalicijai dabar svarbiausia evakuoti užsienio karius, diplomatus ir civilius darbuotojus. Jų aptarnavimui sukurtą infrastruktūrą, o taip pat dalį ginklų ir karinės technikos palikti apsispręsta jau seniai, nes gabenti atgal ekonomiškai yra labai nenaudinga.

Kaip taip atsitiko, kad per 20 metų Afganistane nepavyko sukurti stabilios renkamos valdžios ir jai pavaldžių tvirtų karinių, saugumo pajėgų ir policijos struktūrų? Iš visur skamba beveik vieningas atsakymas – korumpuotos vyriausybinės struktūros ir politinė valdžia, neturinčios visuomenės paramos. Taip, tai nepaneigiamas pralaimėjimo faktorius. Tačiau ar nederėtų pasižiūrėti į veidrodį ir patiems?

Provincijų atkūrimo grupės buvo atsakingos už atskirus regionus ir tarsi pasiekė nemažų rezultatų: „Pažanga akivaizdi: veikia tris kartus daugiau ligoninių ir dukart tiek sveikatos priežiūros centrų; gyventojus prižiūri devyniskart daugiau gydytojų, į daugiau mokyklų susirenka du su puse karto daugiau moksleivių, ypač mergaičių“, teigė tuometis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, įvertindamas 8 metų Lietuvos vadovavimo Goro provincijos atkūrimo grupei pasiekimus. Tuo metu iš Afganistano grįžę draugai kalbėjo apie „keistus“ pirkimus, mokant po 100 litų už šokdynę ir pan.. Užsienio šalyse taip pat būta nemažai skandalų ir skandaliukų, susijusių su korupcija teikiant paramą Afganistanui – skirtos lėšos buvo milžiniškos, o dirbant multinacionaliniame „katile“ ir dar „ypatingomis sąlygomis“ ne visi buvo pajėgūs atsispirti pagundai pažvejoti drumstame vandenyje.

Buvo dar keletas dalykų, į kuriuos iš karto atkreipiau dėmesį – mes, vakariečiai, visiškai negerbėme vietinių gyventojų. Na taip, kai reikia, apsimesdavome, kad gerbiame, bet iš tiesų – ne. Mūsų žmonės nematė galimybės šią šalį, pasak jų pačių, „iš viduramžių“, atvesti į šiuolaikinį pasaulį. Nebuvo jokios motyvacijos tą daryti. Tuo labiau, kad buvo dirbama nuo rotacijos iki rotacijos.

Antra priežastis – vietinę valdžią ir neformalius vadukus buvo siekiama ne kontroliuoti – o papirkti. Taip buvo paprasčiau, tiesiog nusipirkti ramybę. Niekas nenorėjo išpuolių „savo“ provincijoje, todėl jokie aktyvūs veiksmai prieš talibus ir kitas prieš valdžią kovojančias grupuotes nebuvo sveikintini – po atakos prieš juos, būtų neišvengiamai sulaukta išpuolių. Sulaikyti talibai būdavo perduodami vietos policijai, ir netrukus vėl atsidurdavo laisvėje. Ženklų, rodančių vyriausybės valdžios trapumą, visą laiką buvo labai daug, jų tiesiog nebuvo įmanoma nematyti.

Taigi, pogrindinė talibų struktūra, patirianti tik nedidelius nuostolius mūšiuose ir operacijose, nuolat stiprėjo, vis giliau infiltruodama korumpuotą vietos valdžią, baugindama vietinius gyventojus ir po truputį gludindama savo kovinius įgūdžius laikas nuo laiko vykdomuose išpuoliuose. Talibaną rėmė Pakistanas, o neteisėta veikla ir prekyba narkotikais generavo dideles pajamas. Todėl talibai, kuriuos matome šiandien, labai skiriasi nuo prieš sovietus kovojusių modžachedų ir nuo tų, kuriuos JAV su koalicija lengvai įveikė 2001 m. Dabar jie prabangiai apsirengę, puikiai ekipuoti ir gerai ginkluoti.

Amerikai jau seniai nebebuvo ką veikti Afganistane, tačiau pasitraukti visada sunkiau, nei ateiti. Kai D. Trumpo administracija sėdo prie stalo tartis su talibais, bet be Afganistano vyriausybės, tapo aišku – tai yra pabaigos pradžia. Šiandieniniai D. Trumpo žodžiai, kad jam prezidentaujant pasitraukimas iš Afganistano būtų vykęs sklandžiau tėra tuščia bravūra – akivaizdu, kad JAV ir koalicijos partneriai nesugebėjo įvertinti talibų pajėgumo ir vyriausybės silpnumo – kol kas padarę šią klaidą prisipažįsta tik britai.

Nors Afganistane pralaimėjome mes visi, didžiausias smūgis čia bus suduotas Amerikos, kaip galingiausios supervalstybės, reputacijai. Ne veltui talibų emisarai siuvo pirmyn atgal į Rusiją, Kiniją ir Iraną. Ši trijulė pasiruošusi bet kam, kad sumenkintų JAV prestižą ir sumažintų įtaką „trejeto“ svarbiais laikomuose regionuose. Tačiau talibams perėmus valdžią Afganistane grėsmė kils ir Irano pasieniui, ir – Rusijai, bei jos kontroliuojamoms pasienio valstybėms, visų pirma – Tadžikistanui. Nesvarbu, ką pažadėjo talibai rusams, pasitikėti jų „džentelmeno žodžiu“ sunkoka, o dirva talibų ideologijai yra labai dėkinga. Norėdamas nuraminti tadžikus, Kremlius sustiprino čia dislokuotą savo kontingentą ir skubiai pravedė kelių valstybių kariuomenės ir pasienio pajėgų pratybas pasienyje su Afganistanu. Tačiau Tadžikija šiandien linkusi remtis ne vien Rusija – čia aktyviai veikia ESBO, mėgindama padėti demokratizuoti teisėsaugą ir pasienio apsaugą ir stiprindama jų kompetencijas (gaila, bet pandemija nutraukė projektą, kuriame taip pat turėjau dalyvauti). JAV seniai ir nuosekliai remia demokratinius procesus Tadžikistane, ir yra numatę šią valstybę kaip galimą savo bazės įkūrimo vietą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nerealiai, o dabartinė Tadžikistano valdžia yra labai priklausoma nuo Rusijos, ir nuo Kinijos kreditų, tačiau amerikiečiai tokiais atvejais sugeba rasti svarių, dažniausiai finansinių instrumentų reikiamiems susitarimams pasiekti.

Stebint padėtį Afganistane nesunku pastebėti, kad sėkmingai perimantys valdžią talibai labai stengiasi susilaikyti nuo žiaurumo pasireiškimų ir deklaruoja susilaikysiantys nuo brutalumo, ir, nepaisant kelių vyriausybės specialiųjų pajėgų karių išžudymo atvejų, kol kas taip ir elgiasi. Egzistuoja tikimybė, kad visiškai perėmę valdžią jie mėgins sukurti valstybės aparatą, leidžiantį Afganistanui laisviau palaikyti santykius su tarptautine bendruomene ir tarptautinėmis organizacijomis. Kodėl? Todėl, kad šiandien talibai pernelyg gerai gyvena, ir nenori to prarasti. Dar daugiau – jie nori gyventi turtingiau ir judėti laisviau, nelikdami visiškoje tarptautinėje izoliacijoje. Žinoma, Vakarams niekada nebus priimtina jų ideologija, tačiau tai padėtų išvengti didesnių žmonių aukų pačiame Afganistane.