Nusipirkai spyną –
kaimynas pirks laužtuvą? Atsakymas Kęstučiui Girniui dėl JAV bataliono
Lietuvoje
Lietuvos visuomenėje vis dar labai retai kyla diskusijos dėl krašto
apsaugos klausimų, šią sritį tradiciškai paliekant atskirų politikų
pasisakymams. Sausio 4 d. publikacijoje Delfi portale gerb. Kęstutis Girnius
iškėlė klausimą, ar Lietuva tampa saugesnė, Baltijos jūros regionui vis labiau
tampant naujų ginklavimosi varžybų lauku, kaip pavyzdį pateikdamas Rusijos
sprendimą Kaliningrado srityje dislokuoti naują diviziją. Autoriaus nuomone,
šios divizijos dislokavimas yra Rusijos atsakas į Lietuvoje rotaciniu pagrindu
planuojamą dislokuoti JAV batalioną. Kitaip tariant, amerikiečių batalionas
tarsi iššaukia situaciją, kurioje atsakydama Rusija dislokuoja junginį, kuriame
yra net keliolika analogiškų batalionų, su gausiomis kovinės paramos
priemonėmis.
Tačiau su tokiu K. Girniaus vertinimu nesutikčiau. Kodėl? Grįžkime
gerokai atgal. Rusijos kariuomenei paveldėjus milžinišką sovietinę struktūrą,
ją buvo vis sunkiau finansuoti. Laikui bėgant vis labiau ryškėjo gilios
ginkluotųjų pajėgų problemos: daliniuose trūko karių ir technikos, nė vienas
pulkas nebuvo pasirengęs karo veiksmams, ir galėjo išstatyti tik vieną (vietoje
keturių) batalionų, kuriame sutelkdavo visą važiuojančią šarvuotą ir
transportinę techniką. O kartais – ir nė vieno. Mėginant užlopyti skyles, buvo
pradėtos naikinti divizijos, vietoje jų suformuojant 3-4 kartus mažesnio dydžio
atskiras brigadas. Tuo metu teigta, kad mažesnės brigados vietoje divizijų
formuojamos NATO pavyzdžiu, ir kad tai yra gerai. Iš tiesų, kelios brigados
neprilygs divizijai, ir buvo aišku tėra laiko klausimas, kada divizijos vėl bus
pradėtos formuoti iš naujo. Taip ir nutiko. Po 2008 m. karo prieš Sakartvelą Rusijai
drastiškai sumažinus ginkluotąsias pajėgas, atsirado galimybė racionaliau
panaudoti vis didėjantį gynybos finansavimą. Kiek vėliau pradėta intensyvi
modernizacijos ir aprūpinimo programa padėjo užpildyti dalį technikos trūkumų,
ir buvo galima grįžti prie divizijų atkūrimo.
Dvi Kaliningrado srityje dislokuotos divizijos brigadomis
virto dar 2002 m., o vėliau šios pajėgos „susitraukė“ iki vienos motošaulių
brigados ir vieno pulko. Apie tai, kad čia bus atkuriama motošaulių divizija,
buvo pranešta dar 2016 m., tik ne visi apie tai išgirdo. K. Girniaus teiginys,
kad Kaliningrade „bus dislokuota nauja divizija“ nėra teisingas. Jis suponuoja,
kad ši divizija tarsi bus iš kažkur atkelta, o iš tiesų ji bus atkurta. Atkurta
iš vietoje jau esančių, ir iš naujai formuojamų dalinių ir padalinių. Tam dar
2019 m. Kaliningrado srityje buvo suformuotas naujas tankų pulkas.
Šios divizijos atkūrimas buvo nulemtas ne kokio nors „blogo“ Lietuvos
elgesio, o priimto politinio sprendimo dėl nuoseklaus Rusijos karinės ir
užsienio politinės galios stiprinimo. Divizijos atkuriamos visoje Rusijos
teritorijoje, tame tarpe ir Rytuose, nors tenai kaimynystėje nėra nei Lietuvos,
nei JAV batalionų.
K. Girniaus nuomone, Lietuvai nėra gyvybiškai svarbu, kad JAV nuolat
Lietuvoje dislokuotų batalioną, ir nuo to ji netampa saugesnė. Pasak autoriaus,
„susidaro įspūdis, kad Lietuva siekia įtikinti JAV nuolat dislokuoti batalioną
jos teritorijoje ne dėl to, kad batalionas gyvybiškai svarbus šalies gynybai,
bet dėl to, kad Lietuva, kaip ir Lenkija, siekia Vašingtonui parodyti, jog ji
yra ištikimiausia JAV šalininkė, besąlyginė jos partnerė.“ Jeigu taip, tai
kodėl ginkluojasi Rytų, Centro ir Šiaurės Europos valstybės? Ar pernai
įsigydamos naujų ginklų ir technikos už įspūdingas sumas NATO narės Čekija,
Slovakija, Rumunija, Vengrija, Kroatija taip pat skubėjo kam nors įtikti? Ne,
šios valstybės irgi buvo priverstos ieškoti naujų būdų ir priemonių savo
saugumui užtikrinti. Iškalbingas neutralios Švedijos pavyzdys – švedų politikai
ir visuomenė mato grėsmę ir į ją ryžtingai reaguoja stiprindamos pajėgas ir
bendradarbiavimą su NATO, nors ir neturi sienos su Rusija.
Kalbos apie tai, kad Lietuvos noras turėti JAV karių batalioną iššaukia
Rusijos pajėgų didinimą Kaliningrade, atrodo kaip kaltinimas, kad žalingų
įpročių turintis kaimynas priverstas pirkti laužtuvą, nes mažesnis kaimynas
nori pasikabinti dar vieną spyną ant savo durų.
Lietuva su niekuo nelenktyniauja ginklavimosi varžybose, neerzina
kaimynų, o tiesiog mėgina apsaugoti savo namus. Nenorime dar vienos Sausio
13-osios po dar penkiasdešimties metų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą