Tarpukaryje Klaipėdai
buvo iškilusi reali grėsmė būti užimtai ginklu Vokietijos kariuomenės. Nors 1939 m. kovo mėnesį
Vokietijos ultimatumas buvo patenkintas ir Klaipėda bei Klaipėdos kraštas buvo
vėl atplėšti nuo Lietuvos, turime pripažinti, kad toks pavojus buvo kilęs ir
Lenkijos ultimatumo metu 1938
m. kovą.
Šiems įvykiams skirta nemažai darbų, tačiau dauguma jų yra istoriniai plačiąja prasme, o tyrimai, kurie galėtų būti priskirti karo istorijos sričiai, dar yra labai reti. Kariuomenė ir karo veiksmai yra tik didžiosios politikos priemonės, tačiau visiškas karo istorijos, karinių vieno ar kito įvykio aspektų ignoravimas gali atsiliepti ir istorinio tyrimo vertei, sudaryti prielaidas neteisingų išvadų formavimui.
Eventualius karo veiksmus Klaipėdoje 1938 m. vertėtų aptarti remiantis prof. Šarūno Liekio darbu „Laivyno paradas“ ir neįvykusi Klaipėdos okupacija 1938 m. Nežinomi Lietuvos ir Vokietijos santykių puslapiai.[i] Šį straipsnį galima drąsiai pavadinti būtent karo istorijos darbu, kadangi jame pateikti labai siauri ir specifiniai, tačiau preciziškai parengti Vokietijos karinio jūrų laivyno (Kriegsmarine) planai, skirti Klaipėdos užgrobimui 1938 metų kovo mėnesį. Pasiremsiu ir kitais šio autoriaus darbais, tame tarpe knyga, išleista anglų kalba, 1939– the year that changed everything in Lithuania's history[ii] ir straipsniu 1939 m. Vokietijos karinė agresija ir Lietuvos galimybės valdyti karinę krizę[iii], taip pat kitų istorikų darbais, prieškario statutais ir dokumentais. Kai kuriuos prof. Š. Liekio teiginius vertinčiau kritiškai. Pvz., profesorius teigia, kad: „1938 m. kovo 18–19 d. krizės metu Lietuvos kariuomenės štabo II skyrius apie padėtį Rytprūsiuose neapibrėžtai teigė, jog „reikia manyti, kad lenkams puolant Lietuvą vokiečiai irgi galėtų pakeisti savo norus Lietuvos nenaudai“. O apskritai „mūsų kariuomenė per š. m. kovo mėn. 17 d. Lenkų ultimatumą savo uždavinius atliko“. Šis optimistinis tonas nebuvo pagrįstas to meto nacistinės Vokietijos planų žinojimu ir detalia jos parengiamųjų veiksmų, reaguojant į 1939 m. kovo 17 d. krizę, analize. Vokietijos planų vertinimas dar kartą įrodo, kad negalima pasitikėti tarpukario Lietuvos karinių struktūrų pateikiama informacija ir karinės analizės vertinimu.“[iv] Su tokia išvadą negalėčiau sutikti. Bet grįžkim prie archyvinio dokumento, kurį pateikdamas autorius ir daro tokius vertinimus: „Neseniai šios publikacijos autoriui JAV nacionaliniame archyve Vašingtone, tarp kitų su Lietuvos istorija Antrojo pasaulinio karo metais susijusių dokumentų pavyko rasti iki šiol istoriografijoje nežinomą 1938 m. kovo 18 d. Vokietijos laivyno karinės operacijos, pavadinimu Flottenparade (vok. „Laivyno paradas“), planą, pagal kurį, Lenkijai pradėjus karinius veiksmus prieš Lietuvą, Vokietija būtų užėmusi Klaipėdos miestą.“[v] Ir šis planas iš tiesų yra istorikui nepaprastai reikšmingas vertinant 1938 m. kovo mėnesio įvykius ne tik Klaipėdoje, bet ir visos Lieytuvos mastu. Prof. Š.Liekis, remdamasis šiuo planu[vi] tvirtina, kad jūrų desantas būtų buvęs sėkmingas, Klaipėda užgrobta. Susiduriame su problema, būdinga didesnei daliai karo istorijos tyrimų. Radę dokumentą, tokį kaip planas Flottenparade, istorikai jį neginčijamai priima kaip faktą. Iš dalies tai tiesa – plano Flottenparade parengimas yra įvykęs istorinis faktas. Ar šis planas buvo realus ir šimtu procentų įgyvendintinas? Mums su jumis vertėtų padiskutuoti, išsiaiškinti, kokios pajėgos buvo numatytos šiai suplanuotai Vokietijos jūrų desanto operacijai, kokiomis pajėgomis kiek ir kokios Lietuvos kariuomenės buvo Klaipėdoje ir Klaipėdos apylinkėse, kaip, kada ir kokiomis pajėgomis Lietuvos kariuomenės daliniai galėjo pasipriešinti ir apsunkinti arba visiškai sutrukdyti šio plano įvykdymą. Nesurinkus ir neišanalizavus tokių duomenų daryti kokias nors išvadas būtų sudėtinga. Pradžiai apžvelkime jūros desantų galimybę iki aptariamo įvykio.
Jūrų desantai
Lietuvos pajūryje
Lietuvoje gyvuoja naratyvas pervertinti jūros desantų Lietuvoje galimybę ir svarbą. Pirmą kartą jūrų desanto grėsmė Pirmosios Respublikos ginkluotosioms pajėgoms kilo 1923 m., į jų užimtą Klaipėdą įplaukus Prancūzijos karo laivų "Voltaire", "Algerien" ir "Senegalais" grupei. Prof. dr. Š. Liekis teigia, kad „nebūtų buvę realu abejoti, kad įsikišus Prancūzijos karo laivyno pajėgoms sukilimo baigtis būtų buvusi nuspręsta.“[vii] Toks pat požiūris būdingas ir kitiems istorikams bei daliai visuomenės. Vėlgi, su tokia nuomone nebūčiau linkęs sutikti. Panagrinėkime skaičius. Šarvuočio „Voltaire“ įgulą sudarė apie 900, „Arabe“ klasės minininkų „Algerien“ ir „Senegalais“ – apie 80 jūreivių. Tik nedidelė dalis iš beveik 1000 šių laivų įgulų narių galėjo būti panaudota desantui į Klaipėdos miestą - įgula karo laive turėjo daug darbo, ir negalėjo išskirti didesnių pajėgų desantui. Ginkluotiems šautuvais ir nedideliu skaičiumi kulkosvaidžių, neturintiems kitų sunkesnių paramos ginklų prancūzų jūreiviams būtų tekę susikauti su apie tūkstantį vyrų siekiančiomis sukilėlių pajėgomis, turinčiomis apie 20 kulkosvaidžių (neskaičiuojant paimtų iš nugalėtų prancūzų alpių šaulių). Įspūdinga prancūzų laivų artilerija (4 305 mm, 12 254 mm, 16 75 mm, 10 47 mm pabūklų „Voltaire“, po 1 120 mm, 4 76 mm pabūklus „Algerien“ ir „Senegalais“), pavojinga pakrantės įtvirtinimams ir artilerijos baterijoms (kurių Klaipėdoje neturėta), buvo bevertė prieš lengvai ginkluotus lietuvių sukilėlius, išsimėčiusius Klaipėdos mieste. Laivynas, negalintis galinga artilerija apšaudyti taikų miestą, ir hipotetinis gražiai aprengtų, bet menkai ginkluotų jūreivių desantas prieš gausesnius lietuvių karius ir šaulius, kurių dalis kovos patirties sėmėsi pirmojo pasaulinio karo apkasuose ir kovose dėl Nepriklausomybės, stipriai motyvuotus ką tik pasiektos pergalės prieš elitinį prancūzų pėstininkų dalinį. Tarsi galingas ryklys prieš aštrius dantis iššiepusį vilką – vienas negali išlipti į krantą, kitas – įbristi į jūrą. Greičiau jau į jūrą būtų nušluotas prancūzų desantas, ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Antantei teko nuryti karčią piliulę. Krizė buvo išspręsta taikiomis politinėmis priemonėmis, o Klaipėdos miestas ir kraštas liko Lietuvai.
 |
| Prancūzų karo laivas "Voltaire" |
Ši ryžtinga karinė operacija "pilkojoje zonoje" yra plačiai tyrinėta ir ją šį kartą giliau neliesime, toliau kalbėsime apie jūrų desantus.
 |
| Sukilėliai Klaipėdoje |
Taigi, tarpukaryje mūsų laivyno karininkai kankinosi troškiuose tirštuose mokomojo karo laivo Prezidentas A.Smetona išmetamuose dūmuose ir, pavydžiai besidairydami į artimiausius kaimynus, kūrė laivyno vystymosi planus, skaičiavo projektų biudžetus ir nuolat grasino mistiniu priešo desantu. Nesvarbu, kad 525 km sausumos siena su Lenkija, be jokių fortifikacinių įrengimų, kuriai pilnai pridengti kariuomene nebuvo pajėgų, sudarė palankias aplinkybes veikti gausesnei Lenkijos sausumos kariuomenei, tame tarpe ir kavalerijai, o štai ne tik pajėgų jūrų desantams, bet net ir minčių apie juos Lenkijoje nebuvo. Perpus trumpesnė siena su Vokietija taip pat buvo lengvai įveikiama, o šios šalies karinė galia nuolat didėjo.
 |
| Mokomasis karo laivas "Prezidentas Smetona" |
1938 m. jūrų leitenantas Vytautas Kuizinas Lietuvos karininkų laikraštyje "Kardas" publikuotame straipsnyje Jūra ir jos
gynimas[viii] išsakė nuomonę, kad Lietuvai reikalingas pakankamai stiprus laivynas, nes poreikis gintis jūroje ir apginti savo pakrantę yra didelis. Jo teigimu, reikėjo kelių povandeninių laivų, remiamų antvandeninių torpdeinių laivų, kelių pagalbiniai laivų minų
gaudymui, mokymui ir
kt., o svarbiausia - keleto upių laivų vidaus vandens kelių apsaugai. Pasak jo, "šitoks laivynas, drąsių vyrų valdomas, pažįstamoje
pakrantėje ir iš anksto paruoštoje pozicijoje gali padaryti puolančiam laivynui
tokių žymių nuostolių, kad puolimo rengimas vargu apsimokėtų." Kaip ir galima tikėtis, jauno, neseniai karjerą pradėjusio jūrų karininko požiūris labiau atliepė jo norus, nei realią padėtį. V. Kuizinas savo straipsnyje sumenkino aviacijos vaidmenį pakrančių gynyboje ir įrodinėjo, kad aviacijos įsigijimas ir išlaikymas yra brangesnis, nei karo laivų. Todėl nenuostabu, kad iš karto jo išsakytiems teiginiams oponavo Lietuvos karo aviacijos mjr.
Kazys Šimkus. Jis įrodinėjo karo aviacijos galią ir jos galimybes kovoje prieš laivyną bei užtikrinant pakrančių apsaugą. Su daugeliu teiginių būtų sunku nesutikti, tačiau visgi esminis akcentas būtų šioje citatoje: „Dėl desantų, mano nuomone,
mums nėra ko sielotis, nes mūsų galimiems priešams sausuma arčiau ir greičiau“.[ix] Be jokios abejonės, Lietuvos geografinė padėtis sąlygojo, kad laivynas nebuvo prioritetu ir nebuvo kertiniu akmeniu valstybės gynyboje. Dėl tokios geografinės padėties, Lietuvos teritorijoje jūrų desantai nebuvo aktualūs ir carinėje Rusijos imperijoje. Dar 1923 m.
Teodoras Daukantas, aptardamas carinės Rusijos Baltijos jūros pakrantės gynybą
konstatavo: „Taigi, ekonominiu atžvilgiu
Baltijos jūros apystovose, Rusijai buvo patogiau gintis sausumos pajėga.
Strateginės apystovos taip pat kalbėjo sausumos gynimosi nauda.“[x],
bei padarė išvadą: „Vartoti jūrų būdą
Lietuvos krantams ginti, matyti, iš pagrindų būtų metodologinė klaida.“[xi] Straipsnio autoriaus teigė: „...Klaipėdos miestui ir uostui apsaugoti nuo bombardavimo iš jūrų, reikėtų ši vieta
įtvirtinti, pastačius nuolatinę jūrų bateriją“[xii]
Specialiai sudaryta komisija priėjo tos pačios nuomonės. Ar nekeista, kad
vėliau paminėto straipsnio autorius, jūrų kapitonas T. Daukantas (buvęs carinės
Rusijos jūrų karininkas, 1915-1916
m. dalyvavęs rengiant „popierines“ rusų desanto
operacijas), tapęs krašto apsaugos ministru, atsargos generolu leitenantu, jau piešė niūrias priešo pėstininkų pulkų su
tankais išsilaipinimo Lietuvos pakrantėje perspektyvas?[xiii]
Tuo tarpu Lenkijos strategai net lazdele smėlyje nebraižė tokių drąsių desanto
operacijų, jau nekalbant apie studijas ir atitinkamus kariuomenės bei laivyno
mokymus. Nors Sovietų Sąjunga ruošėsi ir atkakliam Lietuvos pasipriešinimui, o
kur kas didesnio nei Lenkijos sovietinio Baltijos laivyno 1940 m. birželį nebevaržė
nei nugalėtos Suomijos, nei Latvijos ir Estijos pakrančių artilerijos
baterijos, jūrų desantas į neapsaugotą Lietuvos pajūrį nebuvo planuojamas.
Vienintelė šalis, apie kurios planuotą Klaipėdos užgrobimą iš jūros yra žinoma,
buvo Vokietija.
Visų pirma norėtųsi pastebėti, kad tai yra vien Vokietijos
karinio jūrų LAIVYNO planas. Nors
šiame plane ir kalbama apie tai, kad reikia atsižvelgti į sausumos kariuomenės
padėtį, tačiau nenumatyti nei konkretūs ryšio užmezgimo ir palaikymo būdai, nei
bendri veiksmai su sausumos kariuomene ir „penktąja“ kolona Klaipėdoje ir
Klaipėdos krašte. Taigi, iš esmės yra suplanuotas Klaipėdos miesto užėmimas
vien karinio jūrų laivyno jėgomis. Pradėkime nuo to, kad aptariamu laikotarpiu
Vokietijos karo laivyne nebuvo jokių „jūrų pėstininkų“, „šturmo“, „desanto“ ar
kaip nors panašiai pavadintų, specialiai apmokintų laivyno dalinių. Tokie
daliniai neminimi ir plane Flottenparade,
tad sovietinės propagandos suformuoto kulkosvaidžio juostomis bei granatomis
apsikarsčiusių bebaimių rusų matrosų
įvaizdžio nederėtų tiesiogiai perkelti į karo istorijos tyrimus. Prof. Š.Liekis
teigia, kad Klaipėdoje 1939 kovo 23 d. buvo jūreivių su pėstininkų uniformomis,
bet laivyno kepurėmis, ir kad greičiausiai jie buvo iš išsilaipinimo grupių ar
kranto apsaugos dalinių.[xiv]
Vokietijos karinio jūrų laivyno desantinių dalinių istorija nėra visiškai
nežinoma sritis. Tik 1938 m.
kovo mėn. Svinemiundėje (vok. Swinemünde, lenk. Świnoujście) buvo suformuota Smogiamoji jūrų kuopa (vok. Marine-Stoßtrupp-Kompanie)[xv].
Ši kuopa dalyvavo 1939 metais užimant Klaipėdą, greičiausiai jai priklausantys
jūreiviai su neįprasta apranga, kurią Š. Liekis pavadino pėstininkų uniformomis,
ir yra užfiksuoti knygoje patalpintoje nuotraukoje.[xvi]
Bet ir šis elitinis padalinys 1939
m. rugsėjį patyrė nepateisinamai didelius nuostolius
vykdydamas desantinę operaciją Vesterplatėje, Lenkijoje, nes jokia uniforma ir
joks pavadinimas negali atstoti parengimo stokos, ugnies paramos priemonių ir galios trūkumo.
Vokietijos karinio laivyno daliniai, plane Flottenparade numatyti Klaipėdos
desantiniai operacijai, buvo sudaryti iš paprastų jūreivių, surinktų iš laivų
įgulų[xvii]
ir neturinčių jokio specialaus paruošimo bei ginkluotės. Antra, jie neturėjo
jokių sunkiųjų priemonių (minosvaidžių, automatinių pabūklų), artilerijos. Sunkiosios
priemonės ir artilerija yra nepakeičiami miesto kautynėse. Kaip ir tankai bei
šarvuočiai, kurių desantui skirti daliniai taip pat neturėjo. Tai atsispindi ir
Lietuvos kariuomenės Pėstininkų statuto II dalyje, Kautynės, kurio esminės nuostatos dėl kovos veiksmų mieste nepaseno
iki dabar.[xviii] Žinoma, desantą turėjo
remti laivų artilerija. Tačiau ką galima padaryti su laivų artilerija mieste?
Ogi sugriauti miestą, šiuo atveju, beje, „vokišką“, taigi „savą“. Naikinant
„savus“, „vokiečius“. Tuo tarpu tiesioginiam šaudymui į namo rūsyje arba
kuriame nors lange įrengtą ugnies tašką laivyno artilerija netinka visiškai.
Plane vokiečiai tokių uždavinių laivyno artilerijai nekėlė, apsiribodami vien
priedanga pakrantėje: „Pakrantės srityje bus naudojama kreiserių artilerijos
priedanga.“[xix]
Prof. Š. Liekis teigia: „Akivaizdu, kad turėdami milžinišką persvarą jūroje
bei ore ir galimybę paremti išsilaipinančius dalinius intensyvia artilerijos
dalimi, Vokietijos kariškiai būtų sėkmingai išsprendę sau keltus uždavinius.“[xx]
Ar tikrai milžiniška persvara jūroje ir ore tokia svarbi, kad neginčijamai
nulemia jūrų desanto mieste sėkmę?
Laivai plaukioja jūroje, į krantą „išlipti“ ir užiminėti
gatves, paštą ir telegrafą negali. Pedantai vokiečiai tą puikiai supranta,
todėl plane numato suformuoti du desantinius batalionus, 1-ą ir 2-ą, kuriuos
numatoma sujungti į atskirą pulką. Tačiau ad-hoc suformuoti desanto batalionai
nei kiekybiškai, nei kokybiškai neatitinka sausumos kariuomenės batalionų.
Vokietijos ir Lietuvos sausumos pajėgų šaulių batalionai buvo
labai panašūs. Kiekvieną jų sudarė vadovybė, ryšių būrys (išskirtas iš pulko
ryšių kuopos), 3 šaulių kuopos ir 1 sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa[xxi],
šiek tiek skyrėsi tik jų ginkluotė. Tačiau tokio panašumo nerasime tarp minimo
vokiečių ad hoc jūrų desanto pulko ir
Lietuvos kariuomenės šaulių bataliono ar pulko, kaip kad nėra panašumo tarp
mažesnių dalinių ir padalinių.
Taigi, 1938 metų kovo mėnesį Klaipėdoje stovėjo Lietuvos
kariuomenės 6-ojo pėstininkų pulko štabas su tarnybomis ir vienas šio pulko šaulių
batalionas [atkreipsiu dėmesį, kad pėstininkų batalionas ir kuopa Lietuvos kariuomenėje buvo vadinamas "šaulių batalionu" ir "šaulių kuopa", tai buvo reguliarios kariuomenės vienetai ir nieko bendro su Lietuvos šaulių sąjunga neturėjo, - E.P.] bei vienas 4-o artilerijos
pulko motorizuotas artilerijos būrys. Pagal karo meto etatus kiekvieną iš 3
bataliono šaulių kuopų turėjo sudaryti trys būriai po 3 šaulių ir 1 įgudusių
šaulių ir granatininkų skyrius. Lietuvos kariuomenės šaulių skyrių sudarė 14
karių, ginkluotų šautuvais ir lengvuoju kulkosvaidžiu Brno 26 m.
(dar žinomu kaip ZB 26)[xxii]. Žvilgtelėkime į vokiečių planą: „Šturmo
grupės sudarymui, pvz., 1-osios eskadrinių minininkų flotilės 1-asis ir 2-asis
pirmosios išminuotojų flotilės būriai 1-osios divizijos vadui skiria po vieną
kulkosvaidį ir po vieną šaulių būrį, susidedantį iš 16 vyrų ir vadovaujamą
dviejų puskarininkių, be to, šturmo
grupės vadą karininką“.[xxiii] Vokiečių šturmo būrys, 18 vyrų su 1
kulkosvaidžiu, Lietuvos kariuomenės šaulių skyrius – 14 karių su kulkosvaidžiu,
T.y., vokiečių šturmo būrys lygus LK šaulių skyriui. Svarbiausia, kad LK šaulių
skyrius turi tris lengvuosius kulkosvaidžius, o vokiečių šturmo būrys – vieną, nes, remiantis Kautynių statuto nuostatomis (nepasenusiomis ir šiandien) „Lengvasis kulkosvaidis yra pagrindinis skyriaus ginklas“[xxiv].
Tik išėjus iš rikiuotės kulkosvaidžiui, jį reikalaujama pavaduoti spiestine
šautuvų ugnimi. Reikalaujama, tačiau sunkiai įvykdoma. „Nustojęs kovotojų, teturėdamas 3-4 kovotojus lengv. kulkosvaidžiui
aptarnauti, skyrius ugnies atžvilgiu vis dar pakankamai pajėgus ir turi toliau
vykdyti gautąjį uždavinį“.[xxv] Akivaizdu, kad būrio kovinę vertę labiau
lemia ne durtuvų skaičius, o lengvasis kulkosvaidis. Ir durtuvų, ir
kulkosvaidžių LK šaulių būryje trigubai daugiau.
 |
| Lengvasis kulkosvaidis Brno 1926 m. |
Jūreiviai mokintis
kautis sausumoje neturėjo kada, nes gilinosi į sudėtingų laivo įrengimų ir
mechanizmų aptarnavimą, budėjo nesibaigiančiose vachtose, šveitė denius ir
laivo patalpas. Lietuvos kariuomenės kareiviai mokinosi kautis tik sausumoje,
tame tarpe ir mieste.
Hipotetinių kovos
veiksmų pavyzdys: vokiečių šturmo būrys (ach, kaip skamba, papuoštų bet
kurią kompiuterinę „šaudyklę“) išsilaipina ir įsitvirtina kokiame nors pastate.
Pvz., pašte. Arba geležinkelio stotyje, kaip numatyta plane Flottenparade.
Imkim daugiau, pvz., 2-3 būrius, arba visą desanto „kuopą“. Pusšimtį vyrų su 3
kulkosvaidžiais. Lietuvos šaulių kuopos vadas gauna užduotį stotį atsiimti.
Visu ūgiu ir maršo žingsniu neprieisi. Belieka atsigabenti keletą sunkiųjų
kulkosvaidžių, tokių batalionas turi 12. Kuopai buvo priimta priskirti vieną-du
kulkosvaidžių būrius, t.y. 3-6 sunkiuosius kulkosvaidžius. Tokiu būdu
įgyvendinamas dar vienas, nepasenęs iki pat šių dienų, statuto reikalavimas: „...pirmas
pėstininkų uždavinys kautynėse bus atsakyti į priešo ugnį ir nuslopinti jo
ugniavietes, kitaip sakant, susidaryti ugnies persvarą.“[xxvi]
Sutikite, 9 lengvieji ir 3-6 sunkieji lietuvių
kulkosvaidžiai prieš 2-3 vokiečių – užtikrinta ugnies persvara. Tačiau
mūsų kulkosvaidžiai mūro sienoms nelabai pavojingi. Padaryti gyvosios jėgos
nuostolių, laikinai nuvaikyti vokiečius nuo langų, prispausti prie sienų gali. Bataliono vadas savo žinioje dar turi 2
automatinius pabūklus Oerlikon.
 |
| Lietuvos kariai su 20 mm automatiniu pabūklu Oerlikon |
Šiems mūro siena irgi rimta kliūtis,
tačiau jie šaudo ne kulkomis, o sviediniais, kurie turi sprogstamąjį užtaisą (tiesa, gana nedidelį) ir sprogsta,
suformuodami skeveldras. Uždarose stoties patalpose net ir nedideli 20 mm sviedinėliai gerokai
pavojingesni nei paprastos kulkos. Bet vokiečių jūreiviai atkaklūs, mūro sienos
storos, pasiduoti nenori, ugnis susilpnėjo, bet vis dar pakankamai intensyvi.
Lietuvos kariuomenės Kautynių statutas numato, kad kautis be artilerijos pėstininkai
gali tik išimtinėmis sąlygomis.[xxvii]
Atsižvelgdami į tai, šiandien dažnai menkinami ir juodinami to meto kariuomenės
vadai pėstininkų pulkui Klaipėdoje priskyrė 4-o artilerijos pulko motorizuotą
artilerijos būrį. Tokį kaip tik suformavo 1938 m. kovo 5 d.[xxviii]
Išridenta šaudyti tiesiu taikymu 75
mm prancūziška 1897 m. lauko patranka, atlaikiusi visą pirmą
pasaulinį karą, vėliau ir antrą pasaulinį, būtų lemiamas koziris mūsų
hipotetiniame mūšyje dėl stoties.[xxix]
 |
| Lietuvos kariuomenės artileristai 76,2 mm lauko patranka |
Artilerijai apmalšinus vokiečių įkarštį ir jų kulkosvaidžių ugnį, jau galima
pradėti pastato šturmą, karybos abėcėlė, du kart du lygu keturi. Jeigu priešas
po artilerijos apšaudymo neiškels baltos vėliavos. Turėdamas užtikrintą ugnies
persvarą, kuopos vadas turi galimybę manevrui ir jėgų koncentravimui, t.y.
didžiausiomis pajėgomis atakuoti ten, kur silpniausia priešo ugnis ir kur gali
būti pasiektas didžiausias netikėtumas. Ir atvirkščiai, neskaitlingas, silpnai
ginkluotas desantas, lokalizuotas ginamame objekte, pasmerktas pasiduoti arba
tikėtis prasmukti iš apsupimo ir išsisklaidyti mažomis grupelėmis ar pavieniais
kariais, nebekeliančiais realaus pavojaus besiginančiai Lietuvos kariuomenei.
Sukarintos organizacijos Klaipėdos krašte
Karo atveju reguliariąją
Lietuvos kariuomenę turėjo paremti ir Šaulių sąjunga, o vokiečių jūrų desantą –
vietinių vokiečių smogikai.
Pereikime prie vokiečių
„penktosios“ kolonos Klaipėdoje. Nors dažniausiai įprasta vartoti terminus SS
ar SA smogikai, Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte ginkluotus būrius telkė
ir Ordnungsdienst organizacija.
Kaip grėsmingai beskambėtų žodis smogikas, tai nėra koks nors
elitinis karys. Netgi atvirkščiai, tokio „kovotojo“ karinis pasirengimas,
pasireiškęs marširavimu gatvėmis mušant koją ir traukiant nacistines daineles
bei pašaudymu į butelius ir skardines
pamiškėje, trumpi kursai Vokietijoje (kurie buvo vykdomi jau gerokai vėliau nei
nagrinėjamas laikotarpis)[xxx]
neprilygo Lietuvos kariuomenės (kaip ir bet kurios kitos šalies kariuomenės)
pėstininko paruošimui. Tą iliustruoja, pvz., Gdansko pašto gynybos istorija 1939 m. rugsėjo 1 d.
Ireguliarių formuočių privalumai ir aukšta motyvacija geriausiai pasireiškia
veikiant partizaniniais metodais, gerai pažįstamoje vietovėje prieš smulkius
kariuomenės, ypač užnugario, padalinius. Lietuvos kariuomenė Klaipėdoje,
paremta vietinių šaulių, buvo tokioje pat gerai pažįstamoje vietovėje, kaip ir
vokiečių smogikai, t.y. pastarieji neturėjo esminio ireguliarių
grupuočių privalumo.
Gerokai daugiau
sukarintoms Vokiečių organizacijoms Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte dėmesio
Š.Liekis skiria knygoje 1939– the year that changed everything in
Lithuania's history. Autorius, remdamasis Lietuvos kariuomenės dokumentais,
konstatuoja sukarintos organizacijos Ordnungsdienst
ir kitų susivienijimų suaktyvėjimą 1939 m. pavasarį[xxxi],
t.y. praėjus metams po 1938 m.
Lenkijos ultimatumo. Todėl galima konstatuoti,
kad „penktosios kolonos“ aktyvumas 1938 m. kovą buvo nepalyginamai mažesnis nei 1939 m.
Prof. Š. Liekio nuomone, prasta padėtis buvo ir su Šaulių
organizacija Klaipėdos krašte. Pasak jo, 1938 lapkričio-gruodžio mėnesiais tinkamų kovai šaulių Klaipėdos mieste buvo apie 400, o pietinėje Klaipėdos krašto dalyje – 488, t.y. apie 900 šaulių.
Autorius nurodo, kad 1938-10-26 jiems pilnai apginkluoti trūko 368 šautuvų, 14
pistoletų ir 4 lengvųjų kulkosvaidžių, bei iškelia problemą, kad šauliai mokėjo
naudotis Maksimo kulkosvaidžiais, bet
nebuvo mokinami naudoti Brno 26 m. kulkosvaidžius.[xxxiii] Susipažinę su keletu mėnesių
vėlesniu dokumentu randame reikalingas žinias: 1939 m. kovą Klaipėdos
šaulių rinktinė turėjo 388 vnt. 88
m. šautuvus ir 481 „trumpą“ šautuvą[xxxiv],
22 pistoletus, 12 lengvųjų kulkosvaidžių 08/15 m.[xxxv].
Sudedame šiuos skaičius ir matome, kad matematiškai individualiu ginklu galime
apginkluoti 901 šaulį, o ginkluotiems Maksimo
(t.y. 08/15 m.) kulkosvaidžiais šauliams nebuvo būtinybės mokintis naudotis
Brno 26 m. kulkosvaidžiais, kurių ginkluotėje
neturėta. Dr. Vytautas Jokubauskas pateikia duomenis, kad: „1938 m.
gruodžio mėn. XX Klaipėdos rinktinė turėjo 960 šaulių. Rinktinė turėjo 9
kulkosvaidžius, 10200 šovinių jiems, 907 šautuvus ir 58566 šovinius jiems, 200
pistoletų su 2220 šovinių ir 20 granatų..“[xxxvi]. Lietuvos kariuomenės šaudmenų vienetas (ŠV) šautuvui buvo 40, lengvajam
kulkosvaidžiui – 1000 šovinių. Pėstininkams priklausė neštis 120 šovinių
šautuvui (3 ŠV) ir 500 šovinių lengvajam kulkosvaidžiui, dar po 1500 šovinių
kiekvienam kulkosvaidžiui buvo pervežama kuopos vežimuose.[xxxvii]
Klaipėdos rinktinės šauliai kiekvienam šautuvui turėjo po 64-65 šovinius (1,5
ŠV), kulkosvaidžiui – po 1133 šov. (1,1 ŠV), t.y. šiek tiek daugiau nei pusę
šaulių kuopai skirtų šaudmenų, daugiau nei pakankamai pasipriešinti jūrų desantui
ir smogikams, be to, skirtingai nei desantą, šaulius papildomai šaudmenimis
galėjo aprūpinti 6-as pėstininkų pulkas.
Lietuvos kariuomenės 1932 m. parengtas Klaipėdos gynybos planas[xxxviii]
yra labai detalus ir stebina savo įžvalga bei tikslumu ir jame numatytos visos
gynybai nuo desanto ir smogikų atakų būtinos priemonės.
Vokietijos kariuomenė Rytprūsiuose
Gerb. prof. Š. Liekis
teigia: „Klaipėdos antžeminio užėmimo operaciją turėjo įgyvendinti du jūrų
pėstininkų batalionai, kurie turėjo užimti Klaipėdos miestą ir išlaikyti jį iki
pagrindinių sausumos pajėgų atvykimo iš Rytų Prūsijos.“[xxxix]
Deja, šią citatą atitinkančių duomenų plane Flottenparade
nepavyko aptikti. Tačiau tenka visiškai pritarti - Flottenparade sėkmė tiesiogiai priklausė
nuo Vokietijos sausumos kariuomenės pajėgų. Kas tai per pajėgos ir kaip greitai
jos galėjo pasiekti Klaipėdą?
Rytprūsiuose buvo dislokuoti I-ai Karinei apygardai (Wehrkreis
I) pavaldūs daliniai. Visų pirma – trys pėstininkų divizijos: 1-a, 11-a ir 21-a.
Šios pėstininkų divizijos buvo taip vadinamos I-os bangos, t.y. ginkluotos
pagal pilnus etatus. Iš judriųjų dalinių Rytprūsiuose buvo tik 1-a kavalerijos
brigada, o 1937 m.
spalio 12 suformuotas vienas (I/10) 10-o tankų pulko batalionas, kuris po keleto
pratybų Stablack apylinkėse 1938
m. kovo 26 buvo dislokuotas Zintene, apie 20 km į pietus nuo
Karaliaučiaus (Kenigsbergo)[xl].
Karaliaučiuje stovėjo motorizuotas žvalgybos batalionas, kurį sudarė dvi
motociklų ir viena šarvuotų automobilių kuopa. Atsižvelgiant į 1939 karo
veiksmus su Lenkija galima teigti, kad galėjo būti mobilizuotos dar keturios
divizijos: 61-a, II-os bangos, bei 206-a, 217-a ir 228-a, taip vadinamos
III-ios bangos. 61-oji nuo 1-os, 11-os ir 21-os skyrėsi tik kai kurios
ginkluotės, pvz., priešlėktuvinės
kuopos, minosvaidžių trūkumu. Jeigu ši divizija buvo daugmaž pilnavertė, tai
kitos trys, suformuotos iš vyresnio amžiaus rezervistų, buvo kur kas
silpnesnės. Jos visiškai neturėjo priešlėktuvinių ir sunkiųjų pėstininkų
pabūklų, minosvaidžių, turėjo daug mažiau transporto priemonių. Priminsiu,
Vokietija 1938 m.
kovą mobilizacijos nepradėjo, kariuomenės daliniai iš savo dislokacjos vietų
arčiau sienos nepajudėjo: „pasienyje
jokio judėjimo nepastebėta, sienos apsauga nuolatinė, karių atostogų neleidžia.“[xli]
Jau po 24 val. konstatuojama: „Lietuvos
vyriausybei Lenkų patiektas sąlygas priėmus padėtis Vokiečių pusėje/išdėstyta
Kar. Št. II skyriaus biuletenyje Nr.3/ atslūgo. Bet koks atostogų suvaržymas ir
aprengties stovio buvimas atmainytas. Didžiuma puskarininkių su šeimomis/ kaip
pas vokiečius priimta/ išvyko sekmadienio atostogų.“[xlii]
Kol kas žinomi faktai leidžia teigti, kad jokie nauji Vokietijos kariuomenės
junginiai ir daliniai Rytų Prūsijoje 1939 m. kovą nebuvo mobilizuoti ir nedelsiant
prieš Lietuvą galėjo būti panaudoti tik kadriniai taikos metų daliniai, kurie
buvo nuolatinėse savo dislokacijos vietose. Kaip greitai iš šių vietų
Vokietijos sausumos pajėgų daliniai galėjo pasiekti Klaipėdą ir paremti jūrų
desantą? Vienas iš svarbiausių kriterijų yra paros žygis, t.y. atstumas, kurį
vidutiniškai gali įveikti kariuomenės dalinys arba junginys. Ir taip,
maksimaliu paros žygio atstumu pėstininkams ir arkliais kinkomai artilerijai
būtų galima laikyti 30-40 km
per parą. Žinoma, pėstininkų daliniai galėjo įveikti ir didesnius atstumus,
tačiau tai jau buvo išskirtiniai atvejai[xliii],
be to, aptariamomis aplinkybėmis vokiečių pėstininkams buvo keliamas
reikalavimas ne tik atžygiuoti į Klaipėdą, bet ir iš karto stoti į mūšį,
paremiant jūrų desantą miesto kautynėse. Tankų ir motorizuoti daliniai galėjo
judėti kur kas greičiau, jų paros žygis siekė 120-150 km. Greičiausi buvo
automobiliais pervežami pėstininkai ir motociklistai, kurių paros žygis galėjo
siekti 250-300 km.
Tačiau tokius žygio tempus niekais galėjo paversti menkiausias pasipriešinimas.
Vokietijos kariuomenė Rytų Prūsijoje visą tarpukarį buvo
nukreipta prieš Lenkiją, pasienyje su Lietuva ir netoli jo buvo dislokuota 1-a
PD, o apie 60 km
nuo Lietuvos sienos buvo vokiečių kavalerijos Rytų Prūsijoje centras –
Instenburgas. Taigi, artimiausia stipri Vokietijos kariuomenės įgulą stovėjo
Tilžėje. Lietuvos kariuomenė tikėjosi, kad iš Tilžės kiekvienu momentu į šiaurę
nuo Nemuno gali būti panaudota 4 pėstininkų (iš jų 3 SA), 1 dviratininkų, 1
motorizuotas (SS) batalionai ir 3-5 kavalerijos eskadronai (SA), 1 artilerijos
grupė.[xliv]
Tuo tarpu parengtose fotokortelėse nurodyta, kad Tilžėje stovėjo du šaulių
batalionai (III/43, III/1), 1 dviratininkų batalionas ir 1 žvalgybinės
aviacijos eskadrilė.[xlv]
Nuo Tilžės iki Klaipėdos keliu Tilžė-Pagėgiai-Šilo karčiama-Priekulė-Klaipėda
buvo apie 100 km[xlvi],
kas 2,5 karto viršijo maksimalų pėstininkų dalinių paros žygį (dviratininkams –
1 paros žygis)
Kitas didelis garznizonas buvo Instenburge: čia stovėjo
1-os PD štabas, 1 PP štabas, 43 PP štabas ir 2 šaulių batalionai (I ir
II/43), šio pulko 13-a minosvaidžių ir
14-a PT kuopos, vienas 37-o AP artilerijos divizionas (I/37), 1-6 KP, 1
šarvuotų automobilių kuopa.[xlvii]
Tai – 58,5 km
iki Tilžės ir apie 160 km
iki Klaipėdos[xlviii], viso apie 218 km, kas sudaro net 4
pėstininkų paros žygius. Pasiremkime 6-jo sovietinės kavalerijos korpuso
panaudojimo patirtimi 1940 m.
vasarą. Pvz., per birželio 8 ir 9 d. 6-a šio korpuso kavalerijos divizija
nužygiavo 175-180 km.
Kaip savo atsiminimuose teigia korpuso vadas Jeriomenka, „Tokie sunkūs maršai pačioje pradžioje gali pakirsti divizijos jėgas“. Taigi galime teigti, kad įveikti tokį atstumą
būtų užtrukę 2-3 paras.
22. PP daliniai stovėjo Gumbinėje, jų veikimo kryptis –
Kybartai.
Motorizuotas žvalgybos batalionas buvo už 215-220 km, o tankų batalionas –
225-240 km
nuo Klaipėdos.
Reziumuojant, iš nuolatinių dislokacijos vietų pakelti
pėstininkai ir kinkoma artilerija Klaipėdą galėjo pasiekti tik antrą-ketvirtą,
dviratininkai ir kavalerija bei tankų batalionas – antrą žygio dieną. Vadinasi,
greičiausiai, tą pačią parą, Klaipėdą galėjo pasiekti motorizuotas žvalgybos
batalionas, turėjęs apie 300 motociklų ir apie 20 šarvuotų automobilių, ir
dviratininkų batalionas iš Tilžės.
Kaip jau minėjau, tokie žygio tempai buvo galimi tik
Lietuvos kariuomenės daliniams ir šauliams visiškai nesipriešinant. Tuo tarpu
Pagėgiuose stovinti 7-o pėstininkų pulko I-o bataliono 1-a kuopa, sustiprinta sunkiaisiais
kulkosvaidžiais ir viena automatine 20 mm patranka, dviračiais, motociklais ir
sunkvežimiais[xlix], turėjo visas galimybes
ženkliai pristabdyti vokiečių judėjimą. Pvz. 1940 m. Danijoje,
analogiškomis aplinkybėmis danų dviratininkų kuopos ir būriai su 20 mm automatinėmis
patrankomis sustabdė vokiečių kariuomenės avangardus, kuriuos sudarė būtent
motociklistai ir šarvuoti automobiliai, padarydami jiems ženklių nuostolių.[l]
Šalių ginkluotė
Prof. Š.Liekis kategoriškai teigia: „[...] o abejotinos kokybės ginkluotės turėta apginkluoti apie 120000
žmonių.“[li] Kas gi ta kita abejotina
ginkluotė? 9 mm
belgiškas pistoletas Browning, kokybe
garsėjančios firmos FN gaminys su modernia 2 eilių dėtuve 13 šovinių, išplitęs
po visą pasaulį ir kai kurių šalių kariuomenėse naudojamas ir dabar? Tarp
kitko, Lietuvos kariuomenėje nebuvo tokių senienų, kaip Prancūzijoje ar
Lenkijoje naudojami pirmo pasaulinio karo “erzacai“ Cebra ir Ruby. Iki 1937 m. rugsėjo 15 d. jų
turėjo būti pristatyta 6000 vnt. pistoletų FN „Browning“.[lii]
Galbūt buvo prasti šautuvai? 7,92
mm Mauser sistemos
šautuvai, pagaminti tos pačios belgų FN ir čekų Brno gamyklose buvo vieni geriausių pasaulyje, tokius pačius
naudojo ir Vokietija. Čekiškų „Mauser“ (vz. 24) buvo gauta 15000 vnt., belgiškų
FN „Mauser“ gauta 10000, o 1937
m. nuo vasario iki rugpjūčio turėjo būti pristatyta dar 40000
vnt.[liii]
Beje, vokiečiai analogišką šautuvą priėmė ginkluotėn tik 1935, taip kad 1938 m. didelė jų
kariuomenės dalis tebebuvo ginkluota pirmo pasaulinio karo laikų 98 m. šautuvais bei karabinais
Mauser. Tokių šautuvų buvo ir pas
mus, bet didžioji jų dalis buvo suremontuoti, pakeičiant jų vamzdžius naujais,
pagamintais Linkaičiuose. Tada galbūt abejotina lengvųjų kulkosvaidžių Brno 26 m. kokybė? Taip pat ne,
dešimtimis tūkstančių tokių kulkosvaidžių apsiginklavo Rumunija, Jugoslavija, o
pati Vokietijos kariuomenė po Čekoslovakijos aneksijos apsiginklavo 31200 šių
kulkosvaidžių[liv]. Šio kulkosvaidžio
modifikaciją Bren britų kariuomenė
naudojo iki...1991 m. 1938 m.
kovą Brno kulkosvaidžių Lietuvos
kariuomenė turėjo 1900 vnt. (iki okupacijos įsigijo daugiau kaip 3000), buvo
užsakiusi jiems stovus, leidžiančius šaudyti į lėktuvus (1938 m. pirma partija
sulaikyta Vokietijoje) ir priešlėktuvinius taikiklius. Pvz., 6-as PP 1939 m. sausio 1 turėjo 200
tokių kulkosvaidžių, 20 stovų ir 70 priešlėktuvinių taikiklių jiems. Šie
ginklai buvo skirti apginkluoti dviems mobilizuojamiems pulkams ir atskiram
batalionui.[lv] Senesni 08/15 m.
kulkosvaidžiai buvo modernizuoti ir naudojami išimtinai priešlėktuviniai
gynybai.[lvi]
Sunkieji kulkosvaidžiai 08 m.
buvo seni, tačiau didelė jų dalis buvo suremontuota, modernizuota (dokumentuose
jie vadinami transformuotais), dalis
pritaikyta šaudyti į lėktuvus. Ir vėl, tokiais ginklais buvo ginkluota ir
Lenkijos bei Vokietijos kariuomenės. Beje, 1939 m. Rytų Prūsijoje iš 7
mobilizuotų divizijų 3 buvo ginkluotos būtent kulkosvaidžiais MG.08 ir
MG.08/15.[lvii]
81,4 mm 1934 m.
Brandt minosvaidžiai buvo absoliučiai
vienodi su vokiškais 8 cm
sGrWr34. 20 mm automatinė patranka Oerlikon galėjo būti panaudota prieš
žemės ir oro taikinius bei sėkmingai kautis su visų tipų vokiečių šarvuota
technika. Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos kariuomenė itin sėkmingai
miesto kautynėse naudojo analogiškas 20 mm automatines patrankas Flak 30/38.
75 mm prancūziška 1897 m.
patranka garbingai atlaikė du pasaulinius karus ir 1938 m. buvo patikimas ir
efektyvus ginklas visų rūšių kautynėse. Be to, Lietuvos kariuomenės artilerija
buvo ginkluota ir tuo metu vienomis moderniausių 105 mm 1934 m. haubicų, ką tik
įsigytų Prancūzijoje.
Prof. Š. Liekio teiginys: „Paminėtinas
ir tas faktas, kad tokios vokiečių pėstininkų divizijos artilerijos parkas –
151 artilerijos pabūklas (papildomai divizijoje turėta 12 zenitinių pabūklų ir
147 minosvaidžius) – daugiau nei dvigubai viršijo visos Lietuvos kariuomenės
turėtą artileriją“[lviii]
nėra teisingas. Vokiečių divizijos artilerijos pulke buvo 48
pabūklai (su pėstininkų pabūklais – iki 84), o LK artilerijos pulke – 36
artilerijos pabūklai. 37 mm
prieštankinius pabūklus ir 50
mm granatsvaidžius prie lauko artilerijos pabūklų
priskaičiuodavo tik sovietai; nors juos ir galima pavadinti artilerijos
sistemomis, mūšio lauke šie ginklai sprendžia visiškai kitus uždavinius nei
lauko artilerija. Minėtoje monografijoje autorius pateikė žinias apie 4. ir 5. artilerijos pulkus, skyrelį
pavadindamas Tiekimas, ginklai ir
ekipiruotė. Ir taip, autorius kruopščiai skaičiuoja trūkumus. 4. artilerijos pulko štabe trūko: 20 proc.
aprangos, dujokaukių – 100 procentų, I grupėje: po šalmu dėvimų kepuraičių – 30
proc., šalmų – 80 proc., dujokaukių – 100 proc. II grupėje: aprangos – 15
proc., šalmų – 100 proc., dujokaukių – 100 proc., III grupėje: drabužių – 20
proc., šalmų – 85 proc., dujokaukių – 100 proc.
[lix]
ir padarė išvadą: „Tai buvo armija, kuri, nepaisant nuolatinės grėsmės, nesimobilizavo ir
liko to paties dydžio, patenkindama tik savo poreikius, ir buvo nepajėgi
sutelkti pajėgas nei prieš vieną savo potencialų priešininką.“[lx] Tačiau pulko pasirengimą reikėtų vertinti pagal kitus rodiklius, pvz., ginklus. Tame pačiame
4. artilerijos pulke 1939 m.
sausio 1 d. pagal mobilizacinius planus priklausė turėti ir buvo sekantys
pagrindinės ginkluotės kiekiai[lxi]:
Turėjo būti Buvo
Šautuvų 1551 1551
Brno 26 m.
lengv. kulk. 26 28
08 m. sunkiųjų kulk. 4 4
75 mm patrankų 26 26
105 mm haubicų 12 12
Kaip matome, artilerija pabūklų turėjo, tad ir be trūkstamų
kepurių, dujokaukių ar apatinių baltinių pamainos galėjo vykdyti pilnaverčius
kovos veiksmus.
Reikia pripažinti, kad labai stipri buvo vokiečių karo
aviacija, kurią greitai sustiprinti Rytprūsiuose buvo lengviau nei kitas ginklų
rūšis. Tačiau kokia galinga bebūtų aviacija, miesto kautynėms Klaipėdos dydžio
mieste jokios reikšmės ji neturi. Vokietijos karo aviacijai
plane Flottenparade jokie taikiniai
Klaipėdos mieste ir nenurodyti. Žinoma, ji gali stipriai prisidėti prie
Klaipėdos izoliacijos, kad nebūtų įvesti papildomi Lietuvos kariuomenės
daliniai. Bet Lietuvos kariuomenės dokumentuose ir operaciniuose planuose
Klaipėdos gynimas nuo Vokietijos sausumos kariuomenės nenumatytas, nėra
pagrindo tikėtis, kad į Klaipėdą būtų siunčiami pastiprinimai. Labiausiai
tikėtina, kad duoti atkirtį tokio nedidelio masto desantui ir vietiniams
smogikams pajėgi Klaipėdos įgula galėjo išsilaikyti iki vakaro ir pasitraukti
dengiama tamsos, tuo pačiu ženkliai sumažindama vokiečių aviacijos keliamą
pavojų.
Pažvelgus į Vokietijos kariuomenę aptariamu laiku galima
padaryti keletą pastebėjimų. Prof. Š.Liekio teiginys, kad „Lietuvos kariuomenės mobilizacijai reikėjo kur kas daugiau laiko nei
potencialiam jos priešininkui Vokietijai“[lxii]
nėra tikslus. Čia vertėtų pasiremti itin neblogai pavykusia 1939 m. mobilizacija ir jos patirtimi. Ji nebuvo be trūkumų, tačiau įvyko itin greitai, o atvykusių karių skaičius viršijo numatytus skaičius. Pirminiame
etape, be mobilizacijos, Rytprūsiuose Vokietijos kariuomenė geriausiu atveju
tegalėjo priešpastatyti tris savo pėstininkų divizijas prieš dvi lietuvių.
Rytprūsiuose
dislokuota kariuomenė negalėjo būti iš karto ir visa mesta prieš Lietuvą, nes:
1. Nebuvo įvykdyta mobilizacija.
2. Dalis pajėgų turėjo likti saugoti sieną su Lenkija.
3. Junginiai ir daliniai stovėjo labai skirtingu atstumu
nuo sienos su Lietuva. Aptariamu metu jie nebuvo perkelti iš savo dislokacijos
vietų arčiau sienos su Lietuva.
Taigi, jūros desantui išsilaipinus Klaipėdoje, šalia nebuvo
pajėgų, kurios pakankamai greitai galėjo
pasiekti Klaipėdą ir desantą paremti.
Panagrinėkime, kaip
Lietuvos Vyriausiojo kariuomenės štabo skyrius II-as skyrius vertino Vokietijos galimybes staigiam puolimui prieš Lietuvą per 24-30 valandų[lxiii]:
1. Dvi pėstininkų divizijos, sustiprintos artilerija. 1 PD
būtų palikę prieš Lenkiją (remdamasis karo su Lenkija patirtimi, aš daryčiau
prielaidą, kad vokiečiai nebūtų palikę nei vienos divizijos, sienos apsaugą
palikdami tik sienos apsaugos (Grenzwacht) daliniams – EP).
2. Du kavalerijos pulkus ir didžiumą motorizuotų dalinių
(tai yra 1. Kavalerijos brigadą (1. ir 2. kavalerijos pulkai, 1. dviratininkų
batalionas ir žvalgybinį batalionas (II-o skyriaus įvardinamas kaip SS motorizuotas
batalionas, 1939 panaudotas atskirai nuo brigados )) bei 10-o tankų pulko I-ą
batalioną. Prof. Š.Liekiui pavyko „aptikti“ šarvuočių pulką, labai gaila, kad
jis nenurodo kur[lxiv] – E.P.).
II-as skyrius manė, kad "trečioje paroje" tenka
laukti dar 3-4 PD (mano nurodytos 61-a, 206-a, 217-a ir 228-a PD - visos
gerokai silpnesnės) ir vieno kavalerijos pulko ( greičiausiai turėtas omeny 4-as
kavalerijos pulkas, kuris taiko metu priklausė brigadai, o karo metu
suformuodavo pėstininkų divizijų žvalgybinių batalionų kavalerijos eskadronus,
pats gi kaip atskiras dalinys turėjo būti išformuotas).
Taigi, Flottenparade
parengimo metu Vokietijos sausumos kariuomenei Rytų Prūsijoje reikėjo keleto
dienų pasirengti Klaipėdos puolimui, o be sausumos kariuomenės jūrų desanto
pasisekimas buvo abejotinas.
Nesunku pastebėti, kad
liko nepaminėtas Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“. Laivas buvo grynai
reprezentacinis, be jokios karinės vertės. Vokietijos puolimo atveju būtų
nedelsiant sunaikintas priešo aviacijos arba karo laivų.
Trumpas reziume:
1. Plane Flottenparade
numatyti vokiečių jūreivių desantiniai, arba šturmo, būriai savo dydžiu
nusileidžia atitinkamiems Lietuvos kariuomenės pėstininkų daliniams ir
padaliniams. Vokiečių desanto pulkas lygus nepilnam batalionui, batalionas –
kuopai, kuopa – būriui, o būrys – skyriui. Tokio dydžio pajėgos aiškiai
nepakankamos ryžtingo Lietuvos kariuomenės pasipriešinimo atveju.
2. Abiejų pusių šaulių
ginklai (pistoletai, šautuvai ir karabinai, lengvieji kulkosvaidžiai) yra lygiaverčiai,
tačiau sunkieji kulkosvaidžiai, sunkiosios pėstininkų priemonės (minosvaidžiai
ir automatiniai pabūklai), lauko artilerija suteikia lietuvių kariams
absoliučią ugnies persvarą. Daug galingesni vokiečių laivų pabūklai gali būti
panaudoti visiškai saugiai, tačiau itin ribotai ir jų poveikis gatvių kautynėms
yra praktiškai nulinis. Jų panaudojimą net ir palankiomis aplinkybėmis labai
ribos arba padarys visiškai negalimą nepatikimas arba nutrūkęs ryšys. Jūrų
desantas turės ribotus amunicijos išteklius.
3. Ordnungsdienst
ir kitų susivienijimų smogikai, ginkluoti tik lengvais ginklais, gali veikti
tik smulkiais padaliniais arba atskiromis grupelėmis. Jie gali trikdyti
Lietuvos kariuomenės judėjimą, užimti atskirus objektus, tačiau išlaikyti
tokius objektus arba pasipriešinti organizuotam, sunkiosiomis priemonėmis ir
kitais ginklais sustiprintam pėstininkų puolimui galės tik trumpai arba esant
itin palankioms aplinkybėms. Plane nenumatytas desanto ryšys su vietiniais
smogikais, todėl jų veikimas gali būti tik spontaniškas ir neorganizuotas. Jų aukšta
motyvacija ir ryžtas ženkliai mažėtų gavus atkirtį arba susidūrus su didesnėmis
organizuotomis pajėgomis, kaip kad būdinga ireguliariems kovotojams. Kol kas
Lietuvos istoriografijoje nėra paskelbta duomenų apie realų kovos veiksmams
tinkamų SA smogikų skaičių ir turimus ginklus jų apginklavimui 1938 m. kovo mėnesį, tačiau
žinomi duomenys leidžia teigti, kad sukarintos organizacijos buvo suaktyvintos
tik 1939 m.
pradžioje.
4. Vokietijos laivyno
jūreiviai ir Klaipėdos SA bei Ordnungsdienst smogikai yra ženkliai
prasčiau apmokyti nei reguliarios sausumos kariuomenės kariai.
5. Desantui keliami
uždaviniai užimti svarbiausius objektus sudarytų galimybę juos šiuose užimtuose
objektuose arba šalia jų lokalizuoti, imobilizuoti ir pasipriešinimo židinius
likviduoti pritrauktų sunkiųjų priemonių, artilerijos ir šarvuočių pagalba.
Prie desanto prisišlieję atskiri SA smogikai ar jų grupelės padėtų orientuotis
mieste, tačiau tai neturėtų didelės reikšmės desantui užėmus stacionarius
objektus.
6. Greitai nesulaukęs
sausumos kariuomenės pagalbos desantas susidurtų su nepateisinamai didele
rizika būti sutriuškintam. Dalis desanto išsisklaidytų mieste ir būtų priglobti
vietinių provokiškai nusiteikusių gyventojų, tačiau realios karinės jėgos šie
išsklaidyti likučiai nesudarytų. Puolant Vokietijos sausumos pajėgoms, šie
likučiai galėtų smogti pavienius, tačiau nereikšmingus smūgius.
7. Vokietijos sausumos
kariuomenė plane tik paminėta, todėl jos veiksmus nagrinėti sunku. Remiantis Š.Liekio
pateiktais duomenimis, pakankamai greitas sausumos kariuomenės pajėgų su
sunkiaisiais ginklais įžengimas į Klaipėdą abejotinas. Bet kokiu atveju,
išankstinio konkretaus ryšių ir bendrų veiksmų su sausumos kariuomene nustatymo
nebuvimas neleistų suvienyti jėgas organizuotam puolimui.
Prof. Šarūnas Liekis
tiktai paskelbė archyve surastą planą, tačiau jo smulkiau nenagrinėjo,
neanalizavo kartu su kitais reikšmingais dokumentais, todėl jo padarytos
išvados yra paviršutiniškos ir nepagrįstos. Nepaisant to, kad planas labai
konkretus, įtrauktos didelės Vokietijos karinio jūrų laivyno pajėgos, numatyti panaudoti
desanto daliniai per maži ir per silpnai ginkluoti, kad vieni pajėgtų
užtikrintai užimti Klaipėdą. Tai, kad plane nenumatytas konkretus bendradarbiavimas
su sausumos kariuomene, aviacija ir vietiniais smogikais leidžia daryti prielaidą,
kad planas Flottenparade buvo daugiau deklaratyvus atsakas į susidariusią
situaciją. Be jokios abejonės, Lietuvai atsisakius patenkinti Vokietijos
reikalavimą, 1939 m.
kovo 20 d. arba vėliau šis planas būtų buvęs panaudotas kaip vertingas ruošinys
karo veiksmų planavimui ir suderintas su bendru Vokietijos ginkluotųjų pajėgų
veikimu. Esant atitinkamiems politiniams sprendimams ir valiai, Lietuvos
kariuomenė buvo pajėgi tikėtinai sėkmingai Klaipėdos gynybai nuo plane Flottenparade
numatyto desanto. Taip pat tikėtinas atsiplėšimas nuo priešo pajėgų,
atsitraukimas ir susijungimas su spėjusiomis mobilizuotis ir užimti palankią
gynybos liniją Lietuvos kariuomenės dalimis.
[ii] Liekis, Š. 1939– the year that
changed everything in Lithuania's history. Amsterdam, NY, 2010.
[iii] Liekis, Š. 1939 m.
Vokietijos karinė agresija ir Lietuvos galimybės valdyti karinę krizę. ACTA
HISTORICA UNIVERSITATIS KLAIPEDENSIS, p. 104-112.
[iv] Liekis, Š. „Laivyno paradas“
ir neįvykusi Klaipėdos okupacija ...
[vi] „Detalios Vokietijos parengiamųjų veiksmų analizės“, kurios nebuvimu
Š.Liekis apkaltino „Lietuvos karines struktūras“, jo paties straipsnyje, deja,
nepavyko surasti.
[vii] Liekis, Š. 1939 m.
Vokietijos karinė agresija..., p.
[viii] Kuizinas,V. Jūra ir jos gynimas.
Kardas, 1938, Nr. 4, p. 80-82.
[ix] Šimkus, K. Dėl straipsnio Jūra
ir jos gynimas. Kardas, 1938, Nr. 7, p. 169.
[x] Daukantas, T. Jūrų sienų gynimas//
Mūsų žinynas, Kaunas, 1923, Nr. 12, p. 424.
[xiii] Surgailis, G. Lietuvos karinis
laivynas 1935-1940. Vilnius, 2003, p. 121-122.
[xiv] Liekis, Š. 1939– the year that
changed ..., p. 104.
[xvi] Liekis, Š. 1939– the year that
changed ..., p. 88-89.
[xvii] Planas „Flottenparade“ 1939
m. kovo 18 d. , versija Nr. 3, III str., b) ir c) p.,
žr.: Š.Liekis. „Laivyno paradas“....
[xviii] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės. Kaunas, 1939. III skirsnis
Gyvenamųjų vietų kautynės, str. 625-642, p. 224-228.
[xix] Planas „Flottenparade“ 1939
m. kovo 18 d. , versija Nr. 3, II straipsnis., žr.:
Š.Liekis. „Laivyno paradas“ ...
[xx] Liekis, Š. 1939 m.
Vokietijos karinė agresija..., p. 107.
[xxi] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės..., str. 23, p. 18-19.
[xxii] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės..., str. 23 punktas g), p. 19
[xxiii] Planas „Flottenparade“ 1939
m. kovo 18 d. , versija Nr. 3, III straipsnis, b) ir c)
punktai, žr.: Š.Liekis. „Laivyno
paradas“ ...
[xxiv] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės..., str. 33, p. 24-25.
[xxv] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės...,str. 782, p. 272.
[xxvi] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės..., str. 250, p. 112.
[xxvii] Pėstininkų statutas. D.II. Kautynės..., VIII skirsnis Kautynės be artilerijos, str. 705-708,
p. 246-247.
[xxviii] 1938-03-05 4-o artilerijos pulko vado gen. št. plk. Juodišiaus slaptas
raportas III pėstininkų divizijos vadui – LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 287, l. 3.
[xxix] Pėstininkų statutas numatė artileriją priskirti šaulių batalionams
(būriais (2 pab.) arba skyriais (1 pab.)), tačiau ypatingomis sąlygomis
lydimąją artileriją buvo numatyta duoti ir kuopų vadams: Pėstininkų statutas. D.II.
Kautynės..., str. 111, p. 63.
[xxx] Liekis, Š. 1939– the year that changed ..., p. 83.
[xxxii] Liekis, Š. 1939 – the year that changed..., p. 85.
[xxxiii] Liekis, Š. 1939 – the year that changed..., p. 85.
[xxxiv] Nauji čekiški arba belgiški Mauser sistemos šautuvai.
[xxxv] Priedas prie 1939-04-14 d. rašto Nr. 332/t sl., LCVA, f. 929, ap. 3,
b. 1024, l.
23.
[xxxvi] Jokubauskas, V. Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos ir Klaipėdos
krašto gynimo planai ir realybė 1939
m. ACTA HISTORICA UNIVERSITATIS KLAIPEDENSIS, p. 87.
[xxxvii] Štabų žinynas. Kaunas, 1938,
p. 166, 168.
[xxxviii] Jokubauskas, V. Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos..., p. 92.
[xxxix] Liekis, Š. 1939 m.
Vokietijos karinė agresija..., p. 107.
[xl] Booklet 1937 – 1987. 50 Jahre Panzer-Regiment 10. Augustdorf, Oct 1987, p. 8.
[xli] 1939-03-19 11 val. slaptas Kariuomenės štabo II skyriaus biuletenis
Nr. 3, LCVA, F. 929, Ap. 3, B. 1022,
L. 12.
[xlii] 1939-03-20 11 val. slaptas Kariuomenės štabo II skyriaus biuletenis
Nr. 4, LCVA, F. 929, Ap. 3, B. 1022,
L. 14.
[xliii] Pvz., vokiečių karių bazinis parengimas baigdavosi 50 km žygiu.
[xliv] Operatyvinis planas Nr. 2, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l. 6.
[xlv] Fotokortelė, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994.
[xlvi] Mapa komunikacyjna, 1938.
[xlvii] Fotokortelė, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994.
[xlix] Jokubauskas, V. Lietuvos
kariuomenės parengti Klaipėdos..., p.
86.
[li] Liekis, Š. 1939 m. Vokietijos
karinė agresija..., p. 106.
[lii] 1936 m.
užsakytų ir gautų ginklų bei municijos sąrašas Nr. 2, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 9.
[liv] Buchner, A. Die Deutschen Infanteriewaffen 1939-1945. Waffen-Arsenal
/Waffen und Fahrzeuge der Heere und Luftstreitkräfte//, Band 186, Wölfersheim-Berstadt, p. 25.
[lv] Karinių dalinių ginklų ir šaudmenų žinios, LCVA, f. 3, ap. 1, b. 460,
lapai nesurišti ir nesunumeruoti.
[lvii] Bryja, M. Piechota
niemiecka 1939–1945, Warszawa, 1999, s..
[lviii] Liekis, Š. 1939 m.
Vokietijos karinė agresija..., p. 106.
[lix] Suplies, arms and equipment, in: Liekis, Š. 1939 – the year that
changed..., p. 323-324.
[lxi] Karinių dalinių ginklų ir šaudmenų žinios, LCVA, f. 3, ap. 1, b. 460.
[lxii] Liekis, Š. 1939 m.
Vokietijos karinė agresija..., p.110
[lxiii] Operacijų planas Nr. 2, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l. 6.
[lxiv] Liekis, Š. 1939 m.
Vokietijos karinė agresija..., p. 106.
