Birželio 15 d., 15 val. 30 min., Prienai
142-ojo sovietų
šaulių pulko, dislokuoto Prienuose, žvalgų komanda pajudėjo pirmyn. Jiems už
nugarų rikiavosi pagrindinės pulko pajėgos. Beveik tą pačią akimirką pasipylė
šautuvų ir poros lengvųjų kulkosvaidžių ugnis – priešą pasitiko išsislapstę
Prienų ir jų apylinkių šauliai. Raudonieji žvalgai tuoj pat prigulė prie žemės
ir atsakė ugnimi. Po trumpo sutrikimo sovietų pulko vado pavaduotojas,
nurodęs koncentruoti poros sunkiųjų kulkosvaidžių ugnį, palengva, perbėgimais,
pradėjo apeidinėti išsibarsčiusius šaulius. Tuo pačiu sutratėjo ir šūviai prie
tilto – čia pasiųsta gerai ginkluota sovietų karių kuopa, slapčia išėjusi prie
upės, buvo apšaudyta tiltą saugančių šaulių. Tuoj pat įsijungė ir kitoje Nemuno
pusėje sugulę lietuvių pionieriai.
Motorizuotas
inžinerinis būrys iš Kauno išsiruošė per pusvalandį. Dviem sovietų gamybos
sunkvežimiais ZiS-6 atidardėjo iki Prienų, slapta pasiekė tiltą ir ėmėsi rengti
jį sprogdinimui. Parengę užsimaskavo ir ėmė laukti. Ir sulaukė. Sovietų kuopos,
skubančios link tilto. Įsakymas buvo aiškus – susprogdinti tiltą ir
pasitraukti. Deja, būriui vadovavęs inžinerinio būrio vadas, jaunas ir
energingas leitenantas L., trokšte troško kovos. Gerais norais kelias pragaran
grįstas. Po komandos „ugnis“ jo kariai irgi atidengė ugnį į sovietus.
Inžinerinis būrys į susišaudymą stojo būdamas itin nepatogiose pozicijose. Du
skyriai pionierių buvo ginkluoti tik šautuvais ir vienu lengvuoju
kulkosvaidžiu. Nedarni jų šūvių ugnis greitai pradėjo slopti, neišlaikiusi
atkaklaus sovietų ryžto ir jų ugnies persvaros. Bum..., liepsna, garso banga ir
dūmų kamuoliai nusirito virš Nemuno – raudonajai ordai reikalingas tiltas tuoj
pat išlėkė į orą. Pionieriai, vadovaujami puskarininkio būrininko,
atsišaudydami traukėsi, išsinešdami sunkiai sužeistą būrio vadą bei pustuzinį
sužeistų ir nukautų draugų. Neišlaikęs galingesnės raudonarmiečių ugnies
lietuvių inžinerinis būrys atsitraukė, patyręs skaudžių nuostolius, tačiau iki
galo įvykdęs uždavinį. Netrukus abu sunkvežimiai jau riedėjo Kauno link.
Sovietų voros šukavo
paupio šlaitus. Raudonarmiečiai tempė iš krūmų nukautus šaulius ir, čia pat,
vietoje, savo ilgais durtuvais subadė kelis dar gyvus sužeistuosius. Didžioji
gi šaulių dalis, po tilto sprogimo, granatomis atmušusi pirmą raudonarmiečių smūgį,
atsitraukė ir netrukus ištirpo jiems gerai pažįstamose apylinkėse. Patys
Prienai liko sovietams.
Tuo pačiu rusų
radistai užfiksavo kažkur visai šalia įnirtingai dirbančią lietuvių radijo
stotį. Radisto braižas ir šaukiniai buvo gerai pažįstami – ši radijo stotis jau
apie mėnesį laiko periodiškai atvykdavo iš Kauno ir sukiodavosi Prienų
apylinkėse. Pulko vadas neabejojo, kad čia atvyko sustiprintas pėstininkų
pulkas iš Kauno. Jo žinioje buvo tik du šaulių batalionai ir artilerijos
divizionas.
– Svarbiausia
apsaugoti dislokacijos vietą, – nusprendė kiek pamąstęs. Visiškai netroško
žygiuoti miškinga vietove, kur galėjo būti bet kada netikėtai užpultas.
Susišaudymas su lietuvių šauliais padarė skaudžių nuostolių ir atėmė ką tik
degusį ryžtą. Patenkintas savo saliamonišku sprendimu, įsakė užimti gynybą. Litovcai, be jokių abejonių pamėgins
pulti. Apsups, pabandys suskaldyti dalimis, kaip Suomijoje. Ką gi, jėgos
apylygės, reikia tik išsilaikyti, kol ateis tankai ir kavalerija. Sovietai
pradėjo skubiai apsikasinėti, ruošdamiesi litovcų
atakai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą