2019 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Jemeno sukilėlių oro gynyba

2015 m. prasidėjęs Jemeno pilietinis karas nelabai kuo skiriasi nuo kitų regiono karų. Hučių sukileliai (neretai jie vadinami husitais, bet kad nekiltų sąsajų su mums istoriškai žinomais husitais, vadinkime juos hučiais) duoda į kailį tiek vietiniams oponentams, tiek juos stipriai remiančiai 9 šalių Arabų koalicijai, vadovaujamai Saudų. Hučiams tenka susidurti su priešininko intensyviai naudojama aviacija ir skaudžiai oro smūgiais. Tarptautinė bendruomenė nuolat proetstuoja dėl Koalicijos pasirenkamų civilių objektų, didelių gyventojų aukų ir naudojamų kasetinių bombų. Tačiau yra ir kita medalio pusė - hučiams pavyksta numušti nemažai Koalicijos lėktuvų ir sraigtasparnių. Ko gero Jemene numušta daugiau amerikietiškų sraigtasparnių AH-64 Apache, nei bet kuriame kitame konflikte - 7-8 nuo 2015 metų.
Dažniausiai hučiai oro taikinius pasiekia su priešlėktuvine artilerija ir pernešamais raketiniais kompleksais (MANPADS),
Hučių mažo kalibro priešlėktuviniai pabūklai ir kulkosvaidžiai, sumontuoti taip vadinamose "tačankose"
tačiau savo arsenale turi ir didesnio nuotolio raketinių sistemų. Daugeliu atvejų pasakyti kuo buvo numuštas sraigtasparnis, lėktuvas ar bepilotis aparatas (UAV) yra sunku - numuštų lėktuvų lakūnai iš ten retai sugrįžta.
Hučius ginklais ir instruktoriais remia Iranas, todėl čia atsidūrė nemažai iranietiškų ginklų, tame tarpe ir priešlėktuvinių raketų. Paprastai kalbame apie oro gynybos sistemas, t.y. taikinių aptikimo, vadovavimo, ugnies valdymo ir ryšių padaliniais ir infrastruktūra. Tačiau Jemeno sukilėliai to neturi -Koalicijai būtų paprasčiau kovoti su tokiomis priemonėmis. Hučiams netikėtų pergalių pasiekti padeda speciali taktika ir improvizuota technika.
Prisiminkime atvejį, kai hučiai numušė Kinijos gamybos bepilotį Wing Loong.
Nuotraukoje naujesnis variantas Wing Loong II
Mirtinai gražus aparatas, naudojamas ir kaip žvalgybinis, ir kaip smogiamasis. Šis bepilotis gali  nešti iki 1 tonos ginkluotės: 6-7 km atstumu šaudančias raketas, lazeriu nutaikomas bombas ir paprastas kasetines bombas. Itin plačiai naudojamas Azijos ir arabų valstybių, kadangi Kinija nelabai suka galvą ir parduoda juos visiems pageidaujantiems, o kaina tradiciškai gerokai mažesnė nei vakarietiškų. Tai svarbu net ir turtingoms arabų šalims, kadangi nuolatinės kovos su įvairaus plauko sukilėliais reikalauja net ir joms nelabai lengvai pakeliamų išlaidų.
Tai štai, šių metų balandį tokį paukštį pavyko numušti hučiams. Pažiūrėkime keletą momentų iš video, kurios leis lengviau suprasti hučių taktiką.
Šioje nelabai kokybiškoje nuotraukoje matome kaip iššaunama raketa
Atspėti, kas tai per raketa tikrai neįmanoma, nors sužinoti būtų labai įdomu. Tačiaugalima pasakyti, kad tai nėra standartinė oro gynybos sistemos dalis, o nedidelis improvizuotas paleidimo įrenginys. Radarų ir valdymo postų šalia nematom. Galima teigti, kad raketa nutaikoma į šilumą reaguojančia galvute. Šai ji kliudo UAV:
Keletą akimirkų numuštas Wing Loong krenta žemyn, tačiau netrukus užsidega kuras, ir greičiausiai detonuoja ginkluotė, ir ore plyksteli ugnies kamuolys
Po kiek laiko matome ant žemės degančio bepiločio nuotraukas, o hučiai vaikščioja aplinkui rinkdami išlikusias nuolaužas.
Labai vaizdinga pergalė, belieka pasidžiaugti, kad tai bepilotis ir nežuvo lakūnai.
Kitas gana panašus atvejis - visiškai šviežiai numuštas saudų sraigtasparnis AH-64 Apache. Man kiekvieną kartą ypač skaudu girdėti apie šio paukščio žūtį, kadangi tai yra tikra legenda, vienas iš Didžiojo penketo (Abrams tankas, Bradley pėstininkų kovos mašina, Patriot oro gynybos sistema ir prieštankinė raketa Hellfire), aštuntajame-devintajame dešimtmetyje sukurto atremti sovietinės ordos grėsmę.
AH-64 Apache
Itin grėsminga mašina, puikiai pasirodžiusi 1991 m. Įlankos kare ir visuose įmanomuose vėlesniuos kariniuose konfliktuose. Šie sraigtasparniai džiugina akį ir savo apsilankymais Lietuvoje. Deja, skirtingai nuo arabų šalių, kol kas jų įsigyti nepajėgiame. AH-64 yra vienas geriausiai apsaugotų atakos sraigtasparnių pasaulyje. beje, tokiu skraidė ir princas Haris.
Štai tokį paukštį sugebėjo nutupdyti hučiai. Vėlgi peržiūrėkime keletą vaizdų. Taigi, sunkiai įžiūrimas AH-64 skrenda aukštyje, kuriame yra sunkiai pasiekiamas mažo kalibro priešlėktuvinei artilerijai
Hučiai iššauna raketą - kaip ir prieš tai aptartoje situacijoje, nematyti jokių radarų, jokių valdymo postų ir jokių savaeigių ar stacionarių paleidimo įrenginių. Tai reiškia, kad raketa vėl paleidžiama iš improvizuoto įrenginio ir nutaikoma į šilumą reaguojančia galvute.
Raketa kliudo AH-64 - sprogimas ir sraigtasparnis pradeda kristi žemyn. Nematome jokių iššautų šiluminių "gaudyklių", turinčių apkvailinti raketos taikymosi sistemą ir nukreipti ją nuo taikinio, jokio mėginimo manevruoti, mėginant išvengti raketos.
Įrašas yra čia
Taigi, galime pastebėti, kad viena iš sėkmingų apšaudymų priežasčių yra improvizuotų paleidimo įrenginių, kuriuos sunku pastebėti ir kuriems nereikia visos baterijos infrastruktūros, panaudojimas. Iš šių įrenginių paleidžiamos pakankamai galingos raketos - pastaruoju atveju kalbama apie galimą kinietišką seno gero prancūzų Crotale raketos kopiją arba jos iranietiškas atmainas. Raketos nutaikomos šilumine galvute, kaip MANPADS, todėl joms nereikia taikymo radarų. Apšvitinus radaru, AH-64 pilotai būtų apie tai informuoti, įjungtų apsaugos sistemas ir imtų manevruoti. Deja, pastebėti, kad į jus nusitaikė į šilumą reaguojanti raketa praktiškai neįmanoma. Šį kartą matome, kad AH-64 įranga neaptiko nei raketos paleidimo, nei pačios atskriejančios raketos, nors tokia sistema turėtų būti sumontuota, arba įgula tiesiog nespėjo sureaguoti. Greičiausiai taip atsitiko dėl nedidelio atstumo, vietovės reljefo ir didelio greičio. Galbūt kažkiek prisidėjo ir tai, kad pilotai - arabai, o ne britai ar amerikiečiai.
Kita sėkmės priežastis - naudojama pasalos tipo taktika. Ji paprastai naudojama, kai priešas turi modernią aviaciją ir gali efektyviai sureaguoti į lėktuvo apšaudymą, sunaikindamas raketines sistemas. Ją gana plačiai naudojo sovietų priešlėktuvininkai arabų šalyse prieš Izraelio aviaciją. Tiesa ten buvo daug daugiau įvairių priemonių ir taktiką taikė konvenciniai daliniai.
Jos esmė - pasirinkti vietą, kur didelė tikimybė priešo aviacijos pasirodymas, ir kantriai laukti. Tokia vieta dažniausiai pasirenkama ne prie pačio galimo taikinio, o patogioje vietoje pakeliui link jo. Ten, kur priešas mažiausiai tikisi. Juk tokia kiekvienos pasalos esmė, tiesa? Taigi, hučiai nenaudoja jokių radarų. Oro taikinius jie aptinka vizualiai ir turi labai mažai laiko nutaikyti raketą ir iššauti. Greičiausiai dėl to abiem atvejais numušti ne du reaktyviniai naikintuvai, o gerokai lėtesni bepilotis ir sraigtasparnis. Reaktyvinis naikintuvas daugeliu atvėjų tiesiog pralėktų pro šalį, nespėjus net aktyvuoti galvutės. Naudojamos galingos ir greitos raketos, šaunama iš nedidelio atstumo, taikiniui lieka per mažai laiko sureaguoti į grėsmę, suaktyvinti apsaugos sistemas ir išmanevruoti raketą. Pastaroji yra gerokai didesnė už MANPADS, todėl taikiniui nelieka šansų išgyventi.

Beje, Lietuvos kariuomenės atveju būtų labai naudingos Sidewinder AIM-9X tipo raketos, sumontuotos ant JLTV tipo mašinų ar net paprastų Humvee, su paprasta optine-elektronine taikymosi galvute su termovizoriumi. Kaip SLAMRAAM, kurią matome nuotraukoje, tik dar labiau supaprastintas variantas.

Pigu ir paprasta. Toks sprendimas leistų užpildyti nišą tarp NASAMS su itin brangiomis AIM-120 AMRAAM raketomis ir mažiau galingais artimo nuotolio MANPADS. Deja, tokio sprendimo Lietuvoje nesulauksime

a

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą